Gimžauskas, Mantas. ŠAMANAS™. Poetiniai ir vizualiniai tekstai. – Kaunas: Kitos knygos, 2007.


       „ZOOLOGIJOS SODE BUVAU / TUŠČIĄ NARVĄ MAČIAU IR MAŽĄ SKYLĘ TVOROJ / NEŽINAU KAS TEN GYVENO / NES PRIŽIŪRĖTOJAS DAVĖ Į GALVĄ / IR PASAKĖ – PAŠALINIAMS NEGALIMA // ZOOLOGIJOS SODE BUVAU / ZOOLOGIJOS SODE ESU“ („ZOOLOGIJOS SODE“, p. 13).


       Taip bylojama viename pirmųjų Lietuvos Šamanų Šamano Manto Gimžausko knygoje „Šamanas™“ spausdintų tekstų. Ir bylojama gana šamaniškai pranašiškai, nes būtent to galime tikėtis pirmą kartą atvertus šią, skatinančią diskutuoti ir lėbauti didelėje prastai apšviestoje minčių valhaloje, knygą. Neaišku, oi visiškai neaišku, kas šioje knygoje gyvena, bet kad ji „duoda“ į galvą, – nepaneigsi. Galbūt būtent dėl to, kad ši knyga yra paveiki ir pribloškianti, doram vidutinio erdvėlaivio tarnautojui taip sunku identifikuoti joje besiveisiančias gyvybės formas, bet kad jų čia knibžda, turėtų būti visiškai ir neginčijamai akivaizdu net didžiausių regėjimo negandų turinčiam filololololo akademikui.


       Na, bet ne apie šią galaktikos elitui priklausančią rūšį susirinkome pakalbėti. Tai bus pasakojimas apie didelę klajonę po šaunų nuotykių pasaulį, kuriame net patyrusiam ir gana įžvalgiam nuotykiautojui yra dėl ko reikšmingai kilstelėti antakį ir euforiškai sutrūkčioti. Diržų bei kontracepcijos priemonių čia nereikia, nes šiame pasaulyje viskas per daug tikra, jog iš tiesų būtų tikra.


       Manto Gimžausko knygos pasaulis labiau primena mokslinės fantastikos (SF) perliukus negu agrolyriškai verksmingą dabartinių Lietuvos kori-Fėjų kūrybėlę (F). Vietoj egzaltuotos, dirbtinumu per kelis kilus trenkiančios praeities dainių pasaulio refleksijos skaitytojas čia gali sutikti žalius žmogelius, šuolius į kibererdvę, erdvėlaivių pulkus, „elektroninį zoologijos sodą“, įvairiaspalves planetas ir kitus viltį įžiebiančius žaisliukus, kurie sąmonės barjerų nebijančiam peržengti žaidėjui gali prikalbėti keisčiausių dalykų apie pradžių pradžias bei pabaigų pabaigas. „SKAFANDRAS ANT NEMATOMO KŪNO / GINKLAI NUO F1 IKI F12 / ŽALIAS RAKTAS PIRMYN GELTONAS ATGAL / IŠSILYDĘS URANAS UŽ NUGAROS / GYVYBĖS 13 % – TURI UŽTEKTI // UŽ LANGO ATRODO SUKLYKĖ PAUKŠTIS“ („“, p. 141).


       Beje, ko jau ko, bet paukščių, vabzdžių bei kitų skraidančių padarų „Šamane™“ apstu: „ir pasiekiame mišką nepažįstantį garso / kuriame suka lizdą piktas vakaro paukštis“ („mirtinas greitis“, p. 30). Dažniausiai jų pasirodymas tekste žymi kulminacijos momentą, kai išsivaduojama iš elementarios logikos dėsnių ir pereinama prie kito mentalinio lygio grožybių – atsiduriama ant absurdo slenksčio. Deja, deramai jo peržengti poetui toli gražu nesiseka, nes „užsiciklinama“ mėgaujantis euforišku kalbos žaismu bei psichodelinių minties posūkių regimybe. O tai užkerta kelią į tolesnį teksto, kaip savaime pagavaus ir savarankiško meno kūrinio, plėtojimą. Paradoksalu, bet būtent dėl šios priežasties daugelis knygoje pateikiamų eilėraščių atsieti nuo kitų tekstų ar iliustracijų atrodo gan kukliai ir ne ypač įspūdingai.


       Šis neva tyčinis teksto nesuvaldymas kartais perauga į neskoningą manieringumą, dirbtinumą ir kitus neįdomius bei krsnos nemėgstamus dalykėlius. Šalia nuostabių minties perliukų žybtelėjimų aptinkamos juos diskredituojančios balasto šukės: „ir elektroniniai vabzdžiai / dedasi akvalangus / sapnuok šitą naktį / kaip šventąją upę / tekančią į kalno viršūnę / kur azijos rūmų / antakiais / tvenkiasi prakaitas“ („sapnuok kutenantį...“, p. 21).


       Braunantis per T. S. Butkaus (Slombo) užželdintus maketo brūzgynus, norom nenorom Manto Gimžausko tekstai atrodo stebėtinai panašūs į... mielojo „The Doors“ lyderio Jimo Morrisono poeziją. Iš pradžių peršasi mintis, kad šis panašumas padiktuotas „rūkau žolę / rūkau žalią spalvą / rūkau medaus ežerą / rūkau savo tuščią oranžinį kambarį / rūkau nepasodintas sėklas“ („rūkau žolę“, p. 39, 39, 43), bet turint galvoje, kad knygos pradžioje išspausdintas „The Doors“ dainos „When the music’s over“ tekstas, galima daryti išvadas, kad tai –­ sąmoningas sekimas. Oliverio Stone’o filmo „The Doors“ pradžią ypač primena M. Gimžausko eilėraštis „AŠ“: „aš esu savųjų dykumų ŠAMANAS / paklaidintas begalybės saulėtekių-saulėlydžių / ir ŠVENTŲJŲ KALNŲ (dabar kažkur pasislėpusių) / piligrimas praradęs sąmonę“ („AŠ“, p. 29).


       Vis dėlto nuo padoriose šalyse jau klasika tapusios psichodelinės poetikos M. Gimžausko tekstus skiria idėjinės technopagonybės bei jau minėtos mokslinės fantastikos apraiškos, kurios gali būti priskirtinos tik dabarčiai ir identifikuotos kaip originalios raiškos atributai.


       Poetas ne tik neatsiriboja nuo elektrifikuotos šiandienos buities, bet ir remdamasis ja kuria nepaprastai gyvybingą naujojo pasaulio mitologiją, grindžiamą senųjų mitų bei realijų griuvėsiais. Šiuo požiūriu ypač įdomūs eilėraščių ciklai „acid is sweet“ bei „žaidimai“. Pirmojo svarbiausias veikėjas yra Tadas Blinda, minimi Robinas Hudas, šerifas, Timo­thy’s Leary’s. Tai jau nebe statiškas eilėraštis, o konkretus besiplėtojantis dinamiškas veiksmas, primenantis nuotykių romaną: „jis prisiartina atsargiai / prie automobilio / pamato salone / grotuvą ir kompaktą / sekundę įsiklauso apsižvalgo / ir čiupęs buožę / trenkia į vairuotojo / durelių stiklą“ („2 acid is sweet“, p. 128). Šis eilėraštis neprimena tradicinio eilėraščio ne tik turiniu: dar įdomesnė jo technika – elektroninio susirašinėjimo motyvas labai vykusiai kuria laisvės įspūdį: „sveikas vairuotojau / kaip kelione? :)/ ar dar pameni / kaip ishiskyrem / gvadelupes trasoj? :)// norėjai kad atsiuschiau e-maila / kai nutranzuosiu / i juodasias skyles“ („2 acid is sweet“, p. 129).


       Norintieji sužinoti, kodėl dabartinė visuomenė pamišusi dėl Dano Browno knygų bei kitų veikalų, filmų ir kitų dalykų, kurie deklaruoja turį atsakymus į praeities mįsles, kurias neretai būna patys ir užminę, vartydami „Šamaną™“ galės tai padaryti be didesnio vargo. Šioje knygoje pilna to subtiliai išblukusio liūdesio, kurį gimdo šiuolaikinio pasaulio įsisąmoninimas. „gal turiu žalius žmogelius / su trikampėliais ant nugarų / ir plačius kailių patalus / iki visų horizontų / ir laikraščius po kuriuos / galima vaikščiot / taip – aišku turiu / ir niekur nuo jų / nepabėgsi / / ar nieko daugiau nebėra / ko nors seno slapto ar švento / atrodo jie pavogė mano knygas / kurias buvau spėjęs perskaityt / atrodo per toli išėjau / nuogas iš blunkančio namo / grįžt negaliu ir atrodo / kitą dieną teks / atidėti“ („ką turiu dabar...“, p. 19). Būtent dėl šio aplinkos kontūrų išblukimo, matyt, iškyla poreikis kas trečiame eilėraštyje minėti įvairiausias revoliucijas.


       Tačiau M. Gimžausko tekstai nėra akivaizdžiai socialiai orientuoti, nors plati jų interpretacija taip pat nėra atsieta nuo mėginimų apibendrinti dabarties sociumo raidą bei esatį. Šis talpumas nėra toks hipotetinis kaip dešimties kengūrų sterb­lių talpos suma ir akiplėšiškai išreikštas: tai talpumas ne dėl talpumo, o dėl meno ir laisvės sau bei kitiems, kuri ir yra kokybiškų bei talentingų tekstų požymis.


       „Šios knygos koncepcijos ašis – mitas apie „aukštyn kojomis“ apverstą kūrinio autorystę: poeto M. Gimžausko projektas ŠAMANAS™, kaip lyg ir skelbia antraš­tė, perskaičius visą rinkinį įgyja priešingą reikšmę – tikrasis knygos kūrėjas, pasirodo, yra ateivis iš tolimos galaktikos ŠAMANAS™, o MANTAS GIMŽAUSKAS tėra jo kūrinys, savotiška fiktyvi asmenybė, mūsų gyvenimo aplinkoje atliekanti idėjų ruporo vaidmenį“ – skelbia knygos anotacija. Koncepcija, aišku, labai graži ir pagirtina, tačiau lygiai taip pat šią anotaciją būtų galima pritaikyti bet kuriai kada nors išleistai knygai, matyt, su sąlyga, kad jos pavadinimą pakeisime į atitinkamą ŠAMANAS™.


       Atsižvelgiant į M. Gimžausko nuostatas, knyga sumaketuota kaip savotiškas, įvairiausių netikėtumų verčiant puslapius pateikiantis žurnalas. Tekstas čia išblukęs, čia vėl ryškus; tai žalias, tai raudonas, o ką jau kalbėti apie gausybę paveikslėlių, nuotraukų, aprašinėtų lapukų ir šiaip įdomybių. Į akį krenta ir „Čekių eilėraščiai“, tušti lapai, tris kartus iš eilės kartojamas tas pats eilėraštis, nuotraukos-komiksai, kryžiažodis. Tad skaitytojams tikrai neteks nuobodžiauti.


       Tai nesuvaržyta knyga, knyga, kurios nebuvo ilgai, ir nors dėl kai kurių tekstų kokybės bei kitų apimčių–išmatavimų galima ginčytis, esmė labai paprasta – tai knyga, kurią verta įsidėmėti, verta imti į rankas (ir ne vieną kartą). Ir tikėkimės, kad šiai knygai nenutiks taip, kaip dažniausiai nutinka tokio pobūdžio knygoms – kad ji nebus įvertinta kaip provokacija, išsišokimas, bet ne menas. Tikėkimės, kad ateities kartos neatmes jos padiktuoto ribų peržengimo, motyvuodami tuo, kad nenori kartoti, kas jau kartą buvo padaryta (kaip nutiko vadinamajam avangardui, kuris neturėjo realios tąsos). Šis ledlaužis, nors ir nebūdamas grynuolis, gali prisidėti prie grynuolių formavimosi ir įnešti naujų vėjų į kiek tvankoką lietuvių poezijos arealą.

       Literatūra ir menas
       2008 03 14