tekstai.lt

Darius Pocevičius. Poetiniai lietuviškos lolitos žaidimėliai emigracijoje (Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler, 2008)

Zagrakalyte Meler
Zagrakalyte Meler
      Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Prieš penkerius metus, 2003-aisiais, jauna poetė A. Žagrakalytė išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Išteku“, kuriame gausiais folkloriniais deminutyvais aprašė jaunamartės godas ir džiaugsmus. Rinkinys, didžiai mano (ne)nuostabai, buvo itin palankiai sutiktas etatinių kritikų ir apdovanotas PDR premija, o pati jaunamartė, kuri tuo metu iš tikro ištekėjo, buvo pakrikštyta prigimtinį moteriškumą reflektuojančia lietuviškų pasakų heroje – lietuvių poezijos vandens dvasia, t.y. laume.

 

Mąstant logiškai ir brėžiant gyvenimiškas paraleles, antrasis A. Žagrakalytės poezijos rinkinys turėjo vadintis „Emigruoju“ (ištekėjusios poetės gyvenime įvyko antrasis svarbus nutikimas – ji emigravo į Briuselį), o jame turėtų būti aprašyta ištekėjusios laumės, t.y. raganos, drama svetimame plastikinių šluotų krašte. Panašiai ir yra: poetinė ragana, aklinai uždaryta smulkiaburžuaziniame daiktų pasaulyje, priversta savo šluotą naudoti ne pagal tikrąją jos paskirtį – ne burtams ar kerams, o paprasčiausiai namų ruošai. Sukandusi dantis ji vykdo kasdienes motinos ir namų šeimininkės pareigas, o laisvalaikiu rašinėja tekstus. Štai juose ir įvyksta magiškas virsmas: tvarkinga, respektabili, tačiau užguita moteris (dviejų vaikų motina, gyvenanti buržujišką gyvenimą europiniame megapolyje) virsta vėjavaikiška, infantilia, tačiau maniakiškai seksualia paaugle.

 

Užpakaliniame knygos viršelyje į mus demonstratyviai žvelgia knygos autorė, labai primenanti Larą Croft iš paauglių mėgiamo kompiuterinio žaidimo „Tomb Raider“, tik ne su dviem, o su vienu pistoletu, kurį laiko nutaikiusi į pliušinio kiškučio galvą. Tai jau virsmas virsme, nes tokią fotografinę metaforą galime traktuoti trejopai: 1) užguita namų šeimininkė žudo kiškutį, simbolizuojantį sterilų buržua gyvenimą, 2) nimfomanė paauglė žudo kiškutį kaip puritoniškos visuomenės simbolį, 3) autorė žudo savo alter ego, simbolizuojantį infantilumą ir seksualumą (vislumą). Autorės tekstai itin panašūs į šią fotografiją – jie prieštaringi, nevienareikšmiai, traktuotini itin skirtingai, priklausomai nuo skaitančiojo žmogaus asociatyvaus mąstymo ir gebėjimo jungti, atrodo, nesujungiamus dalykus. Greta fotografijos pateiktame tekste autorė irgi įspėja, kad ne viskas taip paprasta: „Viskas čia rodos sumalta, bet viskas taip ir vyksta. Kuo graudžiau, tuo juokingiau, ir atvirkščiai.“

 

Taip, antroji A. Žagrakalytės knyga iš pirmo žvilgsnio primena žanrų, stilių ir minčių jovalą, sumaišytą iš atskirų, tarpusavyje nesusijusių istorijų, impresijų, eilėraščių, pastabų ir grafinių vaizdelių. Šie kompozicijos elementai galbūt ir susiję, galbūt ir tampriai, bet tik autorės fantazijose, kurios skaitytojui, deja, lieka neiššifruojamos. Šifro raktai (pvz., anotacija: „Čia sutiksite lapę, dviračių vagis ir grybautojus. Lapė – dažniausiai racionalūs žmonės, kurie kažkodėl myli Alisą. Dviračių vagys ir grybautojai – tie, kuriuos Alisa turi mylėt, kad ir ką jie iškrėstų, – iš pareigos, iš inercijos.“) – tik dar vienas neiškoduojamas šifras.

 

Menkai skaitytoją gelbsti ir kritikai – jau pasirodė keletas šios recenzijų, kurios savo prieštaringumu, deja, įnešė tik dar didesnę sumaištį. „Šiaurės Atėnų“ apžvalgininkas Gintaras Bleizgys laiko šį eilėraščių rinkinį... moteriškumo varžytuvių ir iš proto eituvių romanu: „Manau, kad A. Žagrakalytė parašė romaną, o ne poezijos knygą. [...] Ji varžosi su visomis pasaulio (arba, sakykim, jos poezijos pasaulio) moterimis dėl moteriškumo. Visos moterys yra varžovės ir visas reikia nugalėti.“ („Šiaurės Atėnai“, 2008.XII.19). Živilė Petkevičiūtė mano, kad A. Žagrakalytė savo knygą konstravo žaismingos, tačiau alogiškos dėlionės principu: „Knyga sukonstruota taip, kad jei ją skaitydamas padedi į šalį ir pamiršti, kur skaitei, siužeto linijos nereikia ieškoti, o tą patį skaityti vėl smagu. Jau pats knygos skaitymas tampa žaidimu. Jokios tekstų išdėstymo logikos čia ir nereikia.“ („Bernardinai.lt, 2008.XII.18). O Erika Drungytė prisipažįsta, kad suprato, jog nieko suprasti neįmanoma: „Kai kurie pėdų mėtymai, kalbos klaidos ir dar visokie „pribombasai“ veikia įvairiomis kryptimis – truputį nervina, truputį išveda iš pusiausvyros, truputį palieka skaitytoją kvailio vietoje. Imi ir sau prisipažįsti, kad kažko čia nesupranti. Tada skaitai dar kartą. Ir jau supranti. Labiausiai supranti, kad pasakymas apie knygą „Viskas čia rodos sumalta, bet viskas taip ir vyksta. Kuo graudžiau, tuo juokingiau, ir atvirkščiai“ – beveik gryna tiesa.“ („Nemunas“, 2008.XI.6).

 

Aš pats linkęs pritarti G. Bleizgiui ir 3-ąjam viršelio fotografijos interpretacijų variantui – autorė kovoja nuožmią tekstinę kovą su savo alter ego – Alisa Meler, kuri yra šiek tiek radikalizuotas Nabokovo Lolitos prototipas.

 

Užslėptą seksualinį Agnės (Alisos, lapės, dviračių vagių arba grybautojų, paprastumo dėlei juos visus vadinkime vienu bendriniu vardu – lolita) potraukį liudija beveik visi tekstai, o kai kurie virsta atviromis geismo manifestacijomis:

 

Pakvėpuokit, prašau, man į kaklą

į paausį man pakvėpuokit.
Dar mylėdami,
jau smaugdami,
prisivydami, bėgt nusisukę –
man visai nusispjaut, tik

į kaklą, man į kaklą, kas nors,

pakvėpuokit.
 
(„Taip tylu taip tylu kad tuoj rėksiu“, p. 64)
 

„Pagrobkit mane kas nors ir išsivežkit ten, kur pirštų galai blizga nuo arganų aliejaus, kuskuso trupinys lūpos kamputy, kur naktys karštos ir drėgnos, kur galėčiau plazdėt suknelėm, kur plazdėt galėčiau, galvą atlaužus, pagrobkit ir išsivežkit“, – dainuoja Alisa.

 

(„Pagrobkit mane kas nors...“, p. 102)

 

Alisą traukia tikri vyrai, turintys „du kumščius ir dar galelį, kad būt kur žvirbliui nutūpt“, tačiau, kaip ir pridera tikrai lolitai, savo potraukį autorės alter ego orientuoja į pagyvenusius ir seksualiai patyrusius vyriškos lyties atstovus:

 

Dviračių vagys išėjo į miestą, ir sutiko: vyriškį, atrodantį kaip šaligatvių angelas. Buvo gražus kaip koks (palyginimą įsirašykite patys), tik aukštesnis, kone dvimetrinis, ir visai iki platinos pražilę plaukai siekė pečius. Vilkėjo šviesiai, kaip ir dera angelui (stereotipai, o ką daryt), švarkas, marškiniai, net batai – sakyčiau, balti, jei nebūtų kažkokie įtemę, pilšvi, kaip ir priklauso tikram šaligatvių, o ne operečių angelui.

 

(„Dviračių vagys išėjo į miestą“, p. 47).

 
raukšlių pinučiai – byrantys
mano mylimas gi antikvarinis,
sidabriškai antakiai švelnūs,

bet šiurkšti jų šerkšnota žolė,

lūpų lankas dailus,
bet per skaudžios

iš jo kartais paleidžiamos strėlės

 

(„Kalbu apie gražų vyrą, dailų it jaunas dievas, bet vyrą nejauną:“, p. 118)

 

Taigi erotinės autorės fantazijos yra gana strereotipinės, t. y. lolitiškos iki pat ausų spenelių. Galima būtų teigti, kad A. Žagrakalytės tekstų iškodavimo raktas – rastas:

 

„Taip staugčiau, kad gyslos purslais išsitaškytų. Noriu kalno, sniego, ir nusivoliot žemyn. Ar plėšyt ką, kaip skudurą skudurėliams. Dantim ir iki kraujo. Ir kad cyptų, kaip putplastis traiškomas, ir kad trekšteltų, kaip nulinkstantys pienių kakliukai, tirštai garuotų, kaip šalty maukiamas kailis. Noriu, kad būtų, komiksiškai spalvotai ir stambiašriftiškai, bizūniškai čaižiai ir švelniai, kilpiškais kūliais kad būtų, na kad būtų, kad tik kas nors sumautai būtų“, – draskos Alisa.

„Isterija rujos pagrindu“ – rašo dviračių vagys [...].

 
(„Taip staugčiau...“, p. 86)
 

Būtent šia vulgariąja „isterija rujos pagrindu“ ir būtų galima paaiškinti visą A. Žagrakalytės „poetinio romano“ naratyvą, visas jos tekstines apatijas ir paranojas, visą tą sunkiai virškinamą stilių ir nuotaikų maltinį, kuris neįkandamas lengvo skaitalo trokštantiems knygų vartotojams. Būtų galima, jeigu ne du „jeigu“.

 

„Visa tiesa apie Alisą meler“ būtų standartinės erotinės poezijos ir naujų stiliaus paieškų knyga, ji būtų nykoka ir neįdomi, jeigu erotika joje:

 

1. neapimtų daug platesnio žmogiškosios būties spektro,

2. nebūtų taip subtiliai ir kartu natūraliai (gaivališkai) varžoma.

 

Erotikos, kaip draudžiamo vaisiaus, siekis A. Žagrakalytės knygoje pasireiškia ne tik kaip trafaretinis patvirkusios paauglės potraukis pagyvenusiems vyriškiams, erotika joje persmelkia visas gyvenimo sritis – kaip protestas prieš abstraktųjį „negalima“. Erotika – tai laisvė, todėl erotizuotas „galima-negalima“ konfliktas matomas pačiose skirtingiausiose tekstinėse priešpriešose: namų šeimininkės – laisvos moters, tradicinės filologės – literatūrinės chuliganės ir pan. Erotizuota namų šeimininkė išsivaduoja nuo nykios buities, o erotizuotas žodis nusimeta varžančias filologinių štampų grandines ir virsta trūksmingu, gal ne tokiu sklandžiu, tačiau gyvu garsaraščiu.

 

Na, o antra (ir svarbiausia – bent man, pagyvenusiam jaunuoliui, irgi kankinamam „lolitos komplekso“) rinkinio ypatybė – gaivališkai, tačiau subtiliai reiškiama priešybių („hard-porno“ – „soft“ erotika) kova. Dažnai autorė taip įsijaučia ir „užsiveda“, kad pro jos lūpas ima veržtis nelabai švankus gatvės slengas, atrodo, štai tuoj tuoj prasprūs kokia visiška nešvankybė... Bet ne, autorė tučtuojau įjungia stabdžius arba ima sukti į šoną – atviras nešvankybes dangstyti aukštosios poezijos skraistėmis. Tad skaitai ir jauti tą sunkiai valdomą gaivalą, tą keistą vyrišką potraukį iš išorės nekaltoms, o viduje – baisiai išvirkusioms geišoms...

 

Tad savo šifro raktą į šią knygą jums atvirai atskleidžiau, tačiau manau, kad jų yra daugybė, todėl kiekvienas jį privalės atrasti pats.

 

P.S. Deja, šį kartą nespėjau pakalbėti apie Agnės Žagrakalytės ir tokios pat emigrantės Neringos Abrutytės poetinės erotikos paraleles. Tad klausimas etatiniams literatūros tyrėjams: ar lietuvių poetei būtina emigruoti, kad ji imtų rašyti erotiškai?

 

balsas.lt

2009 01 26