tekstai.lt

Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2002) (3)


keturi_vejai
keturi_vejai
       5. Urbanistinis fonografas

       Kontrastas tarp progresą, miestišką civilizaciją aukštinančių programinių keturvėjininkų pareiškimų ir jų (o ypatingai Binkio) kūrybos kaimiškos tematikos yra tapęs beveik visų kritikų svarstymų tema (67) ir keturvėjininkams pelnęs ironišką „kaimiško futurizmo“ apibūdinimą (68). Šį neatitikimą su šypsena reflektavo ir patys grupės autoriai (69). Tačiau Binkio poetiniame arsenale esama instrumentų ir miestiškajai tikrovei:


FONOGRAFAS LAISVĖS ALĖJOJ

Valio, nepriklausoma!
Mes klausome, klausome…
Eleksktrika, fizika –
Kursai, – tai vis tiktai rizika.
Valio katalikiškas!
Su šveicoriais profesoriais.
Ir taip, kad visi tiktai broliai ir seserys.
Ir taip, kad ne visai tiktai Afrika!
In Slabodkes
Abgebrant spišečny fabrika
Mit di gance pastroikes.
Op, op, Nauji metai –
Seni demokratai.
Vadinas, sacharinas,
Vadinas, koka…inas.
Vadinas, tiktai vaidinos?
Vadinas, krikščionių krikštynos.
Amnestija – bestija.
Politiškas, reiškia, prestupnikas.
Ponai, prašau!
Echt – lietuviškas krupnikas!
Akružnas lietuviškas cūdas
Ponas asilas
Su ugalovnu dielu,
Jau per vėlu!
Jonišky didelis sūdas.
Žmonės renkas.
Kas čia?
Ūkio bankas –
Šalin rankos!
Roza vianet ot moroza,
Ciocia Roza nikogda.
Op, op, Nauji metai,
Kaune pagada.
Doleris
Doler
Doliary
Dolioroza.
Doleris doleriu,
O tas pasikorėlis
Išlošė 365 dolerius.
„Metropoly“ Konstantinopolis.
Pabučiavimų loterija.
Pana Valerija
Pataikė kakta į adveriją.
Širdingoji, mes, rods, pasižįstava?
Proszę do towarzystwa!
Kauno miestas brukavotas,
Oi, oi, ratavokit! Mane jau nužvalgė.
Draugas Vincas
Proklamacijų pūdą suvalgė.
Varva laisvės aliejum
Portfelis be ministerio:
Tamsta, ei tamsta!
Sustok!
Gib a svistok!
Ir nelaimės,
Ir bėdos –
Lietuva nuo rytdienos!

(1922, R 1 423–424)

        Poetinį diskursą užpildo XX a. trečijo dešimtmečio pradžios centrinės Kauno gatvės triukšmai ir vaizdai: politinių lozungų, polemikos dėl universiteto nuotrupos, spekuliacijos, bankų krizės skandalų atgarsiai, prekybinė reklama, manifestantų klegesys, blevyzgos apie prostituciją, valiutas, loteriją, praeivių šūksniai, policininko švilpukas (70). Lyginant su pirmuoju Binkio miestišku eilėraščiu „Iš Vilniaus gatvės ūpo“ (1919), matyti didelis „Fonografo“ novatoriškumas: jame nėra jokios poetinį vyksmą integruojančios ar interpretuojančios instancijos, tekstą sudaro chaotiškų įspūdžių ir frazių srautas. Vertas dėmesio ir jo kalbinis koloritas: maišomas keturių kalbų slengas, buitinė, dalykinė, patetinė, ironiška stilistinės manieros. Minimalų kompozicinį vaidmenį kūrinyje atlieka tik įrėminanti, taip pat šiek tiek pašiepiama patriotinė tema (71). „Fonografas Laisvės alėjoj“ – ryškus ekspresionistų, vėliau ir kitų avangardizmo krypčių išplėtoto parataksinio stiliaus pavyzdys (72).  


       Eilėraščio novatoriškumą rodo ir tai, kad jis ilgai nebuvo perskaitytas kritikos (73), o abiejuose Binkio Raštų leidimuose pakliuvo į antraeilių „eiliuotų feljetonų“ skyrių.

 

       Kitur Binkio santykis su naująja civilizacijos realybe deklaratyvesnis:

Gerbiamieji ponios ir ponai!
Tegyvuoja radiotelefonai!
Tegyvuoja žemės dirbtuvėj
Radijo išleistuvai ir radijo imtuvai!
Šalin supelėjęs knygų balastas
Ir visos renkamos ir spaudžiamos mašinos!
Tiesiausias radijo kelias rastas,
Ir juo širdis su širdžia tesusižino.
Niujorkas, Tokio, Berlynas,
Sala, nutūpusi Didžiajam vandenyne,
Tibeto Lhasa ir Čenstakavos grūnąs vienuolynas,
Taip pat žemaičio gryčia šimtmetinė
Jau rišasi į sąjungą, į organizmą vieną
Pasaulio nervu, radijo antena. 

             („Radioekspromtas“, 1926, R 1 117–118)

 

       Pridėjus „Vokišką pavasarį“, „Pranašą“, „Pasiutusį taksi“, keturvėjininkų lyderis gali būti laikomas ir vienu pirmųjų lietuvių urbanistinių poetų (74). Šią „Keturių vėjų“ poetinės programos dalį taip pat realizavo Šemerys, Rimydis, Tysliava, vėliau ir trečiafrontininkai (75).

 

       Pažymėtina, kad keturvėjininkų urbanizmas darniai sugyvena su gamtos jausena (priešingai negu XX a. ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų). Be paties Binkio, geriausių pavyzdžių čia duoda Juozas Tysliava, gamtinio–tautiško pavasario motyvus žaismingai perkeliantis į modernią aplinką (plg. eil. „Pieniška daina“, „Auksu lyta“, „Lietuvi“ (76)), ir Juozas Žlabys–Žengė, moderniai dekoruojantis pavasarinę gamtą (plg. eil. „Pavasario futurizmas“, „Anykščių šilelį“).

       Globalinę urbanistinę techninio pasaulio perspektyvą geriausiai išreiškė Petras Tarulis, savo provokaciniame „Nuovakarių skiauteryje“ suvedęs Laikinosios sostinės aikštės praeivius, baltąją mešką ir samanose sėdintį samojedą, kiną Sacharoje, Lloid Džordžą, Egipto mumiją, Napoleoną ir įvairius išgalvotus personažus. Čia labiausiai priartėjama prie pagrindinėms klasikinio avangardizmo srovėms būdingo simultaninio rašymo (77).

 

   

       2. Dadaistinė revoliucija  


       Esminis bet kurio avangardistinio sąjūdžio programos sandas yra revoliucijos idėja – nusistatymas sugriauti sustabarėjusią tradiciją, išlaisvinti kelią žmogaus sąmonės ir visuomenės radikaliam atsinaujinimui. Vieną revoliucinį keturvėjininkų programos komponentą matėme „Agitaciniame eilėraštyje su priemaiša piršlybų“. Šiek tiek kitokie atsiskleidžia programiniame Binkio eilėraštyje „Salem Aleikum!..“ (pirmame „100 pavasarių“ leidime jis vadinosi „Manifestu“: žr. R 1 513):

Salem Aleikum!
Jaunieji, į gatvę,
Į laisvę alėjų.
Mes frontą plakatais nuklokim,
O po plakatais krūtinėj
Kad kraujas plaktų.
O ant plakatų kad –
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdis
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus, –
Tam į krūtinę teįrita
Nors bosą spirito –
Vis tiek nebepadėsi.
Ir ne taip, kad po vieną,
Galvomis žiauninti sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, –
Bet urmu visi,
Ir du su puse milijono
Pratarkim kiek galint aiškiau,
Kaip ragas maždaug Jerichono:
Salem Aleikum!

              (R 1 88–89)  


       Eilėraštyje ryški revoliucinė frazė: kvietimas į gatvę, frontas, plakatai. Tačiau pati revoliucinė programa išsakoma netiesiogiai ir reikalauja tam tikros interpretacijos. Eilėraščio pirmoje pusėje į ją nurodo šiek tiek ironiška kraujo ir sacharino, t. y. revoliucinio radikalizmo ir kompromisiškumo priešprieša. Toliau humoristinių elementų dar daugėja. Kaip „jaunųjų“ žygio priešininkas nurodoma „storoji dėdina“, o kaip „širdies“ ir „dvasios“ (patetiškojo ekspresionizmo įvaizdžiai) gaivinimo potenciali priemonė – „bosas spirito“. Priešininko personifikaciją iššifruoti nesunku: tai miesčioniškoji visuomenė; bet jai priešpriešinama ne disciplinuota, asketiška revoliucionierių bendrija, o bohema. Prie žaismingos eilėraščio nuotaikos prisideda komiški sąskambiai, naujadarai ir pseudoetimologijos („širdis susirietus“, „dvasia padvėsus“, „galvomis žiauninti sieną“), erotinės užuominos (poetinis okazionalizmas „sujauninti“ labai arti įprastinės šnekos „sujaudinti“). Revoliucinė programa baigiama kvietimu atlikti simbolinį veiksmą: „Bet urmu visi / Ir du su puse milijono / Pratarkim kiek galint aiškiau, / Kaip ragas maždaug Jerichono: / Salem Aleikum!“ (78). Šio gesto prasmė galutinai atsiskleidžia žinant, kad „Salem Aleikum“ yra XX a. trečio dešimtmečio Kaune populiarių prabangių vokiškų cigarečių pavadinimas (79). Taigi – į gatvę, frontą plakatais nuklokim, o ant plakatų kad – „Marlboro“. Ne revoliucija, o revoliucijos imitacija, žaidimas, potencialiai atskleidžiantis patetiškų socialinių ritualų ir šūkių tušt?mą. Tai dadaistinės revoliucijos programa (80).

       Žinoma, keturvėjininkų kūrybinės nuostatos nebuvo tokios radikalios kaip šveicarų, vokiečių arba amerikiečių Dada; ir panagrinėtas eilėraštis galėtų tilpti pusiau humoristinės antimiesčioniškos deklaracijos ribose (81). Tačiau dadaistinį impulsą keturvėjininkų programoje įvertinti labai svarbu. Klouniškai, karnavališkai dadaistų laikysenai giminingas Binkio eksploatuotas vėjavaikio vaizdinys, galbūt labiausiai trikdęs tradicišką kritiką, iš menininko laukusią rimto nusiteikimo ir įsipareigojimo. Ši kritika galėjo pripažinti, kad per menką valstybės dėmesį kultūrai ir miesčioniją kritikuojantis Binkio straipsnis 'Vasaris vėjas' „pučia smarkiai: gali džiovinti“ (82), priimti arba atmesti kairuoliškus politinius avangardistų pareiškimus, tačiau nepajėgė įvertinti kūrybos, kurios pats turinys yra žaidimas, estetinių konvencijų laužymas, simbolinės akcijos (83). Su šia nuostata susijęs populiarioje kultūrinėje vaizduotėje įsitvirtinęs infantilus Binkio įvaizdis (84).

 
       Dadaistinio epatažo kontekste reikėtų interpretuoti ir Salio Šemerio (85) šiurkščią erotiką (plg. jo eilėraštį „Himnas mergelei“, šiek tiek primenantį programinį dadaisto Kurto Schwitterso „An Anna Blume“) bei „poetinio“ rašymo taisyklių ignoravimą. Viešąją opiniją Šemerys erzino tikrai sėkmingai: fiziologinės žmogaus prigimties eksponavimu sukėlė skandalą, o jo poetinę techniką įtūžę kritikai išvadino „blogo tono makulatūra“ ir „nesusipratimu keturių vėjų supūstam šiukšlyne“ (86). Tuo tarpu gana akivaizdu, kad tai tik provokuojanti maniera (plg. „pasaulėžiūrinį“ pareiškimą eilėraštyje „Reliatybė“ [„Rasis melo ir griežčiausioje teisybėj, / O kai kas ir aromatą smarvėje suuos“],  30, arba voliuntaristinę poetinio subjekto elgseną eil. „Štai kaip aš lakstau oru“, 25–27). Kai norėjo, Šemerys gebėjo parašyti ir ganėtinai subtilių tradiciškų tekstų (87.
 


       Dadaistinės klounados strategija atpažįstama ir „gigantomaniškuose“ Tysliavos mostuose, beje, panašiai kaip Binkis, pagarbiai apsieinančio su nacionaline simbolika:

Labas, jūra!
Aš pirmutinis Lietuvos poeta,
Tu pirmutinė visame krašte.
Genijum būti amžių žadėta,
Sprandą nusisukti – dar šventam rašte.
[…]
Jūrate!
Pasiųsk į Norvegiją gintaro paštą,
Minėdama žvengiančio Vyties respubliką.
Težino, kad pranašo Tysliavos krašas –
Ne Azija ir ne emyro rubrika!

             („Poetas ir jūra“, Nemuno rankose, 97–98)  


       Absurdišką Dada humorą primena Tysliavos „Ponas Dieve“, „Pieniška daina“ ir „Vėjas“ (88). Čia galima prisiminti ir visą keturvėjininkų literatūrinės polemikos praktiką, aptartą Vytauto Kubiliaus (89).

 

       Šių pavyzdžių pakanka parodyti „Keturių vėjų“ kūrybinės raiškos dadaistinės interpretacijos galimumą. Dadaistinis sandas itin artimas šiandienos avangardistinei meno praktikai, performanso, hepeningo žanrams. Galima konstatuoti, kad Jurgis Mačiūnas nebuvo pirmasis juos kultivavęs lietuvis. Šį keturvėjininkų kūrybinio palikimo aspektą tiksliai įvertino Dalia Striogaitė, nurodžiusi, jog „Pats avangardizmo judėjimas su visais jo paraliteratūriniais momentais […] yra didysis lietuvių avangardizmo kūrinys“ (90). Dadaizmo sąvokos pritaikymo Rytų ir Vidurio Europos avangardistų sąjūdžiams galimybę yra aptaręs Endre Bojtaras (91).

 

 

       3. Žodžio dirbiniai

 

       „Keturių vėjų“ programiniuose tekstuose (92) gyvai reflektuojamos italų ir rusų futuristų poetinės kalbos teorijos. Viena vertus, keturvėjininkai deklaruoja požiūrį į žodį kaip į „daiktą“, „medžiagą“, kurią, gamindami „žmonėms reikalingus daiktus“, apdirba „pasiaukavę kantrūs meisteriai“ – avangardistiniai poetai. Antra vertus, skelbiamas ir „žodžių išlaisvinimas“, siekiama atskleisti jų savaiminę prasminę bei estetinę potenciją (93). Ypatingas dėmesį kalbai lemia avangardistų nepasitikėjimas sustingusiomis tradicinėmis reikšmėmis, priešiškumas simbolikai, išraiškos medžiagiško konkretumo ir vitalistinių resursų atskleidimo pastanga. Binkiui priklauso žinomiausias, nors anaiptol ne vienintelis bandymas panaudoti rusų futuristų  išplėtotos nesąvokinės kalbos (94) principus.

AUGNELIJŲ ARIJA

Mūsų žemė jauna dar.
Bus ir pas mus Eldorado.
Aldorijo adrijo ada.
Džiaugiams, jog vienas pražydęs atėjo.
Daug dar ateis, atliūliuos mums pavėja,
Kaip altra ridėlija rėja.


Ir sninga, ir lyja, ir mėnuo kas mėnuo,
Ir saulė kas antra, kas penkta, kas dvylikta diena
Rėja ir ada ir audrija lėna.
Gerai, kad Adomą iš rojaus išjojo,
Pedien nusibostų mums rojuj!
O čia juk aldorijo arija rėja,
Čia altra ridėlija ado.
Žinia, jog iš dulkių ir virsim į dulkes,
O dulkės taip lakios, taip lengvos, taip smulkios,
Kaip lėta livano alenga.
Tad laukim augnelijų arijos ada,
Tad būkim kaip altra ridėlijų rėja.

        Skirtumas tarp simbolistų „žodžių muzikos“ (jos pavyzdžių galima rasti Sruogos poezijoje) ir avangardistų nesąvokinės kalbos yra tas, kad pirmieji išnaudoja įprastinės kalbos melodines, eufonines galimybes, jomis poetiniams vaizdiniams sukurdami antrąjį planą, o antrieji transformuoja pačius kalbos ženklus, suardydami jų signifikatus ir nutraukdami ryšius su denotatais. Binkis šį principą panaudoja gana subtiliai. Jo tekstas tik pusiau nesąvokinis, o naujadarai pasižymi eufoniškumu ir natūralumu, juose nejusti prievartos kalbos sistemai, – galbūt todėl, kad juos Binkis kuria pagal lietuviškų liaudies dainų atitarus ir darniai įjungia į posmo sintaksinę struktūrą. „Sąvokinė“ dalis nužymi teksto prasminį branduolį: pavasarinis gamtos ir jaunos „mūsų“ žemės žydėjimas, vėjas, valiūkiška nuotaika („Gerai, kad Adomą iš rojaus išjojo, / Perdien nusibostų mums rojuj!“). Jį papildo vegetatyvinės bei muzikinės poetinių naujadarų asociacijos („augnelijos“, „arija“). Nesąvokiniai ženklai įgyja su jomis rimuojamų eilučių prasminių konotacijų („Aldorijo adrijo ada“ – „Eldorado“ / „jauna dar“, „altra ridėlija rėja“ – „pavėja“ / „pražydęs atėjo“), kurios toliau įvairiai pinasi, kurdamos teksto poetinį audinį. Paskutiniame posme išsiskiria dar viena fonetinė tema – „Kaip lėta livano alenga“, tampanti eilėraščio kulminacija. Kūrinys turi aiškią prasminę slinktį nuo viltingo pavasarinio džiugesio pradžioje prie efemeriško būties netvarumo įvardijimo pabaigoje, ir dinaminį piešinį, labiausiai įsibėgėjantį trečiame posme, aprašančiame audringą, mirgantį gamtos žydėjimą. Trečiame–ketvirtame posme „čia–būties“ grožis, žydėjimas ir nuolatinis atsinaujinimas priešinami transcendentiniam „nuobodžiui“, o penktame pesimistinis biblinis frazeologizmas apie būties laikinumą („…iš dulkių ir virsim į dulkes“) taip įpinamas į fonetinį eilėraščio audinį, kad netenka negatyvios prasmės, būties praeinamybė virsta slėpiningo gamtos virsmo dalimi („O dulkės taip lakios, taip lengvos, taip smulkios, / Kaip lėta livano alenga“: plg. šių eilučių fonetinį paralelizmą ir intonacinę priešpriešą). Prie jaukios, globiančios nuotaikos galbūt prisideda ir eilėraštyje dominuojanti moteriška giminė, atvirais priešakinės eilės balsiais grįstos eilučių kadencijos. Taip šis eksperimentinis eilėraštis tobulai pritampa prie gamtinio–vitalistinio keturvėjininkų poetinės kūrybos branduolio (95), nesąvokinės kalbos priemonėmis sėkmingai išsako tokius filosofinius jos turinius, kurių nerasime kitur.

 

       Panašią raišką Binkis panaudojo ir „Poetų marše“ (pirmoje redakcijoje „Paldieninkų maršas“: žr. R 1 513), kurio manifestiniai posmai rezonuoja su jau aptarta keturvėjininkų karnavaline laikysena ir provokuojančiu nerimtumu, o „tūkstantį kartų gražiau už lakštingalę“ sukurti poetiniai pertarai – su „Augnelijų arijos“ semantinių ryšių laisvumu, vitališku gamtiškumu.

 

       Panašiu santykiu su kalba pasižymi Juozo Žlabio–Žengės tekstai. Juose pastebimas rusų futuristams būdingas materialios žodžio faktūros eksponavimas, poetinio signifikato ir denotato ryšių transformacija. Eilėraštyje „Pavasario gramatika“ Žengė sukuria simbolišką kalbos žydėjimo paveikslą, puikiai išsakantį keturvėjininkų kalbinės elgsenos sąsają su vitalistine pasaulėvoka (96) (plg. minėtus Binkio „žaliūkšnius pavasarius“, besiveržiančius iš burnos eilėraštyje „Galvon suaugę baras profesoriai….“, arba „daiktais pražydusį“ pasaulį iš „Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo…“).

 

       Nesąvokinės kalbos programą iš lietuvių avangardistų intensyviausiai naudojo Pranas Morkūnas. Jau „Trečio fronto“ bendradarbiai pastebėjo, kad „Šaipėrantas“, kelis dešimtmečius vienintelis oficialioje apyvartoje buvęs Morkūno tekstas, yra artimas keturvėjininkams (97). Tačiau didžiosios dalies Morkūno kūrinių, parašytų 1929–1930, o publikuotų tik 1993 m. (98), pasaulėvoka ir programinės intencijos nuo keturvėjininkų gerokai skiriasi. Jie nukreipti ne į egzistuojančių kultūrinių verčių atnaujinimą, vitalistinę–materialistinę interpretaciją, bet į jų sunaikinimą. Morkūno tekstuose beveik nėra gamtos, pavasario, vėjo; keturvėjiškos erotikos vietoje simptomiškai atsiranda pornografija – bevaisis, savitikslis seksualumas; progresą aukštinančių futuristinių šūkių vietą užima destrukcijos vaizdai bei revoliucinės kriptogramos (99). Šių tekstų pasaulėvoka iš esmės nihilistinė. Tačiau bendros su keturvėjininkais dadaistinės ir futuristinės Morkūno kalbinės programos šaknys yra akivaizdžios. Šis autorius atstovauja radikaliausiam, nelegitimizuotam (skirtingai nuo Šemerio) lietuvių poetinio avangardizmo sparnui. Panašią padėtį avangardizmo palikime užimtų kai kurių tyrinėtojų minimi keturvėjininkų „apokrifai“ (100). Tokia „necenzūrinė“ dalis žinoma ir kitų šalių avangardistinės literatūros pavelde.

 

 

       Išvados

 

       1. „Keturių vėjų“ grupės poetinės programos branduolį sudaro kūniško, daiktiško pavasario vaizdinys. Jis atsiranda dar ankstyvojoje Kazio Binkio lyrikoje ir yra susijęs su Jugendo estetikos kontekstu. „Keturių vėjų“ programoje jis papildomas dinaminiu pradu, išreiškiamu vėjo figūra; aktualizuojamos erotinės bei mitologinės jo konotacijos. Šiuo vaizdiniu išreiškiama keturvėjininkams esminga materialistinė–vitalistinė pasaulėvoka. Keturvėjininkai perima klasikinės literatūros tradicijos pavasario reikšmes, susijusias su dieviška pasaulio tvarka ir nacionaliniu atgimimu, ir jas futuristiškai interpretuoja, suteikdami globalinio perversmo ir progreso reikšmę.

 

       2. Binkio, Šemerio, Tarulio kūryboje galima išskirti ekspresionistinį poetinės programos variantą. Jo pagrindiniai požymiai yra alienuotas, skeptiškas, ironiškas subjektas, negatyviai išgyvenama miestiška aplinka, patetiškos antimilitaristinės ir antimiesčioniškos nuostatos bei intonacijos, taip pat siurrealistinės vizijos, sąmonės srauto elementai. Šis variantas, opoziciškas pavasariškajam branduoliui, keturvėjininkų poetinei programai suteikia vaisingos vidinės įtampos ir įvairovės.

 

       3. Greta deklaratyvių eilėraščių progreso temomis keturvėjininkų kūryboje galima rasti ir savitų urbanistinių tekstų, kuriuose panaudojama ironija, groteskas, modernios parataksinio bei simultaninio rašymo technikos. Siejami tos pačios pasaulėvokos, urbanizmas, techninė retorika keturvėjininkų poezijoje darniai sugyvena su gamtos jausena.

 

       4. Esminis keturvėjininkų poetinės programos sandas yra dadaistinė klounada ir epatažas. Jo kontekste interpretuotina vėjavaikio figūra, revoliuciniai gestai, žemojo stiliaus ir erotikos eksponavimas, poetinės formos konvencijų ignoravimas. Ši poetinės programos dalis buvo gana aiškiai reflektuota pačių keturvėjininkų, o kritikos adekvačiau įvertinta tik XX a. pabaigoje.

 

       5. Integrali keturvėjininkų poetinės programos dalis yra kūrybiškas santykis su kalba, apimantis jos daiktiškos faktūros eksponavimą, vitalinių žodžio konotacijų išryškinimą, tematinį kalbos sugretinimą su pavasariu, nesąvokinių jos išgalių eksploatavimą.

 

       6. Aptarti keturvėjininkų poetinės programos bruožai paneigia įtarimus dėl jos paviršutiniškumo ir eklektiškumo. Ji atsiskleidžia kaip fundamentali XX a. lietuvių poezijos mokykla, pasižyminti savita pasaulėvoka, esminėmis poetinių priemonių ir kūrybinės laikysenos inovacijomis, kurios išlieka aktualios iki šiol.

______________

       (67) Vaičiulaitis, „XX a. pradžios ir nepriklausomybės laikų literatūra“, 621; Galinis, 216–217; Kubilius, XX amžiaus lietuvių lyrika, 236–237.
       (68) Nyka–Niliūnas, „Nepriklausomos Lietuvos poezija“, 114.
       (69) „Lietuvi, mano mylimas lietuvi, / Nenusimink, jei orlavis tavęs dar neklausys. / Atsimeni, kaip tavo tėvui kliuvo / Ratu per strėnas – kad bailus arklys“ (119).

       (70) Kai kurių eilėraščio aliuzijų komentarus žr. R 1 522.

 

       (71) Ši tema susijusi su eilėraščio sukūrimo aplinkybėmis. „Fonografas“ pirmą kartą publikuotas „Keturių vėjų pranaše“ (1922), išėjusiame per Lietuvos Respublikos nepriklausomybės ketvirtąsias metines (žr. Leonas Gudaitis, „'Keturių Vėjų' patirtis“, Leonas Gudaitis, Teisybė daugiaveidė. Lietuvių literatūros, knygotyros ir spaudos istorijos etiudai, Kaunas: Nemunas, 1998, 84).
       (72) Parataksinis stilius – vienu metu vykstančių tarpusavyje nesusijusių vyksmų bei potyrių fiksavimas (žr. Thomas Anz, „Der Sturm ist da. Die Modernität des literarischen Expressionismus“, Literarische Moderne, 276–277).
       (73) Antai Galinis „Fonografą“ laiko satyriniu kūriniu (Naujos kryptys lietuvių literatūroje, 187), Gudaitis – atmestinai parašytu „feljetonėliu“ (Permainų vėjai, 16). „ Normaliu avangardistiniu tekstu“, atveriančiu „gyvenimo autentiką ir spalvingumą“,  jį pirmoji pripažino Striogaitė (Avangardizmo sūkuryje, 46).
       (74) Paties pirmojo laurai atitektų Kleopui Jurgelioniui: plg. jo eilėraštį „Miestas“ (1907), kn. Kleopas Jurgelionis, Glūdi liūdi, Vilnius: Vaga, 1971, 27.
       (75) Galinis, 211–219, 374–375, Kubilius, 236–237, 260–268, ir kt.
       (76) Juozas Tysliava, Nemuno rankose, 78, 118–120.
       (77) Simultaninis rašymas –išorės ir vidaus pasaulio, artimos ir tolimos erdvės bei laiko patirčių ir vaizdinių srauto, sukelto šiuolaikinio pasaulio dinamikos, fiksavimas meniniame tekste. Sąvoką 1913 m. įvedė Tommaso Marinetti (žr. Hans Günther, „Befreite Worte und Sternensprache. Der italienische und der russische Futurismus“, Literarische Moderne, 285–286.
       (78) Įdomus redakcinis niuansas: pirmame „100 pavasarių“ leidime šio teksto baigiamojoje frazėje buvo ne ir, bet in (tautinė bendruomenė kaip avangardistų gesto adresatas), o antrame leidime atsiradus ir ji virsta globalinio avangardistinio gesto subjektu.
       (79) Gudaitis, Permainų vėjai, 13.
       (80) Dadaizmo strategijoje labai didelį vaidmenį vaidino politinių, kultūrinių ritualų pompastikos simuliacija, parodija, iki kraštutinumo privesta konfrontacija su bet kokiomis konvencijomis. Plg. Hans Burkhard Schlichting, „‘Chaos in die Ordnung bringen‘. DADA“, Literarische Moderne, 314–338.
       (81) Taip jį turbūt suprato ir pats autorius, šį tekstą, regis, sukūręs kaip pokštą loterijai (žr. Gudaitis, Permainų vėjai, 13).
       (82) Vaižganto atsiliepimas„Tėvynės balse“, cit. pagal Gudaitis, Permainų vėjai, 16.
       (83) Plg. „Keturių vėjų“ amžininkų kritikos apžvalgą ir paties tyrinėtojo perteiktą oficialų sovietinį požiūrį: Galinis, 256–263.
       (84) Plg. Eduardas Mieželaitis, „Keturi keturvėjininko portretai“, R 1 3–48. Šį „interpretacijų konfliktą“ užfiksavo ir pats poetas: „Galvon suaugę baras profesoriai, / Kad vietoms gabus, bet nerimtas. / O man – kur pažiūriu – visur pavasariai, / Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas“ („Galvon suaugę baras profesoriai…“, R 1 92)
       (85) Kaip tik Šemerys pirmam „Keturių vėjų“ numeriui išvertė vieno dadaizmo pradininkų Tristano Tzaros straipsnį (Žr. Gudaitis, Permainų vėjai, 79).
       (86) Balys Sruoga, „.Keturių vėjų užuvėjoj“, „Purgatorium“, Balys Sruoga, Verpetai ir užuvėjos, Vilnius: Vaga, 1990, 204, 206; plg. Vincas Mykolaitis–Putinas, „Naujo Parnaso belaukiant“,Vincas Mykolaitis–Putinas, Raštai 9, Vilnius: Vaga, 1999, 39–42.
       (87) Plg. eilėraštį „Jūra ir dar kai kas“ (Granata krūtinėj, 77–78). Panašiai Šemerio kūrybinį palikimą iš laiko distancijos linkęs pervertinti Alfonsas Nyka–Niliūnas (žr. Dienoraščio fragmentai. 1971–1988, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1999, 316–317).
       (88) Nemuno rankose, 71, 78, 81.
       (89) Kubilius, XX amžiaus lietuvių lyrika, 226–230.
       (90) Striogaitė, Avangardizmo sūkuryje, 35 (išretinta autorės).
       (91) Endre Bojt?r, East European Avant–Garde Literature, Budapest: Akadémiai Kiadó, 1992, 32–33, 38–41; plg. Raymund Meyer u.a., Dada Global, Zürich: Limmat Verlag, 1994.
       (92) Pirmame žurnalo numeryje paskelbti P. Tarulio „Žengte marš! “ ir  „Nuovakarių skiauterys“, J. Švaisto „Kalbos kultūra“, S. Šemerio „Apie naujus daiktus“. Juos rengdami autoriai daugiausia rėmėsi rusų žurnalais „Lef“ ir Veščj“ (žr. Gudaitis, Permainų vėjai, 74–80). Binkio parašytame „Keturių vėjų pranašo“ manifeste apie kalbos problemas beveik neužsimenama.
       (93) Plačiau žr. Striogaitė, 44–57.
       (94) Rus. zaumnyj jazyk, termino vertimas pasiūlytas Vytauto Galinio (žr. Galinis, 220)
       (95) Pirmame „100 pavasarių“ leidime „Augnelijų arija“ buvo dedikuota „Broliams Paldieninkams“ (žr. R 1 513), taigi greičiausiai ir buvo sukurta kaip „laboratorinis“, grupės poetologinių svarstymų dvasią išsakantis tekstas.
       (96) Žengės poetinės kalbos analizę žr. Zürcher, 107–123.
       (97) Galinis, 397.
       (98) Pranas Morkūnas, Dainuoja degeneratas. Dadaistiški imažinistiniai eilėraščiai, parengė Leonas Gudaitis, Kaunas: Nemunas, 1993, 48 p.
       (99) Plg. eil. „Nekrotvonas“. „Bandito troškimas“ (Dainuoja degeneratas, 13–14). Kriptogramų šifruotės pavyzdžius žr. Leonas Gudaitis, „Keistuolio likimas“, Pranas Morkūnas, Dainuoja degeneratas, 45–46.
       (100) Plg. Algirdas Julius Greimas, „Kazimieras Binkis. Įnašas į 'literatūrologiją'“, Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli, 468–475.

       Giedrius Viliūnas
       Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas

       Gauta 2002 04 15
       Priimta publikuoti 2002 05 07
       Lietuvių literatūros katedra
       Vilniaus universitetas
       Universiteto g. 5
       LT–2734 Vilnius

       Kitos straipsnio dalys:
      
Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (1)
      
Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2)