tekstai.lt

Juozas Žengė. „Keturių vėjų“ kūrybos nagrinėjimai (1940)


zlabys_zenge_jaunas
zlabys_zenge_jaunas
       Jei kada nors teks lakstyti po Ukmergės apylinkes, tai teks užtikti vieną vietovardį – Keturvėjai. Tie keturvėjai pažymėti lietuviškame žemėlapyje Ukmergė – Širvintos. Kad dar geriau būtų pastebėtas šitas mažas vietovardis, pažymėsiu ir kitus. Tai Jukutiškiai Atikonys, Jankogojai (ar tik ne lenkiškas?). O tarp tų trijų vietovardžių, kurie sudaro savo rūšies trikampį, yra ir Keturvėjai. Iš Atikonių į vakarus eina mažas lauko keliūkštis. Tas keliūkštis ir nuveda Keturvėjus. Beveik jau pasiekus Keturvėjus, kai čia pat kažkoks mažas kelelis nusuka į šiaurę, ten yra pastatytas kryžius. Tai, aplamai, orientacijos susivokimo ženklas topografiniu atžvilgiu, o tikybiniu – kančios ir atpirkimo ženklas. Patys Keturvėjai yra ant kažkokios kalvelės, paskliundos pasistatę. Šiaip nieko ypatingo aplinkui ten nematyti. Nebent kad keli medžių kerai būtų susitelkę iš vakarų pusės, o į pietus nutįsta pievų plotai. Šiaip tai tikri Keturvėjai, kurie palikti Dievo valiai pūsti iš visų keturių pusių. Visa tai todėl pažymima, kad tai iš tikro tarytum Dievo valia būtų, kai aplamai yra gyvenime reiškinių, jei kai kurie nors dalykai paliekami savo likimui, savo neabejotinai rizikai, kai iš visų pusių gali į juos šėlti, gali guiti, atsieit, pūsti visi šiaurės vėjeliai, vėjužėliai, vėjyčiai, kiek tik kiekvienas išgali.

       Panašios būklės yra būta ir anais literatūriniais laikais, kai nemaža buvo tariamųjų šiaurės vėjelių pūstelėjimų mūsų literatūrinės darganos metu ir kai būta didelio nesusipratimo ir nerūpestingumo literatūriniais reikalais. Aplamai, viskas buvo palikta tai tariamai Dievo valiai, kai viskas galima buvo literatūroje daryti. Tada buvo išlieta ne vieno Iaikraštėlio skiltyse, ne vienoje prakalboje, ne viename literatūros vakare visa pagieža, kuri ypač pasireiškė, kai pradėjo dvelkti Keturi Vėjai. Atvirai kalbant, nereta, kad ir šiandien ta pagieža nebūtų pakartota. Tačiau šiandien visai kitaip atrodo lietuvių literatūra. Pagaliau šiandien ir ta pagieža atrodo juokinga, jei ji vien iš apjakimo yra būtina. Gyvenimas taip keistai žengia į priekį, kad visai nesustoja ties neišmanymo užtvankomis. Gyvenimas yra plati upė pilna hidrodinamikos, kuri anksčiau ar vėliau nuplauna užtvanką ir visus ramsčius ir stebules nuneša toli į pakraštį. Ir daryk ką nedaręs su tokia jėga arba ta dvasia, kuri tai padaro arba su ta materija, arba su tuo vandeniu, kuris savaime prie kiekvieną užtvanką sutelkia savo jėgų viršų ir nugali pasipriešinimą. Toks jau yra gyvenimo įstatymas, tokia yra jo raida. Beje, gali būti posakių, kad gera hidrotechnika moka sureguliuoti vandens paskirstymą, ir todėl užtvankos yra geriausia vandens paskirstymo priemonė. Taip, tai yra tikra tiesa. Tačiau nė viena užtvanka neapskaičiavo tos nuotaikos arba tos jėgos, tos raidos susitelkimo, kuri užtvankas sugriauna. Jei netikime, gerbiamieji, tai atsiminkime pranešimus iš Amerikos, kai dažnai ten įvyksta potvyniai, nors amerikiečių technika negalime abejoti.

       Todėl čia verta pasidaryti išvadą, kad reikia būti gana atsargiam, gana jautriam suprasti kiekvieną gyvenimo raidos atspalvį, kiekvieną gyvenimo momentą, kai gyvenimo teisybė diktuoja pačias aplinkybes kaip reikia pasielgti. Tik niūri užtvanka, kuri čia pat greit neišlaikys, kalba visai ką kitą. Tokios pat literatūrinės užtvankos bylojo ir apie Keturių Vėjų literatūrinę reikšmę ir veiklą. Tačiau pranašystės neįvyko, ir užtvankos neišlaikė. Bet kitaip buvo galvota pačių Keturių Vėjų. Jų iš karto buvo suprasta, kad uždavinys yra rizikingas, atsakingas, tačiau kad nieko nebūtų daroma, tai čia pat būtų nusikalstama pačiai gyvenimo raidai. Todėl verta pasakyti, ką pasakė Keturi Vėjai pirmame savo puslakštyje arba Keturių Vėjų pranaše, kuris, kaip žinome, pasirodė, vai, labai seniai l922 m. vasario l6 d. Ten tuoj už A. Galdiko viršelio puslakščio skaitome tokias eilutes.

       ...Mes jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliavą nešini.
       ...Nustelbdami prekymečio užesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio bugną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioje, sudaryti vieną didelę meno kūrėjų armiją...

       ...Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes jauniausi jų ainiai šaukiame jiems valio ir eidami jų keliais, kuriame savo naujosios buities naująjį mitą...

       Tai būdingi sakiniai, šūkiai, kurie tada buvo patys pirmieji, nes nė vienas tariamasis literatūros korifejus taip nekalbėjo. O pagaliau, kaip matome, tie šūkiai ir šiandien nepaseno, bet antraip pasidarė lietuvių naujosios literatūros bendri šūkiai, nors ne visų tiksliai pasigauti. Tačiau visa to, kaip sakoma, pikto pradžia buvo Keturi Vėjai, kurių pirmus posakius ką tik pacitavome.

       Tokių posakių galima net labai daug pacituoti. Jų yra kiekviename Keturių Vėjų numeryje. Tai ne tik posakiai, šūkiai, bet ir kūrybos talento darbo gairės. Numanu apie tas gaires ir patiems literatūros bičiuliams, kas pasekė Keturių Vėjų literatūrinę veiklą, ir raidą. Tačiau verta pažymėti ir pačią atsakomybę, kurią pasiėmė pirmiausia sau Keturi Vėjai. Čia tyčia aplenksime visus Keturių Vėjų numerius ir pacituosime patį paskutinįjį, kuris, toli gražu, kai jis buvo spausdinamas, nebuvo numatytas pačiu
paskutiniuoju būsiant. Ten pirmame puslakštyje pačioje paskutinėje pastraipoje skaitome tokius žodžius:

       ...Ant jaunų pečių užrioglintas Puntukas – didžiausias Lietuvoje akmuo. Su šia našta mes su visais, neskiriant jokių negrų, žengiam į ateitį...


       Tai gana lietuviškas motyvas, nes labai vaizdžiai pavaizduojama atsakomybė. Juk, iš tikro, pats didžiausias Lietuvos akmuo yra Puntukas. Be to, ten pat tik kitoje puslakščio vietoje yra vaizduojamos ir Keturių Vėjų darbo išdavos. Tos išdavos arba pasekmės buvo tokios.

       ...Mes išmokėm ,,kultūringus“ žmones puikiai keiktis.
       ...Visi krūvoje susicementavo Keturių Vėjų stipria neapykanta...

       Taigi matome, kad visas tas Keturių Vėjų darbas buvo kaip reikiant. Jis savo jaunumu ir pajėgumu padarė tai, kas turėjo būti padaryta. Tegu kiti jaunieji ir pajėgingieji, pirmiausia visi literatūros bičiuliai padaro antrą kartą tiek, kek buvo padaryta Keturių Vėjų. Kiekvienam literatūros bičiuliui atiteks didelė garbė, kai jis vėl pasidarys literatūros maištininkas, kaip anuomet keturvėjininkas.

       Aplamai, visų Keturių Vėjų medžiaga, visa kūryba, kuri buvo atspausdinta Keturių Vėjų ir žurnalinio pobūdžio ir laikraštinio pavyzdžio puslakščiuose, galima suskirstyti į tris pagrindines dalis. Tai vis tie raštai, kurie l) liečia politinio, tautinio, socialinio pobūdžio pastabas. Jos buvo šalimais nubrėžtos, kai čia pat buvo nubrėžiami svarbieji literatūrinės kūrybos bruožai. 2) Tai lietuvių modernioji poezija. Ji susilaukė nepaprasto derliaus, nors dar iki šiol neiškulto ir neišsijoto, kur, be abejo yra labai daug kūkalių tarp auksu nužertų grudų ir 3) Lietuvių beletristika gavo savo konstruktyvinės formos ir jos kūrybos pavyzdžių. Tų pavyzdžių tada buvo duota pirmą kartą su visais taisiais kūrybos pradais, kurie ir šiandien daugelio yra vartojami, nors pati pradžia yra kilusi iš Keturių Vėjų. Tik gaila, kad tie pradai daugelio yra neiškelti į tinkamą aukštybę bet antraip, subanalinti.

       Minėjome, kad šalimais literatūros, meno, ideologinių straipsnių buvo gana daug ir tautinio, valstybinio, socialinio pobūdžio pastabų. Nors tai ne atskiri gvildenimai buvo, tačiau jų užteko tiems, kas tas pastabas perskaito. Tai tartytum tas amžinas biblinis motyvas, kuris sakyte sako, visiems tiems, kurie turi akis – teskaito, o kurie turi ausis – teklauso. Be abejo, kad čia dar reikia ir tam tikra moderniųjų laikų pastaba pridėti, kad čia dar reikia turėti ir smegenų. Tačiau pamėginkime paminėti nors keletą ištraukų. Tada pamatysime ar tie sakiniai nejauni, nestiprūs, nepranašingi (žinoma ne vulgarinio pranašo prasme). Štai keli žodžiai iš ,,Vasaris vėjas“, kuris buvo atspausdintas Keturių Vėjų pranaše.

       ...Ir štai, iš gyvenimo ūkanų išlenda didumo, kaip Eifelio bokštas, ilgas, ilgas klausimo ženklas. Kas jei mes nuo savo nepriklausomybės fetišo nuvilkutme fraką? Kas jei šiandien ateitų kokie nauji gunai ir pratiestų naują demarkacijos liniją nuo Dinaburgo iki Liepojaus? Kas liktų iš keturių nepriklausomų metų? (šiandien, be abejo, galima būtų kalbėti apie 20 su viršum nepriklausomų metų J. Žg.). Kurių kultūros brangenybių mes susikūrėm ar nors rimtai stengėmės susikurt, kurios padėtų mums tapti žmonėmis, neatsipalaidavusiais vergais drebančiomis kinkomis, bet tikrais, laisvais, pabudusios ir susipratusios dvasios žmonėmis pilnateisiais pasaulio piliečiais.

       Toliau verta pažymėti ir kai kuriuos literatūrinės programos bruožus ir pastabas. Nors jau buvo minėta, kad Keturi Vėjai visą savo kurybos raidą, sutapdė su Lietuvos kūryba, kartu su jos sukurtomis vertybėmis ir su tomis, kurios turės būti sukurtos, tačiau vėl iš tos pačios Lietuvos išteklių, kas pagaliau turės būti vertinama kaip bendros pasaulinės kūrybos dalis.

       l924 metais Keturių Vėjų pirmam numeryje vedamasis straipsnis pavadintas ,,Žengte marš“ visa tai ryškiai pabrėžia.

       ...Darbą pradedama iš pamatų. Liaudies kūrinių primitingas prastumas, tai ir yra tas sveikas grūdas, iš kurio mes ūgdysime ateities meną.
       ...Pabrėžiam, kad skiriam žmonių žodžio meną, kuris mus moko ir mokys, ir literato kūryb...


       Kadangi Keturi Vėjai jau po pranašo buvo susilaukę visos eilės priekaištų ir plūdimų, nuo kurių tik linksma darėsi arba, kaip sakoma, teko juokais leipti, kai, aplamai, rūpėjo lietuvių literatūros dalykai, kai juos čia pat globojo tariamieji rašto išrinktieji ir pašauktieji. Bet vėl gi žinome, kad daug yra pašauktų, bet maža išrinktų. Be abejo, kad tai yra aliuzija, kai panašios globos tenka susilaukti ir šiais laikais, kai vieton kėlimo pajėgos yra užkišamos. Todėl verta ir čia pacituoti Kazio Binkio parašytą ir Keturų Vėjų pirmame numeryje atspausdintą, jumoro ir satyros pilną laišką. Jis tuo būdingas, kad Keturiems Vėjams labai reikėjo aprėpti lietuvių literatūros reikalai, kaip sakysime šiandien kad lietuviška enciklopedija nori aprėpti visus lituanistinius dalykus. Tačiau skaitykime ano laiško citatą.

       ...Tad rašau aš Jums, Broliai, šiuos keletą, žodžių, kad Jūs perdaug bledies nepridarytumėt, juk kas be ko, žinoma, griešna toji mūsų Lietuva. Nors ji ir tėvynė ir motina, bet, nuodėmė slėpti, pusėtinai pasileidusi bobelka. Kam čia paslaptis, kad jos sunūs ir dukters dideliai liubija griešyti ir per tai visokeriopų nuodėmių ant savo dūšios turi. Pakanka prisiminti Diliavos filialistą, (nuo mūsų sodžiaus viena mylia) a. a. kun. Strazdelį: ir ,,Pulkim ant kelių“ rašė ir atgailą darė senatvės susilaukęs, – tai vis už visokeriopas nuodėmes, kurias jaunystėj papildė ir mįslėmis ir darbais, ir daugiausia žodžiais per neišmanymą savo. Arba štai vėl Prūsų lietuvninkas, a. a. Pastorius Kristijonas, kaip nusidėjo prie Poną Dievą ir prie savo motiną tėvynę vartodamas dideliai nepadorius žodžius ir vaizdus savo raštuose, kurių ne tik gimnazistėms ir gimnazistams negalima, kad klausytųs.

       Ir per tai kiek vargo turėjo prof. Biržiška, koliai tuos viršminėtus dideliai nepadorius žodžius iš jo raštų išrankiojo. Juk žodžiai iš poemos, tai ne blusos iš kaldros rankioti.

       Arba vėl ekscelencija vysk. Valančius. Šiam net Adomas su Jeva užkliuvo. Juk kaip jis išjuokė tuos mūsų visokeriopos pagarbos užsitarnaujančius protėvius, jų rojaus gyvenimo vargus aprašinėdamas. Ir nestebėtina, kad jo raštai ne tik nuo gimnazistų bet ir nuo suaugusių stropiausiai slepiami. Tai vis dvasiški asmens, atsieit, asabos, kurios vyriausiai dūšios išganymu privalėjo. Ką jau bekalbėti apie paprastus civilius...

       Pagaliau Keturiems Vėjams rūpėjo ir lietuvių meno dalykai.Mes jau esame minėję apie lietuvių kūrybos skulptūrą – dievukus. Šiandien dievukai plačiai vertinami, net kartais banališkai. Visur kur reikia ar nereikia padėta dievukų. Kartais be skonio, be sąmojaus, be kūrybos. Juk svarbu ir tai, jei ir yra paveldėtas pradas, tai jis dar reikalauja kūrybinio nuosaikumo ir tikslingumo, o ne vien jį vartoti ten, kur tik pakliūna po ranka. Keturių Vėjų tai buvo suprasta racionaliai ir iš viso, tūr but, Lietuvoje pirmą kartą. Tegu bus leista autentiškai Keturių Vėjų l Nr. apie lietuviškus dievukus. Tik reikia gerai atsiminti, kad tai buvo l924 metais, o ne, sakysime, l934 m. Tikrai reikia pasakyti, kad dievukų menas buvo pradėtas vertinti apytikriai po 10 metų. Tačiau tai Keturių Vėjų buvo nepaprastai tiksliai nusakyta. Nagi skaitykime.

       ...Pirmo numerio iliustracijos turėjo pasiekti skaitytoją, sakysime už kokių penkių dešimtų metų.

       ...Bet mes, jei tik taip būtų tobulai išvystytos technikinės priemonės, mielai fiksuotume visą Lietuvos plotą su Palanga priešaky ir stengtumemės, kad vis kryžių visų paupių ir kryžkelių šventųjų Jonų dievukai ir smūtkeliai būtų matomi.

       ...Nes perdaug ką, kas šiandien ir vakar mane vyravo, peržengią, mes iš čia nuo tų dievukų, kurių prastuos veiduos dar tebesišypso guvi senelių dvasia, pradedam savo darbą.

       ...Todėl iš Keturių Vėjų puslapų žiūri į Jūs seni dievukų veidai, kurių žymi dalis atsirado tada, kada gyveno tikras gyvenime ir dainuose menininkas, mūsų garbingas tėvas, Strazdelis.

       ...Dievukai, skubotai juos spaudai rengiant, gal ne visai taip, kaip norėtųsi, parinkti. Bet vis dėlto tai yra pradžia, kurios nemanė kiti padaryti...

       Atrodo, kad kiekvienam išmintingam vyrukui tų citatų užtenka.

       Tokia pat pradžia buvo ir su lietuvių moderniąja poezija, nes kiti tos pradžios nemanė padaryti. Todėl pradėjo Keturių Vėjų poetai. Jie pradėjo vartoti tuos pačius lietuviškus motyvus tik kitaip, naujaip atkurtus. Gal čia nieko naujo pasakys kas. Juk tai ne kas kita kaip pamėgdžiojimai. Nieko panašaus, atsakysime, tai ne pamėgdžiojimai, bet kūryba. Jei yra vartojama viena ir ta pati medžiaga, kai yra vieni rūmai statomi ir kai yra kiti rūmai statomi, tai yra ne pamėgdžiojimas. Lietuviški liaudiški motyvai, tai tos plytos, akmenys, cementas, kuris vartojamas, kai yra kas nors statoma. Bet užtat pati kūryba yra konstrukcija, pritaikymas, gyvenimo tvarka, organizacija, patobulinimas ir pagaliau patogumas. Kūryba tai yra pati idėja, o visa kita, tai tik tos idėjos dekoracija. Todėl tyčiomis pažymėsiu kelias poetines nuotrupas ypač vienu atžvilgiu labai būdingas. Pagaliau savo metu gana daug triukšmo sukėlusias. Pacituosiu Salio Šemerio ,,Baladę“, kuri lietuviškais jaustukais buvo parašyta ir kuri, tenka pasakyti, tada buvo nesuprantama.

Pykšt, pykšt, pykšt!
Trokšt, trokšt, trokšt!
Pokšt, pokšt, pokšt!
Po pasaulio pakampius prožektoriai pliplykst, plyplykst
Žemės ir dangaus platumas
Bumbt, bumbt, bumbt!
Liepsnų lūžtvėj
Chaoso karusėlė čiūžt, čiūžt!
Ugnies žalčių dryžiai
Viską lyžt, lyžt!..


       Antru atveju buvo visai nesuprantamas Juozo Žlabio (Žengės) eilėraštis, nes buvo įdėti tokie lietuviški keiksmai. Pacituosime kai kuriuos iš pradžios.

Ak! Toji saulė – rupūžė, rupūžė
Ak! gyvatė.
Kai ji, brolyti, užpučia.
Esi – gatavas.
Lekia vėjas – žaltys
Žalsvai, melsvai susiraitęs
Ir toji upė – gyvatė
Plaukia, aplenkus, giraitę...


       Netenka kalbėti, kad tie poezijos pavyzdėliai yra labiau lietuviški, negu visa eilė paskutinių poetų rašinių. Vis viena ar tai bus rašyta bibliniais motyvais B. Brazdžionio ar tautiniais A. Miškinio.

       Tyčia paminėsime ir programinės poezijos eilučių. Jos būta čia ne vieno gabalo. Štai mažas fragmentėlis Kazio Binkio iš Keturių Vėjų pranašo...

...Susirinko iš skersgatvių tipai
Ir mano: bezdžionę parodys,
mano, kad bus katarinka.
Gerbiamieji,
jūs žinot ispanišką gripą?
Panorėsiu tiktai – vienas žodis –
ir gulės visa rinka.
Visi išsižiojo stebėjos:
Gal iš tikrųjų jis kanda?
Dukteris slepia paskvernėn mamytės,
tetulės išsikėtė skėtis,
šmugeliai kits kitam lenda ant sprando,
tartum panosėj but sprogęs jiems dinamitas.
Ei, jūs mielieji ponai ir ponios!
ne tam – kad nusigąstumet!..
Svarbu kad didesniai ir gyvumo daugiau kad.


       O tai vėl kitos programos fragmentėlis iš A. Rimydžio ,,Lietuvos poeto raporto“...

...Pagaliau noriu, kad nei akmenys
nesirgtų džiova,
kad visiems po lygiai
oro porcijos būt dalijamos:
taip, kaip tiems beržams
žalioje pievoje,
taip, kaip tiems šventiems galvijams...


       Arba štai Juozo Žlabio iš ,,Anykščių šilelio“ poemos.

Iš pašaknų išlindo
Geometrija ir atsistojo.
Ir kur voratinkliai
Kabojo
Tuojau ir telefono
Ir telegrafo vielos stojos...O kur tik varnų gūžtos,
Ten radio beūžta
Ir skamba radio visam šile. Pakilo kelmas
Vienas.
Du
Keturi
Dešimts
Ir sukasi motorais...


       Turime paminėti ir nuotaikos poeziją, kurios davė keletą eilėraščių Juozas Tysliava ir kiti. Štai kaip skambėjo radiograma rudens metu...

...Žemė, žemė
ar girdi? –
Užia vėjas,
Krinta lapai
Vasarą prarijo kapas
Žemė, žemė
Ar girdi?
Ūžia vėjas
Krinta lapai
Ūškim mes taip pat, kaip vėjas,
Kriskim mes taip pat, kaip lapai
O jei ne,
Tai lėkim vėjais
Šiandien juokas,
Ryt verkimas
Krinta lapai,
Ūžia vėjas...


       Arba Teofiliaus Tilvyčio kaimiški peizažai.

...Naujas bencas, plentas kietas,
Plentas raitos, kaip žaltys.
Ar tau vėjas, ar tai lietus –
Mus nei velnias nepavys.
Kertam, dėde, iš šimtinės, –
Visus tvartus užkinkyk;
Tu bėgūnais, aš mašina,
Nagi, dėde, pabandyk.
Pamenu, turėjai bėrį,
Kaip to Jurgio iš dangaus
Bet žinai, maniškė žvėris –
Nei pats velnias nepagaus...


       Tai vis nuotaikos ir savos poezijos vaizdai.

       Verta pažymėti ir tai, kad ir kuriant poezijos gamtos vaizdus teko atkurti visai kitaip, negu iki to laiko. Turėjo jie būti nauji. Taip bent buvo kalbama Keturių Vėjų numeryje. Štai ir keli gamtos motyvai.

Beržai ir gluosniai čir-vir-vir
Veversėlis – vyras.
Debesų fakyrai
Medžių šakomis nusvyro.Lakštingalų, lakštingalų...
Jurgiuk palauk! Jurgiuk palauk!
Jurgiuk, Jurgiuk, Jurgiuk!
Ir per visą mišką botagu čiaukšt! Nudribo snaigių kryžmės.
Kai riktels pempės ,,gyvas“!
Žiūriu nuo kelmo driekias futurizmas
Ir šauk gyvenimo aktyvas!
––––––––––––––––––––––––––––
Saulė sausina takus,
Pempės lekia pas vaikus
O kaip aš, Perkūnas,
Būsiu linksmas ir smagus. Aš perrėšiu dangui skverną
Pasirodysiu žaibuos.
Ir išgąsdinsiu tą berną
Atsiliekantį darbuos...
––––––––––––––––––––––––––––
Aš perrėšiu dangui skverną
Uždainuosiu tra-ra-rai
Ir išdurninsiu tą berną,
Jei jam žemėj negerai.


                  (Žlabys).


       Taigi, bent kiek kitaip visa tai atrodė. Tačiau tai bent kiek tikriau galėtų įtikinti, negu daugelis tuščių kartojimų. Kiekviena nauja mintis yra domi, taip pat yra įdomus kiekvienas naujas vaizdas, nors čia būtų sena statybos plyta pavartota. Tačiau galima išrasti ir naujos medžiagos. Tam yra sintetika. Atrodo, kad ir čia buvo šis tas naujo pagaminta.

       Kai mes suskirstėme į tris pagrindinius Keturių Vėjų kūrybos bruožus, tai nepaminėjome, Keturių Vėjų reportažo kronikos literattūros aktualijų, pagaliau kritikinių pastabų. Verta pažymėti, kad ir čia būtų ne menkos imantrios plunksnos. Labai dažnai ir šiandien tenka skaityti reportažus iš užsienio, bet, deja, ten nėra nieko lietuviško. Ten nėra, kaip sakoma, lietuviško ,,Querschnito“ arba piūvio. Kaip gaila, kad taip atsitinka, bet ką padarysi. Tačiau imkime Keturių Vėjų mažą reportažėlį iš Paryžiaus, berods Petrėno-Tarulio parašytą. Rasime ir lietuviškos sintetikos. Prašome pasiskaityti.

       ...Paryžiaus bulvarai platūs kaip mūsų lankos. Ir visokio įvairumo pilna. Bet čia ne madoje stebėti. Tik gal nusistebi kada pradeda medžiai sprogti. O virš Luksemburgo sodo Lietuvos šienapiūtės dangus. Tada jau visa belieka pavasariu pavadinti...

       Juk taip daug geriau suprantama Paryžius ir Lietuva.

       Musų nūdienė beletristika yra susirūpinusi, kaip sako, atkurti ne tik dabartinį mūsų gyvenimą, bet ir istorinį lietuvių gyvenimą. Tenka pripažinti, kad ši idėja šiaip taip velka savo kojas, tačiau, kad ji gerai vaikščotų, tai, va, šito negalėtume pasakyti. Bet ir šita idėja neseniai ir ne iš karto iškilo, bet senesniais laikais ir ne tų iškelta, kurie dabar tą darbą tempia. Verta pažiūrėti kaip tuo atžvilgiu buvo susirūpinta anaisiais laikais. Tyčia pacituosime vieną kitą beletristinį fragmentą, kur bus matyti, kad aniems beletristams rūpėjo ne tik nauja forma, bet ir kitas turinys...

       ...Šernui galas.
       Bet šernas baisiu lanku išlenkia galingą sketerą, sprandą suriečia, ausis suglaudžia ir iltis putom papustęs pasiruošia kovai. Šernas baisus, iltytas, raumenų ir pykčio kamuolys.
       Neveltui šernas kovai pasiruošė.
       Vos jis atsidūrė dirvonėlyj, dirvonėlyj atsirado ir jaunas medžiotojas.
       Nors ir karštas dabar laikas: juk štai – štai prasidės tarp jų mirtina kova, bet aš esu priverstas plačiau pakalbėti apie tą, kuris taip neseniai padarė paskutinį šuolį į dirvonėlį.
       Kas jis?
       Žinoma – senovės lietuvis. Taip.
       Tai jau kunigaikštis, kunigaikščio sūnus – nuspręs kai kas.
       Bet ne! Bepiga tiems, kurie rašo apie kunigaikščius. Jų veikalus kunigaikščiai savo asmenim jau išaukština.
       O čia nei šis nei tas: prastas lietuviukas.
       Tik jaunas, stiprus, drąsus ir linksmas – tai tiesa. O daugiau nieko.
       Jo tėvas pečiuotas, žilais smilkiniais, aštraus žvilgsnio vyras. Šimtus mylių šilais jojo. Smaugė lenkus, skerdė rusus ir vaikė vokiečius.
       Štai kart joja jis (tikėkit, čia ne krėviškas trafarėtas, jei jis ant arklio ne sedėtų, tai stačiai ir sakyčiau – eina). Jis žvilgt šalin. Ir štai ant jo žvilgsnio iešmo jau kabo kiaurai perskrosta pakrūmėje vėpsoti išsižiojusi merga...


       (Petrėnas-Tarulis).

       Atrodo, kad bent šį kartą užteks. Tas kas gali suprasti – įtikės. Kas gali pajusti, tas pasakys – tiesa. Kas yra homo sapiens ir sugebės daryti išvadas – tas bematant jų pasidarys. Tačiau ne taip yra buvę anais laikais, kai šiandien daugelis Lietuvos poetų įsivaizduoja, kad jie yra aukščiausios rūšies kūrybiniai pareigūnai ir privilegijuoti žmonės visomis aplinkybėmis. Tačiau ne paslaptis, kad daugelis tų poetų pramintais takais nuėjo, nors pats žygis nėra ryškus ir įtikinantis. Vien gero noro žygiuoti neužtenka, dar reikia pajėgumo.

       Kadangi gana daug lietuviškos medžiagos pažėrėm, tai grįškim dar prie Keturvėjų, nes kaip matėm, kad ir jie yra iš mūsų Lietuvos paimti. Galimas dalykas, jei būtų Lietuvos vietovardžių žodynas, tokių vardų daugiau surastume. O pagaliau, gal būt, galės ir naujakūrių atsirasti. Viena alėja yra buvusi pakrikštyta Keturių Vėjų vardu. Tačiau baigdami padarykime išvadų.

       1) Keturių Vėjų kūrybos nagrinėjimai rodo, kad Keturių Vėjų kūryba pirmiausia buvo lietuviška, kurios gali pavydėti daugelis kitų vėlesniųjų laikų Lietuvos poetų ir literatų.
       2) Vėlesnių laikų Lietuvos poetai ir literatai nuėjo Keturių Vėjų nužymėtomis gairėmis, nors nuo jų nukrypo, dažnai kūrybinius pradus subanalindami. Tai atsitiko todėl, kad pamėgo pamėgdžiojimą arba trafaretinį metodą, kur kiekvieną kartą neiškeliama nieko nauja, ergo rašoma tai, kas girdėta arba parašyta.
       3) Pagaliau, ne tik lietuvių literatūros atžvilgiu Keturi Vėjai pasižymėjo, bet taip pat ir Lietuvos meno. Lietuvos skulptūra arba Lietuvos dievukai, pagaliau, ant mūsų motinų ir seserų skrynių nupieštos gėlės yra tie motyvai, kuriuos pirmiausia įvertino Keturi Vėjai. Jie kartu davė ir mūsų menui impulso panaudoti tuos motyvus, kaip savaimingos kūrybos elementus.
       4) Tektų ir šiandien pasukti tuo literatūros kellu, kuriuo pradėta eiti, tik, žinoma, tiems, kas gali eiti, kol amžina raida, gal iškels vėl naujų temų ir naujų formų, bet ir tada tarp ateities ir Keturių Vėjų visados bus tampriausias ryšys.

       J. Žg.

       „Jaunoji Lietuva“, 1939–40 m. Nr.4
       Kalba autentiška