tekstai.lt


Ramunė Brundzaitė. Truputis meilės ir kritikos jauniesiems debiutantams (2008)

 

ramune_brundzaite
ramune_brundzaite
        Šiais laikais surasti, perskaityti ir aptarti visus literatūrinius debiutus – ne tik išmanymo, kantrybės, laiko, bet ir šiek tiek seklio įgūdžių reikalaujantis darbas. Tad iš anksto atsiprašau, jei nenubraižysiu išsamaus ir tikslaus pirmųjų knygų žemėlapio, atsiprašau ir autorių, kurių nepaminėsiu.

 

        Kadaise debiutantus leido tik viena leidykla ir didžiausias rūpestis buvo – praleis ar nepraleis sovietinė cenzūra. Dabar išsileisti pirmąją knygą kur kas paprasčiau: konkursus organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga, leidykla „Versus aureus“ turi „Debiutų“ seriją, vieną kitą knygelę išspausdina „Nemunas“, o kartais ir komercinės leidyklos visai netikėtai ima ir išleidžia, pavyzdžiui, Pauliaus Norvilos eilėraščių rinkinį. Jei jau nepavyksta prasmukti į leidyklą, už tam tikrą sumą (kiek girdėjau, ji svyruoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų) pradedantįjį mielai išspausdins viena iš kelių šimtų Lietuvos spaustuvių. Tiesą sakant, tokių debiutantų man labiausiai ir gaila. Nekalbu apie garbaus amžiaus sulaukusių senjorų memuarus ar profaniškos poezijos apie berželius svyruonėlius rinkinius. Apmaudžiau, kad, prestižinėms leidykloms leidžiant abejotinos meninės vertės, tačiau į populiariausiųjų dešimtukus galinčius pretenduoti kūrinius, labai įdomios savilaidos knygelės taip ir lieka tik autorių ir jų artimųjų džiaugsmas. Tokiu būdu parėmus įvairioms organizacijoms buvo išleisti Jaunųjų filologų konkurso laureatų poezijos rinkiniai: Mindaugo Kazbario „Brūkšniniai kodai“ ir Sigitos Tamošauskaitės „Šiaurėje. Termografos“ (tikriausiai toks pat likimas ištiko ne vieną perspektyvų jaunąjį literatą). Pabandykite rasti šias knygas knygynuose ar bibliotekose. Abejoju, ar pavyks, bet jei visgi pavyktų – tikiu, kad būsite maloniai nustebinti. Belieka suraityti aforizmą: knygos lyg ir yra, bet kartu jų nėra.

 

        Taigi kalbant apie pastarųjų metų debiutines grožinės literatūros knygas teks apsiriboti oficialiais leidiniais, ir tai ne visais (taupydama brangią savaitraščio erdvę komercinių ir ne itin geros kokybės knygų, pavyzdžiui, Kristinos Jokštaitės „Karta SOS“, nusprendžiau neaptarinėti). Pradžioje, ko gero, reikėtų apžvelgti ne vienam dabar puikiai žinomam rašytojui kelią į platųjį skaitytojų pasaulį atvėrusią Rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ seriją. Ankstesniais metais dažnai sužavėdavusios stipriais autoriais, 2007-ųjų pirmosios knygos šiek tiek glumina. Rodos, šįsyk konkurso nugalėtojams buvo taikomi kiti kriterijai, labiau atsižvelgiama ne į meninę kokybę, bet į knygų koncepciją ir jų deklaruojamas vertybes.

 

        Pirmosios poezijos knygos konkursą laimėjo 2002-aisiais žuvusio aštuoniolikmečio Petro P. Gintalo rinkinys „Einu namo“. Be eilėraščių, čia taip pat spausdinami trumpos eseistinės prozos ir dienoraščio fragmentai. Ir nors dauguma tekstų nėra nei labai stiprūs, nei saviti ar netikėti (pasak knygai įžangą parašiusio Aido Marčėno, „iš pirmo žvilgsnio niekuo ypatingai nesiskiria nuo talentingesnių šešiolikmečių ar aštuoniolikmečių bandymų“), nedrįsčiau teigti, kad ši knyga – vien būdas įamžinti tragiško likimo jaunuolio atminimą. Jaunatviškas maksimalizmas, begalinis troškimas išgyventi būties pilnatvę, pajusti gyvenimo prasmę ir tikrumą, bėgimas nuo rutinos, pirmieji romantiški jausmai – patirtys, pažįstamos kiekvienam. Belieka dar kartą pacituoti puikiai knygos esmę nusakiusį A. Marčėną: „Man ši knygelė įdomiausia ne savo poezija. Ne proza. Ir ne dienoraščiu. Ji įdomi ir, drįsčiau teigti, vertinga kaip visuma, parodanti, ką jaučia jaunas, mėginantis savo galva mąstyti žmogus.“

 

        Išsamiau kalbėti apie žuvusio autoriaus pirmąją knygą – be galo sudėtinga. Nebėra prasmės pirštu baksnoti į silpnąsias vietas ir linkėti rašančiajam tobulėti. Žvelgti į tekstus atmetus autoriaus biografiją turbūt būtų nelabai tikslu ir etiška. Galbūt todėl periodikoje kol kas nepasirodė nė viena P. P. Gintalo knygos recenzija, tik keletas anotacijų. Beje, šis rinkinys buvo apdovanotas Zigmo Gėlės (poeto, taip pat žuvusio vos aštuoniolikos) premija.

 

        Taigi nors nemažai P. P. Gintalo eilėraščių dar gana primityvoki, kampuotos formos, gludintini, šios knygelės kaip jauno besiblaškančio žmogaus pasaulio visumos idėją galima suprasti ir pateisinti, nors ir kirba galvoje mintis, ar nemažai talentingesnių autorių neliko už „Pirmosios knygos“ borto.

 

        O štai prozos konkursą laimėjusi Manto Areimos knyga „Nostalgija“ tiesiog verčia antakius pakilti. Stebina labiau ne knyga (būčiau puikiai supratusi, jei ją būtų gerai išreklamavusi ir leidusi komercinė leidykla), bet kaip tokio pobūdžio lektūra gali laimėti prestižiniu laikomą Rašytojų sąjungos konkursą?! Trumpai papasakosiu siužetą, kad nuspręstumėte, ar verta aukoti sunkiai uždirbtus pinigus ir brangų laiką šiam trijų šimtų puslapių skaitiniui. (Mano nuomone, verta nebent tuomet, jei jūs tuos pinigus uždirbate išsvajotosios Anglijos ūkiuose.) Taigi jaunas vyrukas su mergina atvyksta į Didžiąją Britaniją, taip sakant, laimės ieškoti. Su tėvynainių, kurie nepamiršta už kiekvieną paslaugą paprašyti bent kelių svarų, pagalba jie įsidarbina ūkyje ropių valyti, vėliau gauna prestižiškesnį darbą morkų perdirbimo įmonėje, susiduria su įvairiais emigrantams būdingais sunkumais, kol galų gale supranta, kad pinigai – dar ne viskas, ir nugalėti nostalgijos bei tėvynės meilės grįžta į Lietuvą. Štai ir visas pagrindinis siužetas. Į ji dar įsiterpia įvairūs nesusipratimai su kitais, žinoma, ne tokiais šauniais kaip pasakotojas, emigrantais, kurie nevengia ir stikliuko pakelti, ir šiaip nesupranta, kad „kur gimei ir užaugai, ten ir yra tavo šaknys, ten, kur jautiesi savas, ten, kur gali įkvėpti tyro, laisvo gimtinės oro“. Arba kad „kiekvienas turi prigimtinę teisę būti turtingas, tačiau svarbiausia išlikti žmogumi – nepavirsti zombiu, nesusirgti pinigų manija. Visų vis tiek neuždirbsi, kaip ir visų moterų nepamylėsi.“ Taip pat knygoje daugybė skambios lietuviškos propagandos pavyzdžių: „Širdis sako, kad kelias į Lietuvą – teisingiausias kelias lietuviui, širdis sako, kad tėvynėje atsiskleisiu kaip asmenybė ir sužydėsiu savo talentais, širdis sako, kad prasmingas kelias – kur rodo širdis...“ Aš suprantu, kad skatinti emigrantus grįžti į tėvynę – kilni misija, bet ar negalėtų jos atlikti kas nors, turintis bent šiek tiek literatūrinių gabumų?.. Beje, jei vis dėlto ištversite ir perskaitysite knygą iki galo, pabaigoje rasite bonusą – porą patriotinių autoriaus eilėraščių („O, gimtieji namai, kokie brangūs jūs man“ ir t. t.).

 

        Šiame kontekste leidyklos „Versus aureus“ išleistos debiutinės prozos knygos atrodo visai neblogai. Pirmasis dar 2006-aisiais pasirodė Eglės Sakalauskaitės mažasis romanas „Žalčių karalienė“. Tai šiuolaikiška visiems puikiai žinomos liaudies pasakos interpretacija. Būtų galima pasveikinti autorę už drąsą imtis rizikingo, tačiau įdomaus darbo – atskleisti šį iki kaulų smegenų lietuvio sąmonėje įsišaknijusį kūrinį iš savito požiūrio taško. Debiutuojančių tokio tipo kūriniais, savitomis interpretacijomis, kurias nagrinėti ir analizuoti būtų galima ilgai ir, manau, nenuobodžiai, pasitelkus mito logiką ar psichoanalizę, – išties nedaug. Populiaresni dabar „neorealistiniai“ romanai, kurie, deja, dažnai nuslysta paviršiumi. Pagirčiau autorę už idėją, puikiai įvaldytą, turtingą kalbą, meistriškai sukurtą savitą, paslaptintą knygos atmosferą. Tačiau skaitant kliūva gana painūs keli laiko klodai, kurie, rodos, turėtų papildyti vienas kitą, sukurti vientisą kūrinio paveikslą, bet čia autorė klumpa, tekstas vis tiek atrodo išskaidytas, kai kurie veikėjai (pavyzdžiui, kunigas) neatskleisti. Nepadeda kūriniui ir banalus jo, kaip senos giminaitės dvare rasto Žalčių karalienės dienoraščio, pateikimas. Toks bandymas tekstą priartinti prie šiuolaikinio skaitytojo, argumentuoti jo autentiškumą (šiandieninė pasakotoja istoriniuose šaltiniuose aptinka, kad iš tiesų buvo toks bajoras Žaltys) nesiderina prie bendros mitologinės interpretacijos idėjos ir gali pasirodyti nereikalingas. E. Sakalauskaitė taip pat pakeičia ir pasakos pabaigą, kai kuriuos prasminius akcentus. Tad, deja, pritarčiau vieno interneto tinklaraščio autoriaus žodžiams: „Knygelė palieka keisto flirto su mitologija pojūtį.“ Ir vis dėlto autorei nestinga literatūrinių gabumų ir idėjų, tad nuoširdžiai linkiu jai sėkmės tolesniuose rašymuose.

 

        2007-aisiais „Versus aureus“ išleido kitą mažąjį romaną – Tomo Kavaliausko „Atsisveikinimą“. Tai lengvoko turinio, neįmantriu stiliumi parašyta knyga, perskaitoma per porą valandų. Tiesa, banalią vyresnės moters ir neturtingo vaikino meilės romano fabulą čia papildo įdomus pasakojimo laikotarpio parinkimas. Veiksmas vyksta skirtingų – Vakarų ir posovietinio pasaulio – epochų susidūrimo metais. Bėda, mano nuomone, ta, kad šioje plonoje knygelėje mėginama užgriebti ne vieną įdomią, plėtotiną temą, tačiau baigtinis variantas taip ir lieka lyg kokie gero kūrinio apmatai, apibarstyti intelektualiais pamąstymais ir garsių filosofų frazėmis. Čia ir romanas tarp dėstytojos ir jos studento, ir vidinė jaunuolio kova tarp ambicijų ir lengvo išlaikytinio gyvenimo, ir kontrastai tarp skurdžios praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvos ir viskuo aptekusios Vakarų Vokietijos bei kitos temos.

 

        Regis, panašios tendencijos vyrauja ir vis labiau plečia savo autonomiją šiuolaikinėje populiariojoje literatūroje, kur iškyla paprastas, kasdieniškai parašytas, lengvai ir greitai skaitomas pasakojimas, nesiekiantis skaitytojo įklampinti egzistencinėse gelmėse, nei forma, nei turiniu nepretenduojantis į avangardiškumą.

 

        Populiariajai literatūrai būdingų bruožų galima rasti ir Aistės Vilkaitės mažajame romane „Nojus ir Ema“. Knygoje pasakojama paranormalių reiškinių tyrinėtojos Emos ir prakeikto jaunuolio Nojaus meilės ir atkerėjimo istorija. Labai gaila, kad kuo arčiau pabaigos, tuo tirščiau knygoje mistikos. Visur šmėkščiojantys paslaptingi hieroglifai, būrėja, senovės Kinijos dievai ir demonai, magiška moneta ir vinis, užkalbėjimai, net vaiduokliškos elektroninės žinutės – visa ši gausi ir eklektiška ezoterika, ko gero, ne kiekvieną įtikins, nors meistriškai supintas trileriškas siužetas privers perskaityti knygą iki galo, nekantraujant. Tačiau, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, nemėgstančius mistikos šioje knygelėje turėtų patraukti kiti dalykai. Visų pirma – žavus autorės rašymo stilius, nors kai kur ir perkrautas metaforų ar vaizdingų palyginimų. Autorei netrūksta ir rašytojui labai svarbaus dėmesio detalėms, jaunimo kalba knygoje gyva ir natūrali, o pasaulėjauta taikliai atskleista. Net kritiškasis Castor&Pollux teigė, kad A. Vilkaitė – „iš tikro raštinga mergina“, tuo tarpu kiti recenzentai negailėjo ir daugiau pagyrų autorei, kuri savo pirmąją knygą parašė dar būdama moksleivė. Manau, ne vienam jaunam žmogui šis J. Ivanauskaitės dvasios romanas turėtų būti tikras atradimas, o būsimos A. Vilkaitės knygos galbūt atradimu taps ir išrankesniems literatūros gerbėjams.

 

        Ilgai svarsčiau, kaip reikėtų pristatyti Genovaitės Bončkutės debiutinę knygą „Laukiniai prisiminimai“. Kaip ją vertinti? Itin trumpi (vos keliolikos sakinių) ir šiek tiek didesnės apimties kūrinėliai įvardijami kaip eseistinės novelės ir psichologinės esė, tačiau man šie tekstai pasirodė labiausiai atitinkantys dabar madingą tinklaraščio žanrą. Jeigu leidžiamos elektroninių laiškų ir SMS žinučių knygos, galbūt galėtų egzistuoti ir tokia literatūra? Beveik visi tekstai sukasi aplink pačiai autorei labai artimą pasakotoją ir įvairias jos gyvenimo patirtis. Iš tiesų daug kur neišvengiama klišių, banalumo, sentimentalumo ir, ko gero, svarbiausia – kol kas trūksta distancijos tarp rašančiojo ir teksto. Kolegos literatai G. Bončkutę pasitiko itin kritiškai, štai Andrius Jakučiūnas „Nemune“ rašė: „Esu įsitikinęs, kad ši knyga gali padėti jaunesniems literatams suprasti, kas nėra literatūra, todėl įsigyti ją verta.“ Čia iškyla klausimas, ar tai tikrai nėra literatūra. O gal būtent tokio tipo tekstai (žvelgiant į vyraujančias tendencijas tai visai tikėtina) formuos ateities literatūrą ar bent jau tai, kas bus ja laikoma?

 

        Dar vienas įdomus aspektas – vertinant šią knygą tarsi iškyla lyčių prieštara. Net redaktorius Justinas Kubilius rašo, kad iš pradžių G. Bončkutės kūryba jam pasirodė „pernelyg moteriška“, joje „per maža išorės pasaulio, vyriškai aiškios minties“. Manau, moteriška auditorija šiuos tekstus priims ir vertins kur kas palankiau. Įtikinamiausi ironiškesni, labiau išplėtoti, įvairias gyvenimo patirtis reflektuojantys kūriniai („Tilto gatvėje“, „Vipassana: stebiu savo keistas mintis“ ir kiti). Galbūt kai kuriems skaitytojams ši knyga pasirodys neįdomi, dienoraštiška, perdėm paprasta, tačiau, manau, bus ir tokių, kurie pagalvos: juk ir man taip buvo, juk ir aš taip jaučiausi... Padėti išgyventi tam tikrą šiuolaikišką katarsėlį, skaitant atpažinti ir geriau suprasti savas patirtis – juk tai irgi literatūros funkcija.

 

        Naujausias „Versus aureus“ prozos debiutas – visai neseniai knygynuose pasirodęs Anetos Anros (tikr. Raževaitė) mažasis romanas (ir vėl!) „Katinas Temzėje“. Išgalvota skambi pavardė ir populiaraus aktoriaus Andriaus Bialobžeskio pagiriamasis žodis knygos viršelyje kvepia reklamos vaikymusi, o pavadinimas sufleruoja, kad tai dar vienas emigrantinės tematikos debiutas. Tačiau iš tiesų nėra taip blogai, kaip galėtų pasirodyti. Autorė (beje, Vilniaus dailės akademijoje baigusi menotyrą) gana įtikinamai tapo šiek tiek arogantiškos ir snobiškos merginos portretą. Kiti veikėjai, nors stereotipiški, ganėtinai gyvi. Gyva ir kalba, pasižyminti natūralumu, ironija ir taikliu humoru. Be to, kitaip nei, tarkim, M. Areimos knygoje, čia banaliai neatpasakojama skurdi emigrantų buitis. Gabrielei neįtinka joks darbas, tad paatostogavusi, kaip tokiai merginai ir pridera, ji palieka Londoną ir grįžta namo supratusi elementarią tiesą – kad ir kur išvyktum, nuo savęs, tuštumos ir beprasmybės nepabėgsi. Paprasta, lengva populiariosios literatūros knygelė. Gal ir ne šedevras, gal ir ne kiekvieno skoniui, bet man tiko. (Beje, pagaliau „Versus aureus“ susiprato nebeleisti vienodo dizaino „Debiutų“ serijos knygų – iš toliau žvilgtelėjęs į viršelius, pirmąsias keturias knygas galėjai ir supainioti.)

 

        Dabar sugrįžkime prie poezijos, kuri šiame straipsnyje, deja, liko nuošaly. Ne paslaptis, kad poezija kokybe (tačiau, žinoma, ne kiekybe) Lietuvoje gerokai lenkia prozą, tad, ko gero, visai nenuostabu būtų įdomiausiais pastarųjų metų debiutantais nominuoti Tomą Taškauską ir Aušrą Kaziliūnaitę.

 

        T. Taškausko eilėraščių rinkinį „Audrapaukščio monologas“ šiemet išleido leidykla „Versus aureus“ toje pačioje „Debiutų“ serijoje. Tai pirmoji šios serijos poezijos knyga, jei nesiremsime nuomone, kad poezijos ir prozos lyginti šiukštu negalima, kokybe gerokai lenkianti visus mažuosius romanus ir G. Bončkutės eseistiką. Beveik visos šios serijos prozos knygos turi populiariosios literatūros bruožų ir, savaime suprantama, jos ydų, o T. Taškausko knyga puikiai patenkins ir intelektualų skaitytoją. Žinoma, galima teigti, kad poezija tuo visuomet labiau pasižymėjo nei proza, tačiau šio jauno autoriaus balsas – savitas, įtaigus ir žavintis autentiškumu. Poeto amato galima išmokti, formą – nugludinti, erudicijos – įgyti, tačiau talentas, poetinė klausa ir jautrumas – įgimti dalykai, kurių, mano nuomone, likimas T. Taškauskui nepagailėjo.

 

        A. Kaziliūnaitei – dvidešimt, tačiau ji jau senokai kaip žuvis vandeny nardo poezijos pasauly, skaito savo kūrybą šalia didžiųjų lietuvių literatūros meistrų, vieną po kitos skina pergales jaunųjų kūrybos konkursuose, o mene neapsiriboja tik literatūros sritimi. Pamenu, kai pirmą kartą spaudoje pasirodė Aušros eilėraščiai, jie sulaukė daugybės komentarų – ir teigiamų, ir neigiamų, tačiau abejingų šiai jaunai autorei nebuvo, o tai ženklas, liudijantis talentą. Pirmąją A. Kaziliūnaitės knygą pretenzingu pavadinimu „Pirmoji lietuviška knyga“ 2007-ųjų pabaigoje išleido „Nemunas“. Fanfaromis debiutą pasitiko Castor&Pollux – knygą paskelbė „Metų nuostabybe“, literatūros atstovų būreliuose šiam rinkiniui buvo pritariamai linkčiojama, jo vertė lyg ir nekvestionuojama ir A. Kaziliūnaitė kažkaip nepastebimai įsiliejo į perspektyviausių jaunųjų (pagal Rašytojų sąjungos standartus jaunaisiais laikomi rašytojai iki 35 metų) poetų būrį. Tačiau galbūt dėl sudėtingumo, daugiasluoksniškumo ir polisemiškumo „Pirmoji lietuviška knyga“ išsamių recenzijų kol kas nesulaukė. Castor&Pollux rašo: „Apie tokią poeziją sunku kalbėti, apie ją sunku ką nors pasakyti, apie ją sunku išvis ką nors ištarti.“ Ką gali žinoti, gal po kelerių metų A. Kaziliūnaitės kūrybos tema įvairių universitetų filologijos fakultetuose bus rašomi ištisi kursiniai ar net bakalauro darbai...

 

        Labai savotiškas, ne kiekvieno skoniui įtinkantis, netobulas, tačiau avangardiškas debiutas, kuris provokuoja, supurto, kurį drąsiai galima pavadinti įvykiu lietuvių literatūroje. Todėl manau, kad ne vienas skaitytojas, nesvarbu, kas jis – pripažinimo siekiantis Aušros bendraamžis, Nacionaline premija apdovanotas lietuvių poezijos korifėjus ar tiesiog intelektualios literatūros gerbėjas, nekantriai laukia, ką gi dar sugalvos ir parašys A. Kaziliūnaitė...

 

        Taip pat nekantru laukti ir naujų lietuvių literatūros debiutantų, ką gali žinoti – galbūt sulauksime ko nors tikrai verčiančio iš koto... Na gerai, stebuklų tikėtis naivoka, bet stiprių debiutų – ne. Gal šiemet Rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkursą laimėjo išties talentingi autoriai? Gal „Versus aureus“ pateiks metų atradimą? Gal kokia komercinė leidykla ims ir išspausdins jauno literato šedevrą? O jei ir ne, nepamirškime, kad tikrai ne visi literatūros meistrai įspūdingai debiutavo, kai kurie jų savo pirmųjų knygelių net gėdijasi. Auginant ir puoselėjant jaunųjų literatų kartą, kaip ir bet ką kita, reikia nepamiršti ne tik auklėjimo ir kritikos, bet ir trupučio meilės bei atlaidumo.

 

        Šiaurės Atėnai, 2008-09-26