tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.1 P. T. Paldieninkai


       Jau nuo 1922 metų rudenio Kaune gyvuoja Paldieninkai.

       Tie patys Paldieninkai, kuriems K. Binkis eiliuotai sako:

                                        Musų žemė jauna dar,
                                        Bus ir pas mus Eldorado,
                                        Eldorijo adrija ada.
                                        Džiaugiams, jog vienas pražydęs atėjo
                                        Daug dar ateis, atliūliuos mums pavėja
                                        Kaip altra ridelija rėja.

       Paldieninkai, dažniausia pirmadieniais susirinkdami, ruošia save meno darbui.

       Paldieninkai iš pradžių dalyvių noru — tarp savęs meno reikalais pasikalbėti — pagrįsti, dabar vis aiškiau linksta į rimtą dirbyklą, kurioje, ypač paskutiniu metu, svarūs meno kūriniai tarpsta.

       Paldieninkai ryžtasi visokius anksčiau buvusius menininkų ketvirtadienius ir šeštadienius užpakaly palikti. Nes tuos ketvirtadieniuos buvo renkamasi laiką praleisti, „m e n u  pak v ė p u o t i“. Tų susirinkimų palaidi dalyviai nedarė pastangų suartinti savo meno veikimą. Jiem pakako formalio bendravimosi. Apleidę savo susirinkimą jie eidavo — kas sau, savo atskirais takais.

       Paskutiniu metu paldieninkai tą stadiją laimingai baigdami stengias ankštai tarp savęs susirišti, stengias savo susirinkimus paversti nuosakiai organizuota dirbtuve.

       Ir štai jau matome, kad pamažu  i š   padrikos  p a l d i e n i n k ų  m a s ė s  rikiuojas  t v a r k i g a  n a u j o j o  m e n o  š a l i n i n k ų  g r a n d i n ė.

       Atskirų asmenų paldieninkams pateikti kūriniai, čia nuodugniai svarstomi ir aptariami. Autoriai turi progos pirma visa ko konkrečiai, draugų padedami, savo kurinį išnagrinėti, o pakeliui ir pažinti žodžio meno pagrindus.

       Paldieninkų darbo vaisiai ne tik dalyviams, bet ir pašaliniems jau aiškūs. Pavyzdžiu gali būti kai kurių paldieninkų dalyvių vėlesnieji dalinai spausdinami, dalinai tebėsą rankraščiuos, kūriniai.

       Galima spėti, kad netolimoje ateityje, jei tik tokiu pat tempu eis darbas, paldieninkai galės žymiai praplėsti savo sienas.

       Paldieninkai tai pirmoji lietuvių literatų gyvenime atsiradus aiškiu veidu, bendrų tikslų vedama tampriai tarp savęs surišta grupė. Lig šiol išdidūs kūrėjai dažniausiai ėjo atskirais takeliais ir šuntakiais. Ir dargi tuo didžiavos. Iš paskutiniųjų stengės įrodyt, kad jų milžiniška dvasia negalinti pakęsti artimesnių darbo ryšių su draugais.

       Užsimerkę, nepaisydami kas aplinkui dedas dėstė jie, nevėdintoje asmens pergyvenimų atmosferoje supelėjusias, „brangenybes“. Jei jie kartais susiburdavo į pripuolamą būrelį, tai tik trumpam laikui. Nes aukščiau visa ko laikė tą kilniąją vienumą.

       O paldieninkams išrodo juokinga ir smulki ta jų vienuma.

       Paldieninkų pastangos kuo tampriau tarp savęs susirišt ir bendra grandine žengti į ateities meną.

       Paldieninkai girdi pageidavimą:

                                                    Būkirn kaip altra ridelijų rėja

ir savo jaunoje žemėje  s ą m o n i n g a i  ruošia skaistų meno Eldorado!

       P. T.

       Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis