Pirmą kartą anglų kalba išleisto Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ viršelis šviečia ryškiai geltonai, o baltame debesyje prasmenga juodas smuiko siluetas. Nors knygos turinys – tamsesnis. „Kai dailininkas atsiuntė viršelio piešinį, ilgokai svarsčiau, ką tai turi bendra su knyga? Bet ilgainiui tas piešinys man pradėjo patikti. Juodas smuikas atrodo kaip kažkokia juoda skylė. Supratau, kad toks paslaptingas viršelis visai neblogai atspindi knygos turinį“, – pasakojo „Vilniaus pokerio“ vertėja į anglų kalbą Elizabeth Novickas. Užteko pirmųjų dvidešimties puslapių vertimo, kad Ročesterio universiteto leidykla „Open Letter“ Niujorko valstijoje apsispręstų išleisti „Vilniaus pokerį“ JAV.
„Mane tiesiog pribloškė R. Gavelio proza – jo drąsus ir bekompromisis stilius. Aš supratau, kad ne tik dvidešimt puslapių, bet ir likusi romano dalis bus stipri. Redakcijoje visi jautėme tą patį. Skaitydami ištrauką netgi šnabždėjomės, kad tai – literatūra iš didžiosios raidės“, – „Lietuvos rytui“ sakė romano leidėjas Chadas W. Postas. Leidykla „Open Letter“ kasmet išleidžia maždaug dvylika užsienio rašytojų kūrinių. Įprastas tiražas – apie 3000 egzempliorių. „Vilniaus pokeris“ išleistas 4500 egzempliorių tiražu.
E. Novickas sudėtingą R. Gavelio tekstą, kupiną metaforų ir sarkazmo, į anglų kalbą vertė net dvejus su puse metų. „R. Gavelio stilius – unikalus. Bet atrodė, kad verta pabandyti. „Vilniaus pokeris“ nebus bestseleris, nes tai – sunki literatūra. Bet labai įdomi“, – tikino 53 metų vertėja.
Knygų kritikos žurnalas Niujorke „Kirkus Reviews“ R. Gavelio „Vilniaus pokerį“ palygino su garsaus lenkų fantasto Stanisławo Lemo kuriamais alternatyviais pasauliais. S. Lemo garsiausias kūrinys „Soliaris“ virto Aleksandro Tarkovskio, o vėliau ir Steveno Soderbergho filmais. JAV kritikai R. Gavelio kūryboje įžvelgė ir Czesławo Miłoszo „atšiaurumo“, priminę, kad šis rašytojas irgi gimė Vilniuje.
Iki šiol anglų kalba buvo išleistas tik vienas R.Gavelio apsakymas rinktinėje, kurią 1992 metais sudarė Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedros dėstytoja Violeta Kelertienė, ir kelios „Vilniaus pokerio“ ištraukos, kurias išvertė Julija Šukys ir Laima Sruoginis.
E. Novickas augo išeivių iš Lietuvos šeimoje Čikagoje, bet lietuviškai kalbėjo nelabai daug.
Jos tėvui Henrikui Novickui atrodė svarbiausia, kad vaikai pritaptų Amerikoje ir laisvai kalbėtų angliškai. Namie lietuviškai kalbėjo tik motina Danutė Novickienė.
„Aš visada norėjau gerai išmokti lietuvių kalbą“, – prisipažino E. Novickas. Ji baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Ilinojaus universitete Čikagoje. Dirbdama žurnaliste E. Novickas po truputį į anglų kalbą vertė Kazio Borutos „Baltaragio malūną“. Dabar jį spaudai ruošia Vidurio Europos universiteto Budapešte leidykla.
„Norėjau, kad mano sūnus Henrikas galėtų perskaityti „Baltaragio malūną“, nes jis visai nemoka lietuviškai. Vėliau pradėjau domėtis kitomis lietuvių autorių knygomis. „Vilniaus pokeris“ man pasirodė pats įdomiausias“, – pasakojo E. Novickas.
Elizabeth, R.Gavelio tekstas sudėtingas net lietuviams. Jo rašymo stilius labai neįprastas – šokinėjančios mintys, groteskiški vaizdiniai. Kaip jums sekėsi tai perteikti anglų kalba?
R. Gavelis stengėsi rašyti labai tiksliai. Regis, jis daug skaitė anglų kalba ir tai R. Gaveliui darė įtaką. Palyginti su daugeliu kitų Lietuvos rašytojų, jo sintaksė artima anglų kalbai. Net keista, bet kuo arčiau originalo verčiau, tuo gražiau sakiniai skambėjo angliškai. Sunkiausia buvo versti trumpus sakinius. Norėjosi mintį taip pat trumpai ir tiksliai perteikti angliškai, bet tai buvo nelengva. Reikėjo pasukti galvą.
Ar pavyko visoms vaizdingoms „Vilniaus pokerio“ metaforoms ir žodžiams surasti angliškus atitikmenis?
Pirmame skyriuje pagrindinis veikėjas Vytautas Vargalys mato, kad pasaulį valdo kažkokie žmonės, kuriuos jis vadina „jie“. R.Gavelis „jiems“ sukūrė pavadinimą – kanukai. Tokio žodžio į anglų kalbą neišversi, todėl aš tekste palikau „kanukus“. Kontekstas paaiškina, kad tai – užvaldyti žmonės, neturintys smegenų.
Kitas žodis, kuris kėlė problemų, buvo „miškinis“. Tiesioginis šio žodžio vertimas į anglų kalbą būtų „woodsman“, tačiau Amerikoje jo niekas nesuprastų. O partizanai Lietuvoje buvo rusai, kariavę su vokiečiais. Galiausiai apsistojau ties „forest brothers“ – miško broliais. Žinoma, tai nėra visai tas pat, nes jei R. Gavelis būtų norėjęs „miško brolių“, būtų taip ir parašęs. Bet visada pasitaiko atvejų, kai tenka versti ne visai taip, kaip norisi.
Ypač tada, kai susiduri su žodžiais, kurie turi specifinę reikšmę konkrečiame krašte. Panašiai buvo ir dėl žodžio „davatka“. K. Boruta jį labai mėgo, o anglų kalboje tokio žodžio nėra, todėl rasti atitikmenį buvo sunku. „Baltaragio malūne“ vartoju du angliškus žodžius, kurių reikšmė panaši į „davatkas“, – „sanctimonious biddy“. Pirmasis žodis reiškia šventeiviška ir labai labai dora, o antrasis – sena moteris arba višta.
Turbūt nebuvo paprasta apsispręsti, ką daryti su daugybe lietuviškų simbolių ir istorijos detalių. Tarkime, kaip paaiškinti amerikiečiui, kas yra R.Gavelio aprašytas „naktimis gūdžiai kaukiantis“ Geležinis Vilkas arba Gedimino bokštas, virtęs „bejėgiškai iš krūmų kyšančiu buku Vilniaus falu“?
Taip, knygoje labai daug Lietuvos istorijos. Bet aš bandžiau išvengti paaiškinimų. Man atrodo, kad jeigu žmogus skaito „Vilniaus pokerį“ ir nori sužinoti smulkmenas, jis tai gali rasti kituose šaltiniuose. Šiais laikais internete į paieškos eilutę įrašius „Iron Wolf“ („Geležinis vilkas“), galima rasti visą informaciją. Kam aiškinti visą Lietuvos istoriją? Juk versdami prancūzų literatūrą nepridedame dvidešimties puslapių apie Prancūzijos istoriją. Nuorodą ir paaiškinimą dėjau tik toje vietoje, kur autorius kalba apie skirtumą tarp žodžių „aklas“ ir „akylas“. Palikau lietuviškus žodžius, bet paaiškinau, ką jie reiškia. Norėjau, kad žmonės „Vilniaus pokerį“ skaitytų kaip paprastą romaną. Nors ten lietuvybės daug, knyga yra apie žmones – kaip jie gyvena, ką galvoja, kaip jaučiasi įvairiomis aplinkybėmis.
Ar įmanoma amerikiečiui, apie Vilnių niekada net negirdėjusiam, suvokti šią knygą? Lietuvos istorijos mitus, sovietinės sistemos kuriozus ir aštrų R. Gavelio cinizmą?
Manau, kad taip, nors R. Gavelio pasaulėžiūra išties neįprasta. V. Vargalys skaičiusiems romaną buvo panašus į beprotį. Ir man iš pradžių pasirodė, kad tai siaubo žanras. Tik knygą perskaičius antrą kartą pradėjo ryškėti juodojo humoro briaunos. R. Gavelio rašymo stilius yra toks intensyvus, kad visus griebia už gerklės. Kai skaitai, jautiesi lyg dūstum.
Tiems žmonėms, kurie nori sužinoti apie kitus pasaulio kraštus, ši knyga bus labai įdomi.
Tie, kurie tuo nesidomi, „Vilniaus pokerio“ ir neskaitys. Man atrodo, kad šis romanas yra vienas geriausių literatūros kūrinių, atspindinčių sovietinį gyvenimą.