tekstai.lt

Keturių vėjų pranašas. Aleksej Remizov. Apie žmogų ir apie kiaulę


       Gauti krikšto vardas arba kokia pavardė dar nereiškia būti žmogum.

       Užsidėt kepurė, užsitempt kelinės su batais ir žmogiškai prašnekėt, tūkstantį kartų kartoti, kad tu   m a n a i   ir kažin ką išmanai, ir tas dar nereiškia būti žmogum.

       Būti žmogum – tai pakelti aukščiausias, koks tik yra, darbas ir, paėmus jį taip, sučiauptom lūpom ir suspausta širdimi, nebaimingai nešti, šviečiant ir šviečiantis painia likimo ir teismo naktim.

       O tai, kas turi būti, dar toli iki to, kas yra.

       Ir štai greta su žmogum žmoguje gi virba tvartas ir štai kodel, kur tik pažiūrėtum – gatvėse, teatre, susirinkimuose – visur kyšo šnipės.

       Priėsti ir atsirūgti virškinamu tepalu ir gulėt šnipę atkišus į saulę – kas gali būt pavydėtingesnio? – o aplink kriu, urč ir čiuk – kokia laimė!

       Ir tas reikia atsiminti žmogui ir kartą visadai pasakyt:

       arba tu žmogus, arbą tu kiaulė.

       Ir jei nori likti kiaule, – kiaulėk.

       O jei nori būt žmogum, sarmatykis savyje kiaulės ir nešk darbą.

       Švitėdamas, kaip šviesa, jis tau duos laimės, kuri nepasiektina kiaulei, ir atidarys kelią – už žmogaus, kur visa kas žmogiška yra taip pat keista, kaip žmogui keista visa kas kiauliška, kur nauja žemė, naujas dangus, kitoks likimas ir teismas.

       Kalba autentiška

       Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.