tekstai.lt

Dalia Striogaitė. Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą (2004)


keturi_vejai
keturi_vejai
       Borutos kūrybos modernėjimo kelias – nuo „Keturių vėjų“ iki „Trečio fronto“ – literatūrologų nesyk nagrinėtas. Aptarta, kaip poetas, atmetęs vieną sąjūdį, organizavo kitą. Bet, pasirodo, tas kelias sudėtingesnis, negu būtų galima manyti. Ir dažnai cituojamus kategoriškus Borutos nuosprendžius (pavyzdžiui, apie „Keturis vėjus“ kaip „gyvą lavoną“ ir pan.) derėtų vertinti atsargiau – jie momento nuotaikos padiktuoti.

       Štai vienas dokumentas. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas įdomus aptariamojo laikotarpio Borutos laiškas Binkiui. Jis rodo tikresnį Borutos kelią nuo „Keturių vėjų“ į naujus ieškojimus ir kartu paryškina dviejų žymių lietuvių avangardistų tarpusavio santykius. Šis eksponatas į Kauną yra atkeliavęs iš anksčiau Vilniuje buvusio Rašytojų memorialinio muziejaus, o kol keliavo iš miesto į miestą, liko neįtrauktas į Borutos „Raštus“, nežinomas, nepublikuotas. Laiškas tikrai vertas dėmesio.

       Jis rašytas keturvėjininkams surengus „poezo koncertą“ per Lietuvos radiją (1926 m. gruodžio 9 d.). Ir radijas anuomet dar buvo naujiena, ir poezijos valandėlė – pati pirmoji, tad Boruta džiaugiasi, kad literatūros broliai „sujudėjo“. Tiki, kad galės dirbti kartu, ir siūlo naujus darbo pagrindus (futurizmas paseno!), naują revoliucinę literatūros ideologiją. Įdomus dalykas – „skitiškumo teorija“, jo perimta iš rusų literatūros kritiko, publicisto ir mąstytojo Ivanovo-Razumniko. Boruta jį nesyk yra citavęs, parafrazavęs, kai ką išvertęs iš jo darbų ir publikavęs. Klajokliška, stichiška „skito“ pasaulėjauta (plg. Ivanovui-Razumnikui artimų A. Bloko, A. Belo ir kt. autorių kūrybą) – tai dvasios maksimalizmas, amžino revoliucingumo polėkis, bekompromisė panieka miesčioniui.

       Įdomi šiame laiške dviejų lietuvių poetų akistata: kupinas energijos ir „skitiškos“ dvasios 21 metų Boruta, rėžiantis tiesų ir atvirą žodį, ir – gerokai vyresnis, jau pritilęs išdidus „maestro“ Binkis. Nežinome, ar Binkis atsiliepė ir ką galėjo atsakyti laiško autoriui. Pritarti (ar paneigti), kad lietuvių poezijoje – tik trys geri vardai?..

       O po metų kitų įvyko jau gerokai didesnė Borutos konfrontacija su keturvėjininkais. Ir jokio bendro darbo nebebuvo tikimasi. O kai 1930 m. pradžioje Boruta džiaugsis pirmojo „Trečio fronto“ numerio pasirodymu, tai žurnalo bendradarbiui Jonui Šimkui tuoj parašys: „4 v.“ turbūt sprogsta iš piktumo. [...] Mes esam jėga“. Atsiribodami nuo keturvėjininkų, kaip svarbiausią dalyką jie buvo iškėlę naujos epochos kūrėjo visuomeninį angažuotumą.

 
       1926.XII.12
       Viena


       Mielas!

       Visa širdžia sveikinu „Keturius Vėjus“, pučiančius iš Kauno Radio Stoties. Iš džiaugsmo norėjau net telegramą sveikinimo pasiųsti, bet jau buvo pervėlu, todėl užėjęs į pirmą Keler'į [aludę – D. S.] išgėriau visų literatūros brolių garbei.

       Sveikinu ir sveikink visus vėjiškus brolius. Aš labai nekantriai laukiau, kada sujudėsime. Ir visi iš sykio. Einant kiekvienam savo keliu – iškriksime, bet ne iškrikime bėda, bėda, kad nesusigiedosime ir jokio vėjo nelaimingoj Lietuvoj nepakelsime ir – ko gero – sulauksime liūdno Kiršų, Sruogų likimo. Reiškia, ne literatūrą darysime, bet už būtas ir nebūtas nuodėmes metavosime ir nugrimsime į miesčionišką balą. Tai būtų daugiau negu liūdna. Tačiau suprasi mano džiaugsmą, kada aš perskaičiau Kauno kronikoj, kad „Ket. Vėjai“ šneka iš radio stoties, – reiškia, gyvi esame, reiškia – turime dar valios gyventi.

       O jeigu taip, galime skelbti visuotiną meno mobilizaciją ir organizuotai imti vieną po kitos meno pozicijas. Net prie dabartinių jėgų, kokias mes turime, galime daug padaryti ir visiems nelaimingiems sutvėrimams lietuvių literatūroje galime duoti atostogų. O visus, kas dar šiek tiek gyvas ir rodo noro dirbti, – reikėtų paimti į savo būrį. Aplamai „Ketur. Vėjus“ gal reikėtų ir naujai organizuoti, ir ant naujų pagrindų atsistoti. Futurizmas, mielas literatūros Broli, dabar jau устаревшая дрянь. Viso, kas galima iš jo pasiimti, tai keletas darbo principų, o visas, kaip literatūriška ideologija, reikia padėti į archyvą. Reikia surasti kas nors naujo! Ir būtinai reikia. Antraip – nelaimingai tūpčiosime vienoje vietoje. Todėl, jei ne visai naujos ideologijos reikalingi, tai bent sintezio kelių revoliucinių literatūros ideologijų. Aš pats rengiuosi atsistoti diametrališkai priešingai futurizmo mašinizmui ir ruošiu tuo reikalu brošiūrą „Literatūra klumpėse“. Gaila, kad mes iki šiol niekados kaip reikiant tuo reikalu neišsišnekėjome. O šnekėti reikia. Aš jaučiu šį tą giminingo mano statomosios literatūros ideologijos ir Tavosios.

       (,,,)

       Tačiau tai maža. Reikia pajusti ir lietuviška žemė po savo kojom. Žinia, aš labai tolimas nuo tautiškųjų meno spekuliacijų, o ypač tokių žioplų kaip Lietuvoje, tačiau tas dar nereiškia, kad nereikia ieškoti savo aplinkumoj atsispyrimo taško. Reikia, ko gero, ieškoti tų, nuo kurių būtų galima pradėti statybą lietuviškos literatūros. Visas romantiškas-patriotiškas lietuvių liter. periodas galima išbraukti. Tai tuščia vieta. Aš sustoju ties trimis vardais – ties Strazdu, Donelaičiu ir Vienožinskiu. Žinia, čia ilga kalba, bet, jei verta lietuvių poetui pažiūrėti lietuvių literatūros istorijos, tai – bent šitų vardų.

       Ką gi konkrečiai atgimusiems „K. V.“ aš siūlau? – Siūlau labai mažai: – 1) sujungti savo pagairėje visas gyvas literatūriškas jėgas, – 2) ieškoti naujos literatūriškai revoliucinės meno ideologijos, – 3) rasti atsispyrimo tašką lietuvių literatūroje ir – 4) pradėti organizuotą literatūros statybą. Tai bus visi mano siūlymai ir linkėjimai naujai pučiantiems „K. Vėjams“. Manau, kad tai ir Tau, ir visiems kitiems literatūros broliams bus priimtina.


       Broliškai sveikinu –
       Jūsų Kazys Boruta


       P. S. – Aš aplamai labai mažai žinau, kas dabar darosi Lietuvoje, todėl būsiu labai dėkingas, jei rasi reikalo man rašyti, adresas nuolatinis toks: Wien I, Universität.


       Šiaurės Atėnai. 2004–12–24 nr. 730