tekstai.lt

Keturių vėjų pranašas. Kazys Binkis „Gatvės išsišiepė iškabas...“


Gatvės išsišiepė iškabas
begėdiškai margas ir godžias.
Trotuaruos pilvų barikados.
Jaučio reikėtų čia iškalbos
kad kas suprastų mano žodžius
sūkury bačkvežių kononados.
O aš atkeliavęs iš lauko,
nešioju ateinančių šimtmečių paštą
iš kiemo į kiemą, kaip amžinas žydas.
Negerai – kad kakta susiraukus.
Negerai – kad be Šventojo Rašto.
Negerai – kad dvasia raudonomis aguonoms pražydus.
Susirinko iš skersgatvių tipai
ir mano: beždžionę parodys,
mano, kad bus katerinka.
Gerbiamieji,
jūs žinot ispanišką gripą?
Panorėsiu tiktai – vienas žodis –
ir gulės visa rinka.
Visi išsižiojo stebėtis:
Gal ir ištikrųjų jis kanda?
Dukteris slepia paskvernėn mamytės,
tetulės išsikėtė skėtis,
šmugeliai kits kitam lenda ant sprando
tartum panosėj būt sprogęs jiems dinamitas.
Ei, jūs, mielieji ponai ir ponios!
Aš ne tam – kad nusigastumėt...
Svarbu kad didesniai ir gyvumo daugiau kad.
Ir ne taip kad vien pilvas ir mėsa...
Kas kad jūs baldot virtuves kas met?
Kas kad po pusryčių prakaitą braukot?
Tokie vis mažučiai, mažučiai tebėsat...
Didžiausis pareitų į sieksninį karstą.
O čia jūs kaip mėšlo rinka paiversta...
Ir vėl suliūliavo tipas ant tipo.
O lipa! Viešpatie, kaip jie visi lipa!
Vienas per kitą
lenda įširdę
purvinais batais ir atdarą širdį.
Nebenugirdi... Nebenumano...
O širdis pasisakyti trokšta.
Dar žodis!
Ateinančio šimtmečio
Žmonės
pastatys jums paminklą:
Po antrojo tvano
iš jūsų pilvų
antrąjį Babelio bokštą.

Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.