tekstai.lt

Keturių vėjų pranašas. Kazys Binkis. Vasaris vėjas


       Jau ketvirti metai dirbame nepriklausomybę.

       Turime vieną nepriklausomybės galvą ir apie šimtą pusgalvių, turime nepriklausomų ministerių, nepriklausomų milicininkų, nepriklausomų bankų, nepriklausomo šmugelio ir daug kitokių nepriklausomų dalykų. Stengiamės, kad viskas kaip kitur. Pradėję nuo botago ir drobinių kelniukščių – mokame kur reikia kad ir frakas ir cilinderis ir Bencas. Stengiamės rodytis, kad drąsūs ir patyrę vyrai. Raustame prisiminę, kaip mūsų valstietis okupacijos metu drebėdavo pamatęs vokietį žandarą, idijotiškai šaipydavos jam ir rankas laižydavo. Sunku vergauti – atsidustame – baudžiava įvarė mums tą drebėjimo ligą. Jau Kudirka, daktaras, tas patsai Kudirka, kursai mus išmokė vadintis didvyrių žemės piliečiais, vėliau savo „Varpuose“ pastatęs daktarišką diagnozą, padarė išvados, kad labiausiai išsiplatinusi lietuviuose liga, – tai kinkų drebėjimas. Ir nieko čia nebepadarysi. Jog ir mūsų laisvoms ir nepriklausomoms kinkoms taip dažnai atseina suvirpėti, kai mes pasistiepę nešame arbatos kokiam francūzų sifilitikui ar anglų kakainininkui.

       Ir dirbame dirbame. Kaip kurmiai rausiame žemėse kiekvienam paskirtą vagą ir linksime kaip bušmėnai savo nepriklausomybės fetišui. Bet pagrasys kas iš tų gerinčių arbatą pirštu ir mes nepriklausomi klusniai atsakome: „klausome“! Kaip gi ne. Nes mūsų tėvai baudžiauninkai ištisus
šimtmečius klausė ir tas verguvės siaubas dar nepaleido iš savo replių mūsų dvasios.
       Ir lig šiol mes neparodėm tikro noro iš jo pasiliuosuoti. Jog kas dvasia? Jos neįrašysi bugalterijos knygos aktyvan. Be to dvasios ubagystė taip lengva paslėpti gerai pasiūtan frakan ar pridengti ją mokamai surišant galstuką.

       Ir štai, iš gyvenimo ūkanų išlenda didumo, kaip surangytos Eifelio bokštas ilgas, ilgas klousimo ženklas: Kas jei mes nuo savo nepriklausomybės fetišo nuvilktumėm fraką? Kas jei šiandie ateitų kokie nauji gunai ir pratiestų naują demarkacijos liniją nuo Dinaburko iki Liepojaus? Kas liktų iš keturių nepriklausomų metų? Kurių kultūros brangenybių mes susikūrėm ar nors rimtai stengėmės susikurt, kurios padėtų mums tapti žmonėmis, – ne atsipalaidavusiais vergais drebančiomis kinkomis, bet tikrais, laisvais, pabudusios ir susipratusios dvasios žmonėmis, pilnateisiais pasaulio piliečiais?

       Mažiutė mikroskopiška biudžeto dalelė, maž daug tiek, kiek mama duoda vaikui baronkoms – tai švietimo ir kultūros reikalams.

       Mokyklos be langų. Mokytojams – įstatymas: priesakų mokytis. Jaunuomenė, kuriai mokytis arba mokyti – uniformoj arba departamentuos. O šių metų naujokuose radome 50 nuošimč. analfabetų, o sodžiuj mūsų dedės patylomis dūsauja nebetekę vilties susilaukti caro laikų sugrįžtant ir siunčia Kaunan pareiškimų, kad nebenorį būti „piliečiais“ nes, pakaksią pilti, ir reiškia nepriklausomo noro tapti vėl mužikais.

       Aimanuojam kad bala, kad trošku, o savo jaunuomenei, kuri įneštų į tą balą judėjimo vietoj universiteto atidarėme Kaune 400 smūklių, kad ji baigtų nusigerti.

       Treti metai veblame apie universitą, keli mėnesiai seimas slebizavojo statutą – ir vis nieko. Dalis suverėnų naudodamasis savo penkių zakrestijonų dauguma sugalvojo iš tos mokslo šventyklos pasidaryti sau špitolę ir stapt.

       O gal dar prisiminti suaugusiu švietimą, žmonių knygynus, žmonių teatrą etc.? Pastatykime čia didelį 0. Retai tokie dalykai prisisapnuoja – pakanka pilstytuvės.

       Mūsų tėvai baudžiavos jungą vilkdami susikūrė sau didelį meną, kuris toli praskambėjo už mūsų krašto sienų. Gal mes jame ieškome paguodos? Gal mes meno šaltiny stengiamės apiplauti savo apipelėjusią dvasią? Gal mes stengiamės tas brangenybes bent išlaikyti?

       Amžiais sukrautą mūsų tėvų turtą, mindome kojoms. Ketvertas tomų dainų ir pora tomų pasakų, dar anais laikais keletoj parapijų surinktų ir rusų, vokiečių, lenkų ar suomių išleistų, tai ir visos mūsų žmonių paliktojo turto liekanos. Kitkas guli, neapdraustas nuo nelaimės Vilniuj Mokslo Dr-jos archivo spintose, arba eina į kapus draug su paskutinėmis senelėms dainininkėms.

       Mums jos nereikalingos.

       Tiesa, mes pavadinome Kauno gatves mūsų didžiųjų vyrų vardais.

       O Čiurlionis peli sukrautas skryniose ir užrakintas drėgnam Meno Kurėjų Dr-jos kambary. Seimas vargasi negalais nubalsavo, bet nėra buto. 400 smuklių, kelios dešimtys bankų ir keli šimtai šmugelio įstaigų, randa Kaune kur puikiausiai įsitaisyti, tik savo genijaus kurinių neturime kur priglausti.

       O Meno Rūmai? Turime nesuskaitomą tautodailos turtą. Turime savo dailininkų, kurie dar nesuskubo, kaip Čiurlionis, nuvešti savo kurinių užsienin, kad juos įkainuotų. O kol užsienis nepradėjo apie juos rašyti, tai mes stovim rankas nuleidę, žiūrim, mirksim ir kad paslėpti savo dvasios ubagystę, flegmatiškai vienas kitam čiaupsim: „Nieko ypatinga“...

       Parinktoji Meno Kurėjų D-jos kolekcija nesusilaukė Švietimo Ministerijos bendrųjų reikalų departamento direktoriaus sankcijos, kuris teikėsi tarti Aukštajam Seimui savo kompetetingą žodį: – šlamštas. Ir Aukštojo Seimo dauguma rankų pasikėlė: „nereikia“.

       Kažin, jei Čiurlionis dabar tarp mūsų gyventų ir ponas direktorius su dauguma pakilusių Seimo rankų žiūrėtų į jo paveikslus, ar nepasirodytų jiem, kad ir tai šlamštas. Juk tuose paveiksuluose nėra numaliavota nei jaučio, nei asilo, kuriuos toji draugija pajėgtų suvirškinti.

       Nėra lėšų? Išmetėme milijonus marmelado fabrikui steigti, kurio pagamintą marmeladą atsisakė ir karvės ėsti. Išmetėme ir tebemėtome milijonus visokioms kitoms marmeladinėms operacijoms. Tik savo dvasios tuštumui užkimšti nieko nedarom. O juk dvasiai marmelado nepaduosi.

       Susitvėrė būvusių ministeriu komitetas „tulpių oranžerėjai“ steigti ir dirba projektus, kaip iš visuomenės tam reikalui pinigų išubagauti. Kito kelio mes nežinom.

       Ir skursta mūsų dvasia. Ji eina menkyn ir menkyn ir greit ji paliks visai toki, kaip mūsų dienraščiai.
       Mes laižomės prie tų didžiųjų, o jie vadina mus analfabetais. Mes skundžiamės jiems, kad mus skriaudžia, o jie iš mūs tyčiojas. Mes rodome jiem savo frakus, o jie mus driskiais pravardžiuoja.

       Ir toliai taip bus, kol mes nepamatysim visoj platumoj savo dvasios ubagystės.

       Toliai mes nebūsime tikrai laisvi ir nepriklausomi, kol savo dvasios neatpalaiduosime iš tebelaikančio ją savo replėse vergijos siaubo, koliai gaivingas vasaris vėjas nesulaižys mumyse sukietėjusios storžievybės plutos ir gaivingi naujojo pavasario šaltiniai nenuplaus nuo mūsų amžiais suneštų dulkių mėšlo.

     

       Kalba autentiška

       Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.