tekstai.lt

Keturių vėjų pranašas. Petras Tarulis. Peizažas


       Mano pagalvei pagailo mano galvos ir ji minkšta maloni.

       Sienoje ne visi dantys – pro spragas pasiekę mano skruostus kutena, dar mieguistam nematomo voro, rudi tiesūs ūsai.

       Civilizuotos sagutės savo sargyboje būdi. Džiaugiuos, kad drangus vanduo taško krūtinę.

       Šepečiai, šukos ir šepetukai, mane apšepusį švelnina.

       Cukraus vienas gabalėlis. Kitas. Ir jau visai lipšni arbata pasakoja ekstra telegramose Loyd Džordžo paskutinį posakį. Streiko pilnos Buenos Airės Kaunan siunčia tris petito eilutes.

       Plonutė kvepianti svaigia rukštim riekelė. Lūpos insviestintos. Ir plonutė riekelė kaip grakštus felietonas in portfelį kemšasi, kad in dienraštį nešti.

       Visas apsagstytas, plikais ir plunksnotais skribeliais apžėlusios gatvės vidury.

       – Tprrrų! – suriko plačia kakta ir barzdele malonus vežėjas. Bėrasis iššoko iš vežimo ir dingo durų stikluose. Nupenėtas ponas galva mostelėjęs pageltusiom putom aptaškė arti stuoksantį žalią lankelį.

       Iš po žaliojo lankelio labai in lūpas panašūs mėsagaliai piktai praleido:

       – Kur brukies, nematai ar ką?!

       – Brač, mes, dviese, tu vienas. Reikėjo pasitraukti. Matai nenustovi! – visa devyniolika dantų žiba vežėjas. Ir vieta kur tur būti veidas taip šviesi, maloni, džiugi, kad nors imk ir in trečios rūšies papirosų dėželę klijuok! Visi pirktų.

       – Klausyk, sakysiu.

       Trečios rūšies papirosams etiketė grižt in manę.

       – Puikų veidą turi. Vaje, kokį puikų! Aš taip iš šalies žiūrėdamas manau puikus būtum ministeris. Pasikalbėkim nuoširdžiai. Plačiai štai modamas aplinkui paklausiu: Kuo jie geresni, kad jie ministeriai, tu gi ne. Lipk, iš tos tribūnos. Imk vadžias.

       – Tai, kad nežinau, kaip bėrasis – šypsos jis.

       Ir puikiausios reklamos vertas iš trečios rūšies papirosams dėžutės trykšta skaniausias kvapsnys.

       Kalba autentiška

      Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.