tekstai.lt

literatūriniai sąjūdžiai
Almanachas „Miestelėnai“ Nr.1 (1991)

Miestelėnai. Tauros almanachas (Taura, 1991). Šis almanachas gimė kaip idėja kondensuoti kūrybines pastangas, įžvalgas ir nuojautas ties tam tikrais centrais, idant susikauptume ir mes patys. Pirmojo numerio centras – miesto idėja. Įpročio žvilgsnis slysta pažįstamų formų paviršiais, ir miestas jam lieka daiktu, kiek didesniu už žmogų. Tačiau miestas – tai ir dvasinė tikrovė, tai statinys dvasioje, statinys, kurį statome savo kasdieniu darbu – mes, miestelėnai, gildijų ir cechų nariai, amatininkai – poetai, dailininkai, filosofai. Kartu Miestas kyla ne tik dvasioje, jis tampa konkrečiu kiekvieno miestu – Vilniumi, Kaunu, Hamburgu ar Paryžiumi. Ir Miestas patiria savo pilnatvę ne mūruose ir ne rūmuose – jo centras – miesto žmogus – miestelėnas. Ką reiškė miestas bibliniam žmogui ir kaip mes jį suvoktam šiandien? Kas sieja Dangiškąją Jeruzalę ir Vilnių? Kaip miesto žmogus patiria antlaikišką Babelio bokšto griūtį? Tai klausimai, į kuriuos mes privalome atsakyti sau dabar, statydami Miestą ir kartu regėdami nuolatinę pamatų eroziją, kiekvienu savo judesiu rinkdamiesi tarp civitas dei ir civitas diaboli. Tai nėra vien etinis apsisprendimas – pirmiausia religinis būvis, su neišreikštu tragiškuoju elementu, paslapties apendiksu, kuris netgi atima pasirinkimo galimybę ir kartu išlaisvina. Arijų nomadizmas išblyško lietuviškam kraujy, ir netgi pasiryžęs pakeisti kraštą ar vien tik miestą, patiria tragiškumo veikmę. Išėjęs iš Kauno į Vilnių užpildo savo būtį traukinio laiku, vilnietis provincijoje – tik tragiškasis exodus. Didžioji lietuviškos literatūros dalis byloja apie tai su neslepiamu skausmu. Tad kas gi tas Miestas? Galbūt imago mundi, pasaulio, kuriame tu ir teesi savimi, forma? Eidamas į miesto centrą, sakai – einu į miestą, ir tai ne tik metonimija, tai – miesto esmės švystelėjimas, tai archetipinis potroškis priartėti prie axis mundi, suklupti prie altoriaus, pabučiuoti karaliaus purpurinio apsiausto kraštelį. Tačiau sugrįžti į priemiestį, į pusiau chaotišką, desakralizuotą sferą, kurios neįveiki net įvardijęs ją eilute ar potėpiu. Belieka vėl gręžtis į širdį, lieka nuolatinis grįžimas į Miestą.

Miestelėnai (1991). Apie autorius
Miestelėnai (1991). Gintaras Beresnevičius. Gediminas ir Lizdeika
Miestelėnai (1991). Harvey Cox. Pasaulietinio miesto epocha
Miestelėnai (1991). Kęstutis Navakas. Statyti miestą
Miestelėnai (1991). Paolo Santarcangeli. Centras
Miestelėnai (1991). Vaidotas Daunys. „Mano karalius atėjo“
Miestelėnai (1991). Waldemar Chrostowski. Biblinė miesto vizija
Miestelėnai (1991). Wolfgang Borchert. Elbė. Žvilgsnis nuo Blankenėzės
Miestelėnai (1991). Wolfgang Borchert. Hamburgas
Almanachas „Miestelėnai“ Nr.2 (1995)

Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (Taura, 1995). Šis almanachas – antroji „Miestelėnų“ knyga. Jis tęsia jau pirmajame leidinyje nubrėžtas trajektorijas ir kartu renkasi naujus kirčius. Miestas kaip kultūrinių ir civilizacinių įtampų centras verčia mus mąstyti globalinėmis, universaliomis kategorijomis, bet miestas kaip mūsų egzistencijos, mūsų kasdienybės bei švenčių vieta skatina ir intuityvias įžvalgas, įkvepia kūrybai. Šių orientacijų sąskambiai ir toliau lieka „Miestelėnų“ svarbiausia gairė. Kita vertus, mes žengiame į pasaulinio miesto epochą, miestas tampa mūsų alfa ir omega, fizinio ir dvasinio būvio fonu. Nebesusiduriame su miestu, bet gyvename pačiose jo įsčiose ar žiotyse. Todėl visos mūsų mąstymo ir gyvenimo lytys įgauna „miesčioniškumo“ atspalvį. Ir šia prasme mūsų pastangos susivokti, surasti vietą šiame erdvėlaikyje (ir už jo) tampa miesto problema. Todėl šį almanachą styguojančios keturios – iš pirmo žvilgsnio nesusijusios – sąvokos: miestas–postmodernizmas–Rytai–religija gana lengvai tampa viena kitos metonimijomis, kai prabylama apie dabartį, apie dvidešimtojo amžiaus pabaigos kultūrą. Tai nereiškia, kad surandamas koks vienas atsakymas, greičiau išryškėja požiūrių įvairovė, turinti vieną rūpestį. Vis dėlto tarp minėtųjų keturių sąvokų daugiausia dėmesio almanache susilaukia postmodernizmas. Skirtingi autoriai iš įvairių pozicijų analizuoja šį „įžūliai jauną“, anot I. Hassano, kultūros ar epochos darinį. Postmodernizmas čia aiškinamas ir kaip visuotinė–istorinė kategorija, ir kaip naują epochą, „pradžią“ žyminti sąvoka, ir kaip kultūros „pabaigos pabaiga“. Svarstoma apie postmodernizmą teoriniuose moksluose ir literatūroje, apie jo pirmtakus ir jo istoriją, apie jo bruožus ir ženklus. Akcentuojami kiti, ne mažiau svarbūs dalykai, ryškėjantys postmodernizmo fone – religijos situacija ir likimas, Rytų kultūrų veikmė, neklasikinio diskurso prasmenys etc. Šia prasme almanachas atsiduria prolegomenų į postmoderniąją kultūrą vaidmenyje. Kita vertus, T. S. Elioto žodžiais: Ką vadinam pradžia, dažnai yra galas, / O užbaigti lygu pradėti. / Pabaiga yra ten, kur mes pradedam.

Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Antanas Andrijauskas. Postmodernizmo ištakos ir „neklasikinių“ diskursų erdvė (1)
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Antanas Andrijauskas. Postmodernizmo ištakos ir „neklasikinių“ diskursų erdvė (2)
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Antanas Danielius. Prarastos tikrovės ilgesys
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Fredric Jameson. Postmodernizmas ir vartotojų visuomenė
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Ihab Hassan. Link postmodernizmo sąvokos
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Leonidas Donskis. Lewis Mumfordas: diskursyvinis miesto idėjos žemėlapis (1)
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Leonidas Donskis. Lewis Mumfordas:diskursyvinis miesto idėjos žemėlapis (2)
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Tracy Cochran. Sansara kvadratu: buddhizmas ir virtualioji realybė
Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (1995). Vytautas Kavolis. Struktūra, antistruktūra ir emblemų motinos
Almanachas „Miestelėnai“ Nr.3 (1999)

Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (Gervelė, 1999). Tai jau trečioji almanacho „Miestelėnai“ knyga, kurios atsiradimą, kaip ir pirmųjų dviejų, lėmė ne periodiškumo reikalavimai, bet daugiau atsitiktinumų susidūrimas, jausmas, kad jau metas – tarsi eilėraštį parašyti – imtis „darymo“. Šio almanacho pagrindinis motyvas yra tyla. Kodėl tyla? Rengdamas leidinį, išgirdau paabejojimų – ar nebus ši tema per ankstyva? Bet ar galima per anksti atsigręžti į tylą – ar tyla nėra kultūros, religijos tūkstančių metų senumo rūpestis? I. Hassanas teigia, kad tyla yra postmodernistinė tema, ir su šiuo teiginiu vertėtų iš dalies sutikti. Pati postmodernizmo kategorija tegu ir toliau lieka euristinė sąvoka, dėl kurios galima ginčytis, tačiau iš tiesų būtent dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje tyla tampa rimta kultūros problema. Kita vertus – tebūnie tai viena iš probėgšmais mestų postmodernizmo apibrėžčių – tylos problemos iškilimas (ir iškėlimas) bei jos meninės, estetinės, filosofinės, religinės interpretacijos (de)formuoja kultūros veidą, kurį galėtume ir vadinti postmodernistiniu. Pagaliau nekelia abejonės tai, kad, kalbėdami apie ryškiausius šiuolaikinės kultūros pokyčius, apie iškiliausias jos figūras, vienaip ar kitaip atsiremiame į tylos klausimą – klausomės ar klausiame tylos. Ir šio almanacho autoriai – miestelėnai: filosofai, kultūrologai, muzikologai, poetai, rašytojai – svarsto svarbiausius nūdienės kultūros dalykus įsiklausydami į tylą, kalba apie tylos kategoriją, pagaliau apie pačią tylą. Didesnioji dalis autorių yra lietuviai, ir tai liudija, kad ši tema nėra per ankstyva, nėra „importinė“. Kokio atsakymo gali tikėtis skaitytojas? Kalbėjimas ar įrodinėjimas visiškai pasiteisina vieninteliu – teoremos – atveju. Kiti – kultūros erdvėje – šnekėjimai yra ginčytini, o ypač kalbant apie tylą. Tačiau skaitantysis almanachą turėtų patirti, kad šiuose „ginčytinuose“ tekstuose, kaip ir ankstesniuose almanachuose, slypi tas pats didysis miestelėno rūpestis – homo creator. Tyla čia nėra atsakymas, pirmiausiai tai klausimas kiekvienam iš mūsų, taigi – ir kultūrai.

Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (1999). Emil Michel Cioran. Trumpa išpažintis
Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (1999). Eugenijus Ališanka. Tylos problema šiuolaikinėje kultūroje (1)
Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (1999). Eugenijus Ališanka. Tylos problema šiuolaikinėje kultūroje (2)
Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (1999). Guntis Berelis. Tyla ir žodis
Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (1999). Ihab Hassan. Tylos literatūra
Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (1999). Susan Sontag. Tylos estetika (1)
Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (1999). Susan Sontag. Tylos estetika (2)
Almanachas „Svetimi“ (1994)

Dainius Dirgėla, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavičius, Alvydas Šlepikas, Donatas Valančiauskas. SVETIMI. - V.:Vakarinės naujienos, 1994. - 240 p., su iliustr. Knyga išleista „Vakarinių naujienų“ ir Lietuvos kultūros ministerijos lėšomis. Redaktorius Vytautas Želmantas. Dailininkas Aidas Paberžis. Leidinio formatas 84x108 1/32. Apimtis 7,5 sp.l. Tiražas 5000 egz. Išleido „Vakarinių naujienų“ leidykla, Laisvės pr. 60, Vilnius. Spausdino sp. „Spindulys“, Gedimino 10, Kaunas. Tai penkių jaunų vilniečių poetų kūryba. Dainius Dirgėla gimė 1969 m. Vilniuje. 1988 m. baigė Vilniaus 9-ąją vid. mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą, kur studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą bei klasikinę filologiją. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1987 m. Valdas Gedgaudas gimė 1963 m. Klaipėdoje. 1981 m. baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. 1981-1986 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje kompoziciją. 1989 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Šiuo metu yra lietuvių kalbos ir literatūros-teatrologijos specialybės III kurso studentas. Respubliknėje spaudoje debiutavo 1989 m. Evaldas Ignatavičius gimė 1967 m. Ukmergės raj. Baravykų kaime. Baigė Ukmergės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1985 m. įstojo į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 1985-1987 m. Carskoje Selo atliko karinę tarnybą sovietų armijoje. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1985 m. Alvydas Šlepikas gimė 1966 m. sausio 27 d. Molėtų raj., Videniškių kaime. 1984 m. baigė Videniškių vid. mokyklą. Mokėsi Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje. Semipalatinsko srityje atliko karinę tarnybą sovietų armijoje. Dirbo ELFOS gamykloje tekintoju, šaltkalviu. Šiuo metu mokosi Lietuvos konservatorijos teatrinio meno fakultete. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1989 m. Donatas Valančiauskas gimė 1968 m., gyvena Vilniuje, nevaikšto į mitingus ir nežiūri televizoriaus. Normalaus išsilavinimo neturi.

Almanachas SVETIMI. Alvydas Šlepikas
Almanachas SVETIMI. Apie autorius
Almanachas SVETIMI. Dainius Dirgėla
Almanachas SVETIMI. Donatas Valančiauskas
Almanachas SVETIMI. Evaldas Ignatavičius
Almanachas SVETIMI. Svetimumo kvintescencija
Almanachas SVETIMI. Valdas Gedgaudas
ATOLAS (1996–1998)

AtolasNeodadaistinės pakraipos neperiodinis žurnalas ATOLAS  su antrašte „Literatūrinės projaunuomenės rašTmenys“ buvo leidžiamas 1996–1998 metais (pasirodė 5 numeriai) kaip „Vario burnų“ fanzinas, kurį kūrė nemažas būrys autorių, išleidusių kūrybinį almanachą „Įžanga“ (1994). Be „įžangiečių“ – Tomo S. Butkaus, Manto Gimžausko, Donato Apanavičiaus, Mindaugo Valiuko, Renatos Radavičiūtės – „Atole“ aktyviai reiškėsi Marius Burokas, Laura Klivytė, Mykolas Starkauskas, Andrius Jakučiūnas, Tomas Staniulis ir kt. Iš pirmajame numeryje pateikiamos pratarmės sužinome apie leidinio pavadinimo ištakas bei randame galimybė susipažinti su kritiška visuomenine ir kultūrine autorių pozicija:„Atolas – koralų žiedas jūroje, kurio krantai, nuslūgus vandeniui, būna nusėti pūvančiomis žuvimis, lygiai kaip ir nupjautos žolės potroškis po kurio laiko vėl ataugti. Tai ir yra vienintelis leidinio manifestas. Pūvančių žuvų pilna mūsų Tėvynė, visuomenė, literatūra.“ Būtent nuo tos „Pūvančios Žuvies“,nuo visų tų sustingusių bendravimo formų, nuo susiskirstymo į įtakinguosius vertintojus ir nuo jų priklausomus vertinamuosius ir nori atsiriboti jaunieji kūrėjai, trokšdami išlikti nepriklausomais tiek savo laikysenos, tiek kūrybinės stilistikos prasme ir drauge ketindami literatūrinę visuomenę išjudinti iš kultūrinio apsnūdimo. Tokiu būdu „Atolo“ autoriai aiškiai suformuluoja savosios veiklos kryptis: „Atolo rašTmenyse – projaunuomenės („priešdebiutinio“ ir amžinai debiutuojančio literatūrinio jaunimo) kūrybiniai bandymai. O taip pat ir viena iš programoje numatytų krypčių – tradicine forma (laikraščio, mėnraščio etc.) pareikšti apie savo literatūrinį egzistavimą. Antra kryptis – Vilniuje (ateity ir kituose miestuose) prisidėti prie literatūrinių vakarų organizavimo, kuriuose būtų ne vien tik klausomasi poezijos, bet ir rengiamos diskusijos apie poeziją, prozą bei literatūros procesą apskritai. Trečioji kryptis – kartu su „Vario Burnų“ leidykla simboliniu tiražu leisti konceptualius projaunuomenės poezijos, prozos ar esė projektus“. Drauge „Atolo“ autoriai teigia savo polifoniškumą – tiek žanrų, tiek stilistikos prasme. Almanache spausdinami ir eilėraščiai, ir proza, ir esė, taip pat pjesės, vertimai, knygų recenzijos, anotacijos, o patys autoriai, žvelgiant į jų kūrybą, anot jų pačių, nesirenka nei „bidimensinio kubizmo“, nei „agrocementinio romantizmo“,žodžiu, savęs nekiša į jokius stilistinius idėjinius rėmus.Visa tai puiku. Tik gaila, kad autoriai leidžia sau ir neskoningą jaunatvišką aroganciją, kurią kuo puikiausiai demonstruoja M. Starkauskas straipsnelyje „Šūdo monopolis“, kur Ričardą Gavelį atvirai išvadina neapsiskaitėliu, ir čia pat išdidžiai apreiškia savo apsiskaitymą. Kiek stebina ir T. S. Butkaus aiškiai akademinio pobūdžio straipsnis „Mirtis kaip amžinas sugrįžimas“, kurį greičiau vertėtų spausdinti tokiuose leidiniuose kaip „Naujoji Romuva“, bet tikrai ne „Atole“, kad ir kokį polifoniškumą pastarasis teigtų. Bet nepaisant tokio pobūdžio klauzulių, pats almanachas įkrautas gana stipria jaunatviška, kiek „andergraundiška“, energija, kupinas smagių kūrybinių triukų, tokių kaip M.Buroko poetinė absurdo pjesė „Pirštelis“ bei jo siurrealistinės miniatiūros ar M.Gimžausko beveiksmė recenzija „Belaukiant ežero“, kurie organiškai įsilieja į „Atolo“ idėjinį kontekstą, tapdami originaliai ir išmoningai mąstančių kūrėjų pavyzdžiais. 

Atolas 1 (1996 m. spalis)

Atolas 1ATOLAS 1. Literatūrinės projaunuomenės rašTmenys

„Atolo“ redakcija: Tomas S. Butkus, Ieva Dunajevaitė (stilistė), Mantas Gimžauskas (red.), Mykolas Starkauskas ir kiti.

Iliustracijos: Helosas 1992 – 1994.

Adresas: Vilnius, Giedraičių 59 – 14 (redakcija).

Vilnius, B. Sruogos 52 („Vario Burnos“)

Atokas 1. Projaunuomenės puslapis. J. Icikzonaitė. Poezija
Atokas 1. Projaunuomenės puslapis. M. Burokas. Liepsnojančios žirafos
BEŽEMIAI
BEŽEMIAI – sąlygiškai vadinama poetų karta, į literatūrą atėjusi po žemininkų, debiutavusi ir subrendusi jau išeivijoje. Svarbiausi bežemių kartos atstovai – poetai Algimantas Mackus ir Liūnė Sutema. Bežemiai neturėjo savos literatūrinės „tribūnos“ kaip žemininkai, todėl dažnai spausdindavoo savo eilėraščius tuose pačiuose leidiniuose kaip ir jų vyresnieji kolegos. Su žemininkais jaunesniąją kartą siejo dėmesys Vakarų kultūrai. Literatūrai jie taip pat kėlė visų pirma estetinius, o ne patriotinius ar visuomeninius reikalavimus. Tačiau bežemių amžius ir patirtis lėmė kiek kitokį santykį su pačiu egzodu. Žemininkų poezijoje svarbi praradimo tema, toli likę namai jiems tebėra harmonijos erdvė, atrama, padedanti ištverti dabarties nykumą. Vadinamieji bežemiai tokios atramos nebeturi. „Šios generacijos dramos priežastis yra tai, kad jinai buvo per jauna visomis šaknimis įaugti ten [Lietuvoje] ir per mažai jauna visomis įaugti čia [išeivijoje]“, – taip apie savo kartą kalbėjo poetas Algimantas Mackus. Todėl egzodą jie suvokia kaip visišką tuštumą, gryną nebūtį. Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinio pavadinimas „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ davė du terminus, kuriais apibūdinama ši rašytojų karta. Bežemiai pavadinami egzodo augintiniais (t. y. išaugusiais jau ne gimtojoje žemėje), tačiau šiuo terminu kartais vadinami ir visi jaunesni už žemininkus išeivijos rašytojai. Dar dažniau vartojamas pavadinimas „neornamentuotos kalbos generacija“. Juo apibūdinamas ir bežemių santykis su kalba, ryškiausiai atsiskleidžiantis paties Mackaus kūryboje. Liūnė Sutema buvo priskirta prie A. Mackaus pradėtos poetinės krypties, naujo stiliaus, kuris pasižymėjo antitradicine, „negražia“, nejautria, šiurkščia, literatūriškai neornamentuota kalba. Literatūrologai bežemiams kartais priskiria ir dar keletą ryškesnių poetų, žemininkų ir bežemių bendraamžių, nepriklausiusių kokiai nors literatūrinei grupei Joną Meką (g. 1922), Birutę Pūkelevičiūtę (g. 1923), Vitaliją Bogutaitę (g. 1934).

BEŽEMIŲ KŪRYBA
Algimantas Mackus
Liūnė Sutema

APIE BEŽEMIUS IR JŲ KŪRYBĄ
Bežemiai. Valdemaras Kukulas. Viena iš daugelio, bet vienintelė (2007)
Bežemiai. Algirdas Julius Greimas. Algimantas Mackus, arba namų ieškotojas (1963)
Bežemiai. Dalia Satkauskytė. Lietuvių egzodo poezija. Bežemiai (2001)
Bežemiai. Dana Vasiliauskienė. Liūnė Sutema (1992)
Bežemiai. Henrikas Nagys. Augintiniai ir saulėgrąžos mėnulio šviesoje (1965)
Bežemiai. Julius Kaupas. Liūnės Sutemos debiutas (1957)
Bežemiai. Jurgis Blekaitis. Algimantą Mackų pažinojau artimai… (1981)
Bežemiai. Kostas Ostrauskas. Algimantas (1965)
Bežemiai. Rimvydas Šilbajoris. Egzodo augintiniai. Bendroji situacija (1992)
Bežemiai. Rimvydas Šilbajoris. Liūnės Sutemos žemėje (1992)
Bežemiai. Rimvydas Šilbajoris. Religiniai įvaizdžiai Algimanto Mackaus poezijoj (1992)
Bežemiai. Stasys Pilka. Algimantas Mackus – ir Jo buvo žemė! (1966)
Bežemiai. Vytautas Kavolis. Dar neradau tikrųjų žodžių… (Atsisveikinimo su A. Mackumi kalba, 1965)
Bežemiai. Živilė Bilaišytė. Algimanto Mackaus asmeniškai nepažinojau… (1981)
DARBININKAI (1932)
Rasytoju_grupe_Darbas„Darbas“ – tai K. Borutos iniciatyva susibūrusi kairiųjų rašytojų grupė, 1932 m. spalį išleidusi savo kūrybos almanachą „Pirmas darbas“ ir paskelbusi „Deklaraciją dėl literatūros, laisvės ir kultūros“. Grupei priklausė Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas, Vytautas Montvila, Ona-Halina Lukauskaitė ir Juozas Baltušis. Šio literatūrinio sąjūdžio atsiradimui tiesioginės įtakos turėjo A. Smetonos karo cenzūros 1931 m. lapkričio 10 d. sprendimas uždaryti žurnalą „Trečias frontas“. Žurnalą uždraudus, trečiafrontininkai pakriko ir išsisklaidė kas sau, nepasimetė tik K. Boruta, per nepilnus metus suorganizavęs naują jaunų literatų grupę. Pirmajame „Darbo“ almanache, kuris priešlapyje pavadintas „Pirmuoju darbu“, paviešinti 3 prozos kūriniai (Kazio Borutos „Apysaka apie paukštį būką“, Vytauto Montvilos „Simas Dundelė statė bažnyčią“, Juozo Baltušio „Raudonlapiai runkeliai“), 3 eilėraščių ciklai (Onos-Halinos Lukauskaitės „Brangiausias pėdas“, Kazio Jakubėno „Dalgių brolių dainos“, Vytauto Montvilos „Apie bedarbį, naktį ir saulę“) ir 2 publicistikos darbai (Antano Laisvydo „Po Italijos auksiniu dangum“, Vinco Davainio „Po svetimus kalėjimus“). K. Borutos „literatūros darbininkai“ („Darbo“ grupės nariai) atmetė buržuazinei visuomenei būdingą prievartinį literatūros ir gyvenimo atidalijimą ir pareiškė, kad gyvenimas ir kūryba yra nedalomas vienis: „Mes griežtai pasisakome už aktingą literatūrą, kad literatūra laimėtų gyvenimą, o gyvenimas literatūrą. Todėl mūsų kova dėl literatūros yra kova dėl kultūros, o kova dėl kultūros yra kova dėl laisvės.“ Rašytojų grupė „Darbas” siekė tęsti „Trečio fronto“ misiją, ją atitinkamai modifikavę. „Darbininkai“ atsisakė trečiafrontininkams būdingo griežto ideologinio angažavimosi, jų skelbiama socializmo idėja turėjo ne bolševikinį, o libertarinį atspalvį. Svarbiausia „Darbo“ grupei priklausiusių rašytojų inovacija buvo ta, kad „darbininkai“ deklaravo visiškai naują kūrybos metodą – „aktyvų realizmą“.Jie atmetė vadinamąjį „kritinį XIX a. realizmą“ ir nusprendė kurti naująjį realizmą, kuris „laužtų realybę tinkama kryptimi“. Deja, smetoninės valdžios represijos literatūrinį „Darbo” sąjūdį nutraukė jam net nespėjus įsibėgėti – 1933 m. K. Boruta buvo suimtas ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo, o jo bendraminčiai nesiryžo tęsti kūrybinių „Darbo“ ieškojimų.

DARBININKŲ KŪRYBA
Kazys Boruta
Vytautas Montvila

APIE DARBININKUS IR JŲ KŪRYBĄ
Darius Pocevičius. Užmirštas literatūrinis sąjūdis („Darbas“. Pirmoji rinktinė knyga, 1932)
Kazys Boruta: „Jūs, ne kas kitas, sumynėt po kojų asmens, spaudos, žodžio laisvę“ (Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba, 1980)
Darius Pocevičius. „Aktingos“ literatūros šauklys (Kazys Boruta. Kryžių Lietuva, 1927)
ĮŽANGA (1994)

Įžanga – 1994 m. pasirodęs jaunųjų kūrybos almanachas, kurio autoriai poezijoje ieškojo avangardinių alternatyvų, naujų raiškos formų ir gana netikėtų kalbėjimo būdų.  Almanacho pratarmėje rašoma: „Gal dar anksti tarti, kad šiuo almanachu debiutuoja nauja poetų grupė. Mes neskelbiame jokių programų, o kiekvieno mūsų eiles skaityti ir vertinti prašome skyrium. Šia knyga, beje, pratęsiame ir seną jaunųjų kūrybos almanachų leidimo tradiciją. „Prašau žodžio“, „Pavasario balsai“, „Ošia atžalynas“ – kas dar pamena apie septyniasdešimtuosius metus išėjusias knygeles? Savo praeitimi esame panašūs į jų autorius...“. Anot Valdemaro Kukulo, „Įžanga“ buvo nelyg antrosios bangos avangardo sambūris, kultūriškai nuosaikesnis, ne toks deklaratyvus ir negatyvus, jo viešos kolektyvinės akcijos buvo daugiau eksperimentavimas, o ne provokavimas. „Svetimi“ savo poetinio srauto produkciją pateikė kaip poezijos veiksmo, lemtingo judesio ženklą, o „Įžanga“ tiesiog nusakė savo vietą literatūrinio gyvenimo panoramoje”. Šio sambūrio poetus – Donatą Apanavičių, Tomą S. Butkų, Mantą Gimžauską (1976-2007), Darių Jakulevičių, Laurą Kalinauskaitę, Mindaugą Kvietkauską, Renetą Radavičiūtę, Antaną Šimkų ir Mindaugą Valiuką – jungė bendros nonkonformizmo, alternatyviojo meno paieškos, moderniosios lietuvių poezijos tradicijų kritika. Vėliau iš jaunatviškos saviraiškos išsivystė pakankamai skirtingos buvusių narių laikysenos – nuo alternatyvaus andergraundo iki pakankamai akademinės raiškos. Svarbiausia šio sambūrio kolektyvinės veiklos forma tapo poetinės akcijos, performansai ir hepeningai (pvz., almanacho pristatymo metu Vilniaus rašytojų klube jų vietą prie mikrofonų užėmė specialiai tam pakviesta krišnaistų grupė, kuri ėmė giedoti mantras). Deja, „Įžanga“ (kaip literatūrinis sambūris) gyvavo gana trumpą laiką. Nepaskelbę jokios bendros programos ir norėję, kad juos „skaitytų ir vertintų skyrium“, įžangiečiai netrukus išsiskirstė kas sau ir ėmė kurti atskirai. Kiek ilgėliau truko kūrybinė Manto Gimžausko-Šamano ir Tomo Slombo-Butkaus kūrybinė draugystė, kurią 2007 m. nutraukė tragiška Šamano mirtis.

 
ĮŽANGIEČIŲ KŪRYBA
Donaldas Apanavičius
Tomas S. Butkus
Mantas Gimžauskas
Renata Radavičiūtė
Antanas Šimkus
Mindaugas Valiukas

 APIE ĮŽANGIEČIUS IR JŲ KŪRYBĄ
Kornelijus Platelis. Eksperimentų mados (2006)
„Vario burnos“ yra taip, kad galėtų jų ir nebūti? (Tomo S. Butkaus interviu, 2003)
Marius Burokas. Capillata (Tomas S. Butkus. Generuotos kalbos mutacija, 2003)
Gabrielė Labanauskaitė. Ko norėtųsi paklausti generuotos kalbos mutacijos (Tomas S. Butkus. Generuotos kalbos mutacija, 2003)
In memoriam Mantas Šamanas Gimžauskas (2007)
Castor&Pollux. Dar kartą ugnis į štabus! (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)
Aleksandra Fomina. Kasdienybė kaip vaivorykštė (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)
Aušra Kaziliūnaitė. Šis tas apie ledlaužį (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)
Brigita Speičytė. Misija: „ŠamanasTM“ (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)
Castor&Pollux. Ugnis į štabus! (Mantas Gimžauskas. (vardas, pavardė) darbai, 1998)
Darius Pocevičius. Literatūra apie makulatūrą (Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus literatūrų kontrapunktai, 2007)
Mindaugas Valiukas: atėjęs – pamatęs – (ne?)nugalėjęs (interviu, 2008)
Aušra Martišiūtė. Flirtas su absurdu (Mindaugas Valiukas. Kreatyvo mirtis, 2006)
Sondra Simanaitienė. Kas pučia per Mindaugo Valiuko haiku langelį (Mindaugas Valiukas. Dambrelis, 2006)
Tomas Staniulis. Slaptasis lietuviško haiku meistras (Mindaugas Valiukas. Dambrelis, 2006)
Interviu: Mindaugas Valiukas keramiką keičia į vinis (2004)
Sondra Simanaitienė. Žiaurūs ir nekalti M. Valiuko žaidimai (Mindaugas Valiukas. Vogta vinis, 2003)
Ignas Kazakevičius. Labas, knygos trubadūrės! („Vario burnos“, 2005)
Linas Kanaras. Istorija vardu vario („Vario burnų“ dešimtmetis, 2003)
Sondra Simanaitienė. Keturi Slombo sparnai („Vario burnų“ dešimtmetis, 2003)
„Vario burnos“. Idėjų dirbtuvės 1992-2002 m.

JAUNŲJŲ POETŲ KŪRYBOS ALMANACHAS „ĮŽANGA“
Sudarė M. Kvietkauskas. Vilnius, 1994.  

Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Antanas Šimkus
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Darius Jakulevičius
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Donaldas Apanavičius
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Laura Kalinauskaitė
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Mantas Gimžauskas
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Mindaugas Kvietkauskas
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Mindaugas Valiukas
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Pradžios žodis
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Renata Radavičiūtė
Jaunųjų poetų kūrybos almanachas ĮŽANGA. Tomas S. Butkus
Keturi vėjai Nr. 1 (1924 m. sausis)







„Keturių vėjų“ redakcijos adresas (rankraščiams siųsti): Kaunas, Prezidento g-vė 4, trečias aukštas. Administracijos reikalais (pinigus siųsti, laikraštį užsisakyti) kreiptis: 1) Klaipėda, „Ryto“ b-vė, Turgaus gatvė 48-49, telef. 332 N. 2) Tilžė, „Ryto“ b-vė (Pavlovskio spaustuvė), Aukštoji gatvė 59, telef. 191 N. Viršelį dirbo J. Petrėnas. Iliustracijų nuotraukos pagamintos Ek. Karių b-vės fotografijoje. Klišė dirbo foto-cinkografija „Grafika“.

Keturi vėjai Nr.1 A. Šimėnas. Eilėraščiai
Keturi vėjai Nr.1 Antanas Rimydis. Piliečio gyvenimo protokolas
Keturi vėjai Nr.1 Butkų Juzė. Jaunų dienų tvarkoraštis
Keturi vėjai Nr.1 Escecha. Apie naujus daiktus (naujojo meno apžvalga)
Keturi vėjai Nr.1 Juozas Švaistas. Kalbos kultūra
Keturi vėjai Nr.1 Juozas Tysliava. Eilėraščiai
Keturi vėjai Nr.1 Kazys Binkis. Laiškas apie gegnes, spalius, vėjus, poėziją, poėtus ir kitokius daiktus
Keturi vėjai Nr.1 Kubistas Kairiūkštis
Keturi vėjai Nr.1 Liaudies kūryba. Žmonių žodžio gaminiai
Keturi vėjai Nr.1 P. Janeliūnas. Kazio Binkio pavasaris
Keturi vėjai Nr.1 P. T. Paldieninkai
Keturi vėjai Nr.1 Petras Tarulis. Nuovakarių skiauterys
Keturi vėjai Nr.1 Pranas Morkus. Eilėraščiai
Keturi vėjai Nr.1 Salys Šemerys. Baladė
Keturi vėjai Nr.1 Salys Šemerys. Mirties mirtis
Keturi vėjai Nr.1 T. Dievukai
Keturi vėjai Nr.1 Tadas Peiper. Naujoji ispanų poėzija
Keturi vėjai Nr.1 Tristan Tzara. DADA
Keturi vėjai Nr.1 Vincente Huidobro. Eilėraščiai
Keturi vėjai Nr.1 Viršelis
Keturi vėjai Nr.1 Vladimir Majakovskij. Broliai rašytojai!
Keturi vėjai Nr.1 Žengte marš!
Keturi vėjai Nr. 2 (1926 m. gruodis)










Redaktorius-leidėjas A. Rimydis. „Keturių vėjų“ administracijos reikalais kreiptis į „Spaudą“, Kaunas, Laisvės alėja 76 (pasaže). Rinkimą ir laužymą tvarkė J. Steponavičius. Spausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune.

Keturi vėjai Nr.2 99 romanai vieno žmogaus širdy
Keturi vėjai Nr.2 A.A. Balys Sruoga
Keturi vėjai Nr.2 Antanas Rimydis. Lietuvos poeto raportas
Keturi vėjai Nr.2 Chronika
Keturi vėjai Nr.2 Didelis skandalas
Keturi vėjai Nr.2 J. Petrėno pranešimas, skaitytas radio poezo koncerte
Keturi vėjai Nr.2 Juozas Švaistas. Kaip aš suliteratėjau
Keturi vėjai Nr.2 Juozas Žengė. Iš poemos ANYKŠČIŲ ŠILELIS
Keturi vėjai Nr.2 Juozas Žengė. Pavasario gramatika
Keturi vėjai Nr.2 Kazys Binkis. Radioekspromtas
Keturi vėjai Nr.2 Keturių vėjų kurija. Savos ir svetimos sąžinės perkratinėjimas
Keturi vėjai Nr.2 Ko verti mūsų knygynai
Keturi vėjai Nr.2 Paklausimas poetui Putinui
Keturi vėjai Nr.2 Pe. Netinkamai sprendžiami klausimai
Keturi vėjai Nr.2 Petras Tarulis. Trejos devynerios (apysakos fragmentas)
Keturi vėjai Nr.2 Teofilis Tilvytis. Šienas iš gėlių
Keturi vėjai Nr.2 Viršelis
Keturi vėjai Nr.2 „Keturių vėjų“ chronologija
Keturi vėjai Nr. 3 (1927 m. lapkritis)










„Keturius Vėjus“ redaguoja J. Petrėnas, leidžia „Keturių Vėjų“ b-vė, administracijos reikalais kreiptis į b-vę „Spauda“, Laisvės al. 72, redakcijos adresas (laikinas): Kaunas, Kalnų g-vė 20, b. 16

Keturi vėjai Nr.3 A. Šimėnas. Kodėl sunku suprasti naujuosius rašytojus
Keturi vėjai Nr.3 A. Šimėnas. P. Tarulio „Mėlynos kelnės“
Keturi vėjai Nr.3 Antanas Rimydis. Vietoje pesimistinės poemos
Keturi vėjai Nr.3 Atskiras pranešimas tiems, kurie rašo ar mano rašyti
Keturi vėjai Nr.3 Augustas Gricius. Bertašiaus dienos
Keturi vėjai Nr.3 J. P-nas. Iš Paryžiaus
Keturi vėjai Nr.3 Juozas Žengė. Eilėraščiai
Keturi vėjai Nr.3 Juozas Žengė. Lietuviškas pavasaris
Keturi vėjai Nr.3 Kazys Banaitis. Naujoji muzika
Keturi vėjai Nr.3 Kazys Binkis. Pasiutęs taksi
Keturi vėjai Nr.3 Keturių vėjų chronika
Keturi vėjai Nr.3 Keturių vėjų katalogas ir atskiros knygos
Keturi vėjai Nr.3 Keturių vėjų kurijos sekretoriato pranešimas
Keturi vėjai Nr.3 Pe. Keista recenzija
Keturi vėjai Nr.3 Petras Tarulis. Trejos devynerios
Keturi vėjai Nr.3 Teofilis Tilvytis. Eilėraščiai
Keturi vėjai Nr.3 Vaikų literatūra suaugusiems (Iš Keturių vėjų kurijos sekretoriato)
Keturi vėjai Nr.3 Viršelis
Keturi vėjai Nr. 4 (1928 m. vasaris)










„Keturių Vėjų“ redaktorius-leidėjas J. Petrėnas. Redakcijos adresas (laikinai): Kaunas, Kalnų g-vė 20, b. 16. Administracijos reikalais kreiptis į b-vę „Spauda“ Laisvės al. 72. Spausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune.

Atsisiųsti keturi vėjai nr.4 pdf formatu

Keturi vėjai Nr.4 A. S. Puškinas apie musų kritikus
Keturi vėjai Nr.4 A. Šimenas. Siurrealizmas
Keturi vėjai Nr.4 A. Šimėnas. Žodžio kilmė
Keturi vėjai Nr.4 Antanas Rimydis. Įžanga į „PAN-OR-DINAMO“
Keturi vėjai Nr.4 BLOCK-NOTES
Keturi vėjai Nr.4 Bronys Raila. Apie šuns galą
Keturi vėjai Nr.4 Dėmesio! Mes skelbiam savo jubiliejų!
Keturi vėjai Nr.4 Juozas Žengė. Baltoji litanija
Keturi vėjai Nr.4 Keturių vėjų chronika
Keturi vėjai Nr.4 Keturių vėjų dialogas su ekspertu doc. Tumu
Keturi vėjai Nr.4 Keturių vėjų teismas
Keturi vėjai Nr.4 Petras Tarulis. Piemeniška pasaka
Keturi vėjai Nr.4 Petras Tarulis. Trejos devynerios
Keturi vėjai Nr.4 Teofilis Tilvytis. Laiškas į vienuolyną
Keturi vėjai Nr.4 Viršelis
Keturių vėjų pranašas (1922.02.16)
„Keturių vėjų pranašas“ (1922) – kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa. Šis keturių lapų leidinys simboliškai išleistas1922 m. vasario 16 d. „Keturių vėjų pranašą“ parengė žurnalo sumanytojas Kazys Binkis, pasitelkęs pagalbon Petrą Tarulį, Salį Šemerį ir Juozą Butkų. Keturi tekstų autoriai į visas keturias puses laidė pašaipos, apmaudo, pykčio, pagiežos strėles. K. Binkis itin griežtai ir sarkastiškai įvertino 4 metų laikotarpį nuo Nepriklausomybės paskelbimo („Vasaris vėjas“), su panašiu sarkazmu rašė ir P. Tarulis („Peizažas“). Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė pats pirmasis leidinio tekstas K. Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“. Avangardistiniais posmais prabilo S. Šemerys ir J. Butkus. Tačiau svarbiausias „Keturių vėjų pranašo“ dokumentas manifestas, kurį pasirašė „Keturių vėjų kurija“. Tai išdidžios kolektyvinės sąmonės ir valios aktas „Mes jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini“, – kuris nubrėžė svarbiausią kryptį visam keturvėjininkų judėjimui.
Atsisiųsti „Keturių vėjų pranašą“ .pdf formatu
Keturių vėjų pranašas. Aleksej Remizov. Apie žmogų ir apie kiaulę
Keturių vėjų pranašas. Juozas Butkus. Rubajatai
Keturių vėjų pranašas. Kauno meno kronika
Keturių vėjų pranašas. Kazys Binkis „Gatvės išsišiepė iškabas...“
Keturių vėjų pranašas. Kazys Binkis. Salem Aleikum!
Keturių vėjų pranašas. Kazys Binkis. Vasaris vėjas
Keturių vėjų pranašas. Petras Tarulis „Staiga pražilo kudlota žemės barzda...“
Keturių vėjų pranašas. Petras Tarulis. Peizažas
Keturių vėjų pranašas. Romain Rolland. Le theatre popoulaire
Keturių vėjų pranašas. Salys Šemerys. Vėlė be vietos
Keturių vėjų pranašas. Salys Šemerys. „16“
Keturių vėjų pranašas. Viršelis
Keturių vėjų pranašas. X. Fonografas Laisvės alėjoj
Keturių vėjų pranašas. X. Vyriausis motyvas
Keturių vėjų pranašas. „Čiuto, lingo, čiutela...“
Keturių vėjų pranašas. „Keturių vėjų“ manifestas
KETURVĖJININKAI (1922–1928)
KETURI VĖJAI (19221928) XX a. 3-iojo dešimtmečio avangardistinis meno sambūris, susibūręs apie to paties pavadinimo literatūros žurnalą. Tai pirmoji organizuota lietuvių modernistų grupuotė, analogiška vakarietiškoms, pirmas bandymas revoliucionizuoti lietuvių literatūrą – griauti sustabarėjusius estetinius kriterijus ir kurti naujoviškai, išreiškiant epochos dvasią bei pakitusią meninę pasaulėjautą, įtvirtinti naują kūrėjo santykį su tikrove..„Keturvėjininkų“ sąjūdžio iniciatorius – Kazys Binkis, propagavęs modernųjį meną, 1922 m. pradėjęs organizuoti Kauno jaunųjų kūrėjų sueigas, vadinamuosius „paldieninkus“. Artimiausias K. Binkio pagalbininkas ir idėjinis vadovas buvo Juozas Petrėnas, pasirašinėjęs Petro Tarulio slapyvardžiu, jis vėliau ėmė vadovauti sambūriui. „Keturvėjininkų“ veikloje dalyvavo Salys Šemerys, Juozas Žlabys-Žengė, Antanas Rimydis, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Juozas Švaistas, Augustinas Gricius, Bronys Raila, „Keturių vėjų“ žurnale buvo publikuota 18 lietuvių autorių tekstai. Oficiali „Keturvėjininkų“ sąjūdžio pradžia - leidinys „Keturių vėjų pranašas“, išleistas 1922 m. vasario 16 d. Tai pirmasis viešas grupės pasirodymas – iššūkis, pateikęs modernistinę kūrybinę programą. 19241928 m. grupuotė leido avangardistinį žurnalą „Keturi vėjai“ (red. J. Petrėnas, išėjo 4 numeriai), kuris tapo svarbiausia literatūros maištininkų ir pervartos šauklių tribūna. Keturvėjininkai asimiliavo įvairių avangardistinių krypčių meninius atradimus, bet daugiausia rėmėsi vokiečių ekspresionizmu, rusų futurizmu, Vladimiro Majakovskio kūryba. Stengėsi įteisinti XX a. kosmopolitinės miestiškos civilizacijos ir lietuvių archajiško pasaulėvaizdžio jungtį, t. y. sukurti lietuvišką avangardizmo atmainą. „Keturvėjininkai“ vedė literatūrą iš provincialaus užsisklendimo į modernų europietiškumą, radikaliai reformavo požiūrį į meną, grožį, kūrybą, jos tikslus ir uždavinius, atskleidė naujų literatūros galimybių. Parengė dirvą būsimai pjūvininkų, granitininkų ir „Trečiojo fronto“ kartai. Daugiausia energijos skyrė žodžio reformai: siekė žodį, garsą išlaisvinti kaip savaiminę estetinę vertybę, skelbėsi „žodžio darbininkais“, racionaliai dirbančiais naujus „daiktus“. „Keturių vėjų“ sambūris sujudino inertišką tarpukario Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Kauno universitete 1927 m. suorganizuotas „Keturių vėjų“ literatūrinis teismas pripažino jų naujoviškumo pastangas, bet kaltino bravūra, šiurkštybėmis ir pretenzijomis. Marga ir greit išsikvėpusi „Keturių vėjų“ grupė, stokojusi aiškesnių teorinių pagrindų, per daug pasikliovusi deklaracijomis ir kolektyvine pramuštgalvyste, vis dėlto buvo vienas įspūdingiausių literatūros reiškinių, natūraliai iškilusių nepriklausomos Lietuvos sąlygomis. Jų literatūrinis maištas, stabų griovimas, eksperimentavimo įkarštis, įsitvirtinę kultūros atmintyje, tebedaro įtaką naujų laikų jauniesiems, skatina kuriančiojo subjekto aktyvumą ir drąsą.

KETURVĖJININKŲ KŪRYBA
Kazys Binkis
Antanas Rimydis
Salys Šemerys
Petras Tarulis
Juozas Žlabys-Žengė

APIE KETUR VĖJININKUS IR JŲ KŪRYBĄ
Adomas Jakštas. Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj (Židinys, 1926) (1)
Adomas Jakštas. Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj (Židinys, 1926) (2)
Adomas Jakštas. Keturių vėjų pranašas, 4 p in. 4, 1922 (Draugija, 1922)
Alfonsas Nyka-Niliūnas. „Keturi vėjai“ ir keturvėjininkai (1949)
Algirdas Julius Greimas Kazimieras Binkis. Įnašas į „literatūrologiją“ (1988)
Algirdas Julius Greimas. Binkis – vėliauninkas (1942)
Balys Gražulis. Mano pažintis su keturvėjininkais (1975)
Bronys Raila. Šaunaus maišto pabaiga (1974)
Bronys Raila. Sušukuota kompanija – „senieji“ ir „jaunieji“ (1967)
Dalia Striogaitė. Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą (2004)
Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2002) (1)
Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2002) (2)
Giedrius Viliūnas. Keturvėjininkų poetinės programos sandara (2002) (3)
Juozas Žengė. Kaip „Keturi Vėjai“ užėmė radio stotį (1936)
Juozas Žengė. Kalbos imago (1934)
Juozas Žengė. Kas buvo „Keturių vėjų“ padielnikai (1939)
Juozas Žengė. „Keturių vėjų“ kūrybos nagrinėjimai (1940)
Kostas Ostrauskas. Kazys Binkis. Literatūrinis portretas (1997)
V. Gelažis. Besiblaškančios buržuazinės inteligentijos poetas. Kibirkštis (1925)
Vincas Mykolaitis-Putinas. Mūsų futuristai (1926)
Vygantas Šiukščius. „Keturių vėjų“ aura. Akcijos (2004)
„Keturiems vėjams“ bemirštant. Kibirkštis (1925)
„Keturių vėjų“ teismas (7 meno dienos, 1927)
MIESTELĖNAI (1991-1999)

Kultūros ir literatūros almanachas „Miestelėnai“ (1991 m., 1995 m., 1999 m. , redaktorius ir sudarytojas Eugenijus Ališanka) – tai savotiškas vieno žmogaus (E. Ališankos) kultūrinis sąjūdis, bandęs sumoderninti lietuvių kultūrą ir literatūrą, siūlęs atsisakyti lietuvių literatūroje vyraujančių agrokultūrinių tradicijų, propagavęs postmodernistinę miesto kultūros idėją. Kas ketveri metai buvo išleisti trys alamanacho numeriai: „Miestelėnai. Tauros almanachas“ (Taura, 1991), „Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra“ (Taura, 1995), „Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra“ (Gervelė, 1999). Leidinio centre – miesto kultūros, XX a. pabaigos civilizacijos, postmodernizmo problemos, sprendžiamos pasitelkus esė, prozos ir poezijos kūrinius. Trijuose almanacho numeriuose spausdinti moderniųjų Lietuvos rašytojų bei eseistų (V. P. Bložės, K. Navako, V. Daunio, V. Rubavičiaus, A. Juozaičio, J. Ivanauskaitės, D. Kajoko, K. Ostrausko, R. Tamošaičio) tekstai ir verstinė postmoderniųjų užsienio autorių kūryba. Pirmojo almanacho numerio (1991) centras – išgryninta miesto idėja. Įžanginiame žodyje sudarytojas skelbia būtinumą kondensuoti kūrybines pastangas, įžvalgas ir nuojautas į miestą, kaip žodį, rašomą iš didžiosios raidės, kaip „daiktą, kiek didesnį už žmogų“, kaip dvasinę tikrovę žmogaus, kuris vadinamas miestelėnu: „Miestas patiria savo pilnatvę ne mūruose ir ne rūmuose – jo centras – miesto žmogus – miestelėnas. Miestas – tai statinys dvasioje, statinys, kurį statome savo kasdieniu darbu – mes, miestelėnai, gildijų ir cechų nariai, amatininkai – poetai, dailininkai, filosofai“. Almanache nagrinėjama ir lietuvių tautos bei literatūros „sumiestinimo“ tragedija, apie kurią didžioji lietuviškos literatūros dalis byloja su neslepiamu skausmu. Antrasis „Miestelėnų“ numeris (1995) tyrinėja keturias, iš pirmo žvilgsnio nesusijusios sąvokas: miestą – postmodernizmą – Rytus – religiją. Daugiausia dėmesio almanache susilaukia postmodernizmas. Skirtingi autoriai iš įvairių pozicijų analizuoja šį nevienareikšmį kultūros darinį kaip visuotinę istorinę kategoriją, kaip naują epochą, kuri žymi kultūros „pabaigos pabaigą“. Daugiausia almanache kalbama apie postmodernizmo pirmtakus, jo istoriją ir skiriamuosius bruožus, tačiau akcentuojami ir kiti, postmodernizmo fone ryškėjantys svarbūs dalykai – religijos situacija ir likimas, Rytų kultūrų veikmė, neklasikinio diskurso užuomazgos. Trečiojo numerio (1999) autoriai – miestelėnai: filosofai, kultūrologai, muzikologai, poetai, rašytojai – svarsto svarbiausius nūdienės kultūros dalykus įsiklausydami į tylą, kalba apie tylos kategoriją, pagaliau apie pačią tylą. Leidinio sudarytojas E. Ališanka, remdamasis G. Steinerio, L. Wittgensteino ir kt. filosofų mintimis, parodo tylos vaidmens iškilimą mūsų kultūroje, bando užčiuopti šio reiškinio priežastis. „Žaidžiant E. Ališankos metaforomis, jo teksto neapibrėžtumu ir nuolatiniu prasmių ieškojimu, tokį rašymą būtų galima pavadinti (ne)sąmoningu ėjimu į tylą, vengiant parodyti savo vertybines orientacijas, kalbant metakalba, vengiant minčių raiškos originalumo, slepiant individualumą“ (Gitana Notrimaitė). E. Ališankos „Miestelėnai“ buvo savalaikis kultūros reiškinys, tačiau sunkiai identifikuojamas dėl pernelyg didelio užsižaidimo postmodernistinėmis vingrybėmis, tad svariausias šio sąjūdžio įvertinimas priklauso ateities kartoms.

Pirmoji rinktinė knyga „Darbas“ (1932 m. spalis)
Almanachas_DARBAS




Pirmajame „Darbo“ almanache išspausdinti 3 prozos kūriniai (Kazio Borutos „Apysaka apie paukštį būką“, Vytauto Montvilos „Simas Dundelė statė bažnyčią“, Juozo Baltušio „Raudonlapiai runkeliai“), 3 eilėraščių ciklai (Onos-Halinos Lukauskaitės „Brangiausias pėdas“, Kazio Jakubėno „Dalgių brolių dainos“, Vytauto Montvilos „Apie bedarbį, naktį ir saulę“) ir 2 publicistikos darbai (Antano Laisvydo „Po Italijos auksiniu dangum“, Vinco Davainio „Po svetimus kalėjimus“). Pirmoji rinktinė knyga „Darbas“. Knygos redakcija K. Borutos, grafika Mečio Bulakos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“, Kaunas, Gedimino gatvė 36, studentų valgykla, Kazys Jakubėnas, 1932 m.
Literatūros almanachas „Pirmas darbas" (1932). Deklaracija dėl literatūros, laisvės ir kultūros
Literatūros almanachas „Pirmas darbas" (1932). Pastabos
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Antanas Laisvydas. Po auksiniu Italijos dangum
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Halina Lukauskaitė. Brangiausias pėdas
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Juozas Baltušis. Raudonlapiai runkeliai
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Kazys Boruta. Apysaka apie paukštį buką (1)
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Kazys Boruta. Apysaka apie paukštį buką (2)
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Kazys Jakubėnas. Dalgių brolių dainos
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Vincas Davainis. Po svetimus kalėjimus (1)
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Vincas Davainis. Po svetimus kalėjimus (2)
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Vytautas Montvila. Apie bedarbį, naktį ir saulę
Literatūros almanachas „Pirmas darbas“ (1932). Vytautas Montvila. Simas Dundelė statė bažnyčią
RAKETA (1929 m.)
RAKETA (1929) literatūros almanachas, sudarytojo Vytauto Montvilos pavadintas „vienkartiniu meno leidiniu“. Deja, V. Montvilos mintims paversti jį mėnesiniu meno žurnalu nebuvo lemta išsipildyti, nes 1929-1931 m. poetas buvo įkalintas už antifašistinę veiklą. V. Montvila buvo kairiųjų pažiūrų literatas, tvirto charakterio, itin jautrus neteisybei ir žmogaus pažeminimui. Almanachas „Raketa“ gimė jo galvoje kaip atsvara pernelyg formalistiniam „Keturių vėjų“ sąjūdžiui. Keturvėjininkus V. Montvila apkaltino tuščiažodžiavimu, dirbtiniu pozavimu, smulkiaburžuaziniu maivymusi („Mes to nenorime, nes visa tai dvokia ne mūs pseudoromantizmu, o tik jo mėšlu. Mums reikalingi ereliai, o ne kaliausės!“) ir nutarė eiti „kitu keliu“ priešpastatyti jiems socialinės pakraipos literatūros idėją. „Raketoje“ kūrėjas yra nebe padauža ir tabu laužytojas, o „meno darbininkas“, kuris žengia į „literatūros frontą“: „Mums reikalinga jėga. Ne lokomotyvų jėga, kurią garbino keturvėjininkai, o jėga, glūdinti mumyse pačiuose.“. Telkti kairiuosius rašytojus ir sudaryti almanachą V. Montvilai padėjo kitas politinis Smetonos režimo kalinys Kazys Jakubėnas, 1929 m. irgi suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti už pasikėsinimą į Voldemarą. „Raketoje“ buvo surinkta visa puokštė „meno darbininkų“, kurie po kelerių metų tapo trečiafrontininkais. Nors „Raketa“ istorijoje išliko kaip vienkartinis projektas, tačiau jį galima pavadinti literatūriniu sąjūdžiu tvirta „Trečiojo fronto“ užuomazga.

ALMANACHAS „RAKETA“
Raketa. C. Apsižvalgius
Raketa. Enša. Michailovskį minint
Raketa. Kazys Boruta. Paklausimas Liudui Girai
Raketa. Kazys Jakubėnas. Mes
Raketa. Kiekviena nors ir gražiausiai pareikšta...
Raketa. Kitu keliu (manifestas)
Raketa. Kt. Studentų literatų būrelis
Raketa. Lietuviškojo pseudoromatizmo teismas
Raketa. Petras Cvirka. Šaldros daina
Raketa. R. Ta. Laiškas į kaimą
Raketa. V. Laiško paslaptis
Raketa. Vytautas Montvila. Laisvei
Raketa. Vytautas Montvila. Tarp vėjų
RIBOS (1994)

Ribos 1994 m. išleistas Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentų kūrybos almanachas, apimantis poeziją, prozą, esė ir interviu. Almanachą parengė Marius Ivaškevičius, Nijolė Keršytė ir Romualda Stonkutė. Nemažai apie patį almanachą, jo pavadinimo ir sudarymo motyvus pasakoma leidinio pratarmėje: „Mes, nedidelė grupė Vilniaus universiteto trečio kurso lituanistų, paskatinti prof.V.Daujotytės leisti almanachą, ėmėme rengti vakarinius pokalbius. Mėginome kurti mąstančių ir kuriančių žmonių dialogą. Bandėme suvokti save, rasti tapatų sau, nusakyti savo santykių su literatūra, kultūra, valstybe ribas. Mūsų pokalbiuose ryškėjo ne tiek tai, kuo mes panašūs, kiek tai, kuo esam skirtingi. Netikėtai vėrėsi naujos ribos: riba tarp racionalios-loginės ir intuityvios-metaforinės kalbos, riba tarp autentiško mąstymo ir „protinių žaidimų“, riba tarp bohemiškos dvasios ir akademinės minties. Tačiau bene paradoksaliausia buvo riba tarp „kuriančių vyrų“ ir „mąstančių moterų“. Iš tiesų almanache spausdinama tokių „kuriančių vyrų“ kaip Arnas Ališauskas, Darius Šimonis, Rimvydas Stankevičius ir Dainius Gintalas poezija bei Mariaus Ivaškevičiaus proza ir „mąstančių moterų“, tokių kaip Birutė Švedaitė, Aistė Birgelytė, Nijolė Keršytė ir Radvyda Vaišvilaitė pamąstymai, esė. Taigi, skirtingai nei „Įžangos“ poetų sambūris, rengęs viešas akcijas, „Ribų“ atstovai buvo daugiau kamerinio pobūdžio, tyliai kuriančio ir vienas kitam savo poeziją skaitančio jaunimo klubas, neturėjęs bendros programos ir pabrėžęs, kad almanacho autoriai – visiškai skirtingos asmenybės. Almanache konstatuojama, kad baigėsi literatūros kaip kultūrinio pasipriešinimo laikas ir atėjo grynosios individualiosios kūrybos metas.

RIBIEČIŲ KŪRYBA
Arnas Ališauskas
Dainius Gintalas
Marius Ivaškevičius
Rimvydas Stankevičius
Darius Šimonis

 APIE RIBIEČIUS IR JŲ KŪRYBĄ

Jaunųjų rašytojų situacija: ryšiai ir atotrūkiai (2006)
Karolis Baublys. „Akmeny pamirkiau pirštus..." (Arno Ališausko, Rimvydo Stankevičiaus, Dariaus Šimonio PK, 2003)
Linas Kranauskas. Knygos ore apie Dariaus Šimonio „Rykštę“ (2003)
Darius P. Imk ir skaityk. (D. Šimonio knygos „Rykštė” skaitymo instrukcija) (2001)
Liudas Giraitis. Darius Šimonis ir jo „Rykštė“. Lietuviškas natūralizmas: tarp Niujorko, Fudzijamos ir „kralikų“ (Darius Šimonis. Rykštė, 2001)

STUDENTŲ KŪRYBOS ALMANACHAS „RIBOS“
V.: Vilniaus universiteto leidykla, 1994. – 116 p. Parengė: Marius Ivaškevičius, Nijolė Keršytė, Romualda Stonkutė. Dailininkė Lepsokas (J. Pesliakaitė). Redaktorė Dalia Vėbrienė. Almanachas sudarytas iš VU filologijos fakulteto trečio kurso studentų lituanistų kūrinių.

Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Aistė Birgerytė ir Giedrė Šmitienė. Iš pokalbio apie kritiką ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Aistė Birgerytė. Svajoti ateinantiems galima
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Apie stebuklus. Dainių Gintalą kalbina Romualda Stonkutė
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Arnas Ališauskas. Poezija
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Birutė Švedaitė. Laiškas studijų draugams
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Dainius Gintalas. Iš ciklo „Impresijos“
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Darius Šimonis. Poezija
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Giedrė Šmitienė. Laiškas sau
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Ieva Smiltis. Poezija
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Marius Ivaškevičius. Proza: Mūsų meilės Vilniui traukinys
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Marius Ivaškevičius. Proza: Prastam susprogusiam viešbuty
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Marius Ivaškevičius. Proza: Šaldytuvo dėžė
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Nijolė Keršytė. Filosofo laiškai poetui arba Prae scriptum
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Nijolė Keršytė. Poezijos klasta
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Pokalbis apie valstybę (Aistė, Nijolė, Brigita, Giedrė)
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Pokalbis su Penktuoju
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Radvyda Vaišvilaitė. Apie tylą
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Rimvydas Stankevičius. Poezija
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Sustoti ar peržengti? Įžanginis alamanacho rengėjų žodis
Studentų kūrybos almanachas RIBOS. Virginija Tamošiūnaitė. Poezija
SVETIMI (1991-1994)

Poetų grupė SVETIMI, anot pačių autorių, pradėjo gyvuoti 1991-ųjų metų rudenį, o pirmoji publikacija atsirado 1993 metų „Poezijos pavasaryje“, kuriame buvo išspausdinti „Svetimais“ save pasivadinusių penkių poetų – Dainiaus Dirgėlos, Valdo Gedgaudo, Alvydo Šlepiko, Donato Valančiausko ir Evaldo Ignatavičiaus – eilėraščiai. Kiek vėliau prie grupės prisijungė dar vienas Vilniaus universitete studijuojantis poetas Liutauras Leščinskas. „Svetimų“ pasisakymus persmelkia įtampa tarp literatūrinės kūrybos ir konkrečios socialinės tikrovės, tarp teksto ir suvokėjo. Šiai grupei svarbiausia, anot literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, vienokį – tradicinį, nebekūrybingą – literatūros susvetimėjimą pakeisti kitokiu, ją išjudinsiančiu svetimumu. Tad šios grupės nariai savo savotiškame manifeste „Svetimumo kvintesencija“, išspausdintame 1994 metais pasirodžiusioje jų antologijoje „Svetimi“, teigia: „Kuo tekstas taps „svetimesnis“ autoriui, tuo savesnis jis taps skaitytojui“. Taip pat čia jie teigia laikąsi postmodernistinės autoriaus „marinimo“ strategijos, naikiną reikšmingo rašytojo vaidmens ir rimtos laikysenos stereotipą, o savo tekstų tikrąją autorystę priskirią kalbai ir visuomenei, na o grįžti į visuomenę poezija gali pirmiausia žaidimu, humoru ir autoironija. Tokiu būdu, egzistenciškai įtemptas ir depresyvus A. Marčėno ir S. Parulskio santykis su tradicija šios grupės poetų panaikinamas, o aukštoji literatūra, jai  atstovaujančios figūros tampa medžiaga ironijai, parodijai ir autoironijai. Bet, anot to paties M. Kvietkausko, tiek antologijoje, tiek knygose didelė eilėraščių dalis atrodo kaip pirmieji studentiški bandymai, padrikoki formos ieškojimai, kurie neparemia jų ambicingos programos. Nežiūrint į tai, lyrinės poetikos tradiciją bandydami grįsti socialinės realybės kalba, banaliomis buitiškomis žodžių prasmėmis, žiniasklaidos klišėmis, daugiabučių rajonų namų peizažu, grupės autoriai sukūrė paradokso ir ironijos bei žaismės kupinų tekstų. Deja, išleidusi minėtąją antologiją, o vėliau ir pirmąsias knygas (ir tai ne visi), „Svetimi“ kaip literatūrinė grupė nustojo egzistuoti, o kai kuriuos iš jų ištiko ilga kūrybinė pauzė (E. Ignatavičius) ar net tyla (D. Valančiauskas).

SVETIMŲ KŪRYBA
Dainius Dirgėla
Valdas Gedgaudas
Alvydas Šlepikas

APIE SVETIMUS IR JŲ KŪRYBĄ
Loreta Jakonytė. Rašytojo laikysena visuomenėje. Žvilgsnis į pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį (2005)
Valdemaras Kukulas apie Eugenijų Ignatavičių (Su blizgančiais šaukštais prieš klasiką, 2006)
Karolis Baublys. Atgimstančių vertybių pasaulis (Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas, 2005)
Su tylos artėjančiu. Poetą Alvydą Šlepiką šnekina Liudvikas Jakimavičius (2003)
Sigitas Geda apie „Svetimus“ (Iš mėlynųjų mansardų, 2002)

SVETIMI „POEZIJOS PAVASARIUOSE“

Svetimi „Poezijos pavasaryje“ 1992 m.
Svetimi „Poezijos pavasaryje“ 1993 m.
TREČIAFRONTININKAI (1930–1931)

TREČIAS FRONTAS (1930–1931) – avangardistinis kairiosios orientacijos rašytojų sambūris, kritikavęs oficialiąją to meto ideologiją, klerikalizmą ir tuometinio literatūrinio gyvenimo sąstingį. Trečiafrontininkai, pasivadinę „rašytojų aktyvistų kolektyvu“, leido savo „literatūros gazietą“ – žurnalą „Trečias frontas“. Per 1930–1931 m. išėjo 5 „Trečio fronto“ numeriai. 1931 m. lapkričio mėnesį spaustuvėje surinktą 6–7 numerio tiražą smetoniška cenzūra uždraudė spausdinti, o patį žurnalą uždarė. Žurnalo ir paties sąjūdžio iniciatorius buvo poetas Kazys Boruta. anuomet politinis emigrantas. Dar 1926 m. laiškuose iš Vienos jis rašė apie ketinimus suburti „drąsių bernų kompaniją“ ir išleisti „bernišką žurnalą“, kad galėtų Lietuvoje sukelti gerą triukšmą. „Trečio fronto“ idėjos užgimė iš tuometinio meno sustabarėjimo ir jo apsiribojimo tuščiu formalizmu, iš  nepasitenkinimo autokratiniu Smetonos režimu ir neslepiamų simpatijų socializmui. Trečiafrontininkai siekė atsitraukti nuo hermetiškų estetinių reformų – jie deklaravo meninių priemonių paprastumą, į pirmą vietą iškeliant ne formą, o turinį. Pagrindinė „Trečio fronto“ idėja – tikroji kūryba yra ne tuščias žodis, o socialiai prasmingas veiksmas. Sąjūdis propagavo aktyvizmą (aktyvų kūrėjo dalyvavimą visuomenės gyvenime), o pagrindiniu judėjimo simboliu tapo „kovojantis lietuviškas bernas, kuris pūslėtom rankom, barbariška, bet gražia, maištingai galinga siela eina užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės". Keturvėjininkai atsiribojo ne tik nuo maironiškos romantikos, bet ir nuo ganėtinai naujų literatūros reiškinių: futurizmo ir „susenusio jaunumo“ („Keturių vėjų“), kaltinamo sąstingiu, pasyvumu, užsidarymu estetinių eksperimentų „nepermatomo stiklo pilyse“. Trečiafrontininkai skelbėsi esą trečiosios kartos atstovai, einantys po simbolistų ir keturvėjininkų. Jie suformavo tuo metu naują ir radikalų literatūros metodą – neorealizmą (realizmo, ekspresionizmo ir futurizmo sintezę), „Trečio fronto“ estetikai didžiausią poveikį darė kairieji vokiečių ekspresionistai, „naujasis daiktiškumas“, rusų konstruktyvizmas. Deja, vėlesniuose numeriuose trečiafrontininkai atsisakė stichinio maištingumo, berno kulto, avangardistinių formos eksperimentų ir pasuko proletarinės literatūros link (kompiliacinis 5-ojo numerio straipsnis „Proletarinės literatūros prasiveržimas“ yra tarsi antrasis „Trečio fronto“ manifestas, kuriame paskelbta, kad lietuviškas bernas keičiamas kovojančiu proletaru). Radikalaus proletariškumo linkme žurnalą pakreipė J. Radžvilas-Korsakas, supaprastintai teigęs klasinį literatūros pobūdį, o idėjiniu vadovu buvo parinktas L. Averbachas, Maskvoje formavęs marksistinės literatūros principus. Modernistinį pasaulėvaizdį iškeitę į marksistinę ideologiją, keturvėjininkai siekė internacionalinio konteksto, ieškojo bendraminčių kitose šalyse, kontaktavo su darbininkais, bandė įstoti į Tarptautinį revoliucinių rašytojų susivienijimą. „Trečio fronto“ reikšmė vėlesniais metais buvo smarkiai iškraipyta dėl ideologinių priežasčių. Sovietmečio literatūrologijoje „Trečias frontas“ tapo pernelyg sureikšmintas kaip vienintelis teisingas prieškario menininkų kelias, gerokai perdėtas ir jo poveikis lietuvių literatūros raidai. Tuo tarpu atkūrus Nepriklausomybę, trečiafrontininkai buvo nepelnytai apšaukti .„Bolševizmo variagais“  – jie tiesiog laikėsi europietiškai suvokto socializmo idėjos ir progresyvių kairiųjų pažiūrų, vyravusių to meto Europoje.

TREČIAFRONTININKŲ KŪRYBA
Kazys Boruta
Petras Cvirka
Salomėja Nėris
Jonas Šimkus

APIE TREČIAFRONTININKUS IR JŲ KŪRYBĄ

Bronius Vaškelis. „Trečio fronto“ keliai ir klystkeliai (1982) (1)
Bronius Vaškelis. „Trečio fronto“ keliai ir klystkeliai (1982) (2)
Trečias frontas Nr.1 (1930 m. sausis)








TREČIAS FRONTAS N 1. RAŠYTOJŲ AKTYVISTŲ KOLEKTYVO LITERATŪROS GAZIETA. Redaktorius-leidėjas ANTANAS VENCLOVA. Redakcinę kolegiją sudaro BRONYS RAILA, JONAS ŠIMKUS ir ANTANAS VENCLOVA.
KAUNAS, 1930 M. SAUSIO MĖN.


Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.1pdf formatu

Trečias frontas Nr.1 A. Ragaila. Platyn (kelios pastabos)
Trečias frontas Nr.1 Antanas Venclova. Žmogus tarp pjūklų (apysaka)
Trečias frontas Nr.1 Bronys Raila. Autoportretas
Trečias frontas Nr.1 E. Erika. Invalydas su gramafonu, Iš literato užrašų apie Vakarų Europą
Trečias frontas Nr.1 Eilėraščiai apie Baltiją
Trečias frontas Nr.1 Emils Skujenieks. Latvių moderniškieji lyrikai
Trečias frontas Nr.1 J. M. Ilgų ausų istorijėlė
Trečias frontas Nr.1 J. M. Literatūros senienų sankrova
Trečias frontas Nr.1 J. Radžvilas. Pamokslas broliam
Trečias frontas Nr.1 Jonas Šimkus. Aktyvizmo maršas
Trečias frontas Nr.1 K. Lino. Pro vokiško knygyno langą
Trečias frontas Nr.1 Ką dirbam („Trečio fronto“ kronika)
Trečias frontas Nr.1 Kamilius. Dvylikta valanda turi išmušti
Trečias frontas Nr.1 Kas bus kitam „Trečio fronto“ numery
Trečias frontas Nr.1 Kostas Gelvainis. Kalėjimo Kalėdos
Trečias frontas Nr.1 Literatūros broliam
Trečias frontas Nr.1 MES PASIRYŽOM (Rašytojų aktyvistų kolektyvo manifestas)
Trečias frontas Nr.1 Moderninė latvių lyrika (Emilio Skujenieko vertimai)
Trečias frontas Nr.1 Petras Čiurlys. Akmuo
Trečias frontas Nr.1 Petras Cvirka. Kaip viršaitis vieškelius vedė
Trečias frontas Nr.1 Pr. Daugnora. Realizmo renesansas
Trečias frontas Nr.1 Pranas Morkūnas. Šaipėrantas
Trečias frontas Nr.1 Viršelis
Trečias frontas Nr.2 (1930 m. balandis)



„Trečio Fronto“ N 1 turėjo didelį pasisekimą. Jis beveik visas buvo bematant išpirktas. Neabejojame, kad taip bus ir su antruoju numeriu, kurį leidžiame jau didesnį, bet kainą paliekame tą pačią — 1 Lt. Dovanai „Tr. Fr.“ niekam nesiunčiame. Kas atsiųs mum 4 litus, gaus visus keturis šiais metais išeinančius „Trečio Fronto“ numerius.
ADMINISTRACIJA

TREČIAS FRONTAS N 2. RAŠYTOJŲ AKTYVISTŲ KOLEKTYVO LITERATŪROS GAZIETA. Redaktorius-leidėjas ANTANAS VENCLOVA. Redakcinę kolegiją sudaro BRONYS RAILA, JONAS ŠIMKUS ir ANTANAS VENCLOVA. KAUNAS, 1930 M. BALANDŽIO MĖN.


Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.2 pdf formatu

Trečias frontas Nr.2 Administracijos pranešimas
Trečias frontas Nr.2 Antanas Biliūnas. Žirantas (apysaka)
Trečias frontas Nr.2 Antanas Venclova. Užkimusio krašto rūkas
Trečias frontas Nr.2 Antanas Venclova. Žemiausias tavo tarnas
Trečias frontas Nr.2 Bronys Raila. Kritikai iš literatūrinio liūno
Trečias frontas Nr.2 Gautos knygos.
Trečias frontas Nr.2 J. Radžvilas. Aktyvizmo pagrindus tiesiant
Trečias frontas Nr.2 Jauniesiems mūsų broliams („Trečio fronto“ redakcinės kolegijos kreipimasis)
Trečias frontas Nr.2 Jonas Šimkus. Benkarto dalia
Trečias frontas Nr.2 Jonas Šimkus. Per visus paprastus vakarus
Trečias frontas Nr.2 Jonas Šimkus. Pylimui tiesiantis
Trečias frontas Nr.2 K. Lino. Reportažo ir montažo principas literatūroje
Trečias frontas Nr.2 Kazys Boruta. Laukiant traukinio
Trečias frontas Nr.2 Kazys Boruta. Nauji eilėraščio faktai
Trečias frontas Nr.2 Kazys Boruta. Su minia
Trečias frontas Nr.2 Kazys Jakubėnas. Ilgu be vėtrų
Trečias frontas Nr.2 Mūsų knygos
Trečias frontas Nr.2 Mūsų kronika
Trečias frontas Nr.2 Pastabos
Trečias frontas Nr.2 Petras Cvirka. Eilėraščiai
Trečias frontas Nr.2 Petras Cvirka. Superfosfatas. Apysaka
Trečias frontas Nr.2 Poezijos vertimai
Trečias frontas Nr.2 Pr. Daugnora. Dėl kai kurių neorealizmo formalinių faktų
Trečias frontas Nr.2 Redakcijos pranešimas
Trečias frontas Nr.2 Už Lietuvos sienų
Trečias frontas Nr.2 ŽINGSNIS TOLYN (Rašytojų aktyvistų kolektyvo kreipimasis)
Trečias frontas Nr.3 (1930 m. spalis)

Trecias frontas Nr.3

Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.3 pdf formatu

Trečias frontas Nr.3 AKTINGOS LITERATŪROS GAZIETĄ – REMKIT!
Trečias frontas Nr.3 Antanas Tulys. Bankas užsidarė. Apysaka
Trečias frontas Nr.3 Antanas Venclova. Jei versmė išdžiūsta. Apysaka
Trečias frontas Nr.3 Bronys Raila. Aristokratai, „meisteriai“, gizeliai, salonai ir misticizmo smarvė (atsak. J. A. Herbačiauskui)
Trečias frontas Nr.3 Iš Carlo Sandburgo poezijos
Trečias frontas Nr.3 J. R. Inteligentijos klausimu
Trečias frontas Nr.3 Jonas Radžvilas. Bernas literatūroj. Platesnės studijos škicas
Trečias frontas Nr.3 Jonas Šimkus. Eilėraščiai
Trečias frontas Nr.3 Jonas Šimkus. Prie krintančio vandens. Apysaka
Trečias frontas Nr.3 Ką dirbame („Trečio fronto“ kronika)
Trečias frontas Nr.3 Kazys Boruta. Nykos valsčių saulėlydžiai
Trečias frontas Nr.3 Kazys Boruta. Prieš saulėtekį su beržais
Trečias frontas Nr.3 Knygos
Trečias frontas Nr.3 Kostas Korsakas. Eilėraščiai
Trečias frontas Nr.3 Lietuva šaukia mus („Trečio fronto“ kreipimasis)
Trečias frontas Nr.3 Mes gavome
Trečias frontas Nr.3 Mūsų padėka
Trečias frontas Nr.3 Pastabos
Trečias frontas Nr.3 Petras Cvirka. Iš romano „Nemunas žydi“
Trečias frontas Nr.3 Petras Cvirka. Kai laukų nieks nearia
Trečias frontas Nr.3 Už Lietuvos sienų
Trečias frontas Nr.4 (1931 m. vasaris)

Trecias Frontas Nr.4

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.4 pdf formatu

Trečias frontas Nr. 4. Jonas Radžvilas. Tendencija ir literatūra
Trečias frontas Nr. 4. Latvių lyrikos vertimai
Trečias frontas Nr. 4. V. Drazdauskas. Flirtas ir kultūra. Apie J. Savickio knygas
Trečias frontas Nr.4. Iš lentynos
Trečias frontas Nr.4. Kreipimasis į skaitytojus
Trečias frontas Nr.4. Pastabos
Trečias frontas Nr.4. Tragiška kasdienybė
Trečias frontas Nr.4. Už Lietuvos sienų
Trečias frontas Nr.5 (1931 m. gegužė)

Trecias Frontas Nr.5

Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.5 pdf formatu

ŽEMININKAI
ŽEMININKAI išeivijos poetų sąjūdis, 1951 m. JAV išleidęs naujosios lietuvių išeivių poezijos antologiją „Žemė“ (redaktorius Kazys Bradūnas). Žemininkams dažniausiai priskiriami penki poetai: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir Vytautas Mačernis. Šie kūrėjai formavosi ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje spėjo išspausdinti pirmuosius poetinius bandymus, tačiau visu kūrybiniu pajėgumu atsiskleidė jau išeivijoje. Žemininkai organiškai sujungė nepriklausomybės metų ir egzodo poeziją. Egzodas žemininkams – tai ne vien tiesiog namų, gimtojo krašto netekimas, bet egzistencinis išbandymas. Jis ryškiau nei kas kita atskleidžia žmogaus situaciją, žmogaus likimą pasaulyje. Egzodo poetiką atpažįstame ne tik iš ypatingo poezijos suartėjimo su filosofija, bet ir iš pamėgtų žanrų (soneto, elegijos, vizijos, simfonijos). Kitas esminis \amininkų kūrybos aspektas susijęs su valstietiškąja kultūra, jos gilumine recepcija. Egzistencinių prasmių išryškinimas žemės temoje, jau turinčioje stiprią tradiciją lietuvių lyrikoje, galutinai perkėlė ją iš liaudiškosios kultūros plotmės į individualiąją. Žemė šiems poetams – ne tiek prarastas gimtasis kraštas, kiek žmogiškasis pasaulis apskritai. Kokia žmogaus buvimo šiame pasaulyje prasmė, – tai pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas klausimas. Žemininkai pratęsė neoromantikų pradėtą lietuvių lyrikos modernėjimo procesą, 1952–1959 m. jie drauge su kitais rašytojais, literatūros kritikais bei filosofais leido vienintelį išeivijoje grynai literatūrinį žurnalą „Literatūros lankai“ ir dėl to neretai vadinami dar ir lankininkais, arba žemininkais-lankininkais. Esminis žemininkų įnašas į lietuvių literatūrą – poetinės kalbos reforma, suardžiusi dainingąjį eilėraščio tipą, pakeitusi jį modernaus teksto struktūromis, semiantis patirties daugiausia iš prancūzų ir austrų – vokiečių lyrikos, kuriant modernaus teksto klasiką.

ŽEMININKŲ KŪRYBA
Kazys Bradūnas
Henrikas Nagys
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Vytautas Mačernis

APIE ŽEMININKUS IR JŲ KŪRYBĄ
Žemininkai. Alfonas Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos. Vytautas Mačernis (1960)
Žemininkai. Alfonas Nyka-Niliūnas. Žemės užtekėjimo poetas (1954)
Žemininkai. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Atsakymai į „Literatūros lankų“ anketą (1959)
Žemininkai. Alfonsas Nyka-Niliūnas. AUTOBIOGRAFIJA (1993)
Žemininkai. Būčiau dingęs kaip lašas jūroje. Alfonsą Nyką-Niliūną kalbina Vytautas V. Landsbergis (1995)
Žemininkai. Dalia Satkauskytė. Lietuvių egzodo poezija. Henrikas Nagys (2001)
Žemininkai. Dalia Satkauskytė. Lietuvių egzodo poezija. Kazys Bradūnas (2001)
Žemininkai. Henrikas Nagys. AUTOBIOGRAFIJA (1991)
Žemininkai. Hernrikas Nagys ir filosofai. Filosofo Arūno Sverdiolo pokalbis su poetu Henriku Nagiu (1991)
Žemininkai. Jono Sendos pokalbis su Juozu Kėkštu (1986)
Žemininkai. Juozas Kėkštas. Atsakymai į vienkartinių dailės ir literatūros leidinių redakcijos anketą (1986)
Žemininkai. Juozas Kėkštas. Atsakymai į „Literatūros lankų“ anketos klausimus (1959)
Žemininkai. Juozas Kėkštas. AUTOBIOGRAFIJA (1962)
Žemininkai. Kazys Bradūnas. AUTOBIOGRAFIJA (1991)
Žemininkai. Kęstutis Keblys. Nepoetas Bradūnas (1968)
Žemininkai. Mielas atpildas. „Tėvynės balso“ žurnalisto pokalbis su Varšuvoje gyvenančiu Juozu Kėkštu (1966)
Žemininkai. Po Žemaitijos ir būties dangumi. Eugenijaus Matuzevičiaus atsiminimai apie Vytautą Mačernį, 1990)
Žemininkai. Rimvydas Šilbajoris. Kazio Bradūno poezija: gyvenimo aukos atnašavimas (1992)
Žemininkai. Rimvydas Šilbajoris. Kelionė į Eldoradą: Alfonso Nykos-Niliūno poezijos žmogus (1992) (1)
Žemininkai. Rimvydas Šilbajoris. Kelionė į Eldoradą: Alfonso Nykos-Niliūno poezijos žmogus (1992) (2)
Žemininkai. Rimvydas Šilbajoris. Šviesos versmių beieškant: Henriko Nagio poezija (1992)
Žemininkai. Viktorija Skrupskelytė. Lietuvių egzodo literatūra. Alfonsas Nyka-Niliūnas (1992)
Žemininkai. Viktorija Skrupskelytė. Lietuvių egzodo literatūra. Kazys Bradūnas (1992) (1)
Žemininkai. Viktorija Skrupskelytė. Lietuvių egzodo literatūra. Kazys Bradūnas (1992) (2)
Žemininkai. Virginija Paplauskienė. Sakalo brolio neišdaviau (H. Nagio 85-ečiui, 2005)
Žemininkai. Vytautas Kubilius. Tragiško nerimo lyrika (1986)
Žemininkai. Vytautas Kubilius. Vytauto Mačernio kelias (1970)
Žemininkai. Živilė Bilaišytė. Lietuvių egzodo literatūra. Henrikas Nagys (1992)
Powered by SectionEx for Joomla!