tekstai.lt

Juozas Žengė. Kas buvo „Keturių vėjų“ padielnikai (1939)


zlabys_zenge_jaunas
zlabys_zenge_jaunas
       Jaunieji literatūros bičiuliai! Šį kartą teks papasakoti apie vieną barbarizmą, kurį ką tik išskaitėte antraštėje. Tas barbarizmas yra „padielnikai“, kitą kartą vartotas pirmadienio dienai pavadinti. Bet štai barbarizmas dingo ir užleido vietą tinkamam lietuvių kalbos žodžiui. Tačiau nereikia užmiršti, kad vienas to barbarizmo posakis, būtent, padielnikų sueiga mūsų modernioje literatūroje yra suvaidinęs nemenką vaidmenį. Tai buvo ne kas kita, kaip literatų telkimosi diena, kurią kažkodėl apkrikštijo padielnikų vardu. Ir iš tikro, tų pobūvių arba sueigų diena buvo pasirinktas pirmadienis.

       Kodėl visa tai ir šitaip buvo padaryta? Ir kodėl griebtasi barbarizmo žodžio? Tuo tarytum tyčia visa tai buvo pabrėžiama ir prigaubiama padielnikų sąvoka tam tikru paslaptingumo šydu. Bet vis dėlto atrodo, kad visa tai nesunku išaiškinti. Visų pirmiausia, kaip daugelį ką, taip ir šį reiškinį tenka aiškinti „Keturių Vėjų“. palinkimu susieti savo kūrybą ir su tautosaka. Ugi tautosakoje yra pasakojama, kad buvo kažkokie vilktakiai, kažkokie vilkalokiai, kažkokios tos jėgos, kurios tam tikru metu galvatrūkčiais lėkdavo į savo sueigas. Ten vykdavo savo rūšies džiūgavimai, kol tas slaptąsias jėgas aušros spinduliai neišskirstydavo. O kartais tą patį padarydavo ir gaidžiai. Gaidgystės metu, kada visokioms dvasioms taip pat nebėra kas šiame pasaulyje veikti, tenka rūkti į antrą pasvietį.. Tas pat ir čia, tur būt, norima buvo išreikšti tik su tuo skirtumu, kad čia rinkosi ne kažkokie vilktakiai, vilkolakiai, bet literatai, poetai, kurie taip pat jautė reikalą ir pareigą aptarti kuriuos nors kūrybos reikalus. Tuo būdu pradas buvo išlaikytas tas pats, būtinai draugauti, susieiti tiems žmonėms, kurie pradeda gyventi ir tikėti kuriais nors bendrais reikalais ir reiškiniais.

       Tokie bendri moderniosios literatūros reiškiniai ir jos iškilimo reikalai kvietė susieiti ir ano laiko jaunuosius literatus. Tai vertė daryti pati ano laiko aplinkuma, o taip pat tikslas kaip nors išeiti iš tos aplinkumos užburto rato. Todėl ir padielnikų pasirinktas vardas buvo savo rūšies protestas prieš visą ano laiko literatūros valdžią. Jei anais laikais buvo visa literatūra neišpasakytai išgražinama, išdailinama, kad tame nepaprastame, pasakytume, rokokiniame, empiriniame grožyje dingdavo pats menas, tai padielnikų barbarizmas buvo tiesiog drastiškas šūkis, skoningų literatų draugijoje. Tuo pačiu buvo stengiamasi ir daugiau laimikio pasiekti, kai kova pradedama iš esmės. Tikslas buvo sutalaškoti pažaliavusią nuo sustingimo ir apsivėlusią nuo ramumo literatūros balą. Kur-ne-kur kvarktelėdavo vienu ir tuo pačiu tonu kuri nors rami nekalta varliūkštė. Tai tik šiaip sau palyginimas, kuris tik vienu atžvilgiu teisingas, nes varliūkštės kurkimas atrodo vienas ir tas pats, kur negalima išgirsti jokios individualybės. Truputį atsiprašysime, gal čia ir varliūkštės tonas yra šiek tiek individualus, tačiau žmogaus ausiai tai sunku suprasti. O šiaip jau varliūkštės varlės žodis, žinoma, nebūtų priimtinas skoningam literatui ne tik kaip žodis, bet kaip daiktas, pagaliau, kaip gyvūnas ir, aplamai, kaip pati sąvoka. Varlę būtinai reiktų išbraukti iš literatūros žodžių sąrašo. Skoningas literatas į tą paprastą ir realų žodį būtų pakeitęs visa eile kitų žodžių, pavyzdžiui, calūnai, žibintai, žegnonės ir kitais. Nors tai būtų be galo miglota, neaišku, nerealu, bet užtat būtų nepaprastai skoninga. Nenorima pasakyti, kad tie padielnikai norėjo, būti kaž koks užburtas ratas, kažkoks mistiškas amerikietiškas klu-kluks-klanas, kuris visus verčia veikti, dirbti, galvoti tik pagal vieną trafaretą arba pavyzdį. Ne, čia kaip tik ir buvo protestas prieš tas aplinkybes, kurios tuščiai pradeda kvaršinti galvą, kad viskas poezijoje būtų, sakysime, calūniniais arba karioniniais, arba žegnoniniais rimais nužerta. Čia kaip tik antraip buvo galvojama. Jei kam nors patinka kokie seni dalykai arba jei jis yra senienų mėgėjas, tai visa tai yra jo asmens dalykas. Kiekvienas tai gali daryti. Kiekvienas gali siūlyti ir kitiems tai daryti. Bet kai norima prievartos būdu visa tai pasiūlyti arha versti vienaip kurti, tai bematant kyla protestas. Kūryba turi visai kitas taisykles. Kūryba yra visai laisva. Kūrybai tik galima padėti, nurodyti. Tačiau skraidyti tenka jai vienai pačiai. Taip pat kūryba nemėgsta ir nepakenčia sekimo, imitacijos ir ko gero plagiato. Vis viena kaip jį pavadinsime, nors ir tariamosios įtakos švelniu žodeliu.

       Tad prieš tokią literatūrą ir turėjo veikti „Keturi Vėjai“, o taip pat prieš tai pasisakė ir padielnikai arba „Keturių Vėjų“ pirmtakai. Jie ir nubrėžė pirmąsias linijas, kyštelėjo pirmąsias gaires ir iškėlė klausimą, kodėl ir kaip visa tai turi būti kitaip padaryta. Jau mes sakėme, kad visa tai buvo nukreipta prieš tas aplinkybes, kurios teigė, kad kaip nors kitaip niekas negali kurti, o turi tik panašiai viską daryti, kaip vienas kitas ankstybesnis ir didesnis kad daro. Tai tarytum buvo primygtinai sakoma, jei vyresni taip daro, tai ir jus vaikučiai šitaip darykite.. Ir lyg tyčia patylomis būtų buvę pridedama, tik žiūrėkit – neperšokit didesnių, nors ir ne jėgingesnių. Tačiau labai daug kas klystų, jei manytų, kad patys padielnikai arba „Keturių Vėjų“ mokykla būtų norėjusi, kad tik vienaip būtų kuriama kaip kad jų yra pasakyta. Kaip tyčia reikia priminti vieną pastabą, kuri buvo įdėta 3-me „KeturiųVėjų“ n-ryje, kųr aiškiai prašoma vengti taip rašyti, kaip jau kas nors parašė. Aplamai, buvo pabrėžta, kad būtų vengiama pamėgdžioti, tuo labiau, kad žurnalas gavo gana daug medžiagos, kur beveik daug kas kūrė taip pat, kaip jau keno nors buvo sukurta.. „Keturių Vėjų“ puslakščiuose. Neverta kelti ir klausimo ar visa tai gali buti kūryba. Dėl to, tur būt, niekas ir neabejoja. Todėl ir toliau tokios taisyklės reikia laikytis apskritai gyvenime. Dirbant bendrą literatūros darbą reikia duoti ir individualinės kūrybos..

       Todėl dabar ir pažiūrėkime, kaip dirbo arba mokėsi dirbti tas kolektyvas, kuris buvo pasivadinęs padielnikų vardu. Man teks čia pasidalinti savo atsiminimais ir tuo labiau, kad ir jaunų literatų tarpe panašaus dalyko esama. Todėl, jei mes visa tai dar plačiau aptarsime, tai tuo labiau visa tai išryškinsime. Juk ir dabar šalia mokyklų mokyklose yra įvairių būrelių, kaip pavyzdžiui literatūrininkų, gamtininkų, matematikų, aerodinamikos. Jie kiekvienas varo savo darbą siekdami pasistatyto tikslo. Vieni stato lėktuvų modelius, kiti seka gamtos reiškinius, treti griebiasi literatinės plunksnos. Ką daro tie būreliai bendrai ir jų nariai atskirai? Nagi, jie bendrai pasikalba, pasitaria, iškelia įvairių klausimų ir kitų dalykų. Aplamai, čia vyksta bendras darbas, bendri rūpesčiai, bendras gyvenimas. Kiekvienas narys gali didžiuotis bendru gyvenimo laimėjimu ir džiūgesiais. Kartu jis turi stengtis nugalėti visas pasitaikiusias kliūtis. Jei atskiram nariui yra sunku nugalėti kliūtis, tai neabejotinai lengviau tą kliūtį nugalėti kolektyvui. Toks yra bendras visuomeninio gyvenimo dėsnis. Tas dėsnis bala žino kada ir keno yra paskelbtas, bet jis taip plačiai veikia, kad kiekvienas jį žino. Tiesa, reikia pasakyti ir dar vieną dalyką, jei visuomeninis kolektyvinis darbas palengvina nugalėti kurias nors pasitaikiusias kliūtis, tai iš kitos pusės jis šiek tiek ir silpnina asmens pajėgas, tuo labiau jei narys yra linkęs neišbandyti iš karto savo pajėgų, o laukti bendros pagalbos. Gali pasitaikyti ir tokių, kurie gali laukti tiesiog kitų pagalbos, kad kiti už jį padarytų. Jei taip keno nors yra daroma, tai neabejotinai yra daroma sau pačiam didelė žala. Neatsisakant nuo visuomeninio darbo ir kolektyvo pagalbos, nereikia užmiršti ir savo pajėgų. Tik pajėgi, besirūpinanti išaukleti ir savo jėgas asmenybė gali būti naudinga ir visuomeniniam gyvenimui.

       Taip vyksta ne tik mokyklos suole besėdint, dar pirmaisiais metais, bet ir vėlesniais laikais. Ir vėliau gyvenimas iškelia savo dėsnio tikslingumą ir reikalingumą, kad žmonėms, kaip visuomenės nariams arba kurio nors kolektyvo nariams, reikia savo darbą dirbti kartu, aptariant darbo reikalus ir eigą, o taip pat šio to pasimokyti vieną ar kitą darbą bedirbant. Taip yra nutikę ir su padielnikų kolektyvo nariais. Jei jie ir buvo jauni žmonės, jauni literatai ir naujos modernios literatūros kūrėjai, tai jų daugelis toli gražu buvo palikę mokyklos suolus. Daugelis tų padelnikiečių ėjo ir atsakingas visuomenės gyvenimo pareigas. Tačiau jos nelietė literatūros darbo. Bet vis dėlto pasimokyti literatūros dalykų, jos didesnio išmanymo, o taip pat geriau suprasti kūrybos esmę ir polėkį verta buvo susieiti, pasikalbėti, pasitarti, kas, ir buvo bendru noru padaryta.

       Kaip prasidėjo padielnikų pati pradžia dabar sunku būtų tiksliai nusakyti. Tai sunku tiksliai padaryti todėl, kad tiksliausios datos atžvilgiu, galima būtų suklysti. Tiesiai galima klausti, kada įvyko pirmasis padielnikų vakaras arba sueigos. Bet čia tektų nesulaukti atsakymo, nes tur būt, data yra dingusi iš atminties, jei ji keno nors nėra užrašyta. Tačiau pradžia visados prasideda kažkaip vienodai. Ateina į galvą kuriam nors žmogui mintis. Tada jis prasitaria apie tai kitam žmogui. Čia, žiūrėk, pasikalbama tų dviejų žmonių su trečiu, o tada bematant susikuria ir visas kolektyvas. Panašiai buvo ir su padielnikais. Padielnikai, tur būt, buvo sumatyti Kazio Binkio, nes jo kambaryje daugiau tų padielnikų buvo sukviesta, nors vėliau tas pats buvo padaryta ir kitose vietose. Bet visdėlto tenka pabrėžti, kad tokie padielnikai aplamai nebuvo kažkoks negirdėtas išmislas, nes apskritai pasaulyje nieko naujo nėra (nihil nove sub sole). Tokių panašių sueigų buvo turėję ir kitų tautų literatai. Tačiau padielnikai buvo tuo įdomūs, kad jie nebuvo tuščias faktas, nes jie turėjo ir tam tikros pasekmės. Jie ir šiaip jau buvo apgaubti tam tikru orumu, nudažyti lietuvišku pasakiškumu, kai vėl tikrumoje ten nieko pasakiško nebuvo, nes vyko visai realūs dalykai, kai buvo nagrinėjami kiekvieno nario kūriniai.

       Tegul man bus leista paskelbti, keletą nuotaikos ir atsiminimų įspūdžių. Kai tik pradėdavo temti pirmadienio vakaras arba padielnikas, tai kaip bematant pradėdavo gatve traukti atskiros figūros, kurios pasukdavo į Maironio gatvę, kur tada Binkio gyventa. Nereikia manyti, kad tokių tamsių, skersgatviais einančių figūrų, nors ir su rašytojo ir poeto širdimi, būtų buvę labai daug. Ne, tokių figūrų nebuvo perdaugiausia, tačiau vis dėlto, apie dešimt, o gal ir daugiau tokių figūrų buvo. Apie tiek buvo pačių tikrųjų, atsieit iš tikimųjų rinktinių žmonių, nors šiaip buvo gana daug, kaip ir visados, vadinamųjų prijaučiančių žmonių, kurie buvo daugiau klausovai, žiūrovai, bet ne veikėjai. Jie kartais atsitiktinai pakviesti pasirodydavo, bet taip pat vėl greitai, kas sau dingdavo. Tai buvo ne kas kita, kaip geras praktiškas išmanymas, nesusitepti su pasiklydusiais, bent literatūrine prasme, žmonėmis. Pagaliau čia buvo kviečiami ne vien literatūros atstovai, bet taip pat ir meno, plastikos tapybos žmohės. Iš tokių ryškesnių padielnikų lankytojų ir labai artimų padielnikam žmonių buvo Galdikas, o taip pat Šimonis.

       Jei pirmasis savo tapybos paveikslais sukūrė ekspresyvių paveikslų (pav., Vėjas) arba (pav. Grybautoja), kur pirmame vyrauja nepaprasta žaismingo ir didelio vėja išraiška, o antrame gražus lietuviškas peizažas ir pasakiškumas, tai Šimonis sukūrė perdėm lietuviškos nuotaikos, lietuviško spalvingumo ir pagaliau lietuviškos lyrikos paveikslų. Šimonio drobėse kaip tik labai daug siužetų, motyvų iš lietuviškos tautosakos ir mitologijos. Tiesa, Šimoniui daug kas prikiša arba palygina jį su Čiurlioniu, arba kalba apie Čiurliania įtaką.. Bet vis dėlto tai yra netiesa, nes Šimonis švelniai lyriškais varsų tonais ir paveikslų siužetais išreiškia lietuviškas sielos psychės pasaulį. Šimonio paveikslai perdėm yra „geri“ humaniškumo prasme, nes visa tai, atrodo, yra artima lietuvio sielos pasaulėžiūrai. Čia visa tai priminiau todėl, kad ir plastikos atstovai, norėdami savo akiratį praplėsti bendrų temų bendros kūrybos atžvilgiu, rado reikalo beveik kiekvieną kartą ateiti į padielnikus. Jie čia išgirsdavo literatų kūrinių ir nagrinėjimo nuomonių. O literatai išgirsdavo ir jų nuomonių, nes ne vien tik apie literatūrą buvo kalbama, bet taip pat ir apie plastiką. Čia taip pat kildavo ne vienas kitas klausimas ir iš kitų meno šakų. Tačiau visur kur buvo žiūrima ne rutinos, ne stagnacijos, bet, apskritai, naujo kelio, naujos spragos. Jei negalima buvo matyti surasti to, ko norima, tai buvo ieškoma praskinti kelią intuicijos būdu. Todėl ir tenka bendrais bruožais pareikšti, jei padielnikuose vyravo literatūros kūrybos ir klausimų nagrinėjimas, tai tuo pačiu kildavo ir kitų meno klausimų.

       Kiekvienas kolektyvas, vis viena kokio pobūdžio jis būtų, reikalauja tam tikros organizacijos. Juk ir pekloje, kur, rodos, visos atklanio dvasios turėtų būti lygios, turi savo organizaciją ir ierarchiją. Panašiai yra buvę ir padielnikų sueigose. Jei kas manytų, kad čia buvo organizuotasi pagal kuriuos nors nuopelnus, atsieit literatūrinius, tas gražiai apsiriktų. Čia vyriausia organizacijas taisyklė buvo vyresniškumas. Bet tai buvo amžiaus vyresniškumas, o ne kas kita. Buvo visai paprasta – kas vyresnis, tas ir didesnis. Todėl visai suprantama, jei būta vyresnių arba paties vyriausiojo, tai būta ir paties jauniausiojo. Jokių kitų pirmenybių vyresniškumo atžvilgiu nebuvo. Tik dar visi sueigos nariai, vėl tarytum tyčia, vadinasi, tarpusavyje broliais. Tai vėl lyg primintų kurio nors vienuolyno arba kurio nors kito ordino statutą. Braliais buvo vadinamasi pačiose sueigose, nors kartais ir už sueigos durų, pavyzdžiui, kur nors gatvėje, galima buvo sulaikyti ir kreiptis kaip į brolį.

       – Ei, broli, kur eini? O jau tada galima buvo pradėti pačią šneką. Tai ir visa padielnikų organizacija.

       Tektų dar pabrėžti, kad kurių nors organizacinių pradų buvo ir tuo metu, kai vykdavo kūrybos nagrinėjimas. Aplamai, kai vykdavo sueigos, tai kiekvienas galėdavo ir net turėdavo skaityti savo kūrybos. Kartais net iš anksto buvo žinoma, kas kitą kartą skaitys, jei jis šį kartą nieko neskaitė. Jau paliekant sueigos slenkstį, bet dar besidalinant įspūdžiais kartais buvo įspėjama, kad ateinantį kartą skaitys vienas ar kitas brolis. Aplamai, kūrybos atžvilgiu padielnikai buvo kiek tik galima aktyvinami. Ten pat buvo skaitoma ne tik kiekvieno brolio kūryba, bet ir svetima kūryba, kaip lietuvių taip ir svetimų autorių. Tokiais atžvilgiais vis buvo kas nors būdinga nagrinėjama. Tai galėjo būti pati kūrinio kompozicija, stilius, figūros, tačiau labai daug dėmesio buvo kreipiama į pačią faktūrą. Aš tyčia priminsiu vieną pavyzdėlį. Tai liudys, kad ne vien žymiausi lietuvių poetai buvo nagrinėjami (kur kartais negalima buvo rasti ryškių pavyzdžių), bet ir šiaip mažiau žinomi ar tikriau mažiau populiarūs.

       Lietuvių literatūroje, pavyzdžiui, yra žinomas poetas Margalis. Tai pirmiausia pseudonimas, nes tikroji ji pavardė buvo Šnapštys. Margalis tarytum buvo Maironio atokus šešėlis, kuris panašiai metriškai eiliavo, tačiau daugiausia rašė tokių eilėraščių, kurie tikdavo ir deklamuoti ir šiaip nuotaikai išgyventi. Gal plačiausiai žinomas Margalio eilėraštis yra „Nebeturiu apetito“, kur kažkoks gardaus sotaus valgio mėgėjas skundžiasi, kad nebeturi noro valgyti, kai anksčiau, bala žino, kiek galėdavo suvalgyti. Eilėraštis poetine forma visa tai išskaičiuoja. Jei visa tai sudėti, tai gal koks vežimas būtų sotaus valgio. Kaip daug šitas besotis galėdavo suvalgyti! Žinoma, minimas eilėraštis literatūriniu atžvilgiu nėra koks nors šedevras, tačiau vienu kitu faktūros atžvilgiu (išbaigimo, apdirbimo, kur reiškiasi meistriškumas), jis galėjo būti vertinamas. Todėl, pavyzdžiui, ir padielnikuose buvo panagrinėtas vienas sakinys.

       Myliu riebią sriubą srėbti (cituoju iš atminties).

       Kas gi čia vertingo galėjo būti? Atrodo, kad čia nieko nepaprasto, jei koks nors besotis plerpia riebią sriubą. Bet čia buvo svarbi aliteracija (sąskambis tų garsų, kurie vaizduoja patį daiktą ir veiksmą). Tiesa, mandagumo knygose viskas yra surašyta. Ten kiekvienas, norįs būti mandagiu žmogumi, gali rasti, naudingų patarimų. Kaip tik tyčia yra patariama valgyti tyliai, kukliai, bet ne čiauškėti iš maisto pasigerėjimo. Bet ką padarysi su besočiu, kuriam atiteko gardžios riebios sriubos ąsotis.. Jis iš pasigėrėjimo plerpia, kad net langai dreba. Todėl Margalis pastebėjęs tokio besočio nuotaiką, kai jis užmiršta visas rekomenduotas manmandagumo knygų taisykles; visa tai ir paprėžė. Tik pasiklausykime, kaip skamba aukščiau pacituotasis sakinys. Gi ten išgirsime tuos pačius garsus, kelis kart raide „r“ išreikštus. Tai bus vis – riebią sriubą srėbti. Argi čia mes negirdime tą patį besočio plerpimą.. Tai ir yra nes kas kita kaip aliteracija. Aliteracija yra poetinė priemonė. Talentingo poeto panaudojama, ji pasiekia ir vaizdumo ir muzikalumo. Tada tas daiktas, apie kurį kalbama yra matomas ir, galimą sakyti, girdimas, nors pats tas daiktas ir negalėtų kalbėti. Bet už jį čia kalba aliteracijos ypatybės, kurios vienaip ar kitaip žodžių garsu pasireiškia.

       Taip tai buvo daroma ir su kitų kūryba. Tačiau dar jautriau buvo su kiekvieno nario kūryba. Kiekvienas kuris klausė, kai kitas skaitė, vėliau galėjo kūrinį kritikuoti, kiek tik norėjo. Kiekvienas galėjo prikalbėti devynias galybes baisiausių dalykų.. Bet tas, kuris skaitė, turėjo tylėti ir klausyti. Kiekvienas paeiliui galėjo iškritikuoti taip baisiai, kad galėjo skaičiusiam pasirodyti, ar beverta rašyti. Ir tuo atžvilgiu tas, kas skaitė, vis dar turėjo tylėti. Tokia jau stipri drausmė buvo. Tik jau vėliau, kai išsekdavo visų kritikos sugebėjimai, galėjo ir jis tarti savo žodį. Žinoma, tai parėjo nuo to, ar po jo kūrybos nagrinejimo dar aplamai buvo galima kalbėti. Tačiau tokia griežta kritika arba nagrinėjimas turėjo vienintelį tikslą, kad kūriniai būtų kuogeriausia rašomi. Kritika norėjo, kad kiekvieno brolio kūriniai būtų kiek galima geresni už visų kitų, kurie mėgina rašyti.

       Tenka pabrėžti, kad rašančiam šias eilutes taip pat teko skaityti savo kūrybos gabalų. Todėl reikia paskelbti ir savo pirmuosius įspūdžius. Tai jau apskritai seni laikai, tačiau kas yra gera aktinga buvę, verta prisiminti. Tarp kitko, reikia pasakyti, kaip į tokį padielnikų ratą galima buvo patekti. Paprastai, kiekvieną naujoką arba naują literatūros brolį atvesdavo kuris nors senas padielnikų literatūros brolis. Tik nereikia manyti, kad tai buvo daroma labai lengvu ir paprastu būdu. Nereikia suprasti, kad štai pagriebei pažįstamą žmogų ir tempi jį literatūros garbei į padielnikų sueigą. Ne, to visai nebūdavo. Pirmiausia pačioje sueigoje iškildavo kurio nors naujo literatūros brolio galimo atsilankymo klausimas. Tam galėjo pritarti visa sueiga. Ir štai vienas ar kitas brolis jį atvesdavo. O koks gi laidas buvo būti pakviestu į padielnikus. Ugi jo paties kūryba. Kūryba yra viešas dalykas. Tai yra ta medžiaga, kuri duoda save vertinti. Jeigu kurio nors kūryba buvo tokia, kad galima buvo nagrinėti teigiama prasme, tai visas dalykas paprastai ir išsispręsdavo. Jis buvo kviečiamas į padielnikus.

       Gal kain kiltų mintis, o gal tada vykdavo kurios nors priėmimo apeigos. Nieko panašaus nebūdavo. Naujokas atsistodavo į savo amžiaus vyresniškumo eilę, ir visas dalykas buvo baigtas. O toliau jau vyko paprasti padielnikų vakarai. Kartais atvykusiam iš karto tekdavo skaityti savo kūrybos. Tai, kaip žinote, jauniems literatams gana jautrus daiktas, ypač dar kai pakliūna į naujas aplinkybes. Bet nieko negalima buvo padaryti, jei tokios buvo taisyklės. Tiesa, gal būt, galima buvo išsisukti, juk juk nieks negalėtų priversti skaityti, jei savos kūrybos gabalų nebūtų atsinešta. Bet čia paprastai įvykdavo kuri nors gudri apgaulė. Tas, kas atvesdavo, paprastai sau bekalbėdamas, bešnekučiuodamas, imdavo ir prasitardavo. Girdi, eidamas pasiimk ir keletą savos kūrybos gabalėlių, sakysime, porą eilėraščių. Štai tau ir viskas. Jis net nepasakodavo, kad reiks skaityti, nes pirmiausia skaitys senesni broliai. Bet čia ir buvo pati gudriausioji diplomatija. Vos tik prasidėdavo sueigos, kai štai naujasis brolis būdavo pakviečiamas paskaityti. Panašiai atsitiko ir su šio straipsnelio autoriumi. Todėl porą žodelių ir apie tai.

       Man teko nuvykti į padielnikų sueigas su Tysliava. Tai atsitiko tada kada ir anksčiau būdamas su daugeliu padielnikų brolių pažįstamas, tačiau vienų ar kitų aplinkybių vėtomas po įvairias Lietuvas vietas, pagaliau kartą pasiekęs Lietuvos laikinąją sostinę Kauną, kur jau buvo susisukęs sau lizdą padielnikų literatų būrys, buvau pakviestas tenai nuvykti. Tai atsitiko vieną rudenio pirmadienio vakarą.. Man su Tysliava teko nuvykti kaip pilnateisiui nariui. Sunku atsiminti, kas tą vakarą ten buvo. Tačiau buvo gana daug dabar plačiai žinomų literatų. Po bendro pašnekesio valandėlės prasidėjo sueiga. Ir štai pirmiausia Binkis pakvietė paskaityti savo eilėraštį. O čia pasirodė Tysliava jau buvo išdavęs paslaptį, kad turiu eilėraščių. Žinoma, nebuvo kaip atsisakyti. Todėl teko iš karto skaityti ir laukti visuotinio padielnikų teismo. Gaila, kad prie rankos neturiu eilėraščių, galėčiau pacituoti. Tačiau tiek turiu pabrėžti, kad eilėraščiai, nors buvo skambūs ir gražūs, taip jie bent man atrodė, bet vis dėlto buvo gerokai paveikti to laiko įtakos, kuri aplamai vyravo visoje ano laiko lietuvių poezijoje. Labai daug buvo rašoma apie saulę, apie žibintus, apie ugnis, apie žvaigždes, apie šviesą ir panašiai. Kas gi čia blogo galėtų būti, jei rašoma, pavyzdžiui, apie saulę? Tiesa, jei taip būtų buvę rašoma, kaip lietuvių dainų poezijoje; žinoma, dar kiek individualiai atkuriant, tai būtų buvę visai gerai. Bet čia viso to nebuvo, buvo bendras to laiko reiškinys – simbolizmo nuolatinis kartojimas. Liūdniausia yra tai, kai poezijos motyvai pradeda kartotis. Tai net šiandien mūsų poezijoje galima pastebėti. Tiesa, šiandien kaip ir nėra simbolizmo, tačiau yra kitas „izmas“, kuris tiek pat banalus, kaip kitą kartą vienas ir tas pats simbolizmas. Tuo labiau be jokios individualinės pakaitos.

       Galbūt, ir mano eilėraščiai buvo nenusisekę ta prasme, kai jie buvo bendro laiko reiškinys. Todėl nenuostabu, kad mano eilėraščiai susilaukė padielnikų bendros kritikos. Baisiai keistai buvo tai, kad aš iš karto pakliuvau į tokią ugnį. Tačiau visi broliai tarytum džiaugėsi mano nelaime, o Tysliava atrodė lyg irdžiūgavo. Bet vis dėlto tai buvo tik bendras pabrėžimas, kas aplamai yra padielnikai. Žinoma, kritika buvo tokia, kad ji šalia neigiamų pusių pastebėjo ir teigiamų. Tačiau neigiamiausia buvo pats simbolizmas kaip toks. Ir kodėl taip buvo, tiesiog sunku pasakyti. Šiaip ar taip veikė rutina mada. Atrodo, kad tokiems kaip mano skaitytiems eilėraščiams, daugiau vietos skirdavo ir spauda.. Jie perdėm buvo skambūs ir, aplamai, gražių žodžių rinkinys. O tuo tarpu buvo ir mano paties parašyta keleta kitų eilėraščių, kurie kūrybos turinio atžvilgiu buvo žymiai geresni, bet jie neturėjo tokios skambios, atseit, bombastinės, simbolistinės formos, todėl atrodė, kad gali pasirodyti netinkami. Tuo būdu ašjų ir nepaėmiau.

       Užtat kitą kartą teko paskaityti visai kitokio pobūdžio eilėraščių, kurie buvo visai teigiamai priimti. Tenka pabrėžti, kad tuo metu simbolistinė įtaka buvo tokia didelė, kad panašių eilėraščių skaitė ir Tysliava. Tik vėliau pasisekė išeiti į savaimingą kelią. Tas pats buvo ir su kitais broliais, kurie dėl savo, kūrybos gaudavo vienų ar kitų pastabų.. Bet čia svarbiausia yra tai, kad taip benagrinėjant savo pačių kūrybą, kilo mintis leisti atskirą žurnalą. Toks žurnalas „Keturių Vėjų“ vardu vėliau ir pasirodė. Apie juos jau esame kalbėję. Todėl čia tenka pabrėžti, kad labai didelį darbą nudirbo padielnikai lyg ir pasidarydami to žurnalo pirmtakais. Vėliau, kaip pasirodė „Keturi Vėjai“, tai ir padielnikų reikšmė sumažėjo, nes už juos dirbo jau patys „Keturi Vėjai“. Aplamai, čia veikė pasikeitimo taisyklė..

       Vertinant tą mūsų moderniosios literatūros reiškinį, tenka padaryti kai kurių išvadų. Pirmiausia tai, kad kuris nors bendras kolektyvo darbas duoda gerų vaisių. Tai juk ir dabar kai kur mokinių būreliuose daroma. Tik reikia atsiminti, kad tokiam darbui reikia turėti gerą vadovą. Baigiant turiu priminti, kad padielnikų vyriausi veikėjai ir vėlesni „Keturių Vėjų“ raštų autoriai buvo šie žmonės, tai – Kazys Binkis, Salys Šemerys (Šmerauskas), Adolfas Šimėnas, Juozas Petrėnas (Petras Tarulis), Antanas Rimydis, Juozas Tysliava, Juozas Žlabys (Žengė). Apskritai, apie padielnikus tektų pasakyti, kad jie

       1) leido jauniems literatams išnagrinėti kūrybos pradus ir juos sąmoningai pavartoti;
       2) leido susipažinti su žymiausiais kaip lietuvių, taip ir pasaulio rašytojų kūrybos pavyzdžiais ir vartojamomis kūrybinėmis priemonėmis;
       3) atmetė pamėgdžiojimą pirmiausia simbolistinio pobūdžio, kuris ypatingai vyrauja mūsų pokarinėje literatūroje;
       4) pasiūlė kaip medžiaga naudotis tautosakos kūryba, kuri būtų individuališkai atkurta. Iš kiekvienos dainos, iš kiekvienos pasakos, iš kiekvienos individualinės minties turėjo gimti naujos dainos ir poemos.

       J. Žg.

       „Jaunoji Lietuva“, 1939 m., 6-7 Nr.
       Kalba autentiška