tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Knyga iš chaoso (Aušra Kaziliūnaitė. Pirmoji lietuviška knyga, 2007)

 

pirmoji lietuviska knyga
pirmoji lietuviska knyga
      Aušra Kaziliūnaitė. PIRMOJI LIETUVIŠKA KNYGA. – Kaunas: Savaitraštis Nemunas, 2007. – 126 p.

 

Jaunieji kūrėjai trokšta provokuoti. Įmanu šį reiškinį pavadinti amžiaus avangardizmu, kuris susijęs su praėjusio amžiaus pirmos pusės nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, kai lietuvių visuomenę veikė industrializacija, dabar – visuotinis vartojimas, kapitalizmas, internautizmas. Visi šie procesai ir tariamas laisvės pojūtis neišvengiamai įkvepia naujų vėjų ir į literatūrą. XX a. trečio dešimtmečio avangardistai (keturvėjininkai) siekė šokiruoti, atnaujinti literatūrą, sudrumsti bohemiška elgsena, patį gyvenimą paversti kūryba. Žmogus toje kaitoje ne be ironijos buvo traktuojamas kaip primityvus mėsos gabalas. Simptomiška, kad toks gabalas su XXI a. emblema – brūkšniniu kodu – puikuojasi pirmosios Aušros Kaziliūnaitės knygos viršelyje. Neoavangardistų parade rikiuotųsi J. Jackevičius (jaunas kūrybine mintimi), G. Norvilas, B. Januševičius, D. Gintalas, dar keletas eksperimentuotojų. A. Kaziliūnaitė su pirmąja knyga ne vieną jų pralenkia, nes žengia, tiksliau, braunasi itin drąsiai.

 

A. Kaziliūnaitė yra išaugusi jau iš internetinės kartos rašinėtojų, kurie pirmiausia savo bandymus skelbia virtualioje erdvėje. Tose chaotiškose erdvėse tekstai gludinasi, vieni iš kitų perima gerąsias arba blogąsias savybes, patiria vieni kitų įtakas, rungtyniauja, vieni eina avant-garde (išrinktieji), kiti lieka autsaideriais (ištrintieji). Meninė vertė nėra pagrindinis vietos tokiame pasaulyje kriterijus. Tik knyga tekstus struktūruoja ir įpareigoja į literatūrą žvelgti rimčiau bei atsakingiau elgtis su maloniuoju skaitytoju. Jauno kūrėjo sąmonę, o labiausiai pasąmonę, veikia kūrybinė terpė, kurioje tarpstama, augama ir literatūriškai bręstama. Tarkim, A. Kaziliūnaitės tekstuose esama nemažai sąsajų su R. Čergelienės (Saros Poisson) poezija, apie šių autorių bendrus (artimus) kūrybinius bandymus buvo galima skaityti „Nemuno“ savaitraštyje. Beje, „Nemunas“ turbūt daugiausia prisidėjo prie A. Kaziliūnaitės „išėjimo į viešumą“, knyga taip pat išleista šio savaitraščio leidyklos. Belieka prisiminti, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtuose Pirmosios knygos konkursuose kelerius metus A. Kaziliūnaitė buvo minima tarp geriausiųjų, bet konkurso nelaimėdavo.

 

Eilėraščių rinkinio pavadinimas „Pirmoji lietuviška knyga“ liudija gan pretenzingą, nors iš turinio paaiškėja, – ironišką autorės poziciją. Pavadinimas ir knygos turinys yra aliuzija ir į prieš 460 metų išleistą M. Mažvydo „Katekizmą“, ir į pačią Bibliją. Šiuo atžvilgiu autorės idėja yra įdomi – per šiuolaikinės pasaulėžiūros prizmę pažvelgti ir sužaisti Knygos koncepciją. Pirmasis eilėraštis, kuriame reikalaujama įsirašyti savo (skaitytojo) vardą ir pavardę, turėtų knygai suteikti intymumo, asmeniškumo, bylojančio kažką man (adresatui). Autorė su skaitytoju koketuoja bei kuria savo kaip autorės vaizdinį su tam tikru narciziškumo sindromu, kuris eksplikuojamas jau A. Marčėno kartos kūryboje: „ionesco nusprendė mirti, / kai man sukako septyneri. / labai liūdėjau“ (eil. „mano pradžios yra mano pabaigos“).

 

Knygoje rasime nemažai žaidimo garsais ir prasmėmis: „kas čia dedasi kas čia dedasi kas čia / jei dėtųsi – – – / vištų nereikėtų“ (eil. „neskaičiau“) arba:

 

– įtariu, kad ji kažką slepia

nuo mūsų
– kur?

– žinai žodį

sijonas?
– žinau
– tai va
– – – – –

– po sijonu?

– ne
– tai kur?

– žodyje sijonas

 

                          (eil. „skirtumai“)

 

Rasime fragmentiškų, padrikų, nesusisiejančių, alogiškų frazių, kurios dėliojamos tarsi šachmatų lentoje, simultaninio rašymo (mozaikinis vaizdas, kai vienu metu rodoma keletas įvykių), paradoksų, dadaistinio istorinių personažų karnavalo. Dadaistui P. Morkūnui patiktų net ir toks tekstas: „likimas toks sukarpytas / bla – bla – bla – bla – bla / niekas tavęs neperskaitys / mano nuostabioji eilute“ (p. 32–34). Garsioji legendinės grupės „Queen“ frazė show must go on galėtų būti autorės moto: „einam į modelius / aš tave palydėsiu / einam į lėktuvėlių modelius / į šviesią šviesią ateitį / padėkoti edisonui / einam mano prote einam // lai prasideda šou“ (eil. „bingo“, p. 66–69). Kai kurie tekstai primena pastabas mokyklinių sąsiuvinių paraštėse – kryžiažodžiai, piešinėliai, kalambūrai („lai kinai eina po velnių / būsiu vulkanas / bu“, eil. „kardio-grama“, p. 15). Paradoksalu, kad marginaliniai užrašai tampa literatūra, juk paraštiniuose vienuolių užrašuose aptinkame ir pirmuosius lietuviškus žodžius. Autorė, laikydamasi postmodernizmo tendencijų, decentruoja viską, kas tik papuola į jos akiratį. Eilėraščio objekto raiškos laukas stulbinamai platus – nuo kasdienių buitinių detalių (prekybos centre gulinčio tualetinio popieriaus rulonėlio) iki užmojų kažką pasakyti apie LDK ar SSRS. Esama pelių, gnomų, salamandrų ir volungių.

 

A. Kaziliūnaitė yra išsilaisvinusi iš bet kokių kalbos suvaržymų, gali sau leisti ištisomis pastraipomis vardyti, pvz., amžius, kartoti žodžius ar santrumpas. Rašymas nėra visiškai chaotiškas, tarp eilučių sublyksi prasmės, vis dėlto autorė rizikuoja – skaitytojas gali patirti neįskaitymo efektą, nesusieti minčių, pradėti žiovauti. Kita vertus, jaunoji poetė gudriai žaidžia – gal rašo nuoširdžiai, o gal šaiposi, ironizuoja šiandienykštį vartotoją. Gerai pasiknebinėjus jos tekstuose galima rasti visko, arba priešingai – nieko nerasti. Arba įsivaizduoti, jog prasmė kažkur yra. Taigi knygą kuria ne tiek Autorė, kiek Skaitytojas.

 

Įtaigiausi eilėraščiai tie, kurie turi bent kiek nuoseklesnį siužetą ar vientisą idėją, mintį. Chaosas yra toji pradžių pradžia, iš kurios kas nors gimsta. A. Kaziliūnaitė laisvai operuoja istoriniais, literatūriniais kontekstais, tačiau vietomis trūksta minties išgryninimo, baigtumo, eilėraščių pradžios ir pabaigos sąsajų (pvz., eil. „berniukas su degtukais“). Susidaro įspūdis, kad užrašoma viskas, kas nesąmoningai „šauna į galvą“, ir skaitytojui pateikiamas toks juodraštis, kurį kiekvienas turėtų apdoroti pagal savo kompetenciją.

 

Paskutinį skyrių, pavadinimu „priedas Maloniajam Skaitytojui“, autorė pateikia kaip akibrokštą – telefonų knygą, numerius, kuriais galima prisiskambinti net į dangų. Šių „eilėraščių“ pavadinimai iškalbingi, kone dieviški: „viskas apie meilę“, „kalno pamokslas“, „pasakojimas apie burundukus“, „akistata su mirtimi“, „pasakojimas apie pasakojimus“ (beje, pavadinimai yra svarbūs A. Kaziliūnaitės tekstų komponentai). Visuose šiuose „eilėraščiuose“ išdėstyta vienoda skaičių konfigūracija – autorė pateikia idėją, koncepciją, skaitytojui belieka pasitelkti fantaziją ir aiškintis šio pasaulio reikšmes iš skaičių, o jei dar prisiminsime V. Pelevino romaną „Skaičiai“, jų simbolika įgis ir mistinės, ezoterinės reikšmės.

 

Visa tai byloja autorės maištingą laikyseną prieš nusistovėjusią monotonišką poezijos masę, o galbūt ji siekia šokiruoti norėdama iš tos masės išsiskirti ir atkreipti į save dėmesį – tapti literatūrine žvaigžde, žvaigžduke, žuvele. Įdomu, kad A. Kaziliūnaitė (g. 1987), vos išleidusi pirmąją knygą, jau pristatoma lietuviškoje vikipedijoje (virtuali pasaulinė enciklopedija) kaip žymi „Lietuvos poetė, menininkė“. Ketvirtajame knygos viršelyje A. Kaziliūnaitė rašo: „ Knygos taip pat – paklūsta arba ne. Nuo ko tai priklauso: burtažodžių, skaitytos perdirbtų medienos lakštų masės ar bakterijų GYVENIMAS, pademonstruoto atsparumo vaistams? Taigi – sėkmės.“ Autorės perdėtas pasitikėjimas savo tekstais (jei skaitytojas tokios poezijos nesupras, vadinasi, jis neišprusęs) gali trikdyti, tokia poza gali atrodyti atgrasi, nors abejonių dėl autorės talento sužaisti tekstą, poeziją nekyla. A. Kaziliūnaitė sąmoningai pasirenka ir susikuria tokį poetės-rašytojos-menininkės įvaizdį. Tačiau apie išsamesnius „atrodyti“ ir „būti“ modalumus po pirmosios knygos kalbėti dar ankstoka. Belieka autorei palinkėti, kad nepritrūktų energijos, kūrybinių idėjų bei naivaus tikėjimo, kad neatsitiktų kaip A. Rimbaud, vieną dieną suvokusiam, jog pasaulis per senas, kad jį pakeistum.

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)