tekstai.lt

Keturių vėjų pranašas. Salys Šemerys. Vėlė be vietos


Aš – griaučiai iš po žemių atsikloję.
Aš plaukioju orie kaip aitvaras
Ir vieno kaulo rankom kojom
Aš gąsdinu mergų skaras.
Ir valkatos į mane svaido akmenim
Ir pamazgom ant manęs lieja pertekusios moterys;
Vienok nežiūrint to, aš niekam nepavydžiu: –
Vadina mane smuklės į išžiotas savo goseres
Ir savo skreitėj kekšės džiaugiasi manim...
Po kapines tolydžio
Aš landžioju, baugydamas lavonus.
Išgąsdinęs nųmirėlius lyg tokius kaip ir aš patsai.
Jau prisiruošęs aš esu visai
Prasmegti nors kiaurai pro žemės šonus.
Bet žemė atstumia mane
Nuo savo žėlusios barzdos,
Aplietosios laikų ugne..
Ir būdamas be pastogės visados
Aš nardau po gelmes perdėm.
Sukempėjusia sauja grąsinu aš žemei ir erdvėm . . .
Ir kalnus sau iš kelio nusispardęs,
Miškus išrovęs iš po kojų
Per jūres ir žemes
Ir per žvaigždynų kartis
Aš traukiu, moju
Į pažadėtasias ertmes...

Kalba autentiška

Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.