tekstai.lt

Valdemaras Kukulas. Nerašau, bet muzikuoju ir tapau (A. A. Jonynas, D. Kajokas, A. Gailius, R. Jonutis) (1992) (1)


       Paveikslo turinys – ne siužetas, o tapyba, – sako dailininkas A. Gudaitis (1). Eilėraščio turinys – ne mintis, ne idėja, o poezija, – pasakytų ne vienas šiandieninis poetas. Poezija – paslaptis, į kurią neatsakysi jokia kritikos kalba; į ją atsako tik talentingas eilėraštis. Poezija yra dvasios būsena, kurios neišprovokuosi jokiomis valios pastangomis, tačiau jei jinai budi, labiausiai apleisti šiukšlynai ir metalo laužo sąvartynai pavirs tobuliausio grožio stebuklais. Poezija – kalbinė būsena, kuri pati savaime žodžius ir jų reikšmes surikiuoja taip, kad kalba prabyla netikėta kosminių sferų muzika. Kas kita, jei ne ypatinga kalbinė būsena, poezija paverčia paprasčiausią pasakymą, tarkim, „ramios, malonios vasaros naktys“, kuris kito lūpose būtų elementari konstatacija: vasaros naktys ramios... Poezija – ne gyvenimo, o kalbos stichija, nes tik čia skleidžiasi tai, ko gyvenime neįvardysi ir neištarsi. Kalba poezijoje pirmiausia funkcionali ne savo prasmėmis ir reikšmėmis, o garsų sąskambiais, nes tik muzika yra dieviškosios kosminės harmonijos išraiška. „Turgenevas kalbėdavo, kad laukia iš manęs eilėraščio, kurio paskutinį kupletą reikės perteikti bežodžiu lūpų šalvenimu“; „Čaikovskis tūkstantį kartų teisus, nes mane visada iš apibrėžtos žodžių sferos traukė į neapibrėžtą muzikos sferą. <....> Todėl tikro meno kūriniuose turinį aš suprantu ne kaip moralizavimą, mokymą ar išvadą, o kaip daromą jums įspūdį“ (2), – tai muzikaliausio rusų poezijos klasiko prisipažinimai. „Eilėraščiai žadina neaiškius jausmus, ir todėl jiems būtina muzika“; „Muzika, sujungta su malonia mintim, – tai poezija“ (3), – tokie matematiškai racionaliai eilėraščio muzikalumą grindusio poeto E. Po žodžiai. Ir – dėl šventos ramybės – jungiantis juos B. Pasternakas: ,,<...> kaip dabar, taip ir visada maniau, kad žodžio muzika – visiškai ne akustinis reiškinys, kad ją sudaro ne atskirų balsių ir priebalsių sąskambiai, o kalbos reikšmės ir jos skambesio tarpusavio ryšys“ (4).

       Vidinė mūsų gyvenimo disharmonija paskutiniaisiais dešimtmečiais ypač sutvirtino muzikaliai ir dvasiškai harmoningo pasaulėvaizdžio poezijos pozicijas, ir nūnai tai bene gausiausia ir stipriausia mūsų jaunesniosios kartos poezijos kryptis. Būtent ją turėdamas galvoje R. Rastauskas metė iššūkį jauniesiems: socialiai stipriau angažavęsi debiutantai turės gerokai pasikauti, kad galėtų kaip lygus su lygiais kalbėtis su mumis. A. A. Jonynas, D. Kajokas, A. Gailius, iš dalies R. Jonutis maudosi kalbinėje poezijos stichijoje, absorbuodami eilėraštyje skirtingiausius patyrimus, jeigu tik jie pasiduoda paslaptingam kalbiniam neutralizavimui. Visa, ką galima pavadinti poezija, yra mūsų: čia išbandomos visos formos ir punktuacijos galimybės, čia keičiasi poetinės įtakos ir poetinės mokyklos; šiems poetams negresia „savitumo inercija“, kuri į aklavietę stumia net V. Braziūną su G. Patacku. Čia vienodai sėkmingai funkcionuoja klasikinis ketureilis, poetinė miniatiūra, filosofinis aforizmas, sonetas, sonetų vainikas, rondo, bliuzas; čia kryžiuojasi prancūziška elegancija ir vokiškas racionalizmas, ir vis vien išlieka poeto savitumas.

       Dėkinga poezija, jei įsiklausoma į jos gelmę. Visi tie poetai nardo po skirtingiausius poetinius žemynus. D. Kajokas gaivinasi senovės Rytų poetais, A. Gailius verčia intelektualiąją vokiečių prozą ir jų poetus. Ir visi šiek tiek skolinasi vienas iš kito. Tarkim, J. Liniauskas, A. Marčėnas rečiau ar dažniau atsiduria jau minėtų poetų sugestijos lauke, tačiau ženklai, skiriantys juos, išlieka, nes ypatinga poetinė būsena, ypatinga poetinė savijauta yra tik konkretaus poeto privilegija, ir tą patį šaltinį ji transformuoja visai kitaip. Žinia, tą būtų galima pasakyti apie bet kokio „poetinio tikėjimo“ poetus, bet čia įsikiša dar ir poetinės kalbos diktatūra. Tai visai kas kita, negu kurti tą kalbą, racionaliai ją motyvuojant. Tas pats paveikslas toms pačioms akims atsiveria tik vieną kartą, ir grožio pojūtis kiekvienąkart individualus. Tokioje poezijoje gal ir nereikia ieškoti konkrečios tiesos apie mus ir mūsų pasaulį, ir vis dėlto ana minėta poetiškumo būsena slypi žmogaus sieloje, taigi tiesos ir sąžinės teritorijoje. A. A. Jonynas gal tiksliausiai nurodė ribas, kuriose funkcionuoja intuityvioji, muzikalioji mūsų poezijos atšaka. Jos suformuluotos, tiesa, ne savais žodžiais, eilėraštyje „Vėrinys“ (5):

Taip tavo lūpų kriauklėje gimsta žodžio perlas
kaip Valeri ir Eliuaro–Bretono pašnekesy
Paul Valery: Nuogos mintys ir jausmai yra tokie
pat silpni kaip nuogi žmonės
Taigi juos reikia aprengti
Andre Breton / Paul Etiuard: Nuogos mintys ir
jausmai yra tokie pat stiprūs kaip nuogos moterys
Taigi juos reikia nurengti

       Konkretaus poeto konkrečiame kūrinyje – kaip ir žanrai, formos – šita aprenginėjimo ir nurenginėjimo procedūra nuolat kaitaliojasi, bet visada išlieka estetinio poveikio stiprybė.

       A. A. Jonynas eilėraščiu muzikuoja. Kaip kadaise muzikaliuose B. Sruogos eilėraščiuose ir vertimuose, taip dabar kai kuriuose A. A. Jonyno eilėraščiuose kalba įsiklauso tik į save, o meninis vaizdas pats tirpdo savo komponentus, palikdamas vien klausa tesugaunamą prasmės punktyrą: „mėnulio takas pamažu artėja / tarytum sidabruotas balsas rago“ (MKS, 23). Pojūčio, savijautos esmę užčiuopia žodis ar žodžių jungtis, ir kalba sukus apsukus vis grįžta prie jos: „Ir valandos įgauna naują galią / ir tyliai kyla ir lėtai sudyla / jos neprabyla tik papildo mus / nuėjusius dar vieną dalį kelio / ir gimdo didelius ir neramius jausmus / kurie prieš mūsų vienumą sukyla“ (MKS, 28). Tai, kas neišreiškiama kalba – pojūtis, nuojauta, neįvardyta būsena – slypi pačioje kalboje, ir A. A. Jonynui jinai paklūsta. Tai pirmosios jo knygos estetinė nuostata, einanti prieš daugelio poetų absoliutinamą metaforos daugiareikšmiškumą. Melodija, kalbos muzika savy slepia daugiau prasmių, ir drauge ji yra tikslesnė, geriau sugeria pasaulio visumą. „Nebylusis gyvenimo džiaugsmas“ yra ir pačios poezijos sinonimas. Antraip „mes net nejaučiam kaip atgaunam balsą / ir tuo balsu kažin kam nusikalstam / ir mumyse nebepražysta sodai“ (MKS, 23). Sustabarėjusį, kiek nuvalkiotą žydinčio sodo įvaizdį čia galime suvokti ne vien kaip lengvo prasmės atpažinimo signalą, bet ir kaip pavyzdį, kokiais štampais operuoja mūsų balsas, – jau kalbos lygiu.

       „Atminties laivą“ su pirmąja A. A. Jonyno knyga sieja ta pati etinė nuostata: žmogaus vidinio gyvenimo autonomijos, jos absoliutaus vertingumo teigimas. Tiesa, ta nuostata kiek dvelkteli ir etiniu reliatyvizmu, tokiu madingu šiandien, o A. A. Jonyno tipo poezijoje tiesiog normatyviniu: „vien už tai kad jūs esate lenkiamės“ (AL, 10); „aš gyvenu vadinas aš teisus“ (AL, 91). „Tiltas“, beje, baigsis jau atvira deklaracija: „ir kai triumfuoja beprotybė / aš nemaištauju tik rašau / žmogaus gyvenimas vertybė / vienintelė / aš nieko neprašau“ (T, 144). Čia A. A. Jonynas lieka vienišas, jei prisiminsim N. Miliauskaitės kartėlį („jų gyvenimas / kuris yra, ir tiek“, p. 71) ar A. Balbieriaus gamtiškai naivią nuostabą („keista būti pasauly / o nebūt – dar keisčiau“, p. 16). Tačiau „kai į paakius sminga kastetai“, ima atrodyti, jog tai, kad esi, „tik vienas iš daugelio atvejų“. Vien gyvybės instinkto, dvasinės savisaugos akimirksnį žmogus savimi užgožia visą pasaulį. Apskritai absoliutaus žmogaus vertingumo teigimas yra pažeidžiamiausia A. A. Jonyno kūrybos vieta, ypač antrajame rinkinyje. Knygoje „Metai kaip strazdas“ tai motyvavo vos pojūčiais, vos kalba tesugaunamais gamtos ir gyvenimo vientisumo, „pasaulio paukščio balse“ motyvais:

Palinks prie vakaro diena
apsvaigusi ir užsimiršus
švelni šviesa o po švelnia
šviesa švelnus vandens paviršius

ir paukštis riktels šakose
tyrai kaip tyras būna lašas
ir paukščio tyrame balse
staiga pasaulis tampa mažas


„Vakaras“

       Knygoje „Atminties laivas“ A. A. Jonynas nelauktai tampa konstruktyvus, o kai kur net racionalus. Ne tik pasaulio, bet ir žmogaus vientisumą ardo jis pats ir jo laikas („bėgių ašmenų / labai skausmingai pjaustomas gyvenimas“, AL, 91), meninis vaizdas tampa drastiškas, net fantasmagoriškas („virš horizonto pateka ranka“, „į kapinyną eina koja“, AL, 19, 20), pagaliau keičiasi pati poetika. Išlieka visos A. A. Jonyno pamėgtos grožybės, išlieka žodžio stichija ir įgimtas žodžio muzikalumas, bet čia pat jį neigia to žodžio prasmė, rašomą eilėraštį – lydinti jo savistaba:

plūsta laikas ir akmenys plūstasi
nepaklūstantys sakinio ritmui
nuo manęs iki rūko tik pusdienis
bet yra dar rūstesnis arbitras

nei harmonija – rimas suardo ją


„Lidija Narva“

       Charakteringa, kad „bėgių skausmingai pjaustomas gyvenimas“ įvardijamas tame pačiame eilėraštyje, kuris baigiamas jau cituota eilute: „aš gyvenu vadinas aš teisus“. Poetas priverstas formuluoti savo vertybinę orientaciją: „pasižiūrėkit, kaip netenka laisvės / koordinačių nebežinantis pilotas“ („Parabolėje“ poetui išsprūs jau tiesiai: „atleisk žmogau daiktam / bet neatleiski žmogui“, P, 25). Eilėraštis taikliai pavadintas – „Išteisintas“. Taigi ne teisus, o tik išteisintas... Eilėraščio išvada, paliekanti bet kokio „išėjimo iš šito laikrodžio“ galimybę, pamažu atsiskiria nuo konkrečių mūsų laiko ir mūsų būties realijų. Formuojasi ir trumpas, aforistiškas eilėraštis, kuris gal nėra toks sugestyvus kaip „muzikalieji“ šio autoriaus kūriniai, bet ne mažiau išmintingas („Mano rankos bet tavo kakta / mano žodis bet tavo klausa / mano lova bet tavo naktis / mano bet tavo“, AL, 44). „Parabolėje“ A. A. Jonynas jau tiesiai pasakys:

Ir keista, kad tuose dalykuos
kur vakar tūkstantį, prasmių regėjau
dabar viena vienintelė telikus


„Zygurdo Vilko kapas miške“

       S. Žukas, andai rašydamas apie „Atminties laivą“, stabtelėjo ir ties grožybėmis, puošmenomis, būdingomis A. A. Jonyno kūrybai. Melancholiškų nuotaikų poetas, kalbėjimo magas, išmintingai sentimentalus lyrikas, – tai vis prigiję šio poeto apibūdinimai. Tačiau visus juos motyvuoja intensyvios grožio paieškos, net tam: tikras dvasinio komforto ilgesys, ateinantis pirmiausia iš mūsų neoromantikų ir kai kam šiandieniniame kontekste atrodantis lyg poetinis kičas. Tai mūsų dienų, mūsų gyvenimo skaudulių išprovokuotas požiūris, į kurį, beje, irgi reikia atsižvelgti. Grožis, žinoma, savaime yra tiesa, tačiau kas, be meno, be poezijos, paliks nesenstančią teisybę apie vis vienišėjantį mūsų buvimą, apie beviltiškai eikvojamas dvasios jėgas, siekiant apginti būtį nuo civilizuotos buities, – ateičiai? Juk publicistika taip greitai sensta, o žmogaus savijauta kartojasi. Rinkinyje „Atminties laivas“ yra tokia eilutė: „ne tu tas kardas ir ne aš tas skydas“, ir ji, man regis, gan gerai paaiškina minėtą problemą.

       Kūrybinių intencijų ir atskiro eilėraščio prasmės santykis nevienareikšmiškas. Poezija kartais siekiama vieno tikslo, o pasakoma kas kita, gal daugiau ir reikšmingiau. Iš „Atminties laivo“ išrinkęs mažiau akcentuotus dalykus, lengviau suvoki, kaip buvo rengtasi „Parabolei“. Apie šio rinkinio paraboliškumą, kompozicijos prasmingumą recenzentai rašė, tuoj knygai pasirodžius, todėl tepridursiu, kad su trečiąja knyga ir visa A. A. Jonyno kūryba įgyja tarsi parabolės formą. Eilėraščiuose atsiranda skaudaus likimiškumo (skyrius „Panteonas“), jo jutimas gyvybės nebeleidžia traktuoti kaip savaiminės vertybės („Tilte“ vėl bus grįžta atgal), o verčia formuluoti svarbiausius kartos (o gal ir ne vien) klausinius: „Kur mes einame, Voltai Vitmenai?“ Nuo likimo neprisidengsi jokiu skydu, todėl turi keistis ir etinė laikysena: „kokiam karui kardą aš rišuos / kokiam karui kuriame kariauti miela“ (P, 13). A. A. Jonyno kūryba ir toliau lieka impulsyvi, ir čia „mes plaukiam nešami melodijos tėkmės / ir žodžių bangos dūžta į krantus“ (P, 20), tačiau dabar jau „nelieka žodžių aido ant akmens“ (P, 20). Krante, į kurį mus išmeta žodžių bangos, yra mūsų metai, dienos, „kurios kaip stygas kelius ištampė ir gyslas, kurios sutraiškė sunkiai alsuojančius šonkaulius tiltų / kurios abejojančią širdį stengės paverst širdim abejinga“ (P, 12). Bendriausią šio laikotarpio A. A. Jonyno eilėraščių etinę situaciją būtų galima nusakyti taip: nuo suvokimo, kad „suveržta mūsų žemė / tikėjimų ir netikėjimų žiedu“ (P, 23), iki stoiškos paties suvokiančiojo laikysenos – „ne tuo aš tikiu / ką paliesti tikiuosi / tikėjimas paguodos nesuteikia / bet ir nusivylimas neapykanta netampa“ (P, 9). Išlyga – „ne upės srovė / o žiūrėjimas sukelia skausmą“ – gražiai sujungia „Parabolės“ eilėraščius su pirmąja poeto knyga, publicistiniais jos eilėraščiais (eilėraščio „Mano gyvenimas atomo šalyje“ pabaiga: „ir jeigu išliksim iš baimės / ir jeigu išliksim iš baimės“). Tiesa, ir dabar poetas neabsoliutina eilėraščio minties, teisybė jam yra labiau abejonė negu pasirinkimas, nes tas, „kuris tiesos išmokęs“, „daugiau jau nieko neišmoks“. Formaliai žiūrint, tiesos kontroversiškumas A. A. Jonyno eilėraštį daro polifoniškesnį, daugiareikšmiškesnį. Dar „Atminties laive“ būta tokios paraiškos: „tai šnekas many du balsai / o trečias balsas / klauso“ (AL, 81). Ištisai šiuo principu parašytas eilėraštis „Paukštis narvelyje“:

ir lašas kur per mano veidą ritas
tą paprastą melodiją kartoja

kad aš žinojau
jog netrokštu nieko kito
kad aš žinojau
jog netrokšti nieko kito
yra graži svajonė
uždaryto

       A. A. Jonynas yra parašęs keletą eilėraščių apie kūrybą, poeziją. „Atminties laive“ išspausdintas eilėraštis kalba nebūtinai apie poeziją, tačiau perskaityti jį galima ir šiuo požiūriu: „Apie ką tu galvoji mylima / mano kada tu juokiesi apie / nieką tu negalvoji / apie ką tu galvoji mylima / mano kada tu verki apie / save tu galvoji“ (AL, 50). Tad iš kokio patyrimo ateina eilėraštis, jei atmetamas juokas, o ašara lemia poezijos hermetiškumą? „Parabolėje“ išspausdintas eilėraštis taip ir pavadintas – „Poezija“: „Štai dar viena paslaptis / tu kuris tampi vis patogesnis / išdavęs / mintinai išdavystės mokslo išmokęs – / vis tikresni tavo eilėraščiai / apie ištikimybę“ (P, 78). Tai tarsi papildoma ano eilėraščio projekcija: eilėraštis gimsta iš dviejų antagonistiškų patyrimų ar bent jų galimybės, susidūrimo, iš ilgesio, siekio gyvenimo graužatį paversti kūrybos pilnatve. Be to, tai turbūt žiauriausias iš man žinomų poetinis kūrybos psichologijos recidyvų paliudijimas. Tiesa, A. A. Jonyno paliudytos tiesos, kad ir labai teisingos, ne visada tinka jo paties kūrybai. Priešingų, vienas kitą neigiančių patyrimų reikšmė svarbi, be abejo, bet kokioje kūryboje, tačiau – kas poezijoje paprasčiausiems jutimams suteikia universalų psichologinį, filosofinį skambesį? Svarbiausiojo A. A. Jonyno eilėraščio apie kūrybą manding nepavyks išversti į kritikos kalbą:

ji suokė apie tai kad mirs
o rožės krūmui
atrodė kad jinai gyvena virš
šitos giesmelės vienodumo

ji nemirė tačiau ruduo
kitaip galvojo apie meną
gyvena rožės krūmas kas iš to
kad jis gyvena


„Lakštingala“

       Ir įvaizdžiai, ir intonacija, ypač antrojoje strofoje, kai ką padengia ironijos nuosėdomis, tačiau bent aptariamu aspektu eilėraštį norisi skaityti rimtai. Net ir tobulą harmoniją įkūnijančiais įvaizdžiais prabylama apie grožio laikinumą, taigi grožis, net ir pats savaime būdamas tiesa, dar ne viskas. Tiesa lygiai taip pat gali eiti prieš grožį, nes ir ji, kaip ir grožis, amžina. Vidinė A. A. Jonyno kūrybos raida tik patvirtina, kad intuityvioji, muzikalioji mūsų poezijos šaka taip suvešėjo dar ir todėl, kad buvo patogi. Žiūrėti į gražų peizažą ir kurti poetinį grožį – vadinasi, bendrauti su tiesa bent tiek, kiek tai įmanoma laikais, kai visi kiti tiesos pavidalai neįmanomai iškreipti ir suniokoti. O juk grožio, tobulos harmonijos dėsniams paklūsta viskas, ką tik vidinė poetiškumo būsena gali paversti poetine kalba. Ir „Tilte“ A. A. Jonynas paskelbia vieną įspūdingiausių savo ciklų „Šešios R. M. Rilkės eilutės“. Vėliau D. Kajokas pasakys, kad poezijos gali būti ne tik prozos, bet ir literatūros kritikos tekste, tačiau kol kas A. A. Jonynas remiasi R. M. Rilkės proza: „Taigi čionai žmonės atvyksta gyventi...“ A. A. Jonynas iniciatyvą perima iš karto, visas ciklo dalis vadindamas vienu žodžiu – „Kurortas“, I, II ir t. t. Kurortas – poilsio zona, taigi ir džiaugsmo, pramogų zona, kas sutampa su bendra A. A. Jonyno estetika ir etine nuostata. Bet kurortas– tai ir mūsų gyvenimas, ir mūsų šalis, kur net intensyviausio darbo metu poilsiaujama ir nuobodžiaujama. „Taigi čionai žmonės atvyksta gyventi bet aš / abejoju ar čia iš tikrųjų norima tai daryti“ (T, 15). Į kurortą atvažiuojama papramogauti, bet ne gyventi, kaip kad į mūsų šalį atvažiuojama pasižiūrėti politinės, socialinės, visuomeninės egzotikos. Gyventi važiuojama kitur, nepaisant to, kad „iš esmės nelaisvė didelis patogumas / tu nesi atsakingas ir tu rūpi šeimininkui“ (T, 15). Reikia prisiminti bendrąją A. A. Jonyno nuostatą –,,žmogaus gyvenimas vertybė / vienintelė“, – kad suprastum „Kurorto“ alternatyvumą visai jo kūrybai: „o kas galų gale iš to kad gyveni: kaip už viską dėkingas debilas“; „gyveni nežinodamas nieko / ir džiaugiesi kad nieko žinoti nenori“ (T, 16). Kurortas gundo dar ir visuomeninių komunikacijų nebuvimu: čia tikrai patartina gyventi be laikraščių ir radijo, juoba kad iš jų mūsiškiame kurorte ir šiaip nieko nesužinosi. Užtat už dvasinės kinų sienos vyksta intensyvus gyvenimas, apie kurį neturi žinoti atvykstantieji poilsiauti: „Mačiau žmogų kuris susvyravo ir parkrito / Aplink jį susirinko atsargos karininkai ir mirties neregėjusios karo seselės“ (T, 17). Tas gyvenimas sukuria savitą dvasinę atmosferą: „čia visi pasiruošę gynybai“, o tu pats pagaliau supranti: „aš jau laisvas jau supratau kas būtina sargui“ (T, 17). Kiekviena „Kurorto“ dalis prasideda R. M. Rilkės frazės nuotrupa, o baigiasi universaliu visuomenės modelio apibendrinimu:

Mačiau nėščią moterį Ji sunkiai sliūkino palei
mokyklos sieną: ko išmoko mūsą vaikai

pasaulio jaunystė dabartinė karta kuri gyvens
tomis sąlygom

jaukiuose baseinuose plūduriuoja kimštinės gulbės
o iš mūsų niekšybių gimsta herojai
o tu dar stebiesi kad didvyriais tampama tėvą
išdavus


bijojimo menas taip giliai mumyse
kad mes net užmirštame jog gyvenam vienintelį
kartą


„Kurortas“, VI

       Kas šitą – tokį nuogą „kaip nuogi žmonės“ – ciklą daro A. A. Jonyno kūriniu, kas čia vis dėlto jį „aprengia“? Poetinės minties saviraida, nenutrūkstantis sujaudintas intonacijos alsavimas, kultūrinės atminties budėjimas? Būdinga tai, kad visas ciklas išties tėra ne kas kita, kaip šešios R. M. Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašų“ eilutės; jos trūkinėja, ir iš nuotrupų savaime, poetinės minties saviraidos pagrindu rutuliojasi vientisas tekstas, savo esme einantis prieš R. M. Rilkę ir jo pajautas; piešiamas pasaulis, kurio R. M. Rilkė nežinojo ir negalėjo žinoti. Tai ciklui suteikia kitą – idilišką, šviesų, svajingą – miesto ir kurorto vaizdinio planą. Tad net socialiausias ciklas lieka jonyniškas; ir čia vidinės poezijos galios sugeba jungti skirtingų meninių ir dvasinių kontinentų realijas ir patyrimus. Jei atidžiau įsižiūrėsime į intuityviųjų, muzikaliųjų poetų eilėraščius, nustebsime: jie gyvena ne čia ir ne dabar. A. A. Jonyno eilėraštis vyksta Italijos miesteliuose arba Paryžiaus aikštėse, kavinukėse, šokių aikštelėse. D. Kajoko eilėraštis prasideda ir išauga kiniškose bukų giraitėse ar biblinėje kalvos papėdėje. R. Jonučio poetinė miniatiūra gimsta prabangiuose karališkuose rūmuose už krištolu ir porcelianu apkrauto stalo. Bet drauge – jau vien tokia savo nuostata – toks eilėraštis savaime vertina ir mūsų tikrovę, mūsų negyvenimą.

       Antraip kas išdrįstų vienareikšmiškai motyvuoti rytietiškąjį D. Kajoko kūrybos koloritą? Tarsi apie konkretų D. Kajoko eilėraštį pasakyta su poezija nieko bendra neturinčiame S. Šalkauskio veikale „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“: „Pasak Ernesto Heilo, Rytai – tai „atvira akis“. <...> Kitaip tariant, Rytai suima tiesą vaizdinių suvokimu, Vakarai – idėjų suvokimu“. Ir toliau: Vakarams ,,gamta tik tyrinėjimo dalykas. <...> Rytams, atvirkščiai, gamta tai visų pirma puikus reginys, gyvasis paveikslas“ (6). Kokioje įdomioje situacijoje atsiduria D. Kajoko eilėraštis! Tiesą suvokdamas „vaizdinių suvokimu“, nutapydamas arba išmuzikuodamas „puikų reginį, gyvąjį paveikslą“, jis vis dėlto lieka Vakarų žmogus, ir eilėraštį kaip žanrą, kaip modelį suveržia vis dėlto racionaliai vakarietiškai. Todėl nepaprasto grožio ir vaizdingumo miniatiūra jo kūryboje virsta tobulu poetinės minties, poetinės idėjos blyksniu, iš esmės priešingu net vakarietiškai suprastai intuityviajai poezijai. Šitas paradoksas man ilgai nedavė ramybės, kol nesuvokiau problemos, kurią visa savo kūryba sprendžia D. Kajokas: žmogaus sutapimas su savo žodžiu, savo kalba; žmogaus kalbėjimas savo buvimu, elgesiu ir galvojimu ir – atvirkščiai – žodžio gimimas veiksme, judesy; žodis, patvirtinantis ir įtvirtinantis tą judesį. Juk kokia „vakarietiškai“ racionali jo parabolė „Aklieji“:

Maniau neseksiu niekad paskui nieką
o nusekiau kaip inkščiantis šuniūkštis
nors vejamas buvau nors lėkė gniūžtės
patižusio sunkaus bespalvio sniego

ne tas kurį sekiau o tie kur sekė
taip kaip ir aš tie daužė šonus vijo
o tas kurį mes sekėm nieko sakė
prieisim sakė lai tik nieks nebijo


ir sekėm paskui grūsdamies niekingai
nė vienas nežinojom kur jis veda
bet žengėme per uolą ir per ledą
ir uodėm kaip šuniūkščiai šeimininką


„Aklieji“ (7)

       Bet šita racionali parabolė sprendžia iš esmės rytietišką alternatyvą. „Vakarietiškajai filosofijai nebūdinga mąstytojo pažiūras sieti su jo asmenybe, su gyvenimo būdu, juo labiau reikalauti iš jo, be proto, sugebėjimų, dar kitokių dvasinių savybių, pirmiausia dorovingumo. <...> Rytų mąstytojai, ypač budistai, jausdami savo neatskiriamumą nuo gamtos, giliai jaučia ir savo atsakomybę prieš universumą dėl savo poelgių, darbų, minčių“ (8). Neatsitiktinai D. Kajokas ginasi konkrečių Rytų poetų įtakų, pavardžių įvardijimo. Norėčiau, kad tai būtų skaitoma kaip paprasčiausi eilėraščiai apie gamtą, – maždaug taip jis pristato skaitytojams prėskokus rinkinio ,,Lapkritis veidrodyje“ trieilius. Matyt, įveikti vakarietišką dualizmą yra tikrai keblu. Ar ne iš čia plaukia absoliutus D. Kajoko pasitikėjimas vidinėmis poezijos galiomis, pačia poezija? Poetas gali būti neteisus, jis gali klysti, tačiau tikriausioji poetiškumo pajauta turėtų taisyti, koreguoti ir jo mąstymą, ir jo veiksmus. Vakarų žmogaus gyvenimas ir mąstymas apie tą gyvenimą – dvi lygiagrečios, labai dažnai net tolimiausioje erdvėje nesusikertančios tiesės, o eilėraščio forma, griežta, tobulai subalansuota jo struktūra „uždaro“, „pririša“ efemerišką eilėraščio turinį: čia sutampa eilėraščio protas ir dvasia.

       D. Kajokas – ne tik poetas, bet ir mąslus eseistas, ir, dievaži, niekada nenorėčiau rašyti recenzijos apie jo „Komentarus“ – knygą, kurioje (kaip ir vidinėje eilėraščio erdvėje) mąstymą apie gyvenimą bandoma priartinti prie paties gyvenimo, sutapatinti juos, gyvenimo savimonę paversti gyvenimo būdu. Poezija jau vien kaip kalbos menas gali būti suvokta lyg autonomiška teritorija, kur galioja tik jai būdingi dėsniai ir įstatymai; tokią eseistiką, kokia paskelbta „Komentaruose“, iš esmės gali parašyti tik poetas, kuris stengiasi poetinės saviraidos dėsnius perkelti į filosofinio mąstymo ir empirinio pažinimo sferas. Todėl jam ,,natūraliausia filosofavimo sistema – griežtos sistemos neturėjimas. Žaviausi, o dažnai ir arčiausiai tiesos yra „netvarkingi“ filosofai. Tie, kurie – klasikine prasme – beveik ir ne filosofai“ (9). Kūrybai aktuali šita takoskyra: žinojimo, pažinimo ir patirties, proto, intelekto ir išminties; su poezija susijusios turbūt tik antrosios šių antinomijų dalys. Bet ir patirtis, išmintis D. Kajoko kūryboje specifinės. Jau cituotame straipsnyje B. Kuzmickas sako: „Rytuose dominuojanti dvasinės kultūros forma yra ne abstraktus mąstymas, bet medituojanti (įvairių atmainų) intuicija, kartais vadinama „intuityviu integraliu mąstymu“, kuriame daiktai suvokėjui atsiskleidžia tiesiogiai, pačia savo esme“. Panašiai D. Kajokas supranta poeziją: poezija – kažkas, kas turi daug vardų, bet neturi pavadinimo; poezijos nereikia suprasti ir analizuoti, nes analizė ją išskaido ir užmuša; poezija nepaklūsta protui – tai protas turi jai paklusti ir nusilenkti. Ir vis dėlto D. Kajoko eilėraštis mąsto. Apgraibom ieškant tikslesnio jo eilėraščio apibūdinimo, turbūt galima teigti: poeto eilėraštis pasaulį suvokia ir išgyvena rytietiškai, t. y. „intuityviu integraliu mąstymu“, tačiau jį patį, t. y. savąjį eilėraštį, D. Kajokas mąsto vakarietiškai – griežtai ir racionaliai:

 
Į melsvą molą drumstos bangos gruma.
Pakrantė. Lyja. Dar anksti.
Nuo jūros vėjas rudenio žvarbumo.
Pradžioj gūžies, bet įpranti –
kaip ta žuvėdra ties raugerškio krūmu
su viena koja pažasty.


„Žuvėdra ties raugerškio krūmu“

       Negalima nesistebėti, kaip tiksliai eilėraštyje sutampa „gyvojo pasaulio“ efemeriškumas, apibendrinimui neparankus paprastumas ir tiksli, preciziška miniatiūros forma. Čia nieko daugiau nepasakysi, negu pasakyta eilėraščiu. Labai nedaug poetų savo kūryba gali motyvuoti teisę taip pasakyti: pagrindinė sąlyga, kurią priėmus jau galima kalbėti apie poeziją, – eilėraščio gyvybė. Tarp gyvo ir negyvo teksto (o ir žmogaus) yra beveik neapčiuopiamas ir kartu globalinis skirtumas. D. Kajokas taip sako. Panašios sąlygos keliamos tuomet, kai poezija juntama savy – kaip nuolatinė dvasios būsena, kaip visur prasiskverbiantis jutimas, elementariausią aplinkos detalę paverčiantis „perlu“, nušviečiantis ypatingo poetiškumo šviesa. Vienintelis tokios kūrybos argumentas paprastai tebūna pėdsakas svetimame gyvenime; jokios estetinės, meninės motyvacijos paprasčiausiai „gyvam“ eilėraščiui nepritaikysi, kaip kad „neišardysi“ gyvos lakštingalos, ieškodamas jos balso paslapties. Intelektualinė kritika paprastai nusivilia ir nusisuka nuo tokių poetų, kaip S. Nėris, J. Aistis, J. Juškaitis. Nes išties – kaip aprašyti, ką pasakyti kad ir apie tokį eilėraštį:

Žalios balos palei kelią...
žybsniai vėjo šukių...

balon kyšteli pėdelę
pumpuras kačiukų

„Pavasaris V“

___________________________________
       1 Sakalauskas T. Septintas vakaras // Literatūra ir menas. – 1985.Spal. 19.
       2 Фет A. A. Coчинения.– M., 1982. – T. 2. – C. 181.
       3 Koвалев Ю. В. Едгар Аллан По – JI., 1984 – C. 100.
       4 Пастернак Б. Избранное. – M., 1985. – T. 2. – C. 247.
       5 Jonynas A. A. Metai kaip strazdas. – V., 1977; Atminties laivas. – V., 1980; Parabolė. – V., 1983; Tiltas ir kiti eilėraščiai. – V., 1987. Toliau pavadinimo santrumpa ir puslapis nurodomi tekste.
       6 Šalkauskis S. Lietuvių tauta ir jos ugdymas // Pergalė. – 1989. – Nr. 7. –P. 150–151.
       7 Kajokas D. Žeme kaip viršūnėmis. – V., 1980; Lapkritis veidrodyje. – V., 1985; Tylinčiojo aidas. – V., 1988. Toliau pavadinimo santrumpa ir puslapis nurodomi tekste.
       8 Kuzmickas B. Vakarų ir rytų kultūrų sąveika // Būtis ir laikas. – V., 1983. – P. 39.
       9 Kajokas D. Komentarai. – V., 1990. – P. 45.

       Kukulas, Valdemaras. Eilėraščio namai: Esė apie poezijos šiandieną. – Vilnius: Vaga, 1992.