tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. Savitai generuota kalba (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)


butkyte%20voratinkliais.jpg      Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

      Jurgitos Butkytės eilėraščiai, 2002-ųjų Frankfurto knygų mugės proga išversti į anglų kalbą, knygos kontūrus pirmiausia įgavo almanache „Six young Lithuanian poets". Prieš tai buvo sušmėžavę kultūrinėje periodikoje, eklektiškame 2001 m. „Poezijos pavasaryje", bet leidėjams ilgai neatrodė patrauklūs, nes tokie ir nėra. Tokius sunku pardavinėti, jų prekinė išvaizda nepateisina vartotojų lūkesčių. Nuo pat pirmojo teksto – „j o y    m u s t    b e    b e t t e r    t h a n    s o r r o w // moterys voratinkliais apsigobusios / liūdi senose knygose / dulkių tiek pat kiek / naujosiose / pastebiu" (p. 7) – abejojama „nedulkėtumo", kurį galėtume suprasti kaip populiarumą ar tiesiog vartojimą, džiaugsmu. Solidarizuojamasi su „voratinkliais apsigobusiomis" moterimis, kurių liūdesys suvokiamas kaip pigiam banalaus jausmo, erotinio visavertiškumo ir masės kriterijų atitikimo džiaugsmui priešpriešinama vertė. Eilėraščio struktūra niekada nėra nuobodi: eksploatuojamos netikėtos gramatinės formos, svetimos kalbos frazės, į netikėtus įvaizdžius koncentruotos poetinės pagavos: „all babies are crying / ne savo balsais / visur net traukinyje prosenelė / skaito žurnalą apie plėšikus oi / čia tie pinigėliai gerai / susikarpysim // toliau ir toliau nuo tavo / sandalo rankų lūpų / spanguolių jogurtas šaltas / keturiasdešimt eilėraščių" („Patricijai", p. 35). Galima atsekti intymėjančia tvarka sudėliotus akcentus ir vadinti tai meilės lyrika: „ką jums tai reiškia jeigu paklaustų / dėstytojas to ką visąlaik / savarankiškai mokiaus / tai atsakyčiau / gėlių dubenėliuose suvešėjusias / angelo sargo plunksnas // iš kur joms imtis pas žmones manosios / iš autobusų stoties / kur pešėsi dvi balandės" (p. 35). Estetizuotas, labai ypatingu būdu perteikiamas intymumas tampa įvaizdžių žaisme, nukreipiančia nuo nuogų tiesioginių prasmių. Tarsi nekalbama apie jausmą, bet kalbama apie jį labai rafinuotai, skoningai, ne visiems girdimu balsu. Tas pavojingas neaiškumas, gresiantis skaitytojui, yra vidinės poetinės programos dalis, neišvengiamybė, orus kalbėjimas kodais: „mudvi su danguole rankiojom / slyvukus sukritusius / į tokį lyg kapą lyg griovį / kur seneliai ateidavo / išsikasti burokų" („Iš dangaus", p. 68). Nežinantiems slaptųjų konotacijų galiu pašnibždėti, jog universiteto laikais poetas Marius Burokas nerašančias (ar kitaip į filologyno idealą neįsikomponuojančias) filologes vadino „danguolėmis". Tokių pavieniams asmenims matomų paslaptingų aliuzijų eilėraščiuose nemažai, bet ir jų nežinant tekstas nenustoja žavesio, yra kiti aspektai, nes sluoksnių daug. „Danguolė" kaip kitos natūros (per santykį „Aš–Tu") patyrimas, išskleidžiamas poetinių vaizdinių žiedlapiais – juos galima perskaityti ir kaip vienaplanius, saviverčius, nukreiptus į gėrėjimąsi pačia kalba. Dažnai kvestionuojama ir steigiama itin savita moteriškumo samprata, sakralizuotos ir jusliškos būties jungimo galimybė: „balta deivė / vartosi akyse / įplyšusio gemalo / syvuose // raudona deivė / čiulpia kraujuotą cukrų // platūs atlaso klubai / apžiūrinėjami juda // jeigu dievinu / tai esu // jei esu / tai ir dievinu" („Deivės", p. 92). Ryškūs spalvų, faktūrų, pojūčių motyvai siejami su elementariais fiziologiniais potyriais, išgyvenami ir patiriami kaip kūno ir sielos dichotomiją paneigiantis džiaugsmingas protestas. „Uždaromasis" knygos eilėraštis: „išsiritus iš patalų / su gėlėtu arbatinuku / nusileidžiu / baltoj būdelėj laikoma elektra / nuo tos būdelės ir žvelgia / guminis teletabio snukutis // plytelių prieblandoj / geltonas žaislas / ir aš" („Šviesuliai", p. 93). Skaidrus, lakoniškas pasaulio regėjimas: prigimtinė vienatvė santykyje su infantilia, bet nuostabą keliančia Kito esatimi. „Literatūroje ir mene" (2005.IX.16) knygą recenzavusi Jurga Lūžaitė išsiduoda: „apima beveik neviltis – arba tai geniali poezija, kurios neišskaitysi, nors pasiusk, arba tai totali grafomanija ir daugiau nieko". Simptomiška, nes ir universiteto kūrybiniuose seminaruose J. Butkytės eilėraščiai būdavo traktuojami labai panašiai: nesuprantam, vadinasi, nepaskaitoma. Jie iš tikrųjų išsiskyrė intelektualumu ir savitai (bet ne slombiškai) generuota kalba; originalus kalbos artikuliavimas yra viena svarbiausių J. Butkytės poezijos ypatybių – tai sukeistinta kalba, laužanti sintaksės stereotipus, kai kada artima post-dadaistiniam eksperimentui. Toliau cituoju recenzentę, kurios pamąstymai pasirodė ganėtinai įžvalgūs: „Kartais atrodo, jog tai itin čaiži (tą itin dažnai patvirtina eilėraščių fonika – vyrauja kažkokie lietuviams svetimi c, z, kerta ž, š), kieta, plieninė poezija". Autorei iš tikrųjų būdingos simpatijos čekų kalbai: eilėraščių fonika gali lemti jų „aštrumą", tačiau turinio dalykai persveria formą.

      Šiaurės Atėnai
      2005 10 22