Literatūrologė profesorė ir „Respublikos“ nacionalinių vertybių rinkimų komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė kalbėdama apie kultūros skaudulius ramiai šypsojosi. O prieš vardindama, kas jai kelia nerimą, išvardija, kas džiugina. Juk kultūra – pulsuojantis dalykas, kuriame besirūpinant tik viršūnėmis apačioje gali likti tuštumos. Su V. Daujotyte kalbasi Zita Voitiulevičiūtė

Paklausiu gana abstrakčiai: kokios šiandienės Lietuvos kultūros spalvos?

Vienąkart pamatai kažką – nušvinti, kitąkart – nusimeni, nuleidi galvą. Kultūra, kaip ir gyvenimas, yra gyva ir joje yra visko. Negalėčiau pasakyti, kad mūsų kultūroje ar mene nėra to pirminio gyvybingumo. Jo tikrai yra. Yra jaunų kūrybingų žmonių, netikėtų parodų, eilėraščių, fotografijų, gyvo regėjimo. To pirminio kūrybingumo ir gyvybingumo nepasigendu, į jį daugiausiai ir dedu vilčių. Bet daug turiu abejonių dėl kultūrą valdančių struktūrų, projektų, kurie kreipia kultūrą eiti kuria nors vaga, o kultūros turi tekėti sava vaga.

 

Įsivaizduoju, kad kultūros vadyba yra labai atidus žvilgsnis į procesus, kurie vyksta. O ne tai, kai paskelbiama, kad bus vykdomas projektas, ir žmonės, kuriems reikia gyventi, meta savo pradėtus darbus ir puola į tą projektą. Tai vyksta visoje humanistikoje, literatūros moksle, mene.

Aplink jau kalbama ne vien apie ekonominę, bet ir apie dvasinę krizę. Ar pastebite ją?

Krizė yra šalia žmogaus. Atskiro žmogaus kūrybingumo požiūriu šiuo metu dvasinė krizė nėra opesnė nei anksčiau. Krizės visada yra tiek, kiek žmogus gali jos pakelti, kiek gali ją įveikti savo kūrybingumu.

Aš kaip idealistė galvoju ir pritariu žmonėms, kurie sako, kad finansinė krizė yra prasidėjusi nuo moralinių ir etinių vertybių nuosmukio. Tada atsiranda situacija, kai blogis įgauna galią. Net jei tas blogis bus suprastas ne metafiziškai, o kaip bankininko ar finansininko galėjimas manipuliuoti tam tikromis situacijomis. Nemanau, kad finansinė krizė apsprendžia moralinius dalykus.

Krizė kaip galimybė visada slypi mumyse. Kai kūrybingas žmogus pajunta, kad gali kažką daryti, krizė nuo jo pasitraukia. Jis užmiršta, kad neturi pinigų, negalvoja apie tai, kad neišleis knygos. Ir tai esminis dalykas.

Iš kur atsirado tas pirminis blogis? Nuo per gero gyvenimo?

Galima ir taip sakyti. Žmogaus dvasia nustoja budrumo. Per Lietuvą juk ėjo marų epidemijos, bet iki šiol niekas negali pasakyti, kas sukelia maro epidemiją, kaip ji pasitraukia. Žmogaus gyvenime yra dalykų, kurių jis negali paaiškinti. Ką reiškia žmonių pasidavimas bankų vilionei, paskolų ėmimas? Tai reiškia, kad žmogaus dvasia nebudi, ji nebuvo kritiška, atsargi. Dėsnis yra toks – žmogaus dvasia visąlaik privalo budėti, būti atsargi, abejojanti, kritiška.

Ar to budrumo pristigome, kad aplink ėmė dėtis tokie nekultūringi dalykai, apraizgę kultūrą?

Pirmiausia daug yra dalykų, kurie džiugina, nepaisant sunkios mūsų padėties. Džiugina, kad Rašytojų sąjungos Rašytojų klube nuolat vyksta vakarai, pristatomos knygos. Šiandien labai džiaugiuosi, kad pirmą sykį pamačiau Romualdo Rakausko viso gyvenimo fotografijų albumą. Kad vyksta koncertai Filharmonijoje, kad vyksta teatrinis gyvenimas. Džiugina, kad žmonės turi galimybę pasirinkti kultūros dalykus.

O apie tai, kas jaudina, nieko naujo. Be galo nesmagu nuolat girdėti iš Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės, kylančias problemas. Galvoju, kad žmonės, ta komanda, kuri buvo susirinkusi dirbti, buvo kupini gerų norų. Manau, jie norėjo, kad Vilnius išryškėtų. Bet būna taip, kad situacijos susikomplikuoja, viskas ima veltis į kamuolį ir galiausiai apauga. Blogiausia, kad labai sunku žinoti, kiek tame visame yra tiesos, kiek žmonių kaltės, kiek aplinkybių.

Džiaugiatės rodomais spektakliais, koncertais, bet ar visada yra kuo džiaugtis, kokia šių renginių kokybė?

Niekada negali būti vienodai aukšta kokybė. Ypač teatras visąlaik pulsuoja. Mąstant apie Vilnių, buvo galimybė sutelkti į šią kultūros sostinę tai, kas iš mūsų pačių yra užaugę, į pačius geriausius dalykus.

Negerai, kad mūsų teatrinės viršūnės yra ne Lietuvoje. Šiemet juk buvo galima pabandyti suteikti galimybę pamatyti visus Eimunto Nekrošiaus ar Oskaro Koršunovo spektaklius. Per metus būtų laiko atsiradę. Arba kad išklausytume didelę, kad ir Gintaro Rinkevičiaus, muzikinę programą, pamatytume dabartinių dailininkų retrospektyvines parodas. Dabar, nors jos ir vyksta, nėra tiek konceptualizuotos, kad būtų tapatinamos su Europos kultūros sostinės vardu.

O į Vilnių štai vežami užsienio kultūros produktai...

Man patiko Pirosmanio paroda. Atrodo, Lietuvai būtų natūralu turėti nuolatinę jo darbų ekspoziciją. Bet kai atsivežame kažką, kad ir baroko kultūros šokio kolektyvą, kažkaip nenatūralu atrodo. Ne tas kontekstas, ne ta terpė, ne taip padaryta. Atrodo, kad projektas vyksta, o kultūra tyli. Reikia atsivežti kažką ir iš svetur, bet prieš tai žemę išpurenti, į kurią tą sėklą bersi. Ne taip, kad atveži sėklą iš egzotiškų kraštų ir paberi ant apledėjusio šaligatvio.

Vilnius, kaip Europos kultūros sostinė, turėjo galimybę parodyti, tai, kas sukurta Lietuvoje. Ir ne tik lietuvių. Juk Vilnius – daugiatautis kultūros miestas. Europai, pasauliui tai galėjo būti įdomu. Tai yra tai, kas yra iš čia. Sostinė – kaip žiedas, kuriam suteikta galimybė išsiskleisti iš savo energijos.

Dabar atrodo, kad literatūra niekaip nedalyvauja kultūros sostinėje. Juk žodžio, kalbos menas yra mūsų savasties vienas iš esminių dalykų.

Toks svarbus sumanymas, užduotis, kuri teko Vilniui, turėjo būti labai diskutuojama su visuomene, kūrybinėmis sąjungomis. Juk būtų kilę pasiūlymų. O ryžtasi tokiam postmoderniam netikėtų erdvių, rakursų, naujametinių fejerverkų, labai garsių vardų pristatymui. Tam, kad žmogaus sąmonė būtų bombarduojama kažkuo netikėtu, ypatingu.

Šių metų Vilniaus šūkis – „kultūra gyvai“...

Bet kultūra yra ne tik gyvai. Kultūra yra gyva. Tiek, kiek ji yra, ji visąlaik yra begalinė gyvybė. Atsiversk fotografijos albumą, pamatyk gerą fotografiją. Ji gyva ir pulsuojanti. Ji fiksuoja laiką, erdvę, žmogaus žvilgsnį. Jeigu ji nėra gyva, tai joks projektas „gyvai“ iš to nieko nepadarys. Tad visos bėdos galbūt ir yra dėl to plyšio tarp „gyva“ ir „gyvai“. Pastanga daryti „gyvai“ visada turi tam tikro dirbtinumo atspalvį. Tad reikia žiūrėti, kas apskritai yra gyva.

Tam gyvumui gal reikėtų daugiau dėmesio mėgėjų menui? O gal atvirkščiai – tik elitiniam?

Menas ir kultūra neišvengiamai yra daugiasluoksniai. Negalima sutelkti viso dėmėsio vien į elitinį meną, kaip negalima ir vien į masinį. Yra proporcijos, veikia pusiausvyros dėsniai. Suprantama, kad prestižinio meno likimas yra labai svarbus, bet gali būti taip, kad kai pradedi rūpintis tik pačiomis viršūnėmis, kažkur žemiau atsiranda tuštumos.

Tad ar gerai, kad knygas dabar gali leisti kas nori?

Sunku spręsti tą klausimą. Yra paradoksalios situacijos, kai renginyje žmogus rodo 10 ar 12 išleistų knygų ir stebisi, kodėl iki šiol nėra Rašytojų sąjungos narys. Kartą Žemaitijoje matydama gana gausią tokio pobūdžio saviveiklinės poezijos leidybą, pasakiau, kad būtų gerai, jei už tuos pinigus išleistų iš šio krašto kilusio labai gero, jau mirusio poeto rinktinę. Jos mums labai trūksta. Bet paskui pagalvojau: o kas tiems žmonėms, kurie rašo, mąsto, nori tai daryti? Turi būti ir jų dalis.

Viskas būtų gerai, jeigu visi būtų savo vietoje. Tuomet saviveikla neveiktų literatūros lygio. Deja, kai žmogus išleidžia dešimt knygų, pradeda tikėti, kad yra didis rašytojas. Kyla pretenzijos. Todėl reikia vertintojų, kritikų. Šie procesai turi būti permąstomi, siekiama, kad apie saviveiklinę knygą nebūtų kalbama dideliais ir tuščiais žodžiais.

Ir pabaigai: ko palinkėtume „Respublikai“ 20-ojo gimtadienio proga?

Kad „Respublika“ ir toliau sėkmingai tęstų nacionalinių vertybių paieškas.