tekstai.lt


Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. Priešgynos pietūs: kepsnys ir desertas (Aušra Kaziliūnaitė. Pirmoji lietuviška knyga, 2007)

 

kaziliunaite pirmoji
kaziliunaite pirmoji
        Kaziliūnaitė, Aušra. Pirmoji lietuviška knyga: Eilėraščiai. – Kaunas: „Savaitraštis Nemunas“, 2007.

 

        Bravūra nutvilko dar neatsivertus teksto. Pirmoji? Lietuviška? Iš kur mergaitei tiek drąsos? Pasirodo, A. Kaziliūnaitei ne vien drąsos, bet ir valios geležinės nestinga, ji šokiruoja nuo pavadinimo – ir iki paskutinio sakinio prieš a. k. išlieka nuosekli: GALBŪT Į DAILIĄ PIKNIKO PINTINAITĘ SURINKUS AKIŲ OBUOLIUS NORS KARTĄ PAVYKS IŠKEPTI PUIKŲ OBUOLIŲ PYRAGĄ, KURIS MUMS ŽADAMAS NUO NEATMENAMŲ LAIKŲ. Tikrai originali knygos pradžia: pirmasis susitikimas su ... (vardas, pavardė) – labiau žaisminga, nei grėsminga, gal kiek primena spaudą, kuriuo įmonės vadovai paprastai patvirtina dokumento kopijos tikrumą. Bet kuo toliau, tuo aiškiau: A. Kaziliūnaitė sumaniai manipuliuoja skaitytojo patiklumu, ji žodžio upės vagoje stato bučių, į kurį įplaukęs gali neabejoti, jog puikusis pyragas bus ne iš kieno nors, atsiprašant, o kaip tik iš tavo akių obuolių. Pirmasis susitikimas gresia tapti paskutiniuoju? Juoba po TELEFONŲ KNYGOS – priedo Maloniam Skaitytojui. Kad „telefonų knygoje“ vien primityvūs skaičiai, turintys papasakoti „viską apie meilę“ (p. 112) ar „apie burundukus“ (p.116), netikiu. Tikiu, jog tai – „akistata su mirtimi“ (p.118). Tačiau mirti man visai nesinori. Juoba atsidurti pyrage. Todėl bandau, lyg tas pasakos Joniukas, raitytis ant ližės, vaizduodama, kad nieko nemoku, nieko neišmanau, ir mintimis siunčiu signalus autorei: malonėk man parodyti, kaip tas daroma, ponia ragana, kitaip tariant, atskleisk skaičių paslaptį, pasakyk viešai, ką čia esi užrašiusi – savo menstruacijų ciklą ar davinčio, atsiprašau, a. k., asmens kodą.

        Va tuo A. Kaziliūnaitė, išleidusi savo pirmąją eilėraščių knygą, ir paperka – nesibaigiančiomis, šėliojančiomis dviprasmybėmis, triprasmybėmis, keturprasmybėmis, tokių iki jos tikrai nebuvo. Ar tokia ekvilibristika bent per plauką reikalinga poezijai – klausimas? Šįkart – retorinis. Nes „taip ir sukamės taip ir verčiamės / taip ir verčiamės per galvas / net kopėtėlių neprireikia“ (p. 31). Cituoju iš eilėraščio moliuskas, kuris „šliaužia“ net 77 eilutes. Nors a. k. man kur kas įtaigesnė, kai rašo pornografiją: „vienas ant kito / šimtas dvidešimt šeši / lapai“ (p. 30). Lygiai tiek puslapių turi ir pirmoji lietuviška knyga. Kaip a. k. ir pavyko taip meistriškai išprievartauti leidybinę komandą, pradedant knygos redaktoriumi ir baigiant maketuotoju? Ogi pavyko: šita ragana nėra durnelė, kuri tiki, kad Jonukas su Grytute nemoka būti pašauti į duonkepę krosnį – ji nesiraitys ant ližės pati, nes pernelyg brangina savo mėselę, tai rodytų ir brūkšninis cedeliukas ant viršelio, prikabintas prie kumpio išpjovos, stebuklingai panašios į šviežiai prasiskleidusią rožę. Ar ta rožė iš „padorios“ vietos – vėl klausimas, nes „iš šūdo – grūdas / iš moters – sūnus“. Tačiau pabaiga bent sykį nedviprasmiška: „jei žmonės sako, / kad labai jus myli – / netikėkite! / jie arba vyrai / arba poetai“ (p. 35).

        Tad užuot postringavus, verčiau imti ir pasiskaityti, ką šita PK bylo lietuvninkump ir žemaičiump. Pasiskaitykime visi: „vedę, išsiskyrę, teisti, melagiai, / nuotykių ieškotojai, alkoholikai, / turintys žalingų įpročių, keisti, / nerimtai žiūrintys į gyvenimą“ (p. 75), etc. Nes tik perskaitę galėsime nuspręsti, su kuo iš tikrųjų susidūrėm – su literatūriniu kanibalizmu, ryjančiu „Catechismusą“, kad gimtų nauja pirmoji lietuviškoji, ar vien su debiutuojančios priešgynos pietumis, kada šeimininkė maloniai pasiūlo ir kepsnį, ir desertą. Na, nebent bijotumėte, kad kepsnys – jūs pats...

 

        Nemunas, 2008-05-07