Meistras ir nelaimė

                             Kai maža įdėta – nedaug išimsi.
                             Petr. Tarulis

       Pasukim valandėlei į plačias lankas. Dabarties knygos savo puslapių ir eilučių skaičiumi ne visos būna siauros ir plonos. Pasitaiko labai storų ir sunkaus svorio. Bet kai lankos plačios, tenka pagreitinti žingsnį, sparčiau perbėgti, trumpiau kalbėti. O tai nelengva, bent man...
       Stambiausias 1966-aisiais metais „Nidos“ knygų klubo Londone išleistas romanas (beveik 500 puslapių) buvo Petro Tarulio „Vilniaus rūbas“. Apie tokį didelį romaną atbalsių spaudoje palygint buvo mažoka. Gal dėl to, kad kritikai ir skaitytojai užmiršta Tarulį.. Ir kaip neužmirš, kad jis su naujom knygom pasirodo maždaug tik kartą per 20 metų.
       Pirmą kartą 1927 metais su novelėm „Mėlynos kelnės“, antrą kartą 1948 metais su apysakom „Žirgeliai padebesiais“ ir 1966 metais su „Vilniaus rūbo“ romanu. Vienas iš žymiausių keturvėjininkų ir modernistų nepriklausomybės pradžioje, „Keturių vėjų“ maištingojo žurnalo redaktorius Petras Juozas Tarulis-Petrėnas skriaudė mus grožinės prozos šykštumu, o skaitytojai jį skriaudė reikiamo dėmesio stoka.
       Papasakosiu apie savo „gallupiškos“ anketos duomenis. Nieko pats neklausinėjau, bet kiti man taip kalbėjo arba laiškuose užsiminė, ypač literatai. Bendras pasisakymų pobūdis liūdnokas: pradėjom „Vilniaus rūbą“ skaityti, bet nebaigėm... O vienas laiško rašytojas pasisakė visai tiksliai: „Aš pajėgiau perskaityti ligi 25 puslapio, mano žmona daug kantresnė, nusivarė ligi 120, bet ir ji sustojo...“
       Kaip čia gali būti? – klausiau savęs, ilgai neturėjęs laiko pats pačiupinėti vilnietišką rūbą. Bet kai kartą pradėjau, trūks plyš ištvėriau ligi galo. Ir tada man anasai skaitytojų rezistentiškumas truputį paaiškėjo. Į to romano veiksmą herojus (ar greičiau antiherojus) ateina tik 30 puslapyje. Jis pradeda žinoti, ko nori, 50 puslapyje. O ko jis tikrai nori ir ką darys, pasako 124 puslapyje. Ir tik 140 puslapyje pagaliau „ateina lemtinga valanda“ – herojus pradeda šiek tiek veikti...

 
       ***

       Veikia jis mažai ką ir nelabai ilgai.
       Tai yra kukli, nesudėtinga liaudies prietarų ir sugalvojusio jais pasinaudoti sukčiaus istorijėlė. Guvus Vilniaus batsiuviukas Vedlūga (lenkų okupacijos laikais) vienoje bažnyčioje nuo šv. Stanislovo statulos apsiausto atsikerpa gabalą medžiagos, slaptai per demarkliniją pereina Lietuvon (kaip atrodo, į Kauną) ir čia su pažįstamos moterėlės Karusės pagalba pradeda biznį. Kas nusipirks šventojo apsiausto skiautelę, tam išsipildys visi norai ir gaus palaiminimą savo nelaimėse. Tamsuomenės tarpe tokia keista vaizba lengvai pasiseka. Netrukus Vedlūga praturtėja ir jau kaip „didelis inteligentas“ kviečiamas į aukštuomenės sluoksnius (Kauno) poniučių salonuose, kur jis sėkmingai pardavinėja šv.. Stanislovo skiauteles ir pradeda gyventi kaip inkstas taukuose.
       Šie epizodai apie Vedlūgos sėkmę aukštuomenėje šiaip jau realistiniame Tarulio romane virsta neįtikimais šaržais. Kauno poniutės ne viena buvo lengvatikės, tuščios ir net kvailos, bet tikrai ne tiek kvailos, kad už neva stebuklingas skiauteles turtais apipiltų pirmą pasitaikiusį sukčių ir rafinuotu inteligentu laikytų smulkutėlio kalibro Vilniaus šiaučiuką.. Nenuostabu, jog ne už ilgo stebukladariu susidomi policija ir, kad aukštuomenės ponių nekompromituotų, tyliai, be triukšmo permeta jį per demarkliniją atgal į Vilniaus kraštą.
       Romano tikrasis veiksmas pasibaigia maždaug su 350 puslapiu. Gi per paskutinį 100 puslapių jau nieko nebeįvyksta. Vedlūga, ieškodamas kur prisiglausti, tik pats vienas apmąsto savo nelaimes, analizuoja nesėkmes, teisinasi, audžia svajones. Galėtume dargi patikėti, kad jis iš esmės nėra blogas žmogus, o toks kaip ir mes visi, kurie dažniausiai būtinai ir save laikom geraisiais.

 
       ***

       Kai užverčiau šio stambaus romano paskutinį puslapį, mane pradėjo kankinti keistos mintys, kaip retai kada po lietuviškos knygos perskaitymo.
       Personažai gal ir galėtų būti įdomūs, bet tema labai nesvarbi, problemos plonelytės ir banalios, jeigu iš viso kas mokėtų romane jų surasti. Jokios intrigos, fabula taip išskiesta, kad romano herojai vos vos susišūkauja, kaip per ganyklas.
       O tačiau stiliaus ir kalbos požiūriu „Vilniaus rūbas“ yra neabejotino grožinės prozos meistro darbas. Užsienyje mes jau labai nedaug beturim tų žilosios generacijos beletristų, kurie taip laisvai, taip poetiškai tvarkytų lietuvišką žodį į sakinį, sugebėtų piešti subtiliausius nuotaikų virpėjimus, magiškai išjaustų aplinką ir gamtovaizdį (Vilniaus miestas, miško kalbėjimas, žiogelių ir uodų muzika vasaros naktį)...
       O tie Žmogaus mąstymai, svajojimai, jausmai! Jie aprašinėjami ir gvildenami kuo smulkiausiai, gretinami, dvejinami, kiekvienas žingsnelis motyvuojamas, kiekviena pasakyta mintis pagrindžiama, išraitoma ir išaiškinama (vėl ir dar vėl papildomais samprotavimais ir vaizdais. Jei panaudojamas koks palyginimas ar šiaip ryškesnė metafora, kartais toje pat pastraipoje ji pakartojama įvairiais variantais, perdažoma, vis kitaip nuspalvinama.
       O romano veiksmas driekiasi kaip dešimtį kartų sulėtintame filme. Kai kada jis visai sustoja ar praeitin grįžta, ar dažniausiai ratu sukasi aplink tą patį dalyką per dešimtis puslapių.
       Ir šioje turtingoje stilistikos bei nesibaigiamų stilizavimų puotoje man šmėkšteli prieš akis rašytojo turbūt nebejuntama ir nesukontroliuojama nelaimė, beveik tragedija: per daug, per daug dirbta ir persidirbta su stiliumi. Lygiai taip, kuomet gerą atletą ištinka persitreniravimo nelaimė. Arba kai operos dainininkas po labai ilgo ir įtempto ruošimosi išeina scenon su pervargintom balso stygom. Arba kaip kulinarijos meno fanatizmu besaikiškai užsidegęs virėjas, įkvėpimo pagautas, maišo ir kepa naują, be galo įmantrų valgį, kuris pasakiškai atrodo, kvapsniais nosį plėšia, žadina apetitą, bet paragavus – be druskos, neskanus, neįvalgomas.

 
       ***

       Galiausiai man ateina dar keistesnė mintis ir lyg absurdiškas noras pažaisti.
       Kaip per 500 puslapių išpasakota Tarulio tema galėtų atrodyti, sakykim, lyginamosios literatūros žvilgsniu?
       Buvo laikai, prieš 40–50 metų (ir kai kuriais atžvilgiais dabar), kai romanistai, tada modernistais vadinami, mėgdavo pasirinkti tegu ir mažas temas, bet jas smulkiausiai ir intymiausiai išnarpliodavo per šimtus puslapių, pasinerdami į estetinio smaguriavimo, psichoanalizės ar sapnų pasaulį.. Iš jų dideliais išliko, nors šiandien rečiau beskaitomi, airis James Joyce ir prancūzas Marcel Proust. Mūsų Tarulis su jais turėtų šiokios tokios literatūrinių manierų giminystės. Tik prancūzas, be abejo, būtų nežinojęs, ką jam veikti su šiaučiukais ir Karusėm. Jis juos būtų pavertęs grafais ir kunigaikštienėm. O James Joyce būtų suguldęs Vilniaus šiaučiuką į vieną lovą su Kauno davatka Karuse ir per du šimtu puslapių aprašinėjęs, kaip jie atlieka vienintelį labai nevykusį „meilės aktą“.
       Bet ką su Tarulio tema ir fabula būtų galėję padaryti trumpesnių pasakų ir novelių meistrai?
       Amerikietis O. Henry (savo laiku Europoje populiaresnis ir labiau vertintas negu Amerikoje) būtų parašęs šešių puslapių noveliūkštę apie suktą, bet iš esmės neblogą žmogelį, istoriją užbaigdamas kokia nors įdomia ir staigmeniška išeitimi. Pavyzdžiui, ne policininkai suima ir ištremia Vedlūgą, bet jis galų gale prigauna net visos šalies policijos viršininko žmoną.
       Žymiausias ir nepakartojamas novelės meistras prancūzas Guy de Maupassant būtų grakščiai pašiepęs žmonijos prietaringumą, ilgiausiai sustojęs ties gramozdiškais Vedlūgos meilės nuotykiais su tarnaitėm ir aukštuomenės poniom, blaiviai realistiškai pavaizdavęs kai kuriuos tos šalies ir to laiko papročius ir užbaigęs savo 50 puslapių ironizuojančią, truputį pesimistišką apysakaitę kokiu netikėtu bei šmaikščiu anekdotu ar trumpu lyrišku pafilosofavimu apie žmonių kvailybę ir laimės tuštybę.
       Daugeliui mūsų dabar pažįstamas amerikietis Ernest Hemingway taupiais žodžiais ir keliais konkrečiais vaizdais istoriją būtų suvedęs į trijų puslapių eskizą apie sumanų sukčių, kuriam pasisekė sunkiais laikais šiaip taip išsiversti. Bet jei jis būtų mokėjęs lietuviškai ir būtų pradėjęs „Vilniaus rūbą“ poilsio valandom skaityti savo Ketchum farmoje Sun Valley, Idaho, tai būtų nusišovęs. Tą jis kitokiom aplinkybėm ir padarė: ne vien dėl nepagydomos ligos ir pairusių nervų, bet greičiausiai ir iš nuobodumo.
       Tai tik spėjimai ir įspūdžiai, kurie nereiškia, kad tuo būčiau užsimojęs kritikuoti Tarulio romaną arba rašytoją mokyt, kaip reikėtų rašyti. To man neleidžia įvairūs kiti motyvai ir prisiminimai; į kuriuos tuojau pat ir skubėsiu pabėgti.

       Gone with the Winds

       1936 metais dar nežinoma jauna Amerikos rašytoja Margaret Mitchell staiga pasidarė šios šalies ir netrukus viso pasaulio garsenybė. Ir tik su savo pirmąja ir vienintele knyga, kurią ji rašė 10 metų. Ir jei kas iš mūsų „Gone with the Wind“ neskaitė originalo kalba ar vertimų, tai daugumas jau po karo veikalo nuotykius bus matę ne mažiau populiariame to pat vardo filme su nepamirštamais aktoriais Vivien Leigh ir Clark Gable.
       Iš kur toks pasisekimas, sunku pasakyti, nes romanas nebuvo kažkoks meno ar stiliaus šedevras, o ir idėjiškai jis gana nepažangios krypties, senobiškai romantiškas. Rašytoja parodė, kaip Amerikos pilietinio karo metais (1861–1865) velniop „nuėjo su vėju“ ir ugnimi pietinių valstijų aristokratija ir gražusis gyvenimas; jos aprašytas su gailesiu ir ilgesiu.
       Mūsų lietuviškos kultūros ir dvasios akiračiuose taip pat buvo vėjų – ir net ne vienas, o keturi, ir visu dešimtmečiu ar net pusantro anksčiau, negu Mitchell parašė savo „vėją“.. Tik mūsų vėjų kryptis buvo kita, labai pažangi, užsimojusi nupustyti lietuvių literatūros „aristokratiją“, tokią tada dar skystą, veik kūdikišką, taip pat ir „akademikus“, tokius dar plonus, vos vos diplomuotus, vos vos pirmą žingsnį keliančius pakopoje į sustingusio konservatizmo lavoninę.
       Nuėjo su vėjais mūsų Keturių vėjų revoliucija, jeigu tam reiškiniui leistumėt panaudoti tokį per daug skambų žodį. Bet, labai norint, galima būtų spirtis ir į didingumą, nes kur vėjas smarkiau pučia, ten neramu, o jeigu keturi vėjai, tai panašiau į audrą.. o kur vėjų sūkurio audra, ten jau ir revoliucijos padvelkimas.

 
       ***

       Vengdamas ginčo ar nemalonaus užsigynimo, neminėsiu pavardės, bet kai kartą gerokai seniau net dusyk kreipiausi į vieną keturvėjininką papildomų žinių apie ano pokario literatūrinę „revoliuciją“ Lietuvoje, gavau šaltą ir dirbtinai išdidų atsakymą: kam mum sukti galvą, kam patiem garsintis? Tegu kiti apie tai kalba...
       Neneigsim, kad, tai išdidus ir gal taurus nusiteikimas. Bet vaisiai kol kas labai nekokie. Tie kiti nelabai kalba, menkai tesidomi. Gal kad kitaip žiūri, gal nenori, o dažniausiai, kad nieko nežino, užmiršo ar niekad apie tai nė negirdėjo.
       Įrodymu galėtų būti Lietuvių enciklopedijos 22-as tomas, 403 puslapis. Čia apie Juozą Petrėną-Tarulį, žurnalistą profesionalą per visą savo subrendusį amžių, daugelio laikraščių redaktorių, Keturių vėjų literatūrinio sąjūdžio vieną iš ryškiausių dalyvių, to žurnalo redaktorių, drauge neabejotino talento beletristą, randam tik apie 15 eilučių sausiausių, bendriausio pobūdžio žinių ir mažą nuotraukėlę. Tuo tarpu čia pat veik dvigubai plačiau pateikiamos informacijos apie kun. Joną Petrėną, daug kuklesnio kalibro „laikraštininką ir visuomenininką“. Gi apie „kregždinį audrapaukštį petrelį“ randam tiek pat eilutių kaip apie rašytoją Petrėną-Tarulį ir, žinoma, dar to paukštuko nuotrauką... Beveik komiška!
       Bet Lietuvių enciklopedijos II tome (p. 421–422), laimei, galim rasti A. Čipkaus (Nykos-Niliūno) daugiau kaip puslapio apžvalgą apie Keturis vėjus – „avangardinės lietuvių literatūros sąjūdį ir to paties vardo literatūros žurnalą...“ Glausti faktai, charakteristikos ir vertinimai čia parašyti labai gerai, bešališkai ir inteligentiškai (spėčiau, tik suklysta dėl paskutinio „Keturių vėjų“ numerio išleidimo datos). Apžvalga paruošta asmens, kuris Keturių vėjų papūtimo metais buvo dar kūdikėtis, bet per laiką turbūt geriau už kitus pajėgė suvokti to sąjūdžio vaidmenį, pateikdamas, man rodos, gana teisingą išvadą:
       „Keturi vėjai“ ir keturvėjininkų reikšmė lietuvių literatūros istorijoje atrodo gana didelė. Jie atliko labai svarbų išjudintojo darbą ir paruošė dirvą sekančiajai pjūvininkų, granitininkų ir trečiafrontininkų kartai. Jie taip pat įvykdė pirmą organizuotos literatūrinės revoliucijos bandymą...“

 
       ***

       Perskaitęs P. Tarulio romaną „Vilniaus rūbas“, kažkodėl, kaip minėjau, staiga pasijutau užslėgtas prisiminimų ir jaunystės pergyvenimų naštos. Sunku buvo atsispirti vaizdam, žiežirbom ir anekdotam iš „Keturių vėjų“ gyvenimo, veidam ir būdam mano paties mokytojų, kaip vyresniųjų Binkio ir Tarulio, ar draugų, kaip Rimydžio ir Tilvyčio, ar šiaip bendrininkų, kaip J. Žengės, A. Šimėno, ar net atokiai nuo klubo besilaikančio, bet kai kada į „paldienikų“ pobūvius užeinančio tada, kaip ir vėliau, atkaklaus individualisto dailininko Adomo Galdiko...
       Bet romaną perskaičius, aišku, ta dingstimi ryškiausiai man prisiminė Petrėnas-Tarulis, kuris buvo toks revoliucininkas, toks maištininkas, toks skrupulingai atkaklus ir darbštus, kad jeigu ne jis, tai dar kiltų klausimas, kažin kaip ir kokie būtų galėję išeiti „Keturių vėjų“ žurnalo numeriai.
       Kazys Binkis, viso sąjūdžio spiritus movens, turėjo fantastišką talentą gyvai, įdomiai ir vaizdingai kalbėti, juokauti, ironizuoti ir kritikuoti, įkvėpti ir uždegti. Bet jis nemėgo (gal ir nepajėgė) vien dėl savo temperamento dėstyti ilgų ir painių teorijų. Taigi Binkis kartais lyg rimtai, dažniau su šypsena Tarulį vadindavo „lietuviško futurizmo teoretiku“, patardamas kreiptis į jį, jei kam būdavo neaiškus koks didelis principas, pastarasis žodis, skambėdavęs beveik ironiškai Binkio lūpose.
       Bet dabar be galo sunku giliau ištirti ir dokumentuoti anų laikų vaizdus ar net surašyti literatūrinius faktus. Kai, pavyzdžiui, prieš keletą metų man atsirado didelis reikalas surasti „Keturių vėjų“ žurnalo numerius, ypač tą pirmąji storąji, tai po ilgų ir vargingų pastangų patyriau, kad Amerikoje žurnalą beturėjo turbūt vienintelis žmogus dr. A. Petrika iš Brooklyno.
       Jis maždaug taip labai gražiai man ir parašė: „Atvažiuok pas mane, įleisiu į biblioteką, skaityk, nusirašyk, būk kiek nori ir daryk ką nori, dar duosiu užkąsti ir alaus butelį, bet niekam daugiau neskolinu knygų ir žurnalų, nes pražūva...“
       Deja, man buvo per brangu ir per toli nuo Pacifiko ligi Atlanto nuvažiuoti, vienas prašytas draugas tos misijos irgi neprisiruošė atlikti, o vėliau sužinojau, kad tas rūpestingas mūsų literatūros kolekcionierius, artėjančios senatvės raginamas, viską persiuntė sovietinėn Lietuvon.
       Bet ar tai nebuvo klaida, nepateisinama net žinomais daktaro ideologiniais sumetimais? Visos didžiosios bibliotekos Lietuvoje juk dar turi „Keturis vėjus“, taip pat, be abejo, ir privačiose rankose jų dar esama. Joks badas. Bet Amerikoje gal nieko nebeliko, ir mūsų studentai ar vyresnieji, kuriem tos problemos tebėra ar kada bus įdomios, neturi ir neturės būtiniausių šaltinių mokslo darbui ar, kaip šiuo mano atveju, atsiminimų tikslumui pagerinti. Ir taip daug dalykų vėl bus „gone with the winds“.

       Maištininkų teismas

       Tuos, kurie ruošia perversmus, nori nuversti teisėtą ar neteisėtą valdžią, nebepripažista autoritetų, paniekina nusistovėjusias vertybes ir skelbia naujas, išjuokia gerus papročius ar morališkai žaloja jaunuomenę, tokius yra įprasta bausti. Kol kas taip daro visos valdžios ir santvarkos: baltosios, geltonosios ir raudonosios...
       Tad buvo neišvengiama, kad ir lietuvių literatūros maištininkai keturvėjininkai anksčiau ar vėliau turėjo būti teisiami ir nubaudžiami. Ir tai įvyko anksčiau (galbūt net per anksti) negu vėliau. Tiksliai sakant, triukšminga byla susinarpliojo Kaune Didžiųjų universiteto rūmų salėje 1927 metais gruodžio 12 dieną.
       Man ir ligi šiol be galo gaila, kad teismas negalėjo įvykti bent porą savaičių vėliau arba po Naujų metų. Toks pasiskubinimas man atėmė saldų malonumą atlikti savo gyvenime pirmąją teisininko (advokato gynėjo) pareigą. Tą skaudų pergyvenimą vis tebeatmenu.
       Gyvendama aistrų pritvinkusiame ore, jausdama nerimą bei įkaitusius nervus, norėdama pati geriau išsiaiškinti, kas kiek kaltas už gero literatūrinio skonio gadinimą, ramybės drumstimą ir pripažintų autoritetų griovimą, Studentų humanitarų draugija nutarė suruošti „Keturių vėjų“ literatūrini teismą. Tai turėjo būti neva teisybės suradimas ir kartu, žinoma, įdomi pramoga mum visiem.
       Teisėjais ir teismo ekspertais buvo nutarta pakviesti humanitarinio fakulteto literatūros profesorius, bet prokurorų ir advokatų pareigas ryžomės patys imti į savo rankas. Dalykas atrodė per svarbus ir per rimtas, kad jį būtų galima patikėti seniam.

 
       ***

       Prokuroru kaltintoju buvo pakviestas ir mieliausiai sutiko Henrikas Blazas, vyresnio kurso neuolus filosofijos studentas, bet iškalbingas, apsiskaitęs, vikraus proto ir sąmojo, be to, poetas, tada rašęs lietuvių ir rusų kalbom eilėraščius – nors ir nelengvai suprantamus, užtat labai gilius, skambius, simbolistiškus ir truputi dekadentiškus.
       O „Keturių vėjų“ advokatais gynėjais, idant tinkamai atsilaikytų prieš Blazo iškalbingumą, buvo parinkti du vaikinai.
       Pirmuoju gynėju sutiko stoti trečio kurso studentas Juozas Baldauskas (vėliau virtęs Baldžium, etnologijos mokslo daktaru ir docentu). Tuo metu jis buvo neabejotinai mokyčiausias humanitarinio fakulteto studentas, mokėjęs daugybę kalbų ir egzaminams pasiruošdavęs geriau už profesorius. Bandęs kiek rašyti senoviško stiliaus eilėraščių, bet greit tuos „niekus“ metęs. Į politikavimą jis nesikišo, tačiau šiaip jau buvo ortodoksiškas socialdemokratas ir visų marksizmų žinovas. Nestokojęs humoro, bet daugeliui pats savimi atrodęs įsikūnijusiu humoru: mažo ūgio, pusėtinai apšepęs (dabar sakytume – hipis), kreivų kojų ir su didele galva, tiek prikimšta faktų, enciklopedinių žinių ir teorijų, kad jam kartais jos maišydavosi, užtemdydamos aiškų ir blaivų galvojimą. Kiekvienas žinojo, kad Baldauskas apie viską labai daug žino, o vis dėlto yra kažkaip „trenktas“.
       Gi antruoju gynėju, lyg ir pirmojo asistentu, teismo rengėjai pakvietė mane.
       Tai buvo kiek neįprastas pasitikėjimas pirmakursiui studentui, į universitetą įsirašiusiam vos prieš trejetą mėnesių. Jis atsirado galbūt dėl to, kad jau buvau susiuostęs su keturvėjininkais, K. Binkio įvestas į brolijos prieškambarį, kiek anksčiau išgyręs jų žurnalą provincijos spaudoje ir, svarbiausia, fakulteto koridoriuose plačia burna skelbęs „futurizmą“, peikęs romantikus ir ypač visą „už stalo išsirikiavusią senatvę“.
       Mieliausiai priėmiau tokį atsakingą pasiūlymą ir pradėjau ruoštis advokatūrai. Buvau 18 metų, ir tuomet, kaip suprantama, visi mokslai ir menai man atrodė daug aiškesni negu dabar...
       Deja, netrukus ištiko katastrofa. Pasitaikė tuo metu proga su mano korporacijos studentų žaizdrininkų ekskursija nuvykti keliom dienom į Rygą tos ideologijos Pabaltijo studentų konferencijon. Čia, be jokių išankstinių ketinimų ir būtino reikalo, netikėtai teko susitikti su vienu kitu mūsų politiniu emigrantu, atsiradusiu Latvijoje po gruodžio 17 d. perversmo, prisiklausyti visokių priešfašistinių jų kalbų ir pačiam nemažai pritaukšti. Gal kas tuos mūsų atsitiktinius pokalbius išdavė, o gal tik šiaip nepasisekė pasislėpti nuo budrios saugumo organų akies, bet, sugrįžus Kaunan, mane tuoj areštavo – maždaug savaitę prieš „Keturių vėjų“ teismą!
       Kol lėtai ir neskubėdami tardė, kol išsiaiškinau ir išsigyniau, kad dar nespėjau tautai ir valstybei per sunkiai nusikalsti, praėjo šaltojoje apie dešimt dienų, o su jom ir tasai moderninio meno kūrybos teismas. Nesunkiai galit suprasti mano nuotaikas: štai ten teisia brangiausius draugus, įsipareigojau juos ginti ir iškovoti pergalę moderniniam menui, o dabar pats sėdžiu uždarytas kalėjime prie skystos miežių kavos puodelio, ir dar be cukraus!..
       Sužinoję, kad aš jau kritau kovoje ir kažin ar beišvysiu saulės šviesą, teismo rengėjai mano vieton skubiai pakvietė gynėju kitą mūsų pirmojo kurso kolegą literatą – Petrą Juodelį. Įvykiai parodė, kad jo pakvietimas išėjo bylai gal net naudingiau. Aš greičiausiai būčiau pasikarščiavęs ar gal su savo triukšmadarišku būdu per daug senatvę užgavęs. O Juodelis maištininkus gynė ramiai ir gerai. Jis patiko ne tik kaltinamiesiem, bet ir publikos daugumai.

 
       ***

       Kaip begalėčiau aprašyti šį mūsų pirmąjį triukšmingą literatūrinį teismą, kuriame negalėjau dalyvauti? A. Nyka-Niliūnas Enciklopedijoje duoda gerų žinių, bet per siaurai. Paskutinio „Keturių vėjų“ numerio, kur byla buvo aprašyta, niekur negalėjau gauti. Vadovautis kitų pasakojimais prieš 40 metų per didelė rizika.
       Bet štai bičiulis iš Brooklyno, aktorius Vitalis Žukauskas, netikėtai prisiuntė tuo laiku leistą Kaune teatro žurnaliuką, vardu „7 meno dienos“ (1927 m. gruodžio 24 d.), kur per visą puslapį įdėtas „Keturių vėjų“ teismo aprašymas. Straipsnis be parašo, bet spėju, kad sudarytas paties to žurnaliuko redaktoriaus A. Šimėno. Tai rodo gausybė kalbos ir rašybos klaidų ir sujauktas stilius, kuo anuomet pasižymėdavo Šimėno rašiniai. „Keturiem vėjam“ jis buvo parašęs berods tik vieną straipsneli apie siurrealizmą, ir vėliau aš labai stebėjaus, kad šis vienintelis iš keturvėjininkų, ėjęs literatūros mokslus Prancūzijoje, ne tik nepramoko švarios lietuviškos rašybos, bet ir nepajėgė įsigauti nors šiokios tokios stiliaus elegancijos.
       Tačiau šiaip jau tame reportaže, surašytame ironizuojančiu tonu, yra beveik viskas, kas reikalinga maišininkų teismo vaizdui atstatyti.
       Jau iš pačios pirmosios reportažo pastraipos matyti, kaip tada šis literatūros maištininkų reikalas Kauno visuomenėje staiga buvo pasidaręs įdomus ir kokia gausybė publikos veržėsi pasiklausyti komedijos. Žurnaliukas rašo:
       „Didžioji universiteto salė dar prieš aštuntą valandą jau braškėjo. Prielangiai ir visos stovimos vietos kalte prikaltos – tai čia laimingieji. Daug blogiau tiems, kurie tik prieš 15 minučių atėjo. Kurie dar už durų, koridoriuose ir ant laiptų. Nėra jokių žymių, kur čia rūbus atiduoti, kur čia bilietą gauti. Užpakaliniai kelte kelia į viršų pirmutinius. Švelnesnieji, nestatydami rizikon savo šonkaulių, grižta gatvėn. Pagaliau publika „susitalpina“ salėje ir apylinkėse“.
       Pirmosiose kėdėse susodinami kaltinamieji keturvėjininkai. O už teisėjų stalo profesoriai ir docentai. Teismą sudaro: Mykolas Biržiška (pirmininkas) ir nariai: V. Krėvė-Mickevičius, V. Dubas, P. Augustaitis; ekspertai – Balys Sruoga ir J. Tumas-Vaižgantas.
       Pradėdamas posėdį, pirmininkas M. Biržiška pastebi, kad šis visuomeninis teismas turės savo rimtąją ir galbūt linksmąją pusę, kas iš karto nuteikia publiką pastarąja linkme. Sekretoriui perskaičius kaltinamąji aktą, ekspertas docentas Tumas-Vaižgantas rūsčiu balsu išdeda nusikaltimo apčiuopiamus įrodymus. Esą per šešis metus Keturių vėjų grupė išleido tik keturis numerius savo žurnalo, surengė tik tris literatūros vakarus ir išspausdino tik šešias knygas. Narių turi trylika, bet sudėtis nepastovi: vieni išstoję, kiti naujai atėję.

 
       ***

       O tada prokuroras Henrikas Blazas pradeda paeiliui šukuoti „Keturių vėjų“ nusikaltimus. Tariant glaustais A. Nykos-Niliūno žodžiais (iš L. E.), jis juos kaltino: „bravūra, visokiariopu ekstremizmu, visuomenę šokiruojančia laikysena, jaunuomenės tvirkinimu, svetimųjų pamėgdžiojimu, jėgoms neproporcingais užsimojimais etc.“
       Bet „7 meno dienos“ prokuroro kalbą atpasakoja smulkiau ir kiek vaizdingiau. Esą jis pirmiausia pareiškęs, kad „Keturi vėjai“ atsirado su 1922 m. vasario 16 dienos šaukliu, pasisakydami už geriausią senąjį atgyvenusį meną ir eisią su tais, „kurie dar nepadvėsę“.. Tačiau, anot prokuroro, bergždžia griauti senąjį meną, kadangi jis pats jau yra sugriuvęs. Kovoti su tankais prieš miegančius yra tuščias darbas. Senieji dainiai apdainavo laisvės idealą, ir, nepriklausomybę atgavus, jiem neliko apie ką daugiau dainuoti...
       Bet ar ką nors naujo mum atpūtė „Keturi vėjai“? Jie aklai atsidavė plakatiškumui, žodžių ekvilibristikai, mašinų garbinimui, kam pas mus nėra pagrindo, ir taip poeziją sutechninę, jie nesuteikė menui naujos reikšmės. Po to kaltintojas pasmerkė keturvėjininkų pornografiškumą ir neproduktingumą. Galiausiai pasisakė, kad jis pats asmeniškai ne visai taip manąs apie „Keturius vėjus“, bet... negalėjęs gi kitaip kalbėt, nes reikėję eiti prokuroro pareigas...
       Po tokio pasisakymo, sukėlusio šypsenas publikoje, aišku, gynėjam buvo jaukiau.
       Pirmuoju stojo tribūnon jaunesnysis – Petras Juodelis. Jis prisipažino, kad sunku kaltinamuosius ginti, atsižvelgiant į teisėjų sąstato šališkumą. (Labai neadvokatiška pradžia, iš karto ir be įrodymų inkriminuojanti ir neigiamai nuteikianti teisėjus.) Bet toliau buvo geriau. Anot gynėjo, kiekviena epocha turi savo meną.. Futurizmas yra dabartinės epochos menas, todėl jis negalėjęs neatsirasti ir Lietuvoje. Dabartinė karta į visus gyvenimo reiškinius žiūri daug paprasčiau negu senieji, kurie vis tebesikankina savo problemose. Vaižganto „Pragiedrulių“ žmogus visai nebeatitinka šių dienų žmogaus. Nieko nepadarysi: Maironis, Krėvė ir kiti tautiški dainiai atsidūrė vežime, iš kurio arkliai iškinkyti...
       Po Juodelio tribūnon užsirito pagrindinis gynėjas J. Baldauskas, kuris ne tik mintimi, bet ir fiziškai norėjo parodyti savo mokslinių argumentų svorį. Jis iš karto pralinksmino auditoriją savo atsinešto portfelio išsipūtimu ir iš jo pradėjo traukti storiausius tomus, iš kurių, be abejo, norėjo šį tą pacituoti. Savo kalboje vis vartojo nepaprastai painius svetimkalbiškus pasakymus, kaip „materialistinis imperializmas“, „imperialkapitalizmas“ ir pan. Ir kai pirmininkas pagaliau pareikalavo grįžti arčiau prie temos, gynėjas tada kiekvienam atskiram teisėjui pareiškė visišką savo nepasitikėjimą (!) ir tuojau pat „Keturius vėjus“... apkaltino neturint jokios ideologijos, pranašaudamas jiem greitą žuvimą.
       (Apie šį antrąjį gynėją ,,7 meno dienų“ reporteris rašo pašiepiančiai ir neigiamai, nieko daugiau iš jo supermoksliškos kalbos neatpasakodamas. Iš tikrųjų paskutinioji Baldausko diagnozė ir pranašystė buvo gana tiksli. „Keturių vėjų“ žurnalas netrukus visai sustojo, o po metų kitų ir pati keturvėjininkų brolija, kaip grupė, bent viešai, liovėsi egzistuoti.)

 
       ***

       Abiem šalim pasisakius, buvo duotas žodis kaltinamiesiem. Jų visų vardu išėjo kalbėti J. Petrėnas-Tarulis (ne Binkis, kaip normaliai būtų reikėję laukti, bet Tarulis, laikomas „teoretiku“). Jis sumaniai išnaudojo padėtį ir auditorijos nuotaiką, kai teismas susijaukė, kai kaltintojas lyg norėjo ginti, vienas gynėjas gi pradėjo kaltinti, ir byla beveik nukrypo daugiau prieš akademikus negu prieš keturvėjininkus.
       Tarulis pareiškė negalįs suprasti, kurie čia kaltina, kurie gina ir apskritai ko teismas norįs. Tik viena jam aišku, jog į klausimą, kodėl čia tiek daug publikos, ypač jaunuomenės, susirinko, atsakymas bus – „Keturi vėjai“. Dar neseniai doc. Tumas keturvėjininkus vadinęs pamišėliais, o jų darbą kliedėjimu
       (A. Jakštas vėliau juos išvadino net „šunistais“....), gi dabar pažanga – ekspertas visą laiką tylėjo. Prof. M. Biržiška, ruošdamas moksleiviam Donelaičio raštus, taip jį apipjaustęs, kad vietom pažinti nebegalima. Mes, „Keturi vėjai“, nesiduosim apipjaustomi. Mes prisipažįstam tikrai kalti. Nusikaltom sąmoningai ir esam pasiryžę toliau nusikalsti. Prašau mus nuteisti, nes išteisinimas būtų mum „pakasynų maišu“...
       Publikai triukšmingai plojant, visi kaltinamieji pakilo ir demonstratyviai išėjo iš salės. Sulaikyti nebuvo kam. Universitetas savo policijos neturėjo, o valdžios policija neturėjo teisės čia įkelti kojos. Nebent pati publika, bet ji labiau simpatizavo nusikaltėliam...
       Po gero pusvalandžio teisėjų pasitarimu pirmininkas paskelbė sprendimą. Viso jo teksto mano turimuose šaltiniuose nėra. Jis buvo sekančios dienos dienraščiuose, bet tų numerių nepavyko iš niekur gauti. Tačiau naudojantis netiesioginiais duomenim, sprendimo esmė pakankamai aiški, ir teisėjų laikyseną, atsižvelgiant į tokį kaltinamųjų įžūlumą, šiandien tektų pavadinti labai išmintinga, ne per žiauria, itin pedagogiška, kartu nestokojusia gudrumo ir sąmojo.
       Teismas „Keturius vėjus“ pagyrė už temperamentingumą, drąsumą ir naujų kelių ieškojimą ir juos nuteisė ne mirties bausme, o tik „sunkiesiem literatūros darbam ligi gyvos galvos“.
       Tačiau sprendime iš karto įrašė ir didelę malonės lengvatą teisę po 20 metų apeliuoti ir vėl stoti i sekančios kartos literatūrini teismą.

       Prieš ką ir už ką?

       Nuteisti žmones taip smarkiai – sunkiesiem literatūros darbam ligi gyvos galvos, – tai ne juokas. Kad mano parūpintas šitoks keturvėjininkų teismo aprašymas ten nebuvusiem neatrodytų teismu „už uždarų durų“ ir jo sprendimas tik kokių supykusių senukų smurtu, reikėtų kiek daugiau duomenų apie anos kultūrinės kovos ir bylos esmę.
       Bet tai būtų tema atskirai studijai. Reikėtų pasidėti ant stalo ir visus tiesioginius įrodymus: kaltinamųjų žurnalą ir jų visas knygas, kaip lygiai ir kaltintojų bei priešų žurnalus ir knygas.
       Šį kartą, deja, tegalėčiau pateikti tik kelis būdingesnius bruožus, remdamasis nepatikima savo atmintimi ir dar labiau nepatikimu, paprastai tendencingu ir faktus iškraipančiu sovietiniu šaltiniu – jų parašytos „Lietuvių literatūros istorijos“ trečiojo tomo pirma dalimi (Vilnius, 1961), kur „Keturių vėjų“ maištas ir jo padariniai, be abejo, mėginama aiškinti ir įvertinti „socialistinio realizmo“ ir apskritai kompartijos politinių interesų bei maskolinių įstatymų rėmuose.
       Tikėdamas, kad pajėgsiu atriboti, kur yra politiniai ir kur kultūriniai lietuvių literatūrinio sąjūdžio interesai per pirmąji nepriklausomybės dešimtmetį, ir atskirti, „kas mūsų, kas rusų“, čia labai trumpai mėginsiu aną konfliktą atstatyti.

 
       ***

       O jis buvo aštrus, gana rimtas, turėjęs gerų priežasčių ir pagrindo. Ir jis nėra nei išspręstas, nei visai pasibaigęs – nei Lietuvoje, nei išeivijoje, kiek ji dar gyvena kūrybiniais polėkiais ir rūpinasi meno kūrybos problemom.
       Kaip visuomet ir visur konfliktai, maištai ir revoliucijos turi du vyraujančius motyvus: prieš ką ir už ką? Paprastai „prieš“ yra ryškesnis, aiškesnis, triukšmingesnis, o „už“ – bendrybinis, skystesnis, miglotas. „Keturi vėjai“ čia nesudarė išimties.
       Jų PRIEŠ buvo aiškus ir smarkus. Ir jei čia dėl tvarkos maišto šūkius sugrupuotume, juose rasim tokių užsimojimų:

       1. Prieš „senelius“ iš viso ir prieš romantikus, idealizuojančius didingą Lietuvos praeitį, nuolat seilinančius savo pseudopatriotinius (vadinasi, netikro, pamėgdžiojančio, pretenduojamo patriotizmo) šūkius.
       2. Prieš simbolistus ir „aukštastiebį“ estetizmą, ryžtantis negailestingai „mindyti pasenusio jų poetinio darželio gėlynus“ ir nusispjauti į jų „gelmes, kurios tik arbatinio šaukštuko gilumo tesiekia“.
       3. Prieš it piktžolę greit išsikerojantį vulgarų miesčioniškumą ir miesčionis, kurie nori, kad „menas švelniai ir atsargiai kasytų jų papades“, taigi „skelti miesčioniškam, senam estetiniam skoniui į pačią viršūnę“.
       4. Prieš visus įprastus ir išdėvėtus poetinius kanonus, prieš piktnaudžiaujantį „kenksmingą prietarą“ – įkvėpimą, prieš „gerą skonį“ (mes „vietoj vyturių ir lakštučių mieliau klausysimės kad ir karvės maurojimo“) , prieš davatkišką pagarbą Dievui ir jo šventiesiem (daugumas keturvėjininkų buvo skeptikai, agnostikai, vienas kitas ateistas).
       5. Prieš svajingą ramybę, lėtumą, jausmingą ekstazę.
       6. Griežtai prieš toninį ritmą, „maironiškus rimus, senąją sukalkėjusią kalbos sintaksę, iš viso prieš „gražius žodžius“....

 
       ***

       Pasakius PRIEŠ, savaime ima labiau aiškėti UŽ ką. Deja, kaip visuose revoliuciniuose sąjūdžiuose, pozityvioji „Keturių vėjų“ programa buvo daug miglotesnė. Daugiausia ji buvo tik skambiai šūkiška, nėščia vidiniais prieštaravimais, o literatūroje tokia sunki, kad ją sėkmingai įgyvendinti galėtų tik genijai. Nelengva ją ir tiksliai formuluoti, bet maždaug taip buvo agituojama:

       1. Už industrinę ir „betoninę“ Lietuvą!
       2. Už technikos ir mašinų kultą, už darbo žmogų ir demokratiją, už miestų civilizaciją. (Nuo šio polėkio kaip tik daugumas keturvėjininkų netrukus aiškiai atsisakė, pseudoliaudiškai imdami idealizuoti sodžių, klumpes, žemės ūkį, artojėlį, mužiką, šioki bei tokį „tamošių bekepurį“, ypač Binkis, Tilvytis, iš dalies Rimydis, Tarulis, Butkų Juzė...)
       3. Už maištą, nuolatinį judėjimą, greitį, tempą ir jėgą, už „kosminį stilių“, grubių instinktų žmogų, už nervingumą...
       4. Už žodžių sandaros ir gramatinių taisyklių laužymą, už kalbinius eksperimentus, vis naujus, tik originalius tropus ir figūras – „iš žodžio minkštimo dirbti naujus daiktus“.
       5. Už atsirėmimą lietuvių liaudies poetinės kūrybos duomenim, praktiškai ypač keiksmažodžiais ir „riebesniais“ posakiais.
       6. Ne už turinį, siužetą ir intrigą, bet ypač už pagilintus formalistinius lukštenimus prozoje, kuo subtilesnį nuotaikų perteikimą, už minčiai nepajungtą vaizdingumą, apie kurį keturvėjininkų žymiausias prozininkas Petras Tarulis pasisakė: „Žodžiai veržiasi į laisvę, o prasmė kaip perekšlė višta kiaušinius savo karštu kūnu stengiasi juos aptūpti, savo išskėstais sparnais apgaubti. Tačiau džiugu, kad žodis išsprunka iš pasenusių prasmės rieškučių ir laisvas pats sau spindi, skamba ir aplinkui skrieja!“

 
       ***

       Gilinantis į detales, „už“ ir „prieš“ būtų daug daugiau. Tačiau ir iš to bendras vaizdas jau gana aiškus. Šiandien daugelis iš tokios revoliucijos gal šypsosis, bet prieš 40–50 ir daugiau metų tai buvo didelis ir ne vienam baisus dalykas.
       Be abejo, visi patriotai romantikai, estetai ir simbolistai buvo užgauti, įžeisti, nužeminti. Ir jie turėjo piktintis, protestuoti, keturvėjininkų užsimojimus vadindami „apgailėtinu nesusipratimu“, „tuščiais muilo burbulais“, nesąmonėm ir net, kaip ir dabar tokiais atvejais įprasta, bolševizmu.
       „Keturi vėjai“, bent ūpu ir stiliumi, patiko daliai jaunuomenės, bet šiaip jau – nė vienai srovei ir nė vienai ideologinei ar politinei grupei.
       Tautininkai buvo nepatenkinti dėl jų pajuokimo ir kaltinimo „pseudopatriotizmu“. Katalikai dėl per daug įtartino maištingumo, ypač dėl išsišokimų prieš moralės ir krikščioniškos etikos normas, nepagarbų Dieyo ir šventųjų traktavimą. Liberalai ir šiaip „pažangieji“, nevirškinantys humoro, tai laikė vien nerimtu triukšmavimu, praktiškai nepateisinančiu skelbtųjų pažangumo šūkių. O Lietuvos bolševikinis literatūros „vadas“ V. Kapsukas, Maskvoje sėdėdamas, juos irgi nuteisė, kaip „besiblaškančios prieš galą buržuazinės inteligentijos sielos reiškėjus“ ir „vėjo pamušalus“, kurie „jokių principų ir idėjų nepripažįsta“. Tiksliau sakant, Kapsukas „Keturiuose vėjuose“ nerado jam patinkamų ir Maskvos bolševizmui naudingų idėjų.
       Bet, nežiūrint to šimtaprocentinio iš visų pusių pasmerkimo, nežiūrint skalsių kūrybinių vaisių ir keturvėjininkų literatūrinės partijos tragiško išsiblaškymo, šio avangardinio sąjūdžio reikšmė lietuvių literatūros istorijoje, kaip Enciklopedijoje aptarė A. Nyka-Niliūnas, „atrodo gana didelė“. Jų maištas, arogantiškumas, stabų griovimas, ekstravagantiškų bandymų drąsa vėliau darė įtakos jauniesiem ir net vyresniem.
       Nuo tų laikų visa lietuvių literatūra pradėjo darytis labiau „moderniška“, o jai pakisti kokio nors smūgio būtinai reikėjo. Jei Binkio ar Tarulio nebūtų buvę, kas nors būtų turėjęs kitus panašius vėjų pamušalus išrasti.

 
       ***

       Prisimindamas „Keturių vėjų“ literatūrinių-estetinių maištų panoramą, ne kartą turėjau įspūdį, kad vienas jų poetinis šulas dažniausiai būdavo pražiūrimas beveik ligi visiško užmiršimo ir, man rodos, labai neteisingai. Tai Salys Šemerys.
       Kone visi, prisimenantys „Keturių vėjų“ poetus, pirmiausiai kalba apie Binkį, cituoja jo vėjavaikiškus posmus, teisingai laiko sąjūdžio dvasiniu vadu, bet pamiršta Binkio literatūrinės kūrybos visumą. „Už ką“ ir „prieš ką“ plotmėje Binkio kūryba nebuvo taip smarkiai revoliucinė, griaunanti tradicijas, laužanti kanonus. Labai mažoka joje „futurizmo“ – tikrojo (itališkojo) ar tik lietuviško. Juk pirmaisiais savo eilėraščiais jis impresionistas klasikas, daugiau vėjo pagairėm paskraidęs, tik „Šimte pavasarių“, vėliau niekad tokių eilių neberašęs, virtęs gabiu feljetonistu, satyriku, kaimiškų „tamošiškų“ poemų, vaikų rašytoju, tradicinės krypties ir klasikinių manierų dramaturgu...
       Ir daugumas kitų keturvėjininkų žurnalo kvieslyje ir pirmajame numeryje išdėstytos platformos nebesilaikė, pasikeitė, grižo prie taisyklingai susišukavusių „senelių“ kompanijos, užmiršo maištinguosius šūkius ar visai pasitraukė iš literatūros. Maištavimu prieš klasikinę gramatiką, šiaip jau siurrealistiškais išpuoliais bei estetiškai sutvarkytais keiksmažodžiais kuri laiką dar reiškėsi originaliau Juozas Žengė, deja, gilesnės vagos mūsų literatūroje nepalikdamas. O trys prozininkai – Tarulis, Švaistas, Gricius – netrukus grįžo prie realistinių ir apskritai „senoviškų“ manierų, kuriose keturvėjiškos programos nė atbalsių nemokėčiau surasti.
       Ir todėl lieka beveik vienas Salys Šemerys, kuris uoliausiai stengėsi įvykdyti poezijoje „Keturių vėjų“ užmojus – ir kuris nepasikeitė, nors ir pasišalino iš regimų literatūrinės kūrybos pozicijų (jis ir vėliau, gyvendamas Klaipėdoje, retkarčiais rašė eilių jūros motyvais, vis dar šiek tiek keturvėjiškai, bet be polėkio, be maištingesnio turinio, gana nuobodžiai). Tačiau „Keturių vėjų“ penkmečio gadynėje Šemerys buvo naujamadiškas poetas, labiausiai gąsdinęs ir piktinęs romantikus, klasikus, simbolistus, krikščioniškus ir patriotiškus rašytojus bei šiaip jau padorius naujosios valstybės piliečius. Jį sykį užtarė tik Vaižgantas, visur ieškojęs „deimančiukų“, bet Putinas ir Sruoga Šemerio posmus laikė sausais, dirbtiniais išsigalvojimais arba ir jokia poezija.

 
       ***

       Šemerys pasirodė tik dviem plonokais eilėraščių rinkinukais: „Granata krūtinėj“ (1924 m.) ir „Liepsnosvaidis širdims deginti“ (1926 m.), bet jo „blevyzgų“ pilnai užteko kultūriniam, literatūriniam ir net visuomeniniam šokui sukelti. Tikrai jo poezija nebuvo „daili“, greičiau drastiška, šiurkšti, vietom pabrėžtinai antiestetiška, ciniška, seksuali, „raumeninga“, kalbos atžvilgiu nepaklusni jablonskinei gramatikai, prikimšta įspūdingų ištiktukų ir jo savaip pasidarytų naujų žodžių. Ir tai buvo neabejotinai pats dinamiškiausias keturvėjininkas, dar 1921 m. sudėstytoje „Pojūčių pokylio prožektoriaus“ giesmėje bravūriškai trenkęs:

       Aš aistringesnis nei Bodleras, į alkoholį įspaustas,
       Barstau aš žodžiais į visus kraštus...
       Ir įžūliau nei Gėtės Faustas
       Visatą perkąsti siuntu...

       Ir siusdamas, ir „visatą kąsdamas“, ir „pančius dinamitu plėšydamas“, jis vis rašė „pykšt, pykšt, triokšt, pokšt, pokšt, keberiokšt, trū, trū, tū, tū“, rašė apie bekojus ir kojingus, begalvius ir galvingus, nugalėtojingus ir nuingus, viską užbaigdamas optimistiškais tarptautiniais šūkiais: „Hoch! Ura! Valio!“ Vienas kitas iš jo susikuriamų kalbinių įvaizdžių nepaprastai virtuoziškas, pavyzdžiui:

       Giesmės gatvėjasi.
       Giesmės aikštėjasi.
       Giesmiuojasi lūpų ir akių trimitai.

       Šemerys taip pat griežtai išsiskyrė iš kitų „kaimininkų“ savo palankesniais požiūriais į miestą ir jo industrializaciją. Jis miesto nekeikia ir visiškai nebijo. Ir kas išgąsdins tokį, kuris pasisako, kad „aš jausmo trotuarais plaukioju, kaip Dantė pragare“? Jo optimizmas miestiškam moderniškam gyvenimui stačiai beribis:

       Kaip man nekvėptelėjus erdvingai ir linksmai?
       Kad net ir varlės meilės padegtoj ekstazėj kurkia,
       Kad sieksniniais snapais bučiuojasi gandrai
       Ir verdančiam, putojančiam aistros duburky
       Pavasariuojasi visi aktingai ir bendrai!

 
       ***

       Štai jum keletas akimirkėlių apie Salį Šemerį, kuris staiga įmetė akmenuką į maironinės ir po jos atsiradusios pomadom sulaižytos simbolistinės poezijos tvenkinį, labiausiai sujudindamas jo paviršių, atkakliausiai siekdamas realizuoti savo sąjūdžio siekius ir kupinas arogantiško pasitikėjimo ateitimi. Savo programiniame eilėraštyje apie reliatyvumą (šviesą tamsybėje, grožį purvuose, melą tiesoje, aromatą smarvėje) poetas siekiasi net paties Kristaus pavyzdžio:

       Tevadina mus ir futuristais,
       Te ir spjaudo mus viešai,
       Bet pasauly viskas eina vis taip:
       Tėvynainių nukankinti tapo Kristai
       Ir savųjų persekioti buvo pranašai.

       Kaip dažniausiai atsitinka, Šemeriui betgi nepasisekė pasiekti Kristaus likimo, ir jis likusio savo gyvenimo neskyrė kankinimui, o daugiau ramiam prisitaikymui prie aplinkos, laiko ir sąlygų reikalavimų. Net ir pranašo vaidmens jis labai greit atsisakė, pasitraukdamas nuo visokių literatūrinių sąjūdžių, tuo apvildamas savo retus gerbėjus, nes lyg ir parodydamas, kad visas jo maištas ir drąsūs užmojai buvo tik trumpalaikis jaunatviškas padūkimas ir bravūriškas postringavimas. Paskui jis savo jachtą noriau buriavo jūroje, o ne literatūroje.
       Bet jei Salio Šemerio anuomet nebūtų buvę, nelengva būtų buvę jį išrasti, ir visas Keturių vėjų sąjūdis bei jo palikimas mūsų literatūros raidoje būtų daug daug blankesnis.
       Kadangi po karo S. Šemerys tuojau iš Vokietijos sugrįžo į tarybinę Lietuvą vėl mokytojauti gimnazijose, tai toks lojalumas naujajai padėčiai buvo įvertintas, 1969 metais Vilniuje išleidžiant jo abiejų poezijos knygučių geresniųjų eilėraščių rinktinę, ją dar papildžius vėliau sporadiškai rašytais jūrinių motyvų gabalėliais. Nuostabiu būdu visame rinkinyje nebuvo įgrūsta nė vieno naujiem viešpačiam reikalingo propagandinio ar šiaip jau komunistiškai kryptingo eilėraščio. Tai retas atvejis gyvam „buržuazinių laikų“ rašytojui sovietinėje Lietuvoje. Tik pridėtoje trumpoje autobiografijoje poetas nekonkretizuodamas pareiškia, kad 1940 metų, t.y. Lietuvos okupacijos, „įvykiai padarė didžiausią pervartą mano pasaulėžiūroje. Iki tol aš buvau grynojo meno šalininkas, o dabar mano sieloje atsirado spraga. Pradėjau abejoti savo estetinių pažiūrų teisingumu“. Bet nei grynojo meno, nei savo buvusių estetinių pažiūrų jis nedergia nė vienu žodžiu, kaip daug kam kitiem yra tekę. Vis dėlto garbingas užsispyrėlis.
       Šioje autobiografijoje betgi yra dvi naujienos. Pirma, kad Šemerys davęs daug didesnį įnašą „Keturių vėjų pranašui“ ir pirmajam žurnalo numeriui paruošti, negu ligtol buvo žinota. Ir antra, kaip atrodytų, visai teisinga reveliacija, kad jis niekada nebuvęs futuristas, tokiu savęs nelaikęs ir futurizmo nepiršęs „Keturiem vėjam“ (nors ir klysta teikdamas, kad „futurizmas turėjo reikšmės tik Italijoje“). Iš tikrųjų jis į save žiūrėjęs, kaip į ekspresionistą ir jau savo keturvėjiškame laikotarpyje nuodugniau studijavęs ekspresionizmą literatūroje iš vokiškų bei prancūziškų šaltinių. Šiandien gal daugiau reikėtų gailėtis, kad uolus studentas nebuvo lygiai uolus praktikas.

       1974.III.15

       „Kodėl antraip?“, Vaga, 1991