tekstai.lt

Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2002) (2)


keturi_vejai
keturi_vejai
      
2. Dinaminis pradmuo: vėjas

       Lyginant Binkio „Eilėraščių“ ir „100 pavasarių“ poetinius pasaulius, pastarasis bene labiausiai skiriasi energijos ir dinamiškumo pertekliumi. Štai viena esminių jo išraiškų:

       Vėjas atprunkščia nuo Baltijos,
       Siusdamas, siausdamas,
       Šiaušdamas, lauždamas, raudamas, nešdamas,
       Vejamas, gaudomas…

       Ei, tai valia, tai valia, tai valia!
       Milijonas valių.
       Nesušvilps – negaliu.
       Nei krypties, nei kelių, –
       Kur pasuks – te valia.


       („Vėjavaikiškas vėjas“, 1923, R 1, 78 (30)

       Eilėraštyje „Pavasariška“ vėjas (teisingiau, „kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo“) dar tik „sruvena į gryčią pro atdarus langus“. Panašiai ir visoje XIX–XX a. sandūros lietuvių lyrikoje:

       Išaušo! Išaušo! Vėjelis laukų
       Bučiuoja, gaivina krūtinę;
       Pabiro, pasklido žiedai ant lankų –
       Vainikų eilė pirmutinė.

       (Maironis, „Pavasaris“, 1895 (31)

       Tylybės dainą dainuoja vėjas,
       In tolią šalį pavilgą neša…


       Balys Sruoga, „Tylybės dainą dainuoja vėjas…“, 1917 (32)

       Vėjų, audros, „dūkstančių marių“ įvaizdžiai tuometinėje ir ankstesnėje lietuvių poetinėje tradicijoje sieti tik su nenuspėjamo likimo smūgiais, su grėsme tėvynei, kartais – dar su romantiškais širdies „verpetais“ (33). Šios reikšmės atitinka jos statišką, hierarchišką ir transcendentišką pasaulėvaizdį. Jos išlieka net revoliucinėse Julius Janonio eilėse (34). Binkio kūryboje vėtra, viesulas ima reikšti pozityvų ir aktyvų subjekto santykį su pasaulio kaita, susitapatinimą su ja. „Vėjavaikiškas vėjas“ nebe tik ekspresyvaus vaizdo, bet ir tematizuoja jėgą, veržlumą ir kaitą.

       Vėjas kaip dinamikos, energijos ir aktyvumo įvaizdis keturvėjininkų tekstuose neatskiriamas nuo pavasario:

       Pasikinkęs jauną vėją,
       Vėtrą šaunią apkabinęs,
       Leidžiuos per padangių plynes
       Su pavasariu lenktyniais.


       („Vėjavaikis“, R 1 80)

       Zodiako mergai
       Krūtys atlapotos.
       Vėjas.
       Vėjas.
       Vėjas.
       O plaukai pavėjui.
       Ten toliau jau išrikiuoti
       Šieną pjaut pjovėjai.

       – Verši, nelaižytas verši,
       Kai pasaulis kūliu versis,
       Ar subliausi, verši?


       (Juozas Žlabys–Žengė, „Danguj – pavasaris“, 1926 (35)

       Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn.
       Diegų prilindo ir vabalų visokių pribyrėjo.
       O kur toliau, kur pamiškėje,
       Tai laukai atrodo lyg aptemę,
       Lyg rūkas draikosi, liūliuojamas vasario vėjo.

       […]

       O saulė vis skaistėja ir didėja.
       Ji savo šilma viską įgali.
       Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašigalį, –
       Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos.


       („Donelaitiškas“, R 1 82)

       Susiformuoja dinamiško pavasario vaizdinys, jungiantis du klasikiniam lietuvių poetiniam avangardizmui esmingus, iš pažiūros tarpusavyje gana tolimus dalykus: vitališką, erotišką atbundančios gamtos jauseną ir avangardistinį visuotinio perversmo išgyvenimą. Vėjas ir ir kiti dinaminiai jo atitikmenys („pasiutęs taksi“, „bataljonas poetų“, „pavasarių šimtas“, „gyvenimo potvynis“) tampa savotišku retoriniu tiltu tarp ciklinio, uždaro kaimiškos gamtos erdvėlaikio ir globalinės progresyvistinės avangardistų pasaulėžiūros. Šių dviejų pradmenų balansas – vienas savičiausių lietuvių poetinio avangardizmo bruožų. Šia prasme vėjas galėtų būti laikomas antruoju prototipiniu lietuvių poetinio avangardizmo vaizdiniu (36).

       Matyt, neatsitiktinai Binkis vėjo įvaizdį taip atkakliai gynė renkant grupės pavadinimą (37), protegavo ne tik savo poetiniuose kūriniuose, bet ir straipsniuose (38).

       Vėlesnėje lietuvių poetinėje tradicijoje vėjo įvaizdžiai ima telktis ten, kur esama ūmaus ir valingo pasaulio pertvarkymo programų (plg. Kazio Borutos „Baltijos vėjų dainą“ (39); Salomėjos Nėries „Mes“ (40)). Tačiau keturvėjininkų viesulas tokios konkrečios revoliucinės potekstės neturi, jis atstovauja bendrai pasaulio dinamikos ir gyvybingumo pajautai. Įvaizdžio istorijos požiūriu Binkio vėjas įsitenka tarp Maironio pavasario ir Borutos anarchistinės vėtros.


       3. Ekspresionistinis epizodas

       Lietuvių literatūros sąsajos su vokiečių ekspresionizmu užsimezgė pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kai, dėl infliacijos labai atpigus pragyvenimui, Vokietijoje studijavo šimtai lietuvių studentų (41). Binkio rinkinyje „100 pavasarių“ (pirmas leidimas Berlyne 1923 m.) yra visas pluoštas Vokietijoje parašytų eilėraščių, po kai kuriais iš jų netgi nurodyta parašymo vieta – Leipcigas ir Berlynas. Chronologiškai šie eilėraščiai, pirmą kartą publikuoti dar 1921 m. „Sekmojoje dienoje“ (42), Binkio ir apskritai lietuvių poetiniame avangardizme priklauso prie ankstyviausių. Tačiau „100 pavasarių“ rinkinio visumoje „vokiškasis“ avangardizmas pateikiamas kaip „lietuviškojo“ inversija:

       VOKIŠKAS PAVASARIS

       Berlynas aukštyn kojom drybso,
       O mėnuo, senas idiotas,
       Elektros viela pažabotas,
       Šypso.
       Gatvėse medžiai apkarpyti
       Nežino, ar jiems sprogt, ar ne…
       Tiktai už lanko vazone
       Svaigių, skanių kvapų pilni
       Narcizai pradeda šaipytis
       Lyg vaikas alkanas sapne.
       Žvėryne miega krokodilai,
       Liūtai, beždžionės ir gyvatės.
       Šalia Žvėryno savo viloj
       Jau rengias gult aristokratės:
       Juk metas jau – nakties antra.
       Tramvajai ir automobiliai,
       Pabaigę gatvėse kadrilį,
       Seniai po urvus išsislapstė,
       Pralenkdami kuris katrą.
       Jau vietoms merkias elektra.
       Pakilo mėnuo dar aukščiau.
       Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,
       Pakreipęs savo snukį plokštų,
       Jis išsižiojo dar plačiau
       Ir atsiduso. Pūstelėjo.
       Ir šiltos srovės minkšto vėjo
       Užliejo knarkiantį Berlyną.
       Mėgino mėnuo į Žvėryną,
       Bet staiga, pro stiklus pamatęs,
       Kaip rėdosi aristokratės,
       Paraudo senis ir už bokštų
       Užrito savo snukį plokštų.


       1921.III (R 1 82)

       Su kontekstiniu keturvėjininkų „pavasarių potvyniu“ pirmiausia kontrastuoja eilėraščio urbanizmas ir pasikartojantis gamtos suvaržymo, įkalinimo motyvas: tarp vielų įsipainiojęs mėnuo, apkarpyti, sprogti neapsisprendžiantys medžiai, „už lango, vazone“ uždaryti narcizai, „liūtai, beždžionės ir gyvatės“ – žvėryne. Eilėraštis savotiškai „dehumanizuotas“: jame veikia mėnuo, medžiai, gyvūnai, tramvajai ir automobiliai, o žmonės – tik kaip epizodinis sarkastiško žvilgsnio objektas („aristokratės“ surimuotos su „gyvatėmis“). Miestui suteikiama laukinės, žmogui svetimos erdvės žymių: „aukštyn kojom“ tarsi didelis žvėris drybso Berlynas; paprastai gyvūnams taikomu žodžiu įvardintas mėnesio „snukis plokštus“, tramvajai ir automobiliai išsislapsto „urvuose“. Lunarinį peizažą stebinčio kalbėtojo susvetimėjimą pabrėžia šiurkštus tonas, romantinę pavasario nakties nuotaiką išsklaidanti ironija („mėnuo, senas idiotas“). Kalbančiojo žvilgsnį taip pat pasitinka miesto erdvės pašaipa („…narcizai pradeda šaipytis…“). Tekste nusidriekia siurrealistiškas nugrimzdimo į miegą, sapną, haliucinaciją takas („vaikas alkanas sapne“, „…merkias elektra…“, „…Ir atsiduso. Pūstelėjo. / ir šiltos srovės minkšto vėjo / Užliejo knarkiantį Berlyną“). Yra ir socialinio kontrasto užuomina (alkanas vaikas vs. aristokratės). Visa tai – būdingi ekspresionistinio stiliaus  bruožai, kuriuose galima justi tolimą Georgo Heymo poezijos apokaliptinio, demoniško miesto vizijos atšvaitą.

       „Vokiškam pavasariui“ giminiški dar keli ankstyvi rinkinio eilėraščiai, eksploatuojantys vienatvės ir susvetimėjimo temą: „Botanika“, „Nusižudėlio idilė“, „Nusibodo taip po svietą…“ (beje, du pastarieji publikuoti tik pirmame, 1923 metų „100 pavasarių“ leidime). Įdomu, kad būtent šie kūriniai dėl neatitikimo rinkinio visumai ir kolektyvistinėms keturvėjininkų nuostatoms kliuvo „Keturių vėjų“ recenzentui (43). Ypač pažymėtinas „C 40°“ – vienas pirmųjų haliucinacijos, kliedesio poetikos pavyzdžių lietuvių literatūroje. Pirminėje publikacijoje šis eilėraštis vadinosi „Agonija“, toks pavadinimas jam grąžintas ir paskutiniame autoriaus taisyme (44). Šį pavadinimą Binkis ketino duoti Berlyne rengtam savo avangardistinių eilėraščių rinkiniui (45). Individualistinės jausenos požymių vėl daugėja „poketurvėjiško“ laikotarpio Binkio eilėraščiuose („Kai gimdė eiles smailiagalvis Verlenas…“, 1930, „Kol jaunas, o broli“, 1930, „Moderniškas pavasaris“, 1937, ir kt. (46)

       Giminingais ekspresionizmui bruožais dar pasižymi „100 pavasarių“ eilėraštis „Pranašas“ ir rinkinyje nespausdintas „Tragedijos antraktas“ (žr. R 1 89–90, 116–117). Tačiau nuo „Vokiško pavasario“ ir minėtų egotistinių kūrinių juos skiria manifestinis, tribūniškas tonas, groteskiniai elementai ir antimiesčioniškas patosas. Šie bruožai labiau primena ekspresionizmui artimą rusų futuristą Vladimirą Majakovskį (47).

       Ekspresionistinė stilistika, globalinio sukrėtimo pajauta, antimilitaristiniai motyvai būdingi kai kuriems Salio Šemerio, Petro Tarulio (48) kūriniams (plg. Šemerio eil. „Baladė“, „Žaižaruojantieji žibintai“, „Žiburiuotasis siaubas“, „Litanija“(49), dramą „Mirties mirtis“ (50)). Juose taip pat nėra džiaugsmingos pavasarinės nuotaikos, pozityvaus santykio su pasaulio kaita, vitališkumo.

       Taigi ekspresionizmą galima identifikuoti kaip atskirą keturvėjininkų poetinės programos atšaką, priešingą džiaugsmingo vitalistinio pavasario tendencijai. Šių tendencijų poliarizacija ryškesnė Binkio lyrikoje, o Šemerio, Tarulio kūriniuose ekspresionistinė poetika sunkiai atskiriama nuo futuristinės pasaulėžiūros ir vitalistinių motyvų.


       4. Futuristinė tradicijos interpretacija

       Tyrinėtojų ne kartą pažymėta, kad lietuviškasis avangardizmas pasižymi palyginti nuosaikesniu santykiu su nacionaline literatūros ir kultūros tradicija (51). Įžanginis „100 pavasarių“ rinkinio „Agitacinio pobūdžio eilėraštis su priemaiša piršlybų“ (pirminis pavadinimas „Pavasarėjimas“ (52)) prasideda klasikos citata:

       „Pavasario saulė* nušvito meiliai“
        Ir žiūri.
       Ei žeme,
       Žemėn kepurę!
       Žiūrėk – spinduliai.
       Ne saulė, – senovės lietuviškas dievas
       Šypsos, dangun pasilipęs.
       […]
       –––––––––––––––
       * Saulė – maždaug kaip pas Maironį (Binkio past. – G. V.; R 1 77)

       Citatoje galima atpažinti ne tik Maironio eilėraštį „Pavasaris“, bet ir Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ pirmąsias eilutes(53). Maironio pavasaris (eilėraštis iš rinkinio „Pavasario balsai“) turi ne tik gamtos, žmogaus jausmų bei svajonių, bet ir tautos atgimimo konotacijų (54). Donelaitis apie pavasarį kalba todėl, kad jis „garbina Dievą“: poemos pasakotojas gėrisi darniu „surėdymu svieto“ ir ragina iš jo mokytis savo klausytoją. Panaši pavasario topo reikšmė ir tolesnėje ikiromantinėje tradicijoje (55), beje, perimta ir ankstyvojo Binkio (56). Avangardistas Binkis šių reikšmių nesugriauna, o, priešingai, savotiškai suintensyvina ir projektuoja į visos Žemės, viso pasaulio atsinaujinimą. Tai netgi ne parodijos, o travestijos atvejis (57).

       Toks elgesys su klasika prieštarautų garsiam italų futurizmo manifestui, raginančiam padegti bibliotekas ir užtvindyti muziejus (58). Rusų futuristai dar 1913 m. pastatė operą „Pergalė prieš saulę“, kurios pagrindinės temos buvo „technikos, ypatingai aviacijos, gynimas ir technikos pergalė prieš kosmines jėgas, ypač prieš biologizmą“ (59). Kita vertus, oponuodami italams rusų futuristai pabrėžė savo nacionalinį savitumą, apeliavo į „rytietišką–pravoslavišką“ archaiką 60). Čia futurizmo sąvoką vartosime siaura terminologine reikšme, nusakančia progreso ideologija pagrįstą avangardistinę retoriką.

       Tradicijos provokavimo įspūdį „Agitaciniame eilėraštyje su priemaiša piršlybų“ kelia burleskinė technika: idealizuotų romantinių gamtovaizdžių ir simbolizmo „himnų saulei“ topika perrašoma šnekamuoju stiliumi su šiurkštokomis fiziologinėmis ir erotinėmis užuominomis. Poetiški gamtinio atgimimo vaizdiniai, susiję su nacionalinėmis reikšmėmis, Binkio pavasaryje persipina su groteskiškai patetiška globalinės katastrofos ir atsinaujinimo vizija:

       Ne girą, ne upę,  ne lauką, ne pievas, –
       Bet visą tavo ištisą plikę,
       Tavo gyvaplaukius, kurs suvytę,
       Atėjo milijardais degančių pirštų
       Naujam gyvenimui atkasyti,
       Atėjo tau pavasario pirštų.

       […]

       Ne našlę, bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim,
       Tavo rūpesčių juodą arimą
       Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.
       Liepk – kad vainikų vainikai, –
       Ne rūtos, bet ištisos girios
       Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.

       (R 1 77; išryškinta cituojant)

       Pavasarinio gamtos atgimimo topą Binkis perskaito fundamentaliu Pavasario (Dangaus) ir Žemės santuokos kodu, randamu daugelyje pasaulio mitologijų (61). Žemės–Motinos, Pavasario ir Žemės vedybų archetipai sutinkami ir kitų XX amžiaus lietuvių poetų kūryboje (62). Tačiau avangardistinė interpretacija numato gamtinės–mitologinės kartotės ciklo pertraukimą ir jo transformaciją į permanentinį pavasarį:

       Nebe pirmas jau sykis
       Pavasaris tavo jaunikis, –
       Bet taip ištekėki,
       Kad rudenį nebesiskirti.
       […]
       Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo


       Bet:

       Kad dainos skambėtų,
       Kad vainikai mirgėtų,
       Kad lydėtų tave
       Visą gyvenimą tavo.


       (R 1 78)

       „Žemės“ ir „pavasario“ (arba pasaulio ir progreso) mitologinio ryšio atnaujinimas ir įtvirtinimas – tokia lietuviška avangardistinės re–voliucijos versija (63). Kartu ir romantinės nacionalinės idilės moderni realizacija.

       Gamtos jausenos ir nacionalinės simbolikos futuristinė projekcija duota ir Binkio eilėraščiuose „Donelaitiškas“, „Vasaris vėjas“, „Augnelijų arija“, „Poetų maršas“.

       Lietuvių literatūros klasikos motyvus panašiai traktuoja ir kiti keturvėjininkai. Labiausiai pažymėtinas Juozas Žlabys Žengė, kuris savo pavasariškuose eilėraščiuose intensyviau už kitus perteikė mitologinę ir erotinę pasaulio jauseną, vartodamas gyvybės atnaujinimo apeigų, ritualinio plūdimosi motyvus (64). „Nervuotoje poemoje“ „Anykščių šilelis“ (1930) Žengė kubistine maniera skelbia Šilelio atgimimą, pažangą ir nepriklausomybę, mobilizuoja jį aktualiems politiniams uždaviniams (žygiui į Vilnių):

       O aš kalbu,
       Liepsnoju,
       Lieju
       Ir šaukiu: –
       Visi!
       Visi išlįskite!
       Anykščių aš šilelis!
       Cilindrais liemenys pušų!
       Kvadratais skujų šakos!
       Ir kubais kankorėžiai!
       Ir konusais reljefo špygos!..


       […]

       Liemuo į liemenį,
       Šaka į šaką.
       Tralduojantys skiemenys
       Po pasaulę šnekas… […]
       Sėmenis į sėmenį,
       Vaga į vagą.
       Raliuokite, piemenys
       Pasileidimo ragą…


       (149, 166)

       Taip dabartis, futuristiškai suvokiamas progresas įgauna Tradicijos sankciją, o Tradicija dar kartą prikeliama, patvirtinamas jos aktualumas.

       Kiek kitokias avangardistų nuostatas išreiškė Tarulis, kurio programinės apysakos „Nuovakarių skiauterys“ finale „šypsenos agitatorius“ nuverčia Tradiciją simbolizuojantį Rotušės bokštą (65). Prie šio agresyvesnio lietuvių poetinio avangardizmo poliaus dar grįšime.

       Pozityvi literatūros ir kultūros ženklų interpretacija geriausiai rodo organišką keturvėjininkų ryšį su nacionaline tradicija ir savitą vietą joje. Šis avangardistų programos aspektas gana menkai reflektuotas kritikos ir pačių keturvėjininkų, tuo tarpu poezijos praktikoje jo tąsą nesunku įžvelgti (Albino Žukausko, Sigito Gedos kūryba)(66).

__________________

       (30) Pirmame „100 pavasarių“ rinkinio leidime (1923) eilėraštis vadinosi „Visai pasiutęs“, o 1926 m. pervardintas „Vėjas iš Baltijos“ (žr. R 1 512). Šis pavadinimas atstatytas ir vėliau Binkio taisytame „100 pavasarių“ egzemplioriuje (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, F 45–210).
       (31) Maironis, Lyrika, Vilnius: Vaga, 1988, 65.
       (32) Balys Sruoga, Raštai 1, Vilnius: Alma littera, 1996, 82.
       (33) Plg. Maironio „Sunku gyventi“,  „Miškas ūžia“, „Ko siekiu ir alkstu“, „Trakų pilis“, „Lietuvis ir giria“ Lyrika, Vilnius: Vaga, 1988, 96,  100, 129, 174, 238); Sruogos „Vėtra“ (Raštai 1, 59–61); Putino „Tėvynei“, „Titanų kova“, „Karo genijus“, „Plaukėjai verpetuose“ (Raštai 1, Vilnius: Vaga, 1989, 76, 96–100, 170–172); Juozo Kėkšto „Audra“ (Lietuvių poezija 1, Vilnius: Vaga, 1967, 228); Prano Vaičaičio „Pūskit, vėjai…“, „Oi, ūžia, švilpia, blogas oras…“ (ten pat, 235, 238–239). Šiek tiek kitaip šiuos motyvus naudoja Baranauskas, kurio staugiantys vėjai primena istorijos, visagalio laiko stichiją: žr. „Dainu dainelę“, „Kelionę Petaburkan“ (Rinktinė. Poezija, giesmės, dienoraštis, laiškai, Vilnius: Baltos lankos, 1994, 40, 43, 52–53). Baranauskas dar mini „vėją pageidų“ („Giesmė dėl išprašymo padėjimo Dievo pagundų mete ir visokių priepuolių“, ten pat, 154).
       (34) Plg. eil. „Švyturys“ (1916), pagrįstą statiška audringos jūros ir „kieto plieno“ švyturio opozicija (Raštai, parengė Juozas Misevičius, Vilnius: Vaga, 1981, 124). Poemoje „Tarp siaučiančių marių“ (1915–1916) tokią pat poziciją užima Napoleonas (ten pat, 136–141).
       (35) Juozas Žlabys–Žengė, Pavasarių gramatikos. Poezijos rinktinė, Vilnius: Vaga, 1992, 79 (toliau cituojant iš šio leidinio nurodomas tik puslapis). Dar plg. eilėraščius „Pavasario aleliuja“ (73), „Pavasario kalvis“ (74), „Dabar – pavasaris“ (80) ir kt.
       (36) Dar neišsivadavusį iš gamtos ciklinės kartotės pančių, tačiau jau sukaupusį kaitos, dinamikos potencialą vėją galima rasti Juozo Tysliavos poezijoje. Plg.: „Ūžia vėjas, krinta lapai, / Ūžkim mes taip pat, kaip vėjas, / Kriskim mes taip pat, kaip lapai, / O jei ne, / Tai lėkim vėjais. // […] Šiandien gulsim, / Ryt sukilsim. / Šiandien vysim, / Ryt žydėsim, / Nes, išvydę ugnį degant, / Mes pajusim plieną tirpstan, / Mes išgirsim vėją ūžiant“ („Rudens gandas“, Juozas Tysliava, Nemuno rankose. Poezijos rinktinė, Vilnius: Vaga, 1967, 88. Toliau cituojant nurodomi tik šio leidinio puslapiai). Jau binkiškas vėjo reikšmes žr. eil. „Vėjas“, „Vėjų sparnais“ (ten pat, 71, 91–92).
       (37) Gudaitis, Permainų vėjai, 12.
       (38) Straipsnis „Vasaris vėjas“, Binkio išspausdintas „Keturių vėjų pranaše“ (1922); plg. vėjo įvaizdį „Laiške apie gegnes, spalius, vėjus, poeziją, poetus ir kitokius daiktus“, išspausdintame „Keturių vėjų“ pirmame numeryje (R 2 323–327, 327–330). Reprezentacinę šio vaizdinio reikšmę keturvėjininkams yra taikliai nurodęs Zürcheris (Zürcher, 32).
       (39) XX amžiaus lietuvių poezija 1, sudarė Vytautas Kubilius, Vilnius: Vaga, 1991, 130–131.
       (40) Salomėja Nėris, Raštai 1, Vilnius: Vaga, 1984, 96.
       (41) Vytautas Kubilius, „Lietuvių literatūros kontaktai ir paralelės su vokiečių ekspresionizmu“, Vytautas Kubilius, Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vilnius: Vaga, 1983, 112–120.
       (42) Gudaitis, Laiko balsai, 157.
       (43) P. Janeliūnas, „Kazio Binkio pavasaris“, Keturi vėjai 1, 1924, 47–50.
       (44) R 1 513; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, F 45–210.
       (45) Gudaitis, Laiko balsai, 157.
       (46) R 1 124–130. Beje, kaip tik „Kai gimdė eiles smailiagalvis Verlenas…“ sudarytojams pasirodė reprezentatyvus pradėti Rytų Europos avangardizmo antololgiją: žr. Auf der Karte Europas ein Fleck Gedichte der osteuropäischen Avantgarde, herausgegeben von Manfred Peter Hein, Zürich: Ammann Verlag, 1991, 6.
       (47) Plg. Hans Günther, „Befreite Worte und Sternensprache. Der italienische und der russische Futurismus“, Literarische Moderne. Europäische Literatur im 19. und 20, Jahrhundert, Rolf Grimminger, Jurij Murašov, Jörn Stückrath (Hg.), Reinbek bei Hamburg: Rohwolt Taschenbuch Verlag, 1995, 301–303.
       (48) Plg. Janina Žėkaitė, „Impresionizmas ir ekspresionizmas lietuvių prozoje“, Literatūra ir kalba 14, Vilnius: Vaga, 1977, 78–97.
       (49) Salys Šemerys, Granata krūtinėj. Rinktinė, Vilnius: Vaga, 1969, 7–11, 23–24, 37–39, 59–64 (toliau nurodomi tik šio leidinio puslapiai).
       (50) Keturi vėjai 1, 1924, 34–39.
       (51) Galinis, 196–197; Kubilius, XX amžiaus lietuvių lyrika, 226.
       (52) R 1 512.
       (53) „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos trūsus pagriaudama juokės“ (Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1977, 91; išskirta cituojant).
       (54) Plg. Audronė Žentelytė, „Lietuvių tautinio atgimimo mitologija“, Literatūra 36(1), 1998, 55–73.
       (55)( Plg.: „Kur tiktai nukanku, / Reiškiu aukščiausio ranką, / Kurs lapeliais medžius aprėdė“ (Antanas Strazdas, eil. „Strazdas“, Lietuvių poezija 1, 111).
       (56) „Ir vabalėliai, Ir plaštakėlės, / Ir būriai paukščių, / Ilgai ilsėję, / Iš miego kėlės / Ir garbint ėmė / Tą, kurs aprėdė / Miškus ir laukus, / Ir slėnias pievas, / Tą, kurs pražydė / Ant kalno tulpes, / Pakalnėj ievas“, eil. „Žalumo banga“, R 1 55.
       (57) Travestija (it. travestire 'perrengti') – komiškosios parafrazės rūšis, kurioje išlaikomi pagrindiniai literatūrinio pirmavaizdžio turinio bruožai, pakeičiant stilistinę manierą.
       (58) [Filippo Tommaso] Marinetti, Futurizm, [Sankt–Peterburg:] Kn–vo „Prometej“ N. N. Michailova, 1914, 107–109.
       (59) Aleksejaus Kručionycho apibūdininmas, cit. pagal Hans Günther, „Befreite Worte und Sternensprache. Der italienische und der russische Futurismus“, Literarische Moderne, 296.
       (60) Kratkaja literaturnaja enciklopedija 8, Moskva: Sovietskaja enciklopedija, 1975, 167. Binkio artumą iki 1920 m. rašytoms Vasilijaus Kamenskio „dainoms saulei ir pavasariui “ yra nurodžiusi Birutė Ciplijauskaitė (žr. B. Ciplijauskaitė, „Kazys Binkis ir 1920–ųjų metų poetinės tradicijos“, 5).
       (61) Plg. Mircea Eliade, Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė, Vilnius: Mintis, 1996, 26–30.
       (62) Plg. Mykolaičio–Putino eilėraščius „Pavasario žemė“, 1923, „Žemei“, 1922 (Raštai 1, Vilnius: Vaga, 1989, 198–199); Salomėjos Nėries „Pavasaris žemę jau veda – / (O mane kas ves?) / Aš bėgu per lūžtantį ledą / Į jo vestuves“ (eil. „Per lūžtantį ledą“, 1935, Raštai 1, Vilnius: Vaga, 1984, 99).
       (63) Matei Calinescu yra nurodęs įdomią etimologinę revoliucijos sąvokos reikšmę – re–volutio kaip 'dangaus kūnų periodiškas grįžimas į pirminę padėtį sukantis savo orbitoje' – ir ją susiejęs su revoliucinėms ideologijoms, taip pat ir meniniam avangardizmui, būdingu „aukso amžiaus“ mitu (žr. Matei Calinescu, Five Faces of Modernity: Modernism, Avant–garde, Decadence, Kitsch, Postmodernism, Durham: Duke University Press, 1987, 21–22).
       (54) Plg. cituotą eilėraštį „Danguj – pavasaris“, taip pat „Lietuvišką pavasarį“, „Motyvuotą pavasarį“ ir kt., kn. Pavasarių gramatikos, 70–96.
       (65) Keturi vėjai 1, 1924, 25–27.
       (66) Iki pat XX a. pabaigos savo poetinės programos principams liko ištikimas ir ilgaamžis Žlabys–Žengė: 1991 m. rašytoje autobiografinėje esė „My Lady“ jis išsako orientaciją į mitologinę, archetipinę pasaulėvoką, moderniai transformuotą foklorizmą (Pavasarių gramatikos, 6–21).

       Giedrius Viliūnas
       Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas

       Kitos straipsnio dalys:
      
Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (1)
      
Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (3)