Drungytė, Erika. Ramybės: eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 2003.

       Dėl nevalyvo, A.Čechovo visiškai netoleruoto, įpročio spaudą (net knygas!) pradėti skaityti nuo galo pažintį su antruoju Erikos Drungytės eilėraščių rinkiniu "Ramybės" pradėjau išvydusi dirbtinoką vaizdą, užfiksuotą (labiau tikėtina - surežisuotą) Mariaus Abramavičiaus fotoakies. Šimtmečiu pasendintoje sepijos kolorito nuotraukoje šios knygos autorė iliustratyviai kažką vedžioja paukščio (žuvėdros?) plunksna ant vandens, o po nuotrauka naivia mokyklinukės rašysena brūkštelėta: "Kas už šitą buvimą gražiau?" Retorinis klausimas, kurio teisingumo neužginčysi, bet būtent dėl visuotinės tiesos drovėsiesi ištarti. Ypač eilėraščiais. Teisybę sakant, tokį kompleksą išgyvensi būdamas tautos, kuri dar "vakar" poeziją suvokė esant tapačią eleginėms dainelėms, augintinis, XX amžiaus pagrandukas, bijantis išnarų nuomos punkte neberasti savo dydį (ar mažį) atitinkančio kostiumo, be kurio į postmoderno "balių" neįleidžiama.

       Panašu, kad E.Drungytė nepabūgsta išlikti atstu nuo savo laiko tendencijų, perimdama tik tai, kas atpažįstama autentiškos regos (nors "kiemsargis geltona šlapimo aureole", 98, lyg ir kažkur jau matytas). Reflektuodama savo "anachronizmą", autorė rašo:

       kažkas man po oda suleido
       gramus tris tarpukario laiko
       aš jį atpažįstu iš veido
       manęs mano laikas nelaiko
       (...)
       aš koja pasiminu priekin
       tiksėdama Singer kojelė
       man apsiuva tobulo siekį
       bet post jau apimti negali (35)

       Nepaisant beveik banalaus rimo, "tiksėdama Singer kojelė" retrospektyvion pasaulėjauton (kaunietei ji galėtų būti kone organiška, viena knygos skiltis taip ir pavadinta - "Trys gramai retro") įspaudžia ir pačią poezijos muzikalumo žymę: laiką (metrą), dygsnį, žingsnį (pėdą) ir dainavimą. Pačios E.Drungytės tekstuose, kur nėra metrikos, įsivyrauja ritmizuota kalba. Knygoje galima aptikti nelabai pavykusių bložiško daugiabalsiškumo eksperimentų, įmantrių žodžių sangrūdų (pvz., "Saulėj dūzgiančiuos / Ra dantyse", 54), netaiklių tropų ("...kad turėčiau / sieloj vinį", 50), vykusių (pvz., "urnoje burnos", 89) ir mažiau motyvuotų lošimų eufonija. Tačiau čia išsakytos kritinės pastabos nereiškia, kad už žalsvų knygos viršelių tūno tūriškai apčiupinėjama nykuma (rinkinio epigrafas iš "Širdies sutros" - "Forma yra tuštuma…" - šių eilučių autorei taip ir liko neįkandamai hermetiškas). Tie (juolab tos), kurie(-ios) dar vis paklūsta logocentrinei gravitacijai, apsidžiaugs autorės pastanga būti sąžiningai sau pačiai, tiesa, gana keblokai derinant pasaulėžiūros išpažinimų turinį su rytietiškų meditacijų stilistika.

       ...nubust valia į mano kūną
       sugrįžo vėl tik jiems nutolus
       ir kažin kam baltai
       ir kurtinančiai sprogus!

       taip skleidė pumpurą vasaryje vyšnia...

       VII."Daina apie Krišną", 29

       Arba:

       mėnesio veidas toli
       - balta kaukė kabuki...

       VI. "Gėrėjimasis mylimąja", 27

       Nesunku pastebėti, kad savo estetine, etine programa E.Drungytė lygiuojasi į D.Kajoko kūrybą (eil. "Dedikacija", 84), į išminties tekstus, rinkdamasi tai, kas patenka į moteriškąjį akiplotį. Nors ką čia pasirinksi, kai "tėra vien tik duota ir liepta" (51). Vos juntami mitologinių moters vaidmenų atšešėliai - pasikartojantys siuvimo, ne/verpimo, ne/audimo motyvai. Prie tokių priskirtinas ir užkalbėjimas, įskaitant kai kurias dedikacijas (įsimintinas "Exodos", skirtas Australijos latvei Vinetai Lagzdiniai, 67), stabtelint prie gundančios sirenos giesmės ("aš ilgėjaus tavęs taip ilgai...", 87). Rinkinyje esama eilėraščio, taip ir pavadinto - "Užkalbėjimas". Jis mažiausiai panašus į kalbančios primetamą valią, veikiau tai nujaučiamos savos lemties - vienišumo - išsakymas: "Jeigu tu / manęs / pagailėsi (...) Tai to gailesčio / pats / neištversi / Ir nebus / mudviem būti / ir džiaugtis / šita dovana - / dviems buvimu" (55).
Visas rinkinys "Ramybės" yra savotiška "valandų knyga", sudėliota iš susimąstymų vienumoje ir apie vienumą (priešpaskutinė skiltis pavadinama "Nakties abitu"). Dažnumo žodynėlio priekin su keliais kitais išsiveržtų žodis "ilgės": vientulystė tokia teesie / lyg nurimęs ilgių suolelis / ant kurio manęs ilgisi kantrūs / ramybės pilni drabužėliai (52). Tad siekinio kilmininkas "Ramybės" liudija ne vien dvasinės būsenos čia ir dabar ilgesį. (Sąskambiai su Ra, Romove, Rama Rama taip pat tėra periferinis prasmių lauko plėtimas.) "Ramybės" atseikėja dalį iš to, kas būsenos vietininko forma ("ilsėkis ramybėje") užrašoma ant laidotuvių vainikų ar iškalama antkapiuose. Drobės aliejų kvapas, kuris tolydžio dvelkteli iš skaitomų tekstų, byloja tą patį. "Šitas nerimas lyjant - ramybė / anei laiko nei metų laikų" (9), - mirtis šmėsteli jau pirmajame eilėraštyje, bet nuo jos staigiai, opiai atšokama, toliau (pernelyg tiesmukai verbalizuojant) reflektuojamas kvėpavimas gyvenimu. Tačiau iš eilėraščio į eilėraštį "juoduoja sidabras ant pirštų" (10, 11) ir "tavo ranka surūdija" (11), o "kraujo kanaluose žvyras" (11). Ne savo valia kaip strėlė paleistas į šią būtį, esi priverstas dėmėtis vis gausėjančius kūno erozijos ženklus iki transformacijų, sukeliamų "lukštenančios mirties rankos" (estetiškai įspūdingas eileraštis "stebėk, mielasis...", 89), arba atminties talpyklose išsaugoti išėjusiųjų meilės liekanas:

       (...)
       neieškok, ten ant aukšto tik spaliai
       o ratelis be ornamentų
       gal tik kokį kriaušės grobelį
       pakulose aptiktum dieduko
       iki paskutinei tau saugotą
       (...)
       tik paverk už save
       neatšaukiamą

       "neieškok tam tamsiam butelaity...", 43-44

       Arba štai tokia rytinės maldos pradžia:

       parymok už mane tarp dviejų
       pragaištingų ramybės stotelių...

       "Rytinė", 58

       Konceptualiai rinkinį vienija labiau įvaizdintas nei kasdienybės tekstus filosofiškai apibendrinantis rožinio kalbėjimo motyvas. Dailininko Ramūno Čeponio piešiniai, primenantys žemės, suskeldėjusio molio karoliukus, matyt, vizualizuoja šį sumanymą. Rožinis jungia induistų, brahmanistų, džainistų, nereformuotų Rytų ir Vakarų krikščonių, budistų, musulmonų religinę praktiką, verbaliai siejasi su latvių (kurių genetinę brolystę autorė stipriai jaučia) secesine roželių ornamentika (opozicijoje rožė-dilgėlė eilėraščių subjektė visuomet tapatinasi su pastarąja). Rožinio mazgai, kaip nuoroda į gyvybės užsimezgimą, atsiranda tarsi iš kamuolio išsivyniojančioje gyvenimo gijoje:

       (...) tai aš vysiu šalnojant tavo žodžių
       auksinį kamuolį ir sumazgysiu
       mazgelius - ilgiausią Viešpaties laikų
       rožančių
       devynis mėnesius apjuosiu
       sau ant liemens
       devynis siūlus: ant būgno obuoliai
       dunksės
       tai mano nugara šakota
       ieško žiemos mįslės burtažodžio
       bet raktas
       giliausiam kamuolio kambaryje

       "Iš atminties", 66

       Įdomesnė nei baltiško ir primityvių tautų podirvio, antikinės mitologijos, didžiųjų pasaulio religijų universalumas, vienijamas nėštumo situacijos, čia būtų žmogaus gyvenimo, kaip nuolat besivyniojančios kalbos nyties, metafora. Nuo pradėjimo iki pat žiemos/mirties burtažodžio, esančio tos gijos pačiame gale. Juk tą patį turėjo galvoje mūsų protėviai, pažadindami žmogų gyvenimui ir šalnojant/senstant baimingai laukdami, kada "atims žadą". Šitas poetės pasitikėjimas kalba, savo "vienatine deive" (50), nuteikia viltingai. Parafrazuojant Susan Sontag, kalbėjusią apie fotografiją, galima tarti: kai pasirodys, kad "elitinė" poezija visiškai nutraukė nebemadingus ryšius su grožiu, joje vėl gali atsirasti vietos abstrakcijų, taurių temų plėtotei. Iš periferijos tokią kūrybą pastūmėtų tik stipri meninė įtaiga, sugebėjimas koncentruočiau gyvenimą įkurdinti kalboje. Tad norisi Erikai palinkėti neramybės.

       Literatūra ir menas
       2004 02 27