tekstai.lt

Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2002) (1)


keturi_vejai
keturi_vejai
         Lietuvių avangardizmo vertinimai. Straipsnio prielaidos ir tikslai

 

       Svarbiausios XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių poetinio avangardizmo grupės vertinimuose ilgą laiką vyravo pažiūra, kad „Suburta iš simbolizmo epigonų, laikinų eksperimentatorių, triukšmingų bohemistų, ji [„Keturių vėjų“ grupė – G. V.] negalėjo lygintis savo kūrybiniu potencialu su vokiečių, rusų ar lenkų avangardistais. Keturvėjininkai daugiau deklaravo naujas menines idėjas negu jas realizavo. Jie daugiau skelbė karą tradicinėms formoms negu išradinėjo ir tobulino naujas“ (1). Ši pažiūra atsirado dar XX a. trečiojo dešimtmečio literatūros kritikoje, pritarusioje avangardistų nepasitenkinimui meno padėtimi Lietuvoje, tačiau jų pačių įnašui didesnės vertės nepripažinusioje (2). Panaši buvo ir kiek vėlesnė akademinių sferų apžvalgininkų nuomonė (3). Po Antrojo pasaulinio karo tokia pažiūra kartota ir išeivijoje (4). Čia pasirodė tik Kazio Binkio asmens ir kūrybos palankių aptarimų (5) ir reikšmingų, tačiau glaustų pastabų apie keturvėjininkų vaidmenį lietuvių sąmoningumo istorijoje (6). Išsamiuose sovietinio laikotarpio tyrinėjimuose konstatuojama labai daug atskirų avangardizmo poetinės kūrybos naujovių, tačiau indėlio į lietuvių poetinę tradiciją visuma ir toliau vertinama rezervuotai (7). Tik naujausiuose pastarojo dešimtmečio mokslo darbuose avangardizmą imama laikyti esminiu XX a. lietuvių literatūros žingsniu, dabartinio meninio pasaulėvaizdžio pradininku (8); nustatomi tikslesni, vien meniniais tekstais nesiribojantys jo vertinimo kriterijai (9); nuosekliau nagrinėjami avangardistų kūriniai, reabilituojami anksčiau Binkio šešėlyje likdavusių keturvėjininkų (Juozo Tysliavos, Juozo Žlabio–Žengės) talentai (10). 

 

       Šio straipsnio tikslas – atidžiau panagrinėti pirmosios klasikinio lietuvių avangardizmo grupės poetinę programą, išryškinti jos vidinę logiką, santykius su tuometine lietuvių literatūros tradicija ir kai kuriais tarptautiniais moderniosios literatūros reiškiniais. Poetinė programa čia suprantama kaip kūrybos principų ir priemonių derinys, susijęs su tam tikromis pasaulėvokinėmis ir estetinėmis nuostatomis, nebūtinai iki galo įsisąmonintomis pačių autorių. Remiamasi prielaida, kad keturvėjininkų kūryboje veikia keletas programinių tendencijų, nevisiškai atsispindinčių grupės manifestuose. Siekiant šias intuityvias tendencijas geriau atskleisti, analizuojami tik poetiniai avangardistų tekstai (eilėraščiai), atskiro dėmesio nusipelnančius manifestus bei straipsnius ir palyginti mažiau keturvėjininkų kultivuotą prozą paliekant šešėlyje (11). Dėmesys sutelkiamas į įtakingiausio ir talentingiausio XX a. trečiojo dešimtmečio avangardizmo poeto – Kazio Binkio kūrybą. Mėginama parodyti, kad Binkio eilėraščių rinkinyje „100 pavasarių“ ir kai kuriuose greta jo likusiuose tekstuose pasireiškia dauguma esmingiausių „Keturių vėjų“ grupės poetinės programos bruožų.  

 

      Avangardizmo ištakos. „Pavasariška“

 

       Lietuvių literatūros moksle nusistovėjo pažiūra, kad lietuvių poetinio avangardizmo pradžia sietina su 1921 metais, kada „Lietuvos“ dienraščio literatūros priede „Sekmoji diena“ ir „Skaitymų“ žurnale pasirodė pirmi Vokietijoje studijuojančių lietuvių literatų Kazio Binkio, Fausto Kiršos, Salio Šemerio ekspresionistiniai tekstai (12). Kartais dar paminimas 1920 m. Berlyne išleistas Butkų Juzės ekspresionistinių eilėraščių rinkinys „Žemės liepsna“ (13) ir 1919 m. Vilniaus dienraštyje „Nepriklausomoji Lietuva“ publikuotas pirmas Binkio urbanistinis eilėraštis „Iš Vilniaus gatvės ūpo“ (14). Tik visai neseniai Dalia Striogaitė atkreipė dėmesį į dešimtmečiu ankstesnės Juozapo Albino Herbačiausko kūrybos paraleles su avangardizmu (15). Šio XX a. pradžios lietuvių literatūros novatoriaus apsilenkimas su trečiojo dešimtmečio avangardistų sąjūdžiais yra žinomas faktas (16), todėl čia laikysimės tradicinės pažiūros, kad avangardizmas lietuvių literatūroje prasideda su keturvėjininkais, o Herbačiauskas nagrinėtinas amžiaus pradžios modernizmo ir neoromantizmo sandūros kontekste (17). 

 

       Ieškant keturvėjininkų avangardistinės poetinės programos ištakų, prasminga pažvelgti į šiek tiek ankstesnę Binkio lyriką, išleistą rinkiniu „Eilėraščiai“ 1920 m., o rašytą daugiausia dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą arba jo metu. Pradinė jos dalis priklauso labai reikšmingam vilnietiškam poeto kūrybinės biografijos etapui (18).

 

       Vyraujanti šio rinkinio tonacija yra tokia:
       Debesėliai šilkasparniai
       Saulės blizgančioj šviesoje
       Lyg ant marių baltos burės
       Dangaus krištole plaukioja.
       […]
       Ir keliauja debesėliai,
       Kur tik nori, kur sumano,
       Ir po tyrlaukius klajoja,
       Ir po plotus okeano.

 

       („Šilkasparniai debesėliai“, 1913 (19)

 

       Aš surinksiu alei vieno
       Visu pievų žiedelius
       Iš nupiauto rytą šieno
       Ir svirnelio kampelius
       Jų galvutėms išdabinsiu.
       O kai grįš jis iš lankos
       Ir prie kiemo apsistos,
       Aš jį tyliai prakalbinsiu
       Ir svirnelin pavadinsiu –
       Atsikvėpti nuo kaitros. 

 

 

       („Gėlės iš šieno“, 1915, R 1 60) 

 

       Šių eilių paprastumas ir folkloriškumas yra kiek apgaulingas. Nuo per greitų išvadų tyrinėtoją turėtų sulaikyti jau tai, kad nemažai posmų parašyta „jos“ vardu, t. y. prisidengus kauke. Šiose meilės ir gamtos dainose itin stipri stilizacija ir ornamentacija, primenanti XIX–XX a. sandūros Jugendo stilių (20). Kaip būdinga XIX a. pabaigos – XX a. pradžios modernui, ne vienas tekstas pasiduoda įdomiai psichoanalitinei interpretacijai: pavyzdžiui, cituotame „Šilkasparniai debesėliai“ nesunku atpažinti vadinamąją okeaninę fantaziją (21). Ši poezija greičiau saloninė, galantiška, bet ne liaudiška.

       Yra joje ir kiek kitokių nei cituoti posmų:

 

       Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų
       Iš žemės rausvomis galvutėmis lenda.
       Po kluoną bėgioja marguojanti banda

 

       Žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų.
       Apvilkta plačia rudine piemenaitė
       Pakluonėmis karves gainiojas ir griūva,
       Kelniūkštes lig kelių vaikai atsiraitę
       Suvirto valkoje į klykiančią krūvą. […] 

 

 

       Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris,
       Po blizgantį, judantį, skambantį orą,
       Ir linksma, kad senis, skrandais apsikoręs,
       Jau lopo sodelio suirusią tvorą… 

 

 

       („Pavasariška“, 1914, R 1 55–56) 

 

       Pirmiausia, kas šį tekstą skiria nuo daugumos kitų, yra visiškai objektyvus, konkretus ir daiktiškas vaizdas. Jame nejusti romantinės (arba romansinės) introspekcijos, subjektyvių išgyvenimų persvaros, būdingos ne tik ankstyvajam Binkiui, bet ir didžiajai daliai XX a. pradžios pomaironinės lietuvių lyrikos. Tekstas visiškai nemetaforiškas: jam nebūdingas nei tautinio romantizmo poetinio peizažo emblemiškumas (plg. Maironio „Kur bėga Šešupė“, „Mano gimtinė“, „Daina“ (22)), nei tuo metu besiklostančio simbolizmo polinkis į transcendentalumą, metafizinę vaizdo įkrovą (plg. Putino „Rex“ (23), Sruogos „Prooemion“, „Supasi, supasi lapai nubudinti…“ (24)). Nėra jame nė „Utų“ ar „Gėlių iš šieno“ ornamentiškumo. Iš tuometinių lyrikos srovių konteksto kūrinys išsiskiria ir pozityvia, džiaugsminga nuotaika (romantizmui, simbolizmui, impresionizmui būdingesnis polinkis į melancholiją, į rudens, vakaro, nakties situacijas). Jame greičiau atpažįstamas ikiromantinės idilės, pastoralės, bukolikos pėdsakas:

 

       Linksmas pavasaris.
       Atėjo dienos, –
       Iš beržų tek sula,
       Kaip krikštols vienas.

 

       Kad medžiai žaliuoj,
       Išskleidž lapelius,
       Grūšiai ir slyvai
       Žyd maloningai. 

 

 

       Kad sula tekėti perstojo,
       Tad žiedai klestėti įstojo.

 

 

       (anoniminis eil. „Pavasaris“, išsp. 1820)  (25)

 

       Iš aplinkos daiktų „Pavasariška“ autoriaus žvilgsnis išskiria tai, kas gyva, kas atgimsta, auga, juda, skleidžiasi, džiaugiasi erdvės ir laisvės pojūčiu. Šią meninio vaizdo savybę galima apibūdinti vitališkumo sąvoka: tekstas tiesiog trykšta pavasariškos gamtos ir žmogaus gyvybinių jėgų pertekliumi. 

 

       Eilėraštyje galima rasti ir dar kai kuriuos stilistinius pradus, netrukus išplėtosimus avangardizmo: vaizdo dinamiškumą („Apvilkta plačia rudine piemenaitė / Pakluonėmis karves gainiojas ir griūva…“, „blizgantis, judantis, skambantis oras“) ir ekspresyvią transformaciją („drūtasprandžiai galvijai“ gretinami su „diegais pinavijų“). 

 

       Konkretaus daiktiškumo, antimetaforiškumo stiprėjimas – daugeliui XX amžiaus pradžios Europos literatūrų būdinga modernistinės poezijos tendencija. Galima prisiminti anglų poezijos evoliuciją nuo impresionizmo prie imagizmo ir vorticizmo – arčiausiai avangardizmo esančių anglų literatūros srovių (26); o iš lietuviams artimo tarptautinio konteksto akmeizmą – apie 1912 metus atsiradusią modernistinę rusų poezijos srovę, kuriai priklausė Aleksandras Gumiliovas, Osipas Mandelštamas, Ana Achmatova, Marina Cvetajeva. Akmeistai siekė pakeisti simbolizmo mistiką, bekūniškumą konkrečiu vaizdingumu, daiktiškumu, gamtiškumu; dainišką eilėraščio muzikalumą – rupios, net griozdiškos kalbos eksponavimu ir kasdieniškumu, kartu nepasiduodami socialiniam literatūros angažavimui (27). Ekspresyvi transformacija, Binkio eilėraštyje ištinkanti jugendiškus pavasario, atgimstančios gamtos motyvus – žingsnis nuo secesijos link avangardizmo, kurį tyrinėtojas Aleksandras Flakeris fiksuoja XX a. pradžios slavų literatūrose (28). 

 

       Džiaugsmingo, vitališko ir daiktiško pavasario vaizdinys randamas dar poroje ankstyvųjų Binkio eilėraščių: „Kaime“ (1913) ir „Žalumo banga“ (1915) (29). Avangardistinę Binkio lyriką jis tiesiog persmelkia: pavasario vaizdinys pasikartoja keturiolikoje iš aštuoniolikos „100 pavasarių“ kūrinių ir dar keliuose iš keliolikos vėlesnių avangardistinių tekstų. Juose dar labiau pabrėžiamas pasaulio daiktiškumas ir subjekto artumas gamtos atgimstančiai gamtai:

 

       Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn.
       Diegų prilindo ir vabalų visokių pribyrėjo. […]
       Laukai ir pievos, ir miškai, irgi visi kitoniški dalykai
       Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko,
       Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja. 

 

 

       („Donelaitiškas“, R 1 82)

 

       Girdžiu, kaip diegai pirmą kartą alsuoja,
       Kaip miško krūtinėj sula kunkuliuodama verda. 

 

 

       („Aplinkui tik dairosi akys nustebusios“, R 1 80)

 

       Išvilk iš skrando
       Savo sielą
       Ir leisk ant vėjo.
       Debesų pieningą bandą
       Tegano padangėje. 

 

 

       („Debesų jaučiukai“, R 1 84)

       Su tokia jausena iššaukiančiai nusisukama nuo ankstesnės „akademinės“, klasikinės poezijos:

 

       Ne mums pataikauti nabašninkų manijai
       Ir svarstyt poezijos mirusius atomus.
       Metam „sudiev“ sušukuotai kompanijai
       Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.

 

       Kam nenubodo su mūzom laižytis,
       Teverda tas lyriką.
       O mums pasaulis daiktais pražydęs
       Širdyse mirga. […] 

 

 

       Kai žemė plati apsikaišius žalionims,
       Kaip čia kirmysi už stalo?


       („Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo…“, R 1 91)

 

       Išeini – aplinkui gyvenimo patvynis, –
       Visus širdies kalnus baigia apsemti. […]

 

       O aš, kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas,
       Kišenę ar burną vos atveriu, –
       Ir veržias pavasariai cypdami, sprausdamies,
       Ir raitos žaliūkšniai po patvorius. 

 

 

 

       („Galvon suaugę baras profesoriai…“, R 1 92)

       Šiuose jaunųjų maišto, „gyvenimo“, pasaulio atsinaujinimo motyvuose taip pat nesunku atpažinti XX a. pradžios „secesijų“ pėdsakus. Tačiau galvojant apie besiformuojantį avangardizmą svarbiau kas kita. Už Binkio pavasarinių vaizdinių slypi nuo romantinės ir simbolistinės skirtinga pasaulėvoka. Daiktiška, kūniška tikrovė šiuose jo eilėraščiuose išgyvenama kaip savaiminga, nereikalinga transcendentinio įprasminimo. Būtent ja ano meto lietuvių literatūroje labiausiai ir išsiskiria keturvėjininkai. Į metafizine žiūra grindžiamą tradiciją jie įveda (arba sugrąžina) materialistinį–vitalistinį pasaulio suvokimą.


       Tokiais pavasario vaizdiniais persiima ir kiti, ypač Binkiui artimesni „Keturių vėjų“ autoriai – Juozas Žlabys–Žengė, Petras Tarulis, Juozas Tysliava. Tad ankstyvojoje Binkio poezijoje pasirodantį vitalistinį–medžiagišką pavasarį galima laikyti prototipiniu lietuviškojo avangardizmo vaizdiniu.


       ___________________
       (1) Vytautas Kubilius, XX amžiaus lietuvių lyrika. Stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu, Vilnius: Vaga, 1982, 224.
     
(2) Keturvėjininkus aštriausiai, visiškai neigdamas jų kūrybos vertę, kritikavo Adomas Jakštas, Vytautas Bičiūnas; šiek tiek nuosaikiau – Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis–Putinas, Liudas Gira. Išsamias keturvėjininkų recepcijos amžininkų kritikoje apžvalgas žr. Vytautas Galinis, Naujos kryptys lietuvių literatūroje. Nuo simbolistų iki trečiafrontininkų, Vilnius: Vaga, 1974, 256–260; Leonas Gudaitis, Permainų vėjai. Lietuvių literatūrinė spauda 1923–1927 metais, Vilnius: Vaga, 1986, 16–24, 172–177, 183–184, 191, 196–197.  

       (3) Juozas Brazaitis, „Naujosios lietuvių literatūros linkmės“, Juozas Brazaitis, Raštai 3, Chicago: Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1982, 22–24 (straipsnis paskelbtas 1936 m.); Antanas Vaičiulaitis, „Dvidešimties metų lyrika“, Antanas Vaičiulaitis, Knygos ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1992, 25–26 (straipsnis publikuotas 1938 m.).  

       (4) Alfonsas Nyka–Niliūnas, „Nepriklausomos Lietuvos poezija. Keturi Vėjai ir keturvėjininkai“, Aidai 24, 1949, 112–118 (kiek palankesnį Nykos–Niliūno vertinimą žr. straipsnyje „Keturi vėjai“, Lietuvių enciklopedija 11, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, 421–422); Antanas Vaičiulaitis, „XX a. pradžios ir nepriklausomybės laikų literatūra“, Lietuvių enciklopedija 15, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968, 621; Pranas Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija 2, Čikaga: JAV LB Kultūros Taryba, 1975, 469.  

       (5) Jonas Aistis, „Papilio aras“, Jonas Aistis, Milfordo gatvės elegijos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, 209–228 (pirmą kartą publikuota 1954 m.); Birutė Ciplijauskaitė, „Kazys Binkis ir 1920–ųjų metų poetinės tradicijos“, Birutė Ciplijauskaitė, Literatūros eskizai, Vilnius–Kaunas: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 1992, 3–9 (straipsnis publikuotas 1971 m.).  

       (6) Vytautas Kavolis, Sąmoningumo trajektorijos. Lietuvių kultūros modernėjimo aspektai, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1986, 36–37, 166–167, 187–188 ir kt.  

       (7) Galinis, 206–231, 254–256, 263; Kubilius, 273–274.  

       (8) Dalia Striogaitė, „Lietuviškasis avangardizmas ir jo patirtis“, XX amžiaus lietuvių literatūra, Vilnius: Vaga, 1994, 133–134.  

       (9) Dalia Striogaitė, Avangardizmo sūkuryje. Lietuvių literatūra. 3–iasis dešimtmetis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.  

       (10) Christoph Zürcher, Lietuvių avangardo pavasaris, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.  

       (11) Įžvalgius manifestų analizės pavyzdžius žr. Zürcher, 28–34.  

       (12) Galinis, 183–185; Leonas Gudaitis, Laiko balsai. Lietuvių literatūrinė spauda 1918–1923 metais, Vilnius: Vaga, 1985, 156–164.  

       (13) Gudaitis, Laiko balsai, 157.  

       (14) Kubilius, XX amžiaus lietuvių lyrika, 217–218.  

       (15) Striogaitė, 35–37.  

       (16) Gudaitis, Permainų vėjai, 61–69.  

       (17) Išsamią Herbačiausko sąsajų su šiuo kontekstu analizę žr. Aušra Jurgutienė, Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo. Lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 85–162.  

       (18) Adolfas Juršėnas, „Kazys Binkis. Gyvenimo ir kūrybos bruožai“, Kazys Binkis, Raštai 1, Vilnius: Pradai, 1999, XV–XIX.  

       (19) Kazys Binkis, Raštai, sudarė ir paaiškinimus parašė Vytautas Galinis, 1, Vilnius: Vaga, 1973, 53. (Šis leidinys toliau trumpinamas R 1.)  

       (20) Šios dar kaip reikiant neaprašytos XX a. pradžios lietuvių literatūros stilistinės tendencijos bruožų apstu ir kitų to meto lietuvių rašytojų, kaip Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Ignas Šeinius, tekstuose (plg. Aurelija Mykolaitytė, „Jugendiški meninio vaizdo kontūrai Igno Šeiniaus 'Nakties žiburiuose'“, Ignas Šeinius: prozininkas, dramaturgas, politikas. Mokslinės konferencijos, įvykusios 1999 kovo 25 dieną, medžiaga, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 22–29).  

       (21) Walter Schönau, Einführung in die psychoanalytische Literaturwissenschaft, Stuttgart: Metzler, 1991, 22.  

       (22) Maironis, Lyrika, Vilnius: Vaga, 1988, 110, 64, 121.  

       (23) Vincas Mykolaitis–Putinas, Raštai 1, Vilnius: Vaga, 1989, 112.  

       (24) Balys Sruoga, Raštai 1, Vilnius: Alma littera, 1996, 3, 18.  

       (25) Lietuvių poezija 1, Vilnius: Vaga, 1967, 126.
       (26) Michael H. Levenson, A Genealogy of Modernism. A study of English literary doctrine 1908–1922, Cambridge: Cambridge University Press, 1992.

       (27) Kratkaja literaturnaja enciklopedija 1, Moskva: Sovietskaja enciklopedija, 1962, 118–119.

       (28) Alexander Flaker, „Zum Übergang von der Moderne zur Avantgarde. Am Material der slawischen Literaturen“, Epochenschwellen und Epochenstrukturen im Diskurs der Literatur– und Sprachhistorie, herausgegeben von Hans–Ulrich Gumbrecht und Ursula Link–Heer. Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 1985, 167–177.

       (29) R 1 104–106, 54–55. Nuo eilėraščio „Kaime“ nusidriekia sąsaja su kitu akmeizmui artimu lietuvių poetu: plg. Binkio „Ir šiltas, ir kvepiantis lietus / Smulkiais sidabriniais lašais / Nudažė ir beržus, ir liepas, / Ir sodą dažais įvairiais. / Ant lapų rasa deimantinė / Drebėdama mirga bailiai. / Tarp medžių šakų įsipynę, / Žybčioja žalsvi spinduliai“ („Kaime“, 1913) ir Henriko Radausko „Lietus plonom stiklinėm kojom / Po visą sodą bėginėja. / Lazdyno žalsvos šakos moja, / Džiaugsmingai krūpčioja alėja“ („Lietus“, 1935, žr. Henrikas Radauskas, Eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 163).

       Giedrius Viliūnas
       Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas

       Kitos straipsnio dalys:
       Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2)

       Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (3)