tekstai.lt

Bronys Raila. Sušukuota kompanija – „senieji“ ir „jaunieji“ (1967)


keturi_vejai
keturi_vejai
       Kai dabar pas mus užėjo mada lietuvių kultūros, visuomenės, net ir politikos konfliktus bei vargus aiškinti skirtingų – senų ir jaunų – generacijų plotmėje, su apgailestavimu tenka pasakyti mūsų naujiem filosofam ir sociologam, kad nepriklausomybės pradžioje kilęs anas aštrusis romantikų estetų ir keturvėjininkų susikirtimas ir išsiskyrimas nebuvo maždaug joks generacijų konfliktas. Nebuvo jis net ir labai skirtingų kultūrinių tipų konfliktas, kadangi, išskyrus tik vieną kitą patį jauniausią, jie buvo tos pačios „rusiškai-lietuviškos“ kultūros augintiniai, kartais tik su nežymiom vokiškom ir prancūziškom užlašom.
       Sugaišdamas valandėlę, patikrinau kariauninkų amžių 1927 metais, kai įvyko keturvėjininkų nuteisimas „ligi gyvos galvos“, ir sudariau datų lentelę, iš kurios matyti, kokie žilabarzdžiai seneliai ir beūsiai vaikeliai sudarė grupes ir kokiai generacijai jie priklausė.
       Tas vaizdas šiandien atrodo įdomus, beveik juokingas, ir jis kol kas dar nepatvirtina generacijų teorijos mūsų literatūroje.

 
       ***

       Kova prieš „senelius“ romantikus ir estetus, rimtai kalbant, iš tikrųjų tegalėjo būti paskelbta tik prieš „vieną senelį iš senovės laikų“ – Maironį, kuris tada ką tik buvo pasiekęs pensijos amžiaus, 65 metų. Gi prie „senelių“ artėjo, bet fiziškai dar buvo judrūs ir dvasiškai jauni tik du ryškesnieji rašytojai: J. Tumas-Vaižgantas 58 metų ir Jurgis Baltrušaitis 54 metų (be to, šisai tuo laiku buvo garsus kaip Rusijos simbolistų poetas, lietuviškai dar nieko nespausdinęs).
       Toliau seka „senųjų rašytojų“ ir istorikų grupė – romantikų, realistų ar impresionistų, kuriuos vis dėlto būtų dar sunkoka vadinti, anot Binkio, „už rašomo stalo išsirikiavusia senatve“.
       Impresionistas, tuomet ne per mažai, bet greičiau per daug „moderniškas“ apysakų ir romanų rašytojas Ignas Šeinius buvo pasiekęs 48 metų (kaip ir Baltrušaitis, gaišęs laiką diplomatinėje tarnyboje). O skaitančiajai publikai populiarieji autoriai Vincas Krėvė ir A. Vienuolis, abu 45 metų, Liudas Gira – 43. Na, ir lietuvių literatūros istorikas, pats keturvėjininkų teismo pirmininkas prof. Mykolas Biržiška, irgi pasiekęs dar tik 45-ojo kryželio. Kiti du teisėjai profesoriai: Pr. Augustaitis 44, Vladas Dubas 40 metų.
       Sutikim, kad tai buvo nebe jaunuolių generacija. Bet ima liudesys pagalvojus, kad tie veteranai vis dėlto per anksti gyveno. Jei būtų užgaišę gimti, vienas kitas iš jų Amerikoje dar būtų galėjęs dalyvauti pirmajame Jaunimo kongrese ir paskaitą paskaityti. Juk kongresą ruošė, pirmyn stūmė ir paskaitų skaitė ten vienas kitas už šiuos dar vyresnis „jaunuolis“.

 
       ***

       Generacijų dalykai dar labiau susijaukia, kai pereinama į antrąją grupę.
       Tai „seneliai“ ar bent pasenusių, nudėvėtų ir nudainuotų literatūrinių krypčių atstovai – daugiausia estetai, simbolistai, „pseudopatriotai“, klerikalai „šventabezdžiai“,– į kuriuos labiausiai buvo nukreiptos „Keturių vėjų“ pašaipų, ironijos ir satyros strėlės. Jų skaičius būtų gan didelis, bet sustokim tik ties keliais anuo metu populiaresniais.
       Vienišas vilkas, jokiai grupei nepriklausęs ir iš visų vyriausias buvo Jurgis Savickis – 37 metų!.. Ir, tarsi ironija, kaip prozininkas tada ir vėliau – pats moderniškiausias ekspresionistas, daug moderniškesnis ir už vėlesnį Tarulį ir kitus su keturvėjininkais saitų turėjusius prozininkus.
       Beje, tiek pat metų sukakojęs buvo tada dar mistikas estetas bei „pseudopatriotas“ dramaturgas Petras Vaičiūnas. O kiti? Mažas skirtumas. Faustas Kirša 36, Putinas 34, Balys Sruoga jau... 31, o toks „senelis“ Stasys Santvaras jau net 25 metų!
       Visi ligi vieno būtų buvę puikiausi kandidatai Jaunimo kongresui Čikagoje. Visi šiandien juos čia maldaute maldautumėm: „Na, tik ateikit, jaunieji, į mūsų tarpą, nesišalinkit, įsijunkit, mes atiduosim viską, net politinę tautos vadovybę. Tik imkit!“
       Bet seniau buvo ne taip. Tie jaunieji kultūrinę tautos vadovybę, o kai kurie ir akademikų kėdes jau buvo patys pasigrobę. Gi kiti, porą trejetą metų jaunesni ir alkanesni, griežtai spyrėsi juos nuversti ir reikalavo, kaip jų žurnalas kartą rašė, „visą literatūros valdžią atiduoti Keturių vėjų tarybom...“
       Pagaliau žvilgtelėkim į maištininkų amžių, į jaunųjų keturvėjininkų generaciją, kaip ji atrodė 1927 metais. Į generaciją tų, kurie buvo pasiryžę nustumti nuo scenos senelius ir aukštastiebius estetus ir kurie su Kaziu Binkiu pareiškė, kad „.... Čiauškėti putpele ir gulbes, ir meilę seilinti rašalu – tai ne menas! Mes, – toliau sakė jis,– imame žodį – ir koja, kaip futbolą, sviedžiame kur į dangaus pašalę“.. Tai generacija, kuriai „pasaulis daiktais pražydęs širdyse mirgėjo“, ir ji su savo uždegančiu vadu Binkiu buvo pasiryžusi nutraukti visus santykius su „seneliais“, kuriuos, beje, laikė jau mirusiais:

       Ne mums pataikauti nabašninkų manijai
       ir svarstyt poezijos mirusius atomus.
       Metam „sudiev“ sušukuotai kompanijai
       ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.

       O amžiaus jie tada buvo: Binkis ir Butkų Juzė, abu 34 metų,– taigi lygiai tiek pat, kiek Putinas, ir metais vyresni negu tada ryškiausias simbolistų estetų „nabašninkas“ Balys Sruoga... O J. Švaistas, 36 metų,– „sušukuoto esteto nabašninko“ Fausto Kiršos bendraamžis.
       Vos truputį jaunesni buvo kiti „futbolistai“: Salys Šemerys 29, J. Žengė, A. Gricius-Pivoša ir J. Petrėnas-Tarulis – visi trys 28 (gal Tarulis ir daugiau, nes mano turimų šaltinių duomenys nesutampa: pagal Lietuvių enciklopediją jis tada buvo 28 metų, bet sovietinės Lietuvių literatūros istorijos teigimu –31) .
       Ir tik keli likusieji atrodė panašiau į jaunimą: A.Šimėnas – 26, Tysliava – 25, Teofilis Tilvytis – 23, Antanas Rimydis – 22 (pagaliau aš, paskutinis priimtas į broliją ir dar nieku nespėjęs pasižymėti, – 18 metų).

 
       ***

       Taigi specialios generacijų kovos ir amžiaus konfliktų čia negalėjo būti. Keturvėjininkų vadai buvo tokio pat amžiaus ir panašiose sąlygose brendę kaip simbolistų ir estetų „generacija“ ir vos dešimtmečiu jaunesni už daugumą iš romantikų ir realistų „generacijos“.
       Čia buvo ne amžiaus kova, bet konfliktas svarbesnių ir tikrąjį išsiskyrimą nulemiančių dalykų: skonių, nuotaikų, temperamentų, įsitikinimų, pasaulėžiūrų, gal bendru iškilmingesniu žodžiu sakant, – skirtingų idėjų susidūrimas ir kova.
       Jaunimo „traukti į darbą“ tada nereikėjo, kaip lygiai kiek anksčiau nereikėjo smurtu varyti į kariuomenę savanorių. Jie patys atėjo, patys čia buvo, tą darbą ir kovą provokavo ir ne vienu atveju atkakliai mušėsi. Visa Lietuvos gyvenimo atmosfera tam buvo labai palanki. Nepriklausomybės pirmasis dešimtmetis (šiandien iš tolimos perspektyvos žiūrint labai aišku) buvo ne žemyn slinkimo, dusimo ir degeneracijos, ne nuosmūkio ir stenėjimo, bet pirmyn žengimo, aukštyn kilimo, karštų tikėjimų ir atkaklių, tegu protarpiais ir naivių pasitikėjimų laikotarpis.
       Be abejo, daug padėjo ta bendroji nuotaika – tautos kilimas į laisvę ir akivaizdus matymas, kaip atsiekiami laimėjimai. Tačiau aš ir šiandien tebegalvoju, kad žmogų veikia ne tik aplinka, gamta, ūkis, mokyklos, sąlygos ir „gyvenamasis laikotarpis“.. Pats žmogus, jei tik nestokoja didesnių norų ir ryžtingumo, lygiai taip pat fasonuoja savo gyvenamąjį laikotarpį.


       Susitikimas po 20 metų

       Turbūt pastebėjot (daugiau pasaulinėje negu mūsų literatūroje), kad kai kurie rašytojai itin mėgsta vieną savotišką temą – susitikimus. Pavyzdžiui, vidurinę ar aukštąją mokyklą tais pačiais metais baigusi laida, vyrų ar merginų organizacija, fronto kareivių būrys, jaunystės draugų sambūris, įsimylėjusios, bet susituokti negalėjusios porelės, net nuteistųjų grupė kalėjime susitaria ir pasižada vėl susitikti paskirtoj vietoj po 10, 20 metų ar dar vėliau.
       Tokią temą rašytojai mėgsta, nes ji labai dėkinga. Reta situacija teikia progos taip ryškiai ir dramatiškai parodyti įvairius žmonių likimus, pasikeitimus, jų laimėjimus ar žlugimą, tragedijas ar komedijas, kurias jiem iškrėtė gyvenimas. Sunku rasti dėkingesnį apysakos ar teatro pjesės siužetą, iš karto ir ryškiai nušviečiantį, kas buvo ir kas bepaliko iš žmogaus užsimojimų ir jaunystės svajonių, kaip po ilgo laiko tos pačios asmenų grupės ir ją likimų suvedimas į vieną vietą. Ne tik senų draugų ir draugių linksmybės puotai pakartoti ar liūdesiui ir skausmam apraudoti, bet bendram dvikojų asmenybių patikrinimui, nunuoginimui, vėl naujų situacijų ir dramų sumezgimui.
       Keturių vėjų brolijos susitikimas po 20 metų buvo net paties teismo įpareigotas. Jei jie, taip šauni jaunystės draugų kompanija, tokio susitarimo, kiek žinau, niekad nebuvo padarę, tai tam dabar įpareigojo „Keturių vėją“ teismo nutarimas, suteikęs jiem malonę po 20 metų vėl kreiptis į sekančią jaunąją kartą sprendimui peržiūrėti. Jie patys ar kas kiti, rodos, turėjo tai atsiminti. Ir tas antrasis patikrinimas, tas naujas susitikimas kaip tik turėjo įvykti 1947 m. pabaigoje ar 1948 m. pradžioje.
       Bet niekas negirdėjom apie apeliaciją. Ir jokio senų draugą susitikimo nebuvo. Tačiau ir atsiminus, ir net labai to norint –visuotinis brolijos sąskrydis buvo tikrai neįmanomas.

 
       ***

       Per tą 20 metų įvyko labai didelių pasikeitimą mūsų tautai, visiem lietuviam ir jų rašytojam.
       Keturvėjininkai, kaip literatūriniai ir dvasiniai maištininkai, vienas kitas buvę aiškūs buržuazinės santvarkos opozicininkai ir jos kritikai, savo veiklos pradžioje kai kada kaltinti patriotizmo stoka ir net „bolševizmu“, Sovietų Rusijai užgrobus Lietuvą, turėjo atsidurti labai keblion padėtin. Kaip žinoma, tokius „liberalus“ ir radikalus komunizmas godžiai traukia savo pusėn, mėgina savintis ir jais pasinaudoti.
       Jokia kita politinė ideologija smurtu ir šautuvu taip žmonių nevertė būti savo šalininkais ir jos idėjų reiškėjais, kaip bolševizmas. Net fašizmas ir hitlerizmas – priešingi kraštutinumai – niekad taip nedarė, turėjo daugiau savigarbos ir išdidumo. Jei ką engė ar naikino, tai naikino. Bet kitų kultūrinio palikimo nesisavino, mirusiųjų neperdažinėdavo, savo priešininkų smurtu nevertė būti sandarbininkais ir neva jų idėjų simpatikais. Net Hitleris nelaukė ir nepageidavo, kad žydai ir kiti jo kacetų kaliniai dainuotų himnus jam ir Trečiajam Reichui. Bet Stalinas ir jo įpėdiniai – taip, baisiausiai! Tokiu būdu jie sovietinei literatūrai „pritraukė“ jau ne vieną ir mūsų vyresnės kartos rašytoją, vieną kitą „perauklėtą šalininką“ susigrąžino net iš Sibiro kacetų...
       Bet iš keturvėjininkų bolševizmas geruoju prisitraukė tik vieną, o antrą smurtu privertė – tai ir viskas. Ir tat labai nedaug. Kadaise keturvėjininkam mesti iš lengvos rankos kaltinimai patriotizmo stoka ir bolševizmu, vadinasi, nepasitvirtino.
       Štai Kazys Binkis, keturvėjininkų dvasios vadas, kurį sovietinis mūsų literatūros politbiuras vis tebesistengia artinti prie jų „pažangumo“, kiek gali savinasi ir ateity savinsis, prieš keletą metų jau buvo miręs. O Binkis tai ne tik „Gėlių iš šieno“ ir „100 pavasarių“, bet ir „Geležinio vilko“ maršo žodžių poetas. Nepriklausomybės kovų savanoris, prez. A. Smetonos trumpos biografijos autorius...
       Paskutinis su juo pasikalbėjimas man kaip žiežirba tebėra atmintyje. Kai trejetą mėnesių prieš jo mirtį, 1942 m. pradžioje, grįžęs iš Berlyno į Kauną, aplankiau jį Vydūno alėjoje ir nunešiau Antano Valiukėno siųstus vaistus, jis gulėjo lovoje jau visai ligonis žemėtu moliniu veidu. Ir kai po mūsų ilgesnio nesimatymo Kazimierą paklausiau, kaip visa neseniai čia buvo, jis staiga pagyvėjo ir senoviniu savo temperamentu skubėjo pasakoti:
       – O, buvo labai gerai. Bolševikam užėjus, jau sirgau. Ir vis sveikata ėjo blogyn, tai Cvirkos gauja turėjo mane palikti ramybėje. Ir dar butą Vailokaičio dangoraižyje parūpino. Bet kai kilo karas, tuojau pasveikau. Atsikėliau iš lovos, nuo ryto lig vakaro vaikščiojau po miestą ir net pradėjau politikuoti su nacionalistais. Tik kai rudenį naciai viską užgniaužė, ėmė vėl labiau gniaužtis ir mano širdis. Kaip matai, turėjau atsigulti ir pasakysiu – gerai nebesijaučiu. Padėkok gražiai Antanui už citrinas ir vaistus. Čia tokių negaliu gauti, o jie man labai padeda...
       1947 metais mirė Butkų Juzė, keturvėjininkas tik sąjūdžio pradžioje, „amžinas socialrevoliucionierius“, žemaičių patriotas, bet niekad nebuvęs bolševiku ir juo nepadarytas. Pirmųjų žurnalo numerių literatūros kritikas ir teoretikas P. Janeliūnas buvo miręs dar sąjūdžio plėtimosi pradžioje. Naujų sovietinės literatūros žymūnų konsiliumuose nieko nesigirdėjo ir apie A. Šimėną. O Juozas Žengė, buvęs karininkas, politinėm simpatijom voldemarininkas, po gen. Kubiliūno pučo pašalintas iš kariuomenės, šaltas ir išdidus, niekada nesiskundęs, kad kaip maištininkas buvęs „neteisingai nubaustas“, liko Lietuvoje. Bolševikam sugrįžus, sirguliavo ir dingo iš akiračių, be teisės pasireikšti raštais.
       Salys Šemerys išbėgo Vokietijon ar buvo „ištremtas“, bet netrukus tyliai grįžo atgal mokytojauti. Jau daug anksčiau pasitraukęs iš literatūros, nebepasirodė ir sovietiniuose leidiniuose. A. Gricius-Pivoša, birželinis Sibiro tremtinys, tolstojiškai rezignavęs „nebesipriešinti piktumui“, susitaikė su likimu, po karo už tai buvo grąžintas tėvynėn ir gavo dėtis prie okupantų propagandos. Tačiau kiek galint mažiau beprotiškai, mažiau šlykščiai, mažiau padlaižiškai už kitus to paties likimo buvusius kalinius.

 
       ***

       Bet jeigu iš dvylikos Kristaus apaštalų būtinai turėjo atsirasti vienas Judas, tai vienas turėjo atsirasti ir iš beveik tokio pat gausumo keturvėjininkų.
       Vienintelis iš aktyvių savanorių bolševikinei okupacijai išgražinti buvo Teofilis Tilvytis, gal gabiausias Keturių vėjų grupės lyrikas ir satyrikas, bet silpnas prozos bandymuose. Jau su pirmuoju bolševikmečiu jis pradėjo staigiais šuoliais: „Valio Stalinas! Pirmyn su Cvirka prieš Vailokaitį!..“ Ir tuojau abu persikraustė į pagrobtus bankininko J. Vailokaičio rūmus. Tikrai geresnio gyvenimo mėgėjas!
       Pergalė buvo trumpa. Sovietų-vokiečių karui kilus, ryškieji maskolberniai su Cvirka priešaky išbėga, bet Tilvytis lieka, tik pasitraukia į provinciją. Tačiau netrukus kaip Kelio Akmenėlis ar kitais slapyvardžiais rašo eilėraščius nacionalistų ir „hitlerinių žmogėdrų“ Kauno „Ateities“ dienraštyje bei kitoje spaudoje. Bet 1947–1948 metų Lietuva jam vėl klesti po Stalino saule, o gimtieji Tauragnai tai tik buvusi „Usnynė“, dabar sužystanti laimingu kolchozu...
       Tad nežinau, ką iš tikrųjų išgyveno „Dūšios išpardavimo“, „Artojėlių“ ir gabiai parašytos satyrinės „Dičiaus“ poemos autorius. Jei jis nebūtų kaip visada buvęs „tilvytis svyrūnėlis“, tai nebūtų radęs geresnės medžiagos pašaipai ir sarkazmui kaip dabar, kai kolchozininkėliai pradėjo arti naują vargo vagą ir tėviškę užplūdo vulgarūs raudonieji Dičiai.
       Visada įžvaIgus satyrikas, jis turėjo atitinkamai permatyti ir „naujo išaušusio gyvenimo laimę“.. Deja, drąsus jis buvo kadaise tik tarp savųjų, laisvame krašte, tačiau dabar susiriesdamas lankstėsi raudonam burliokui... Bet kirviu tegu kerta tie, kuriem viskas aišku. Man žinoma tik tiek, kad ne sykį tie, kurie garsiausiai skambina apie laimę ir šūkauja džiaugsmais, širdyje stengiasi užkasti liūdesį ir paskandinti pragariškus skausmus.
       Tėvynės miškuose tada traškėjo šautuvai, kalė kulkosvaidžiai, sproginėjo granatos. Ten spyrėsi prieš okupantus ir žuvo kovodami už laisvę Lietuvos artojėliai. Pačiais juodžiausiais ir beprotiškiausiais Stalino „asmenybės kulto“ ir „socialistinio realizmo“ siautėjimo laikais – atstok, žmogau... Kas galėjo drįsti atsiminti ir kuriam keturvėjininkui begalėjo rūpėti apeliacija į jaunosios kartos teismą?
       NKVD ir Sibiro vėjai pustė tėvynėje.


       Laikas kaltina ir teisina

       Tik Vakaruose būtų galėję įvykti susitikimai, diskusijos ir apeliacija į jaunąją kartą, nes čia pabėgėliam buvo laisvė ir laimėjusi demokratija. Laisvė?..
       Taip, 1945–1948 metų laikotarpyje čia mum buvo įdomi laisvė. Lietuvio pilietinės ir tautinės teisės Displaced Persons stovyklose buvo taip sumaniai išvaduotojų apsaugotos, kad jis neturėjo teisės be leidimo judėti iš vienos zonos į kitą, privalėjo misti ir apsirengti iš kitų labdarybės, buvo primygtinai raginamas grižti į Rusiją, paskui skryninguojamas it koks karo nusikaltėlis, galiausiai peršviečiami jo plaučiai ir apčiupinėjami muskulai prieš įsitikinant, kokiem darbam ir į kokią užjūrio šalį jis bus vertas kaip sunumeruota prekė nuvežti...
       Net laisvoje Prancūzijoje mudu su Vincu Rasteniu prievarta buvom prijungti prie Rusijos karo belaisvių ir pabėgėlių grupės, paskirti viršininkais nugabenti tų vargšų šimtinę link Viduržemio jūros į stovyklą, kurią tuoj perėmė prižiūrėti rusų NKVD karininkas, kol bus gautas laivas išplaukti didžiojon tėvynėn. Tik per naudingas prancūziškas pažintis, apsukrumą ir protarpiais gudrumą mum pasisekė netrukus iš tų naujojo pokarinio „humanizmo“ pinklių išsisukti.
       Visi šiandien tatai užmiršo, o iš tikrųjų tie pokariniai laikai Europoje buvo fantastiški. Tai buvo ne vieno, bet keturių vėjų, ne vieno, bet keturių absurdų metai.

 
       ***

       Vokietijoje, atsiprašant, išsivadavimu džiaugėsi vyriausias iš mūsų – Juozas Švaistas.
       Keturvėjininkų brolijos dalyvis pirmaisiais metais, Švaistas netrukus nuo jos atitolo, ir jau 1927 metais niekada jo nebemačiau paldienikų pobūviuose. Nors greičiau nuosaikus ir ramus požemaitinis realistas, savo karo vadovybės sluoksniuose jis vis dėlto pradžioje dar atrodė per dideliu maištininku, ir jo pirmasis „Šilkinės suknelės“ apysakų rinkinys buvo sutiktas su kvailai piktu nepasitenkinimu. 1947 metais Haunstettino D. P. stovykloje jis toliau atkakliai „Rašė sau“, rašė apie „Sielą lagamine“ ir „Paskutini kartą tavęs klausiu“.... Forma ir stilium susitaikęs su klasikiniais prozos įstatymais ir nebekvaršinęs galvos kitom keturvėjininkų teorijom, Švaistas tačiau ligi šiol dvasioje liko toks pat neramus, maištingas, antimiesčioniškas, nekenčiąs sustingimo ir saldumų, gyvenime vis impulsyvus, narsus ir griežtas, kaip „aukso kirvis“...
       Konsekventiškas ir ištikimas Keturių vėjų brolijos stiliui ir dvasiai išliko Antanas Rimydis. „Mano vedų“ ir „Knygos be vardo“ autorius vėliau nesutiko pritapti prie jokio kito literatūrinio sąjūdžio ir, žurnalui sustojus, tik labai retom progom spaudoje pasirodydavo su vieną kita „ūkiška poema“.. Gal dėl to, kad pasinėrė į profesinį žurnalizmą, kuriam atidavė savo geriausius metus, redaguodamas „Literatūros naujienas“, „Ūkininko patarėją“ ir protarpiais kitus laikraščius.
       Kiek asmeniškai patyriau, Rimydis tačiau savo intymiame uždarume vis „tebesibučiavo su mūzom“ ir man yra sykį prieš karą Paryžiuje deklamavęs savo labai išdailintų eilėraščių. O S. Santvaras dar neseniai Lietuvių enciklopedijoje taip pat teigė, kad A. Rimydis „ir pastaruoju metu rašo poeziją“. Bet 1947–1948 metais Antanas Šiaurės Vokietijoje buvo „pakeliui į Ameriką“ ir turbūt negalvojo apie senos keturvėjininkų bylos atnaujinimą.
       Tie patys metai betgi grąžino literatūron kitą žurnalizme paskendusį keturvėjininką, ir ne eilinį, bet „Stellvertreter des Fuehrers“ – vado K. Binkio pavaduotoją, „Keturių vėjų“ žurnalo redaktorių J. Petrėną-Tarulį, kuris po 20 metų D. P. stovyklų aplinkoje susiėmė ir parašė naujų apysakų knygą, vardu „Žirgeliai padebesiais“. Antraštė kiek majakovskiška („blusa kelnėse“), tačiau forma ir turinys, mano nuomone, čia jau rodė jeigu ne išdavimą, tai kiekvienu atveju visišką nutolimą nuo tų maištingų literatūrinės revoliucijos principų, kurie kadaise žaižaravo jo redaguoto žurnalo puslapiuose.
       Tai buvo sąžiningo ir stilingo klasikinio apysakininko novelės, nieko avangardiško, kažkas pakeliui į „Vilniaus rūbą“.. Ir jo visiškai ramus, tradicinis realizmas niekam nebepriminė, turbūt nė pačiam Taruliui, kad kadaise prieš 20 metų buvo audros, buvo teismai už ramybės drumstimą ir buvo jo paties viešame posėdyje griežtas pareiškimas, kad jis su kitais draugais keturvėjininkais yra pasiryžęs nepasitaisyti ir dar daugiau nusikalsti...

 
       ***

       Vaizdo pilnumui, bet ne turinio tirštumui atžymėti būtų galima prisiminti dar du astronautu.
       Juozas Tysliava, uolus keturvėjininkas sąjūdžio pradžioje, vėliau greit atitrūkęs dėl savo individualumo ir ypatingo, kolektyvui neįmanomo būdo, Tilvyčio satyrose skrodžiančiai pajuoktas, jau seniai gyveno Amerikoje, Brooklyne leisdamas ir redaguodamas, „Vienybės“ savaitraštį, ne tik apskritai tautišką, bet tada, aiškiai tautininkišką.
       Jeigu tiesa, kad lietuviško gyvenimo sąlygom žurnalizmo amatas pajungia ir supančioja kai kuriuos rašytojus, tai Tarulis, Rimydis ir Tysliava būtų geriausi pavyzdžiai tam įrodyti. Daugiau kaip per du redaktorystės dešimtmečius Tysliava parašė jau mažai naujų eilėraščių, tarp jų vieną kitą antisovietiškai patriotinį, na, ir dar itin nusisekusią „prūsišką poemą“ – „Tėve mūsų“.... Tačiau žurnalistine visuomenine prasme savo vargingai leidžiamame, bet nepriklausomame laikraštyje jis palaikė vieną lyg ir keturvėjiškos dvasios bruožą, kuri ypač sustiprino po karo.
       Tai buvo tam tikras laikraščio turinio ir išraiškos laisvumas, nekonvencionalumas, atvirumas maištingai minčiai ir protestui, atgyvenusių politinių standartų drąsesnis aižymas, pasenusių šventenybių griovimas, sukalkėjusios senatvės kritika, simpatijos naujesnių idėjų srovei... Deja, po jo mirties drumstų nuotaikų įpėdiniai greit nuvedė tą seną tautinių tradicijų laikraštį į beviltiškos rausvumos dvokiantį akligatvį.. Net jo redaktoriaus kūno pelenai ir poezija buvo nupirkti ar parduoti sovietikos krautuvei, kur tautinio rašytojo palikimas geriausiu atveju tereikalingas kaip sezoninė propagandinė ir dekoratyvinė lango prekė – be jokios naudos gražesniam gabaus poeto atminimui laisvųjų lietuvių literatūroje ir, tiesą sakant, beveik be prasmės sovietikos prestižui.
       Tačiau asmeniškai ir šiandien per daug nesigailiu, kai anuomet per keletą metų pradžioj kaip „Paryžiaus korespondentas“, vėliau kaip artimas savaitraščio bendradarbis Tysliavos laikraštyje atsitiktinai buvau radęs tribūną, kur nevaržomai galėjau (ir tuo gausiai pasinaudojau) išreikšti ir savo paties dar užsilikusią „keturvėjišką“ jaunystės nuotaiką – priešintis susišukavusiai senatvei, tąsytis su dinozaurais, nepasiduoti sukalkėjusių idėjų rutinai, šauktis radikalių reformų, angažuotis aštresnės įtampos rezistencijai, jungtis į tautos pogrindžio kovą už laisvę...
       Jau ilgesni laiką, likimui savaip susiklosčius ir tarp laikraščių paskendus, buvau kiek atitolęs nuo literatūros, ir mano nuotaikos buvo tada labai, gal per daug išskirtinai politinės. Vis dėlto, nors amžiumi kadaise pats jauniausias ir nesubrendęs Keturių vėjų brolijos augintinis, netrukus kitur pasukęs, kritiškas ir neištikimas, savo sielos glūdumose jutau tebesikerojant kai kurias senąsias vėjų sėklos „piktžoles“ ir 1947–1948 metų sąvartoje gal vienintelis prisiminiau, kad atėjo laikas „Keturių vėjų“ teismo sprendimui peržiūrėti.

 
       ***

       Deja, nei šiapus, nei anapus atlantų, nei šiapus, nei anapus geležinės uždangos jau niekas negalėjo susirinkti ir apeliuoti į kitą jaunąją kartą.
       O bent užsienyje po tų 20 metų jau buvo į ką atsišaukti. Po katastrofos čia vėl dygo ir stiepėsi kiti skoniai ir meninės pasaulėžiūros. Vienu akimirksniu pagausėjo ir skaitytojų, tiesos ir laimės ieškojo kiti kritikai ir filosofai. Formavosi naujoji kultūrinė lyg ir „liberalų“ karta – H. Nagio ir A. Nykos-Niliūno, V. Mačernio ir K. Bradūno, J. Kėkšto ir J. Girniaus, A. Škėmos ir M. Katiliškio, Alės Rūtos ir A. Barono, V.Šlaito ir K. Ostrausko, R. Spalio, K. Barėno, J. Kaupo, R. Šilbajorio, A. Landsbergio ir brolių Mekų, pagaliau V. Kavolio ir Algimanto Mackaus, iš kurių amžiumi vyresnieji ėmė skleistis dar nepriklausomoje Lietuvoje, kiti prasikalti švabų žemėse ir netrukus bręsti jau Amerikoje ar kitur.
       Ar ta naujoji karta dabar būtų kitaip įvertinusi Keturių vėjų sąjūdį, ar palankiau būtų juos supratusi ir pateisinusi?
       Į tokį klausimą iš šono neįmanoma atsakyti. Tačiau iš jų Nyka-Niliūnas, kaip matėm, Keturių vėjų sąjūdį plačiau suprato ir teigiamai įvertino. Spėčiau, greičiausiai ir kiti būtų maždaug panašiai pasisakę. Juk pats bešališkai tekantis laikas Keturius vėjus baudė ir teisino: žlugdė, kur buvo užsimojimuose neištesėta, o palaikė, kas buvo nuolat gaivu ir kūrybiška jų dvasiniame maištingume.
       Viena tik aišku: tie argumentai, priekaištai ir pasipiktinimai, kuriuos „už stalo išsirikiavusi senatvė“ dėjo ant stalo 1927 metais, nebūtų kartojami ir nieko nebegąsdintų. Anas didis sūdramalas šiandien būtų audra vandens šaukšte.
       Šiandien verčiami nuo sostų dar kilnesni ir kietesnių granitų stabai. Sulaužytos visos „amžinojo logoso“ ir „dieviškojo grožio“ taisyklės. Sulaužyta ir pati Lietuva, uždusinta visa tauta. Ten maskolinio komisaro dantytais apynasriais pažaboti jos rašytojai, o ir laisvieji užsienyje vos alsuoja, jausdami aplink mirštančius ir užmiegančius skaitytojus.
       Beveik nebežinočiau, ką šiandien dar būtų galima griauti ir kuriam tikslui. Nebent iš tų praeities skeveldrų tik mėgintume žaismingai sulipinti abstrakčią mozaiką ateičiai. Ji rodytų vingrius mūsų dvasios bangavimus ir gyvybę. Ir mokytų, kad nereikia per daug smerkti jaunų dvasinių maištininkų, nes jie dažniausiai savo bylą vėliau laimi. Deja, tik visuomet per vėlai, kai patys jau pasensta ir tada dažniausiai pavirsta... naujais konservatoriais.


       Kas rusų, kas mūsų

       Keturių vėjų sūkurio akvarelėse gal be būtino reikalo keletą kartų kamputyje vis įrašydavau ir savo pavardę. Tatai įvyko neišvengiamai tik dėl to, kad jas piešiau grynai savo subjektyviu žvilgsniu, daugiausia virpuliuojančių asmeninių prisiminimų ir išgyvenimų plotmėje.
       Prijunginėti savo vardą iš tikrųjų nebuvo labai jauku, nes mano laikotarpio ryšiai su Keturių vėjų „kurija“ buvo nepakankamai gilūs ir tik trumpalaikiai. Taip, Kazys Binkis labiausiai rėmė mano „kandidatūrą“.. Nuo 1927 metų rudens jis pakviesdavo mane į kiekvieną pirmadienio ar kurio kito savaitės vakaro diskusijų pobūvį, paprašydavo ir vėliau pasilikti, gausiai vaišindavo ir vis imdavosi su savimi, jei kartais po to automobiliu pradėdavom pasivažinėjimą, tyrinėdami „boheminį Kauno nakties gyvenimą“.. Binkis taip pat pasiūlė dviejuose pobūviuose man paskaityti porą savo „futuristiškų“ eilėraščių, iš katrų vienas – „Poema apie šuns mirtį“ – buvo išspausdintas paskutiniame žurnalo numeryje. Ir kritikuodavo mane jis visada tik švelniai, labai pedagogiškai, nenumušdamas nuotaikos, bet vis labiau skatindamas ir drąsindamas. Binkis mėgo visus jaunesnius už save; sarkastiškas ir šiurkštesnis būdavo tik senesniem.
       Tokie glaudūs santykiai tačiau truko neilgai, vos porą trejetą metų. Be abejo, jie many įbrėžė įtakos, kuri niekada nebeišnyko, ypač kas lietė bendrą nuotaiką, laikyseną, stilių, neprisitaikymą daugumai, ironijos, kriticizmo ar išdaigų pamėgimą... Šiaip jau aš nesijutau brolijai galutinai savas ir viskuo artimas, kaip mano atžvilgiu berods buvo atokesni taip pat ir kiti broliai.
       Jau pačių „Keturių vėjų“ kritikas P. Janeliūnas anksčiau buvo pastebėjęs, kad „mūsų futuristus treniravo rusų futuristai“.. Dar tiksliau tai apibūdino A. Nyka-Niliūnas sakydamas, jog „patys keturvėjininkai save dažniausiai identifikavo su futurizmu ir ekspresionizmu ir retesniais atvejais su dadaizmu bei siurrealizmu, tačiau iš tikrųjų pagrindinis jų estetinių bei formalinių idėjų šaltinis buvo rusiškoji futurizmo atmaina ir jos vadas Majakovskis, kurio poezijos įtaka ypač žymi sąjūdžio vado K. Binkio keturvėjinėje poezijoje“.

 
       ***

       Tatai nuginčyti būtų sunku, ir čia pasitaikė ne koks specialus tyčinis „rusiško futurizmo atmainos“ mėgimas, bet buvo tik neišvengiama mūsų futuristų intelektualinės formacijos išdava. Tiesa, Binkis, Šemerys ir Butkų Juzė neblogai mokėjo vokiškai ir buvo susipažinę su Vakarais, o A. Šimėnas prancūziškai. Tačiau visi keturvėjininkai geriausiai šalia lietuvių mokėjo rusiškai ir kai kurie dar lenkiškai, ir tų kraštų literatūra bei kritinio turinio knygos stipriausiai veikė jų skonius ir pažiūras.
       Prie manęs tai nelipo ir vis liko svetima. Nors Panevėžio gimnazijoje per ketverius metus turėjau itin arti supančią rusiškos ir lenkiškos kalbos aplinką, tačiau slavų kalbom ir kultūrai vis likau labai alergiškas. Lenkiškai niekada neišmokau, o ir rusiškai gana silpnai, vos vos tik paskaityti. Mano akiračiai į užsienį tada ėjo daugiausia per vokiečių ir iš dalies per anglų spaudą bei knygas. Visa mano orientacija, kaip vėliau pradėjom sakyti, buvo grynai „vakarietiška“.. Užsienio knygų lietuviškų vertimų tada buvo per maža, o mūsų žurnalai ir spauda taip pat nepakankamai informavo apie „naująsias literatūros sroves“.. Tad, į Kauną atvykęs, užsiprenumeravau iš Berlyno „Die Literarische WeIt“ ir iš Londono „Sunday Times“ savaitraščius, iš kur sėmiau mane dominančias pasaulinės literatūros informacijas, o paskui gaudydavau kai kurias knygas, ypač vokiečių kalba, kurios dar gimnazijoj buvau užtenkamai pramokęs.
       Mano futurizmas – tai buvo italo Marinetti futurizmas; dadaizmas ir siurrealizmas tai toks, kuris ėjo iš Šveicarijos ir Prancūzijos; o ekspresionizmas poezijoje ir dailėje – tik toks, koks jis gimė ir brendo Vokietijoje.
       Iš tikrųjų padielnikų pobūviuose nors šie žodžiai dažnai būdavo vartojami, bet tų terminų sąvokos ir jų prasmės ne visiems buvo tos pačios. Tik nuotaika ta pati. Bet būdamas jauniausias ir dar per žalias, aš nedrįsau visų skirtumų ryškinti ar leistis į ginčus. Man užteko, kad čia gaudavau progos arčiau susipažinti dar ir su „rusiškąja futurizmo atmaina“.

 
       ***

       Tačiau būtų klaida, jei kam susidarytų įspūdis, kad mūsų keturvėjininkai buvo taip visai „surusėję“.
       Atvirkščiai, literatūrine prasme jų lietuviškas patriotizmas buvo itin gilus. Greičiau tiesa, kad jų futurizmas buvo blankus ir netikras, tik tuo žodžiu sąjūdis ne jų pačių, o daugiausia kitų krikštytas. Iš tikrųjų keturvėjininkai savo pažiūras bei skonius į poeziją ir dailę atkakliai, net drastiškai stengėsi grįsti lietuvių tautinės pasaulėjautos pagrindu, ieškoti jos pradmenų tautosakoje ir tautodailėje, – nė kiek ne plokščiau ir tik daug konkrečiau, negu to siekė „aukštastiebiai“ estetai simbolistai, pradedant Čiurlioniu, Čiurlioniene, F. Kirša, B. Sruoga ir L. Gira. Tačiau jų liaudies kūrybos pagrindų atsirėmimo šūkiai buvo skirtingi: tik ne saldžiai, ne sachariniškai, ne tautosakos ir tautodailės tradicines formas seilinant pamėgdžioti, bet iš turimos savo gyvenimo medžiagos „dirbti naujus daiktus“ ir skirti juos dabarčiai, šių dienų žmogui, matant bei pergyvenant šių dienų žmogaus akimi ir širdimi.
       Tai gairės ir šūkiai, kurie nepaseno ir kuriem šiandien net daugiau pritarčiau, negu anuomet, kuomet jaunuoliams, kaip suprantama, kartais labiau imponavo bet kokie tolimi egzotiški skersvėjai ar mūsų tautos kultūrinei raidai netinkančios svetimybės, negu savas kraštas, savas konkretus žmogus ir jo originali kūrybinė potencija.
       Ši problema tebėra vis ta pati, neišspręsta, nes ji turbūt moksliškai bei logiškai ir neišsprendžiama. Ji yra nusiteikimo dovana, vidinis jausmas ir jo impulsas, pasitikėjimas savo tauta ir savimi, menkavertystės komplekso išnuodijimas – viena iš sunkiausių bėdų mažai, daugybės priešų persekiojamai tautai. Tėvynėje dabar šis atgimimo ir tautinio išdidumo procesas okupanto vėl įžūliai stabdomas ir toliau gadinamas. Bet nuostabu ir įstabu matyti, kaip vis dėlto dargi lietuvių komjaunuolių generacijoje ir net protarpiais senesnių bolševikų tarpe meninės ir kultūrinės kūrybos srityse vėl gimsta sveikas užmojis pirmiausia atsiremti savo tautiniu stiliumi ir tautinėm vertybėm (žinoma, kiek tokie dalykai jiem iš viso egzistuoja).
       Užsieniuose kitaip – laisvės daug, bet kai kuriais atžvilgiais blogiau. Naujojoje tapyboje ir skulptūroje savo veidą mes jau beveik prarandam. O argumentas, kad „jei aš gimimu esu lietuvis, tai mano menas yra lietuvių tautos menas“, – labiau nuskamba kaip sofizmas. Muzikoje tik retokai pasigirsta originalių ieškojimų, ir jie dar ilgai bus neįprasti mūsų sunkiom ausim. Gi literatūroje, net Ostrausko, Landsbergio, Škėmos ir Mackaus neužmirštant, vis dar nedaug drąsos, per daug „tradicijos“, epigonizmo ir kartojimosi. Išeivijos literatūrai, kaip ir spaudai, sunku būti kitoniška. Suprasdami aplinką, pateisinsim trūkumus, bet tai nenuramina mano, kaip skaitytojo, skausmų.
       O kentėjimai tuo beviltiškesni, kad jau sunku tikėti, jog ir iš viso meninėje kūryboje dar galima ką nors tikrai naujo ar originalaus skubiai atrasti. Tai genijų privilegija, kurie gimsta itin retai. Kitų mirtingųjų daliai lieka tik nuolat mokytis, kaip geriau ir kuo geriausiai atlikti ką nors, kas jau seniai atrasta, bandyta ir žinoma, bet gali būti vėl iš naujo ir savo laikotarpio intensyvumu išgyvenama.
       Kaip aš galėčiau su pamaldumu ir „Amerikos atradimo jausmu“ žiūrėti į bet kokias naujausias muzikos, tapybos ir literatūros evangelijas, kada vienas kiniečių poetas dar aštuntame šimtmetyje (pačiais, kaip sakoma, tamsiausiais Europos Viduramžių laikais) viename savo eilėraštyje pasisakė daugiau negu simbolistiškai, futuristiškai ir abstraktiškai:
       „Aš nenorėčiau tapyti veido, uolų, nei upelių, nei medžių, kaip tie daiktai vien tik atrodo, – bet kai ką daugiau negu tai.“
       „Tasai menas yra pats geriausias, kuris sielos akiračiui neuždeda ribų, kuris yra kažkas šalia formos, kažkas anapus garso...“


       Vakare prie ugniakuro

       Ir štai ateina akimirka, kai manyje susilieja švelnus jausmas ir skaudi tragika. Praeitis ir dabartis.
       Dabartis – tai Petro Tarulio romanas „Vilniaus rūbas“.... Tie jo 500 puslapių, parašyti gražiai, rūpestingai, itin stilingai, bene penkerius metus sunkiai dirbant, gal net besikankinant. Tačiau žiūrint šios dienos skaitytojo akim, vis dėlto parašyti labai senoviškai, „klasiškai“, nuobodžiai, per lėto veiksmingumo, be tempo, be mažiausio maištingos keturvėjiškos dvasios padvelkimo.
       Jau minėjau, kad aš nuodugniai nekritikuosiu romano ir jo autoriaus talento. Svarbiausia dėl to, kadangi Tarulis buvo pirmasis gyvas mano prozos kritikas ir mokytojas. O jis tada man buvo palankus ir geras. Kaip galėčiau dabar būti kiaušinis, kuris pradėtų vištą mokyti? Būtų negražu ir nepadoru iš mano pusės, ir širdis man to neleistų. Tai pareiga gražios praeities prisiminimui.
       Tiesa, asmeniškuose santykiuose Tarulis buvo man pats šalčiausias iš keturvėjininkų – daugiausiai uždaras, atokus, su rezervais, kiek ironiškas ir vis su tokiu „iš aukšto“ žvilgsniu. Tačiau jo pirmieji prozos darbai, bent man, atrodydavo imponuojantys. Didžiajame „Keturių vėjų“ numeryje jo apysaka „Nuovakarių skiauterys“ buvo pritrenkianti ir beveik gąsdinanti ligtol mūsų prozoje neregėtu „modernizmu“. Savo forma ir turiniu tokia makarkliokiška ir fantastiška, kad jis pats jos nebedėjo į netrukus išleistą savo novelių rinkinį. Čia buvo sudėtos kitos gana gaivios, šviežesnės formos novelės, iš kurių ir ligi šiandien labiau prisimenu man patikusią „Marytę jaunamartę“.
       Tada ir aš pradėjau rašyti trumpas noveles, žinoma, labiau sau, ne spaudai. Pasisakiau kartą Binkiui, kad jau užbaigiau vieną modernišką (tai tik mano iliuzija, nieko „moderniško“ ten nebuvo), o tas ir pataria: „Eik pas Taruli, parodyk jam, gal galės panaudoti „Naujame žodyje“...

 
       ***

       Tai buvo labai seniai, rodos, 1928 metais, kai netrukus po „Keturių vėjų“ sustojimo Tarulis pradėjo redaguoti iliustruotą, J. Paleckio įsteigtą, plataus tiražo „Naujo žodžio“ magaziną. Užėjęs redakcijon su rankraščiu, ieškomojo neradau. Ten pasakė, kad redaktorius serga, guli namie. Bet paskambinus, Tarulis trumpai atsiliepė: „Užeik pas mane, dabar kaip tik turiu laiko, pažiūrėsim...“
       Jo žmona buvo Lietuvos banko tarnautoja, ir abudu nuomojo gerą butą banko tarnautojų specialiuose namuose Putvinskio gatvėje prie Aušros tako. Kai atėjau, Tarulis jau laukė, įsivilkęs į chalatą – ne per sunkus ligonis, susirgęs tik sloga. Pirmą kartą patekau į jo privatų butą, ir šeimininkas dabar daug šiltesnis, malonus, tuoj vaišina papirosais, net pasiūlo kavos ir taurelę.
       Aš tačiau jaučiu, kaip V. Kavolis dabar pasakytų aiškų generacijų skirtumą. Man 19 metų, o Taruliui per 30. Man jis – jau senas, daug žinąs, prityręs, pasižymėjęs rašytojas ir redaktorius, susituokęs, gyvena gražiame bute. O aš – bežemis, sutrikęs ir visko ieškantis, bet dar nieko neradęs. Besiblaškantis tarp visokių kultūrų, visom abejojantis, ypač nepasitikintis seniais. Žaliakalny nuomoju tik mažą studentišką kambarėlį. Tautai nežinomas ir niekieno nepripažintas. Noriu kovoti, pasenusias vertybes griauti ir iš naujo statyti geresnį pasaulį. Bet kad tie seniai nepasiduoda, dėmesio nekreipia, ignoruoja ir tik pašiepia! Ir štai man dabar labiausiai rūpi, ar gausiu progos savo novelę išspausdinti, ir sprendimas priklauso nuo to draugo-nedraugo, bet vis tiek „senio“.
       Ilgai negaišdamas, išsitraukiu savo naujausią kūrinį, vardu „Traukinyje“, ir perskaitau rankraščio keturis ar penkis puslapėlius. Tai buvo sugalvota istorijukė apie nusmaugimą važiuojant traukiniu, kažkas taip niūraus ir netikro, kad šiandien nebegaliu net turinio prisiminti. Bet turinys ten neturėjo reikšmės. Svarbiausia buvo forma, stilizacija, nuotaikos sudarymas.
       Tarulis viską ligi galo išklausė rimtai, nei šyptelėdamas, nei raukydamasis, kaip ir pridera sveriant rimtus ir svarbius kūrybos darbus. Po to vėl užsirūkėm, sriubtelėjom kavos ir šio to stipresnio iš stikliukų.. O jis kelias minutes nieko nekalbėjo, vis tartum giliausiai mąstė. Paskui staiga pradėjo:
       – Pakeisk antraštę. Tavo parinktoji nieko nesako ir be dinamikos. Geriau pavadink, pavyzdžiui, „Mėlyni krumpliai“. Bus dinamiškiau...
       Be abejo, tuoj sutikau ir užsirašiau. Man net nesuspėjo ateiti į galvą, kad Tarulis mėgsta mėlyną spalvą, kuria pats dar visai neseniai savo novelių rinkinį buvo pavadinęs – „Mėlynos kelnės“. O tada jis pradėjo mano apysakaitę nagrinėti smulkiau: konstrukciją, atskiras vietas, sakinius, net žodžius, labai gerai atsimindamas ir teksto nepažiūrėdamas. Tėviškai ar broliškai, – kad ir vis truputį „iš aukšto“, na, kaip atsakingas redaktorius, ekspertas, autoritetas,– jis surado ir nurodė keletą aiškių ydų ir čia pat davė patarimų, kaip ir ką galima pakeisti, išbraukti, pridėti, idant vaizdas būtų ryškesnis ir tinkami žodžiai išreikštų tinkamą nuotaiką.
       Pagaliau krito sprendimas:
       – Pataisyk, kaip kalbėjom, perrašyk dar kartą. Už dviejų savaičių įdėsim ateinančiame numeryje. Gerai būtų, kad ir savo fotografiją atneštum...
       Ir iš tikrųjų „Naujas žodis“ netrukus išėjo su mano novele pirmuose puslapiuose. Vardas buvo „Mėlyni krumpliai“, ir šone nedidukė pradedančio rašytojo nuotrauka. Eilėraščių prieš tai jau daug kur buvau spausdinęs. Bet novelė buvo pirmutinė, ir mano nuotrauka spaudoje taip pat pirmą kartą. Plačiai skaitomame magazine tai jau buvo užtenkamai stambaus masto liudijimas „visai tautai“.... Ir dar honoraro gavau apie 20 litų!
       Be abejo, visa tai smulkmenos ir gal tuštybė. Bet pradedančio literato gyvenime tokie momentai yra dideli, niekada nepamirštami.

 
       ***

       Kai šiandien prisimenu Tarulio „Nuovakarių skiauterius“ ar „Marytę jaunamartę“, mane apima mistiškos ir painios, beveik filosofiškos mintys apskritai apie rašytoją ir jo likimą laiko tėkmėje.
       Slaptame sąmonės kamputyje lyg ir labiau norėčiau, kad mano pirmųjų rašto dienų mokytojas ilgesio lėktuvu... grįžtų į anuos neramius laikus ir vėl iš naujo pradėtų eksperimentuoti, laužyti kanonus ir vis, kaip per teismą prižadėjo, nusikalsti „žilom tradicijom“.
       Bet ar tai galima? Maištas ir klasikinė ramybė, modernizmas ir konservatyvumas, ryškios spalvos ir pražilęs plaukas yra du priešingi poliai ir drauge tik dvi akimirkos, kurios labai greitai keičiasi ir, nespėsi gerai apsidairyti, – susimaišo. Gyvenimas yra kupinas paradoksų ir išdaigų. Vakar dienos pranašas – šiandien melagis. Vakarykštis melagis – ateitį nuspėjęs burtininkas. Vakar dienos revoliucininkas – šiandien senovininkas. Vakar šūkavęs už tempą ir drąsą, šiandien murma apie lėtumą ir atsargumą. Vakar gąsdinęs siaubiantį gaisrą sukurti, šiandien it susislogavęs senelis sėdi vakare prie ugniakuro. Balkšvos liepsnelės laižo spragančias malkas, saulė jau seniai paskendo už akiračio, lauke nutilo vėjai, tik kelios žvaigždės spindi dangaus tolybėje sustingusios ir vienišos... Viešpatie, gal tai pačios Gamtos ir Tavo Nesuprantamybės logika ir gal taip yra neišvengiama, bet ir gražiausia mūsų gyvenime!
       Kur glūdi rašytojo vertė ir gilybė? Greičiausiai ne jo madingame modernizme, kuris ilgai netrukus pasensta, ne sukalkėjusiame įprastinių formų konservatyvume, kurio bodimasi, nes jis tik kartoja ir nieko nebetraukia. Rašytojo įdomumas ir magiškumas turbūt pirmiausia trykšta iš jo sudėtingo būdo ir trąšaus intelekto, galinčio apimti net visokiausius prieštaravimus ir kraštutinybes, ir kartu iš jo nuostabaus atsparumo amžiaus keitimuisi, tekančio laiko skoniam ir madom.
       Pavyzdys tarp daugelio galėtų būti Honore de Balzac (1799–1850), stilistikos lobių prasme ne ypatingas virtuozas, o tačiau ir po šimtmečio tebeišliekantis prancūzų prozos milžinas, apie kurį jo didžiai gabus tautietis Andre Maurois parašė turtingą biografiją, vardu „Prometėjus“.. Ją paskaityti vertėtų kiekvienam mūsų beletristui.
       O tas storulis Balzakas, tarp kitko, sakydavos ir apie save: „Pats menininkas nežino savo minties paslapčių. Jis nepriklauso pačiam sau. Jis atiduotas malonei impulso, kuris yra labai kaprizingas... Aš mėgstu ypatingas būtybes. Pats toks esu. Aš turiu paryškinti mano paprastus charakterius. Mane labiau negu jus domina eiliniai charakteriai. Aš juos praplatinu, atvirkščiai išidealizuoju jų bjaurumą ir kvailybę. Jų trūkumam aš pridedu gąsdinančių ir groteskiškų dimensijų.“
       „Mano žemas ūgis suima visus galimus nenuoseklumus ir kontrastus. Tie, kurie randa mane esant tuščią, ekstravagantišką, užsispyrusį, lengvabūdį, nelogišką, apsileidėlį, paiką, tinginį, neatidų, betikslį, nepastovų, plepį, netaktišką, šiurkštų ir nepoliruotą, apkvaišusį ir nelygaus temperamento, yra tiek pat teisingi, kaip ir tie, kurie sakytų, jog aš esu taupus, kuklus, drąsus, atsparus, energingas, pastovus, rūpestingai dirbantis, nuosaikus, mandagus, kupinas subtilumo (finesse) ir visuomet linksmas. Kas mane vadina bailiu, bus ne mažiau klaidingas už tą, kuris sakytų, jog esu nepaprastai narsus. Trumpai kalbant, mokytas ar nežinėlis, talentingas ar niekam tikęs, aš labiausiai stebiuosi pats savimi. Ir darau išvadą, kad paprastų paprasčiausiai aš esu instrumentas, kuriuo groja aplinkybės.“
       Visų tų laiko ir likimo grojančių aplinkybių vakarinis koncertas turbūt bus ir Petras Tarulis. Maištininkas keturvėjininkas savo amžiaus trečiojoje dešimtyje, realistas ir vietom beveik romantikas septintojoje.
       Kai pavasario lietus už lango mano kalnelyje vėl gaivina geltonus aguonų žiedus, kai žiūriu į jų dainuojančias spalvas ir permainas, taip gera sugalvoti ir tuojau pat nusišypsoti iš tokių, pasigiriančiai sakant, išmintingų išvadų.
       O vis dėlto šios amžinos gyvenimo dramos kaprizų finalo akivaizdoje dar ir liūdna kai kada.

 

 

       1967

       „Kodėl antraip?“, Vaga, 1991