tekstai.lt

„Keturiems vėjams“ bemirštant. Kibirkštis (1925)


keturi_vejai
keturi_vejai
       Skaitytojai man turės dovanoti, kad aš sugaišinsiu truputį laiko kalbėdamas apie neperdaug reikalingą kalbėti dalyką. Aš čia nors keliais žodžiais noriu paliesti dar niekur nebuvusios rušies meno „revoliucienierius“, kurie ne taip seniai buvo „arais“, iškilę skelbti mirtį visam kas sena, o dabar žvirbliais nusileido ir ramiai rengiasi mirti.

       Vėjininkus, reikia manyti, pagimdė amžinai nusinešiojusios nepriklausomybės frazės ir tas apsirikimas, kai Vailokaitis visą tautinį ragaišį pasikišo po savo kunigišku skvernu. Jei kunigija butų gudresnė buvusi, iš vėjininkų mes ir šiandien tebeturėtumėm a la Deržavinus ir Turčiniškius, kurie, kaip ir seniau, garbintų karžygius, iškovojusius kunigams ir žvalgybiniams Lietuvoj rojų. Šis liūdnokas jaunųjų menininkų apsirikimas supučia pirmąjį „Keturių Vėjų Pranašą“, ir jis ima nors ir dusliai kalbėti, kad tai revoliucingas naujo pasaulio pranašas. Na ir laukėm, vis dar laukėm, perskaitę pirmuosius Binkio „Salem Aleikum“, „Pieniška daina“ Tysliavos ir „Pykšt Pokšt“ Šemerio. Kodel gi mes negalim turėti Majakovskių, Eseninų — daugelis kartojo, kol vėjininkams kademai neparodė riebios barankos ir jie savo viską ėmė rengtis laidoti. Sulig užsakymo, „Geležinio Vilko Maršo“ autorius, „revoliucingasis“ ponas Binkis ir pirmasis tėvas „Keturių Vėjų“, matydamas, kad iš tokių baikų jokios naudos nėra, jau pernai pradėjo šalintis nuo savo credo ir dairytis, kur geriau, kur pelningiau. Jis tą ir rado. Atlikus išpažintį kunigas Krupavičius „revoliucionieriui“ Binkiui labai pigia kaina parduoda Kalnaberžio dvaro centrą Kedainių apskrity, ir jis, tenai apsigyvenęs, visai kitą giesmę užgieda. Iš savųjų vėjininkų Binkis puola į glėbį „Barui“, kuriame ne tik kunigai, Tumas ir Mykolaitis darbuojas, bet ir žinomas latras žmogžudys Mikuckis.

       Taip Binkis baigė savo keturvėjiškai „revoliucingą“ karjerą.

       Antrasis, liaudininkų prietelius, Tysliava, karvių gimną sukuręs, gerokai patiems vėjams išsiskolinęs, taip pat atšalo. Šis žmogus, dvasios ir meno prostitutė, nėra, žinoma, vertas, kad jį skaityti menininkų tarpe. Viena, jis niekur jokio produktyvaus darbo nedirba. Valkiojasi Kauno gatvėmis, parazitauja, iš visų skolinas, o antra, kas centą primeta, tam jis ir rašo. Jo „dainelių“ rasi ir fašistiniame „Trimite“, ir „Lietuvoj“, ir „Ryte“. Jis ne tik litus, Seimą ir kitką yra apdainavęs, bet ir Klaipėdos sukilimą, ir šaulius.

       Prie „Keturių Vėjų“ karsto liko dar Petrėnas, Šemerys ir Rimvydis, — tai ir viskas, neskaitant jaunų gimnazistukų ir šiaip silpnos valios žmonių.

       Šemerys šiaip taip pagimdė savają „Granatą krutinėj“, kuri gulėti knygynuose paskirta, girdėti dar Rimydis išleis savo „grieką“ ir tuomi, reikia manyt, viskas baigsis. Mes nieko prieš neturim. Kaip bereikalo gimė, taip laimingai temiršta.


       „Kibirkštis“, 1925 m., Nr. 6—7

       Kalba autentiška