tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.1 Tristan Tzara. DADA


       Į mūsų gan gerai „sutupėtą“ orą pateko garsai apie kažin ką tokį — tiesiog vienu keistu žodžiu pavadintą — „Dada“.

       Jei literatūros seneliai nori pabaugint literatinius kūdikėlius, tai būtinai tam tikslui pavartoja — DADA.

       Smagu, kad šiuo syk galima nors dalinai nušviesti tą keistą „dada“, apie kurią mūsų visuomenėje yra dar keistesnių gandų.

       Kas gi, pagaliau, ta „dada“?

       Atsakome paties „dada“ kūrėjo ir žymiausio jos vado Tristano Tzara žodžiais:

       „Turbūt žinote, kad plačiai publikai dadaistas yra lyg užsikrėtęs žmogus. Kuomet kalbame su mumis iš arti, daroma tai su tam tikra elegancija. Dešimties metrų atstume neapykanta atgyja. Yra tai kaip tik dada. Jei paklaustumėte manęs kodel, nemokėčiau Jums atsakyti“.

       Autorius jausdamas, kad to apibrėžimo iš tikro, dar nepakanka, priduria:

       „Kita „dada“ charakteringa žymė, tai nuolatinė mūsų draugų separacija. Pirmas, kuris atskilo nuo srovės „dada“, buvau aš. Kiekvienas žino, kad „dada“ nėra niekas. Atsiskyriau nuo „dada“ ir nuo savęs paties, kuomet tik supratau Nieko reikšmę“.

       Šis bruožas jau duoda šiokį tokį supratimą apie kalbamąją srovę. Tai žinodamas, greit įspėsi, kad dada yra grupė žmonių, kurie yra pirma viso ko susirūpinę savo individualybės išlaikymu. Todel jiems ir charakteringas skirstymasis ir atskilimai.

       Be to, iš čia seka, kad jie yra iš dalies artimi rusų vadinamiems „ničevokams“.

       Bendrai, reikia pasakyti, kad ši srovė yra anarchistinių individualistinių idėjų įtakoje.

       Negalima nepaminėt ir tos aplinkybės, kad dados darbuotojai daugumoje yra į save įsimylėję, savim gerėtis ir džiaugtis mėgstą estetai. Šią mintį patvirtina ir paties Tristano Tzara išvedžiojimai.

       „Dada“ tai yra Vakarų Europos simbolistų individualistų susmulkėjusio estetizmo atžala.

       Tačiau dadaistai savo veikime griežtai priešingi nusistovėjusiems mokslo, meno ir visuomenės gyvenimo trafaretams. Tas jų srovėje brangintina.

       Ir todel mums jie yra įdomūs. Norėdami „dada“ pažinti išklausykime jos kūrėjo Tristano Tzara. Štai, jo žodžiais, kokia „dada“ esmė ir kokie jos siekiai.

       Jei toliau darau ką nors, — sako jis, — tai delto, kad tai sudaro man malonumo. Tiesą sakant tikri dadaistai gyveno visuomet atskirai nuo Dada. Tie, kuriems Dada turėjo dar pakankamai reikšmės, kad galėtų atsiskirti nuo jo su triukšmu, darė tai vien savo reklamai.

       Nelaukite iš manęs paaiškinimų kas yra Dada. Paaiškinkit man — delko gyvuojat? Nieko apie tai nežinote! 

       I

       Dada visai nėra moderniška srovė; tai yra tikriau sugrįžimas prie beveik budiško religinio indiferentizmo. Dada deda ant daikto dirbtiną saldumą, peteliškių sniegą, semiamą iš pajaco kaukolės. Dada yra ramumas, ji pašalina aistrą. Pasakykit, kad tai paradoksas, jei Dada apsireiškia gaivalingais veiksniais. Taip, destrukcijos užkrėstose vienetose reakcijos būna aštrios, bet kuomet reakcijos išsisemia, lieka tik indiferentiškumas.

       Prisipažįstu, kad mano draugai nepatvirtina tos pažiūros.

       Aš — kalbu tik apie save.

       Nėra nieko malonesnio, kaip klaidint žmones. Žmonės, kurių nemėgstama. Kam aiškinti jiems tai, kas juos domauja. Nes žmonės mėgsta tik savo asmenį, savo šunį. Tas kyla iš klaidingo nuosavybės supratimo. Kuomet žmogus yra vargšas, turi tvirtą protą, laukinę logiką. Stenkitės būti tuščias. Naikinkit tai ką turite savyje. Tuomet daug suprasite.

       Inteligentija yra organizavimas, kaip kiekvienas kitas organizavimas. Yra ji tam, kad kurtų tvarką ir skleistų šviesą ten, kur jos nėra. Ji tveria valstybėje hierarchiją ir sudaro klasifikaciją išmintingam darbui. Skiria proto reikalus nuo medžiaginių. Inteligentija yra gero išauklėjimo ir pragmatizmo triumfas.

       Ji kasdieninių santykių observacija privedė mus prie pažiūrų, kurios sudaro mūsų susitarimo minimum. Negalėjome pasiremti principais. Viskas yra reliatyvu. Kas tai yra Grožis, Tiesa, Menas, Laisvė? Kiekvienas supranta tuos žodžius kitaip.

       Žmonės yra įvairūs. Įvairumas sukelia domėjimąsi gyvenimu. Nėra bendro pamato žmonių smagenyse. Nežinomas (nesąmoningas) yra neišsemiamas ir nekontroliuojamas. Jo jėgos perauga mus.

       Kam reikalingos mums filosofų teorijos? Ar pakeitė jos ką gyvenime?

       Gana mums samprotavimų, kurie perdaug padidino mūsų naivų tikėjimą mokslo geradėjystėmis. Tai ko norime dabar — tai sportaniškumas. Tai mus reprezentuoja. Reik įtempti tą gyvybės skaičių, kurį išaikvojame po visus kampus. Menas nėra brangiausias gyvybės pasireiškimas. Dada pažista tinkamą mastą, prie kurio reik privesti meną; subtelinių priemonių pagalba įveda jį į kasdieninės fantazijos veiksmus. Ir priešingai. Mene Dada suveda Viską prie pirmykščio paprastumo. Nori, kad literatūra pirmiausia rašantį patenkintų. Grožio ir Tiesos nėra mene; domauja mane jame tiktai individualybės jėga perkelta į meno kūrinį. Tapyboje panašiai. Tapytojai, kurie taip pat daro, kaip fotografijos aparatas, darys tai toliau. Mes darysime savo būdu.

       Dada, — prieš pavartodamas žodį, nori žinoti ką jis reiškia. Daiktai ir spalvos pereina per tą pati filtrą. Interesuoja mus ne nauja technika, bet dvasia. Neinteresuoja mus atnaujinimas. Klysta, kas mano, kad Dada yra naujųjų laikų mokykla. Daug jos tvirtinimų yra senų.

       Dažnai girdėsit, kad Dada yra tam tikras sielos stovis. Galite būti linksmi, nuliūdę... ar dada. Dada bus įvestas į kalbą vėliau.

       Kalbama mums dažnai, kad esame nevienodi. Viskas yra nevienoda. Pav., žmogus, kurs nori maudytis, o eina į kiną.

       Gyvenimo aktai neturi nei galo nei pradžios. Viskas vyksta idiotiniu būdu. Delto viskas yra į save panašu. Kvailumas vadinasi dada.

       Dada pradžioje nebuvo menas bet pasibiaurėjimas. Pasibiaurėjimas filosofų išdidumu, artistų pretensionalumu, aistromis; pasibiaurėjimas masinio viešpatavimo formos dirbtinumu; pasibiaurėjimas kataloguotomis kategorijomis, pasibiaurėjimas prekyba, pasibiaurėjimas gero ir blogo dalinimu, galop pasibiaurėjimas jezuitiška dialektika.

       Dada nekovoja, nes žino, kad tai prie nieko neveda. Kas interesuoja dadaistą, tai jo gyvenimo būdas.
Bet čia įeiname į didelę paslaptį.

       Dada yra dvasinis stovis. Delko keičiasi įvairiose apystovose. Dada yra punktas, kur susieina  t a i p  ir  n e.

       Dada yra nenaudingas, kaip viskas gyvenime.

       Dada ne pretenduoja spręsti koks turi būti gyvenimas.

       Gal suprasite mane geriau, jei jums pasakysiu, kad Dada yra mikrobas, kuris prasiskverbia į kiekvieną erdvę, kurios protas neužpildė žodžiais ir konvencijomis.

Kalba autentiška

       Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis