Erika Drungytė. RŪKAS IR VĖJAS: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Ar poezijoje kūrėjas visada privalo būti iki galo nuoširdus ir atviras, atsiveriantis? Ar nebaisu ir ar būtina apsinuoginti visų akivaizdoje? Ar tai jau „tikros“, nesumeluotos kūrybos išraiška? O gal geriau išlikti išmintingai santūriam, šiek tiek uždaram, atrinkti tik tam tikrus poetinius sąskambius, norimas atverti nuotaikas arba, paprasčiau kalbant, užsidėti vieną arba kitą tam gyvenimo (ir kūrybos) tarpsniui labiau priimtiną kaukę, pasirinkti vaidmenį? Šie klausimai dažnai kyla skaitant poeziją, nes joje pasirenkamos įvairios stilistinės kalbos priemonės keičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę, sukelia begalę interpretacijų.

Trečioji Erikos Drungytės poezijos knyga pavadinta „Rūkas ir vėjas“*. Šių žodžių prasmių laukas gana platus, jie abu nusako labai skirtingas gamtos, o perkeltine prasme – ir vidines emocines būsenas, stichijas. Rūkas – tai paslaptis, nežinomybė, jis gali būti apgaulingas, per jį neįžvelgiama tikrovė, jis klaidus, kartais bauginantis, paslaptingas, užburiantis. Vėjas susijęs su aktyviąja stichija, su judėjimu, dinamika, kitimu, agresija, jėga. Jis nematomas, tačiau jaučiamas, kartais griaunantis, laukinis, labai pavojingas gali būti viduje įsismarkavęs viesulas. O kartais jis – gaivus dvelktelėjimas, nuskaidrinantis, išblaivantis protą, jausmus. Tačiau kodėl „rūkas ir vėjas“, išskyrus autorę, niekas ir neatspės, palikime tai vaizduotei ir širdžiai.

Knyga išoriškai ganėtinai kukli, nekrintanti į akis, pilkšvos spalvos (gal pridengta to paties rūko šydo?). Ketvirtajame viršelyje paslaptingai besišypsanti jauna moteris (t. y. autorė) ir jos pačios žodžiai – apie kalbą, kuri yra autorės tikroji žemė. Įdomu, kokį vaidmenį savo lyrinei herojei E. Drungytė parinko šioje knygoje. Kas ji? Ar lengva pažinti? Gyvenime atskirais laikotarpiais kiekvienam tenka suvaidinti po keletą, net keliolika vaidmenų, nes gyvenimas yra pats tikriausias teatras, tik už jį moka patys jo aktoriai. Nešiojama ne viena kaukė, labai dažnai sunku, o ir neįmanoma atskirti, kuri tikra, o kuri pateikiama viešumai. Net artimiausi žmonės ne iš karto perpranta ir įspėja. Kaukes kurti ir keisti verčia aplinka, statusas, vidinės varžančios sienos ar troškimas iš jų išsilaisvinti, supantys žmonės, o gal įvairumo troškimas. Visai nenoriu ir neketinu įtarti autorės lyrinės herojės vaidyba, bet šio rinkinio žmogus, tiksliau, moteris – puiki savo vaidmens atlikėja, jį gerai išmano, suvokia ir žino savo siekį. Ši moteris protinga, tvirta, intelektuali, racionali, išmintinga, stipri. Jos portretas – t. y. įkūnytas moteriškumo pradas, misija, tikslas, esmė ir paskirtis – peržengia visas siauras visuomeninio ar nacionalinio konteksto ribas. Nėra moters kaip socialinės būtybės, „vieneto“ problemų kėlimo, buitiškumo, kasdieniškumo, nėra ir didelių moralinių dvejonių, klampių kazusų narpliojimo, kaltės ir nuodėmės išgyvenimų, teisybės ir neteisybės matų, aukos ar nugalėtojos, marijos magdalietės ar kenčiančios madonos įvaizdžių. Nors, kita vertus, ši moteris kartu labai subtiliai ir plačiai apima kur kas daugiau įkūnijimų ar įsikūnijimų, tačiau apie tai vėliau.

Knygos nuotaika, jos aura savita. Rami, tyli, nors šiek tiek skaudi, liūdna, kartais sužeidžianti savo dreskiančiu atvirumu, o kartais truputį ironiškai arba šmaikščiai, grakščiai, su šypsena iš to išsisukanti.

Galima išskirti dvi knygos dalis. Pirmoji – tai pokalbis, baladė, kartais netgi rauda mylimajam. Tekstai veriami vidinių dialogų su juo erdvėje. Antroji dalis labiau primena monologus, pokalbius su savimi, per kuriuos veriasi platesnės ir didesnės (gilesnės) vidinio pasaulio santykio su visata, Dievu, Gyvenimu, – o jo numanomas tęstinumas veda į nepažinias, tik trokštamas ar bandomas įsivaizduoti erdves, – įžvalgos, nuojautos. Daugiau apibendrinimų, jungčių, apmąstymų, mėginimų atsakyti į rūpimus klausimus.

Vidinė kelionė, vidinis tikslas, jausmo ir proto sintezė. Per amžius daugelio bandytas kelias, kurio galutinis (nors, manau, tik tarpinis) sustojimas – tai savo paskirties, savo misijos, vietos ieškojimas, atradimas, suvokimas, pagaliau apibendrinimas. Suvokdama jai paskirtąją, lemtąją moters misiją, lyrinė herojė ją priima, su ja susitaiko, nesipriešina, net ir patirdama draskančias jausmų ir realybės priešpriešas. Knyga yra pozityvi – skaudi, bet šviesi, optimistinė. Joje nerasime nevaldomų emocijų, gyvenimo neigimo, depresyvių nuotaikų. Mentalinis pradas visada budrus, jis saugo jausmus nuo neapgalvotų poelgių, žodžių ar žingsnių, nors vitališkumas, – kaip pagrindinė, stipriausioji moters energija, – labai ryškus, kartais net grėsmingas, bauginantis. Pagrindinis rinkinio motyvas, svarbiausioji melodija, tema – tai kalbėjimas ir kalbėjimasis (monologas-dialogas). Pagrindinė to kalbėjimo (pokalbio) gija – pokalbiai su mylimuoju. Ši tema, kuri galbūt dažniau subanalinama, nei iš tiesų banali, aktuali visada. Meilė – viena stipriausių jėgų pasaulyje, vienas galingiausių išgyvenimų, visos egzistencijos, visos būties variklis, ji gimdo, kuria gyvybę ir gyvenimą. Iš jos atsirado, atsiranda ir skleidžiasi viskas: davimas, aukojimas(is), atsidavimas, taip pat kartu ir meilės antipodas, jos skaudžioji, tamsioji pusė – kančia, o toje kančioje gebėjimas ar negebėjimas atleisti, gebėjimas ne prakeikti, o palaiminti. Gal todėl ne visai tiesiogiai skleidžiasi ir Dievo (kaip tos pačios meilės) – nekonkretaus, kartais sužmoginto, krikščioniško, pagoniško ar budistinio – buvimo ieškojimas, sutikimas, noras eiti su juo į dialogą ir draskančios abejonės.

Pirmojoje knygos dalyje tie pokalbiai su mylimuoju labai vientisi, dinamiški, suverti vienas prie kito, nuolatiniai. Nors jis neįvardijamas, nekonkretinamas – tai tarsi nežinomasis, užkoduotas „tavo“, „tu“, „pas tave“, „be tavęs“, „su tavimi“ ir t. t.:

tavo rankų tinklai vakariniai
mano sielos žuvis švelniai gano
ir nėra nei vienos akies
į kurią jos įstrigti negeistų
(...)
tavo žodžių vėliavos čeža
gal pakeltos gal jau nuleistos
mano žuvys niekur neplaukia
tinklo ribos yra jų gyvenimas
                                              (p. 9)

Tas pokalbis, monogolas/dialogas, nors kalbėtojui, rodos, niekas neatsako, pina minčių, jausmų, žodžių, vaizdinių tinklą, peraustą lietuvių tautosakos, mitologijos, pasakų, sakmių, dainų, raudų motyvais, Biblijos, Rytų kultūros, religijos simboliais: Itakė (p. 18), japonų rašmenys (p. 20), lotosas, magnolijos, vyšnia, smilkalai, širdies amuletai (p. 21) ir t. t. Kartais literatūriniais, kultūriniais niuansais iliustruotam, pripildytam (perpildytam) tekstui pristinga paprastumo, gal net nuoširdumo, įvairių motyvų samplaika pernelyg gausi, todėl ne visai įtaigi, suprantama. Pirmoji knygos dalis baigiama antgamtinių, magiškų ritualų, paslapčių ciklu „Totemai“.

Mylimasis jaučiamas nuolat, be paliovos, kiekviena kūno ląstele, kiekviena jautriausia vidine styga ir kiekvieną akimirką laukiamas, trokštamas, geidžiamas. Jis visada šalia, čia pat nusklendžia jo kvapas, balsas, rankų šiluma, prisilietimas, jo karališkas sostas paruoštas bet kuriuo momentu. Nors tuo pačiu metu jis ir nesamas, tačiau labai realus. Jo įtaka, buvimas žadina giliausius sielos virpesius, atveria prigimtinės moteriškosios esmės slėpinius, pamatinius instinktus, dvasinius ir fizinius sopulius, peraugančius į ne mažesnį tragizmą, kaip ir į tikėjimą, kad pokalbiai su mylimuoju – tai ne pragaištis, ne vien skausmas, bet ir vienintelis realus savo buvimo patvirtinimas ir paliudijimas.

ten mūsų kūnų įspaudai
yra gyvasis ženklas
neužsitraukianti tiek metų
laukimui išplėšta žaizda.
(...)
tu nieko nesakai tik sunkiai
atsidūsti ir lauki mano rankos
į tavo pusę ištiestos kad pirštai
galėtų susinerti mudviejų buvimui
                                 (p. 12-13)

Perskaičius „Rūką ir vėją“ kilo labai dvilypis (gal net trilypis) ar prieštaringas įspūdis. Mylinti, mylimojo ieškanti, trokštanti aukotis, mylėti ir būti mylima, kilniadvasiškai gebanti atleisti ir mokanti susitaikyti, kenčianti moteris, motina, norinti apkabinti vaikų galveles, apraišioti mylimajam šilkiniais tvarsčiais žaizdas, kartais ironiška ir įskaudinta meilužė, į savo guolį priimanti išblyškusį karžygį mėnulio veidu, besišaipanti iš nesupratingų žmonų: „Ak, Jūsų vyras... Jis tasai, kuris galėjo (...) / Kalbėti paprastai, gražiu sodriu balsu apglėbdamas visas, / Iš etiketo ir iš Jūsų neišlipdamas“ (p. 26) ir tuo pačiu metu „vienmarškinė su kate ant rankos“, „užbadyta pirštais moterų ir jų žieduotų vyrų“ (p. 25). Tačiau ta moteris visuomet pakankamai išmintinga ir netgi pragmatiška, visi jos veiksmai, žodžiai, dėliojami akcentai ganėtinai tikslūs, apgalvoti, ėjimai apskaičiuoti, išoriniai sąskambiai gerai suderinti, akordai „neišsiderinę“ – visiškai nėra, vengiama atviros nevilties, deklaruojamos patetiškos kančios, bet užtai yra žodžių, metaforų „grimas“, kuris paslepia visus didesnius jausmų bangavimus, perdėtą jausmingumą ir jau, gink Dieve, saldų sentimentalumą. Kančia tauri, rami, įkvepianti, didinga. Gražiai kenčiama, skausmas deklaruojamas kaip gyvenimo priėmimas ir vertinamas truputį iš aukšto, išdidžiai. Tačiau įsiskaičius, galbūt daugiau vidumi nei žodine raiška, praplėšus, pajautus n-tuoju pojūčiu tą gražiai sudėliotų sakinių, strofų, žodžių, eilėdaros, rimų ir ritmų širmą ir nirstelėjus šiek tiek į kitą potekstę, glūdinčią tarp arba už tų prasmių, gal po visomis prasmėmis, akimirkai šmėsteli, atsiveria labai pažeidžiama (sužeista) tos iš pažiūros tvirtos, stiprios moters siela. Ir visu skaudumu iškyla tikrasis, žodžiais neišsakytas, neišraudotas ir sakmėmis nepapasakotas, subtiliai paslėptas moters neišsipildymas, totalinė kančia ir vienatvė, meilės alkis, egzistencinis skausmas, eižėjantis praradimas (ar neatradimas), akivaizdi praraja, bedugnė tarp to, kas yra iš tikrųjų, ir to, ko drįstama tikėtis tik kaip neišsipildymo. Ir kai tas vidinis skausmas (neišsipildymas), visu aštrumu nuskambantis „tarp“ ištartų žodžių, kažkur balto knygos lapo paraštėse, tas suvibravęs tikrumas tarsi nupliko, jis netgi paveikesnis, nei taisyklinga, gražia, spalvinga, eiliuota kalba skambančios eilėraščių strofos. Ši tarp eilučių, pauzių užkoduota prasmė nuplėšia visas kaukes, visus vaidmenis paverčia tik išorinėmis butaforijomis, suteikdama nesumeluoto ir nesuvaidinto tikrumo. Lyg pats knygos „vėjas“ į sielą ir mintį atpūstų rūke paskendusią, nutolusią, paslėptą tikrąją, esminę, skausmingą moters esatį.

Lyrinės herojės būsena apibūdinama kaip „sunki ilgametė naktis“ (p. 1), kur „laukimas yra prirakintas prie kojų, prie nemigos žaibo / kuris trenkia į sapno pradžią“ (p. 9), o sielos žuvys įstrigusios jojo tinkluos vakariniuos. Ilgesio nekonkretybė, tai, ko niekada nesitikima paliesti, apčiuopti, bet kas kartu taip apčiuopiama, taip greta, čia pat alsuoja į širdį. Pojūčiai, fizinio artumo troškimo skausmingumas perauga į kančia paženklintą geismą susipinti nematomomis gijomis, kurios driekiasi lygiagretėmis „dažninio ir būsimo“, susilydo, bet lieka tik esamas, „kuriame mes kiekvienas po vieną“ (p. 11), spindint tuščiam mėnuliui, nerealiuose, kadaise paskirtuose ir netesėtuose namuose, kurie „dar plevena / tarytum kuždesiai virš upės“ (p. 12).

Nemažai eilėraščių primena burtus, mantras, užkalbėjimus („kas tave atitolint galėtų // (....) užkalbėtų akis rūko vilna / užrakintų nerimą gailių sapnais“, p. 15), o lyrinė herojė yra draskoma savęs pačios: ji ir nekalta mergelė, gailestingoji sesuo, kurios „šilkinės paklodės“ (p. 10) jau seniai praradusios savo tiesioginę paskirtį ir yra virtusios tik tvarsčiais mylimojo žaizdoms sutvarstyti; ji ir kerėtoja („kas bebūtų – tavęs neapleisiu (...) // kas bebūtų – mana atmintis / tavo vardo raides tarsi ženklus (...) / regės net ir virtusias vandeniu“, p. 15); ji ir aukotoja, atrėmusi galvą į raudų sieną ir atnašaujanti savo aukas, lyg pagonė, besimeldžianti mėnuliui, eretikė, ragana, pasmerktoji, matanti savo liepsnojimą ant laužo, ir kartu atgailautoja, prašanti: „Išraudok mano mylimą, viską atimk iš manęs“ (p. 17). Aukotoja, nepabijanti, išdrįstanti nusikirpti net plaukus – ilgų moters plaukų metafora (pagal Freudo Medūzos galios interpretaciją moters galia slypi jos plaukuose) reiškia labai stiprų seksualumą, o simbolinis, mitologinis jų nukirpimas – visiškas atsižadėjimas, atidavimas: „Aš nusikerpu plaukus ir mėnesio delnui aukoju, / Kai jis plonas, tarsi nuo mečetės atplyšęs ragelis, // Kad beaugdamas didintų mylimo meilę, / Spinduliuojančią tiems, kas pas jį beateitų“ (p. 17).

Knygoje labai stiprus moteriškumo pradas, potekstėje nujaučiamas, atspėjamas ganėtinai plėšrus, agresyvus troškimas turėti, netgi valdyti, tačiau ta femme fatale išmintingai jį nuslopina, pridengia kilniu aukos ir aukojimo šydu ir stoiškai ramiai, susitaikiusi teigia: „kas tave nuo manęs beatskirtų, / aš atleidžiu ir leidžiu griūti / visiems mano laukimo medžiams...“ (p. 16). O gal vis dėlto yra atvirkščiai?

Antrojoje dalyje daugiau apibendrinimų, abstraktesnės vidinės būsenos, didesnė nuotaikų kaita. Yra ir ramybės, paprastų akimirkų skaidrumo, žavėjimosi mažais stebuklais, kurie gali būti ir visai nepastebėti, jei trumpam netapsi vaiku, nepažvelgsi jo tyru žvilgsniu (p. 44). Ir čia pat langus bei sielą aklinai uždengianti tamsi užuolaida jau „neleidžia išaušti rytui“, aplinkui spengia tyla ir tuštuma, kuri vis dėlto ir yra tik tuštuma, nors ir pavadintum ją nirvana (p. 46). Autorės poezijoje yra fatalizmo, atsidavimo lemčiai („jei galėtum išeitum bet kur / tik ant delno ta linija guli“, p. 42), susitaikymo su ja, nemėginant priešintis ir draskyti savęs dar labiau. Eilėraštyje „Speigas“, kuriame kreipiamasi: „Mano dieve ilgaplauki / Mano viešpatie naivusis // Tarsi raišas vėjo gūsis / Nežinai ar žengt, ar plaukti“ (p. 48), – ironija, lengva pašaipa, visgi labiau primenanti saviironiją, pro kurią prasimuša tikėjimo trapumas, netikėjimo (nepasitikėjimo) keliamos baimės grimasa, kai lyg pašaipiai pasiūlomi valtis ir irklai labiau reikalingi pačiam siūlančiajam, nes trūksta (pasi)tikėjimo (tikrumo) eiti vandeniu. Tada dievas gali ir nuskęsti.

„kiek daug laimės nereiškiančios nieko / koks garsus vieno mušamas būgnas“ (p. 59), – bėgama nuo triukšmo, nes pigus šurmulys, lyg burbulas sprogstantis netvarus, paviršutiniškas džiugesys, lengvabūdiškas kvailiojimas nėra tikrieji gyvenimo kelionės palydovai. Arba paprastoje akimirkoje nušvitusi sniego ramybė, šerkšnota pavakarė filosofiškai išjaučiama kaip dvasinio stabtelėjimo, atokvėpio, susiliejimo su tobula gamta (beje, ji E. Drungytės knygoje užima svarbią vietą) simbolis: „Trečiadienį nesnigs / Bus giedras oras / Trečiadienį ramus bus laikas / Pavakarė šerkšnota“ (p. 44).

Yra ir fragmentiškų, išbarstytų minčių atraižėlių, kurios ne visuose eilėraščiuose susiveria į vientisą giją, jau išnykusi ta pirmame skyriuje taip aiškiai juntama, dominuojanti mylimojo artumos, jo žymių, ženklų, jutimo pripildyta vidinė erdvė. Lyrinė herojė čia lieka lyg ir visiškai viena ir bando ieškoti kitokio dialogo ir bendrumo. Tyliame susitelkime, per vidinę atskirtį, dykumą, vienatvę, aštrius dyglius, bežadę tuštumą, per rūką ir ledo gabalėliais virstantį bei plaukuose sustingstantį lietų, per savo nerimą kontempliuojamas išsipildymo, tikrosios pilnatvės, kuri galbūt yra ne čia ir ne konkrečioje valandoje ar minutėje, troškimas, pripažįstant savo dvejones ir netikrumą, tikėjimo dykumą ir kartu pasąmoninį tvirtą žinojimą. Abstraktūs apibendrinimai ir lyg smėlis pažyrantys minčių fragmentai – viskas greta. Tačiau eilėraščių nuotaika yra viltinga, nepaskandinta nerime ar nusigręžime, nors, pasak lyrinės herojės, būna akimirkų, kai „budizmas stringa / ir Kristaus žydiškumas trupa“ (p. 66), tada „– žemės duona / yra vienintelis matmuo kuriuo pasitikiu“.

Nevienadienės esmės, tikrieji, gilieji dalykai neatrandami lengvai ar per vieną dieną. Jie gal net ne čia ir ne dabar. Kaip ir tie rinkinio 64 puslapyje taip sodriai, įtaigiai, skaudžiai, spalvingai ir dar labai daug kaip aprašytieji lyrinei herojei įstrigę, įsirėžę, neužmirštami, tiek davę ir tiek kartu pasiėmę, glostę ir sužeidę metai, kurie dangų atveria, pasirodo, daug vėliau. Taip iš karto neįmanoma suprasti ir tikrosios savo esmės prasmės, vertės. O pradėjus suprasti, jau galima tarti: „tu žodis mano burnoje / kuris neturi nei vienos raidės“ (p. 65) arba tu „... visa išpildai po laiko, nes visa, / Kas tikra, yra ne laike“ (p. 68). Kaip ir pačios autorės žodžiai knygos paskutiniajame viršelyje: „Gal toji atmintis – tai mūsų siela, kurios iki šiol niekas negali apibrėžti. Nes joje pabunda palaimos arba pilnatvės – rojaus atitikmens – ilgesys. O rojaus mes visi ilgimės. Ir tas ilgesys yra tai, ko dažnai nemokame paaiškinti. Kai maudžia, bet ne kūną. Kai stovime apsalę nuo grožio, nuo tobulos gamtos stebuklo ir jaučiame saldumą burnoje...“