baltakis_algimantas_foto„Žiūrėkite – mano visa menkybė / Tartum ant delno. Nieko neslepiu“, – kad kūryboje tikrai yra atviras, viename savo eilėraštyje tvirtina poetas Algimantas Baltakis. Matyt, dėl širviškai jausmingo atvirumo, išgyvenimo autentiškumo bei nuoširdumo daugelis jo eilėraščių virto vos ne liaudies dainomis.

 

Rūpi poeto paklausti, kaip ir kuo jis dabar gyvena, paprašyti išplėsti savo eilių bylojimą apie iš gyvenimo pasitraukusį sūnų, užuominas apie nusidėjėlį tėvą bei epochą, kuri garsius, tituluotus poetus privertė „sulįsti į bunkerius“. Tačiau argi tokie klausimai nebus banalūs, ar neaitrins poeto begyjančių žaizdų?..

 

„Nereikia bijoti kalbėti apie savižudybę“, – vieną šių baimių paneigia A. Baltakis, vos pravėrus jo namų Vilniaus Antakalnyje duris. Poetas pats pirmiausia prabyla apie sūnų, paskui – apie atvirumą, sudėtą į neseniai pasirodžiusią jo atsiminimų knygą „Gimiau pačiu laiku“, taip išsiduodamas, kuo jis šiuo metu gyvena. Ogi Anapilin išėjusiu sūnumi.

 

„Dingai vaikų neužauginęs / Ir nepalaidojęs tėvų“, – rašo poetas Algimantas Baltakis savo eilėraščių cikle, skirtame sūnui Sauliui. Šią mintį poetas kitais žodžiais perteikia, prabildamas apie neišdildomą gėlą, kurią savižudis palieka artimųjų širdyse: „Sūnus neatliko šių dviejų savo priedermių: neužaugino vaikų ir nepalaidojo tėvų“, todėl esą neteisinga drovėtis kalbėti apie sava valia pasitraukusiuosius iš gyvenimo.

 

Poetas rodo vienos psichologės knygą su autografu: „Konkuruojančiai firmai – gerb. poetui Algimantui Baltakiui“ ir aiškina, kad tarybiniais metais, kai nebuvo psichologinių tarnybų, ne vieną žmogų sulaikęs nuo savižudybės, jį stiprindamas žodžiu, padėdamas įsidarbinti. O štai savo Sauliaus nesugebėjęs sulaikyti, nė neįtaręs, kokiam žingsniui jis ruošiasi.

 

Nelaimė ištiko pirmąją 2000-ųjų metų parą. Sauliui tebuvo 42-eji. Laikraščiai, įpindami pramanų, skelbė, jog nusižudė žinomo poeto sūnus. Dėl to velionio žmona dailininkė Rūta net norėjo bylinėtis.

 

A. Baltakis mano, jog sūnų pastūmėti savižudybėn galėjo visoms amžių kaitoms būdingos psichozės žudytis, paklūstant pranašystėms apie priartėjusią pasaulio pabaigą. Tokia psichozė pasaulyje siautė ir sutinkant 1900-uosius metus. Kita vertus, gal sūnus taip pasielgė neįveikęs nykumos, kuri žmogų visu sunkumu užgula tam tikrais jo gyvenimo metais?

 

A.Baltakis sako tamsiausius eilėraščius parašęs ištiktas viduramžio krizės – sulaukęs panašaus amžiaus, kokio buvo jo sūnus, kai pasitraukė iš gyvenimo: „Pilkos dienos tyliai plaukia. / (…...) Negi nieko nesulauksiu / Nei savy, nei kituose?..“ Tada, sulaukęs 35 metų, buvo pasiekęs gerovės lubas: „Buvau žurnalo „Pergalė“ (dabar „Metai“) redaktorius, turėjau gerą butą, automobilį, iki tų metų patyriau visus meilės nuotykius, o po to prasidėjo rutina“.

 

Todėl smarkiai gerdavęs. „Užeina nykuma – nesi patenkintas savimi, gyvenimu, ir geri. Girtavimas, aišku, niekuo nepadeda. Liaujiesi, kai gerti tampa baisiau nei būti blaiviam. Rutina ir sūnų į kapus nuvarė. Mane labai kankino Sauliaus pasitraukimas. Rengiu keblią knygą – apie jį. Taip sau teikiu psichologinę pagalbą“, – sako poetas. Į knygą sudėsiąs savo bei kitų žmonių prisiminimus apie sūnų, jo laiškus iš kariuomenės, jo vienintelį interviu laikraščiui, kitą medžiagą.

 

Kaltas savižudybės „kultas“?

 

Žmona Algimantą kaltinanti, jog Sauliui įskiepijo riteriškumą – garbės, teisybės jauseną: neva, jei ne ši sūnaus savybė, gal jis būtų gyvas. „Sūnus buvo idealistas, priklausė hipių kartai. Beveik visi jo draugai nusižudė. Nekenčiu Keruako knygos „Kelyje“ – įdiegusios jiems klajūno, neprisirišimo prie vietos jauseną, tokią svetimą man. Blogiausia, kad ši knyga gerai parašyta...“ – svarsto A. Baltakis. Sūnus aktyviai dalyvavęs Sąjūdyje – rinkęs lėšas, jo namai buvo virtę ginklų sandėliu. Skirtingai nei kiti „didvyriai“, per pučą nesitraukęs iš Seimo rūmų. Vėliau labai nusivylęs tuo, kas ėmė darytis šalyje.

 

„Tėveli, kol visko Lietuvoje neišvogs, tol nebus geriau“, – sūnaus žodžius mena poetas ir priduria: „Teisybė – kol šeimininko neatsiras, geriau nebus.“ Sūnus už teisybę įsiveldavęs į muštynes. Kartą dar paauglys grįžo kruvinas. Mat gynė trijų vyrų užpultą rusę. „Jis turėjo auksines rankas, deimantinę gerklę... Labai mėgo restauratoriaus darbą. Restauravo Rašytojų sąjungos duris, šv. Kazimiero karstą. Netekęs šio darbo pinigų nestokojo: apipavidalindavo parduotuves, kavines. Pusmetį dirbo Amerikoje, bet ten jam nepatiko. Kai valgėme Kūčias, sūnus iš po staltiesės ištraukė trumpą žolyną ir rodė ironiškai šypsodamasis“, – pasakoja poetas.

 

Jis susikūręs teoriją, aiškinančią, kodėl žmonės žudosi: „Yra trys apskritimai. Pirmasis – tu pats, tavo psichinė ir fizinė sveikata, antrasis – tavo šeima, profesija, trečiasis – pasaulis, tavo tėvynė. Jei bent viename apskritime viskas gerai, žmogus niekad prieš save nepakels rankos. Ir atvirkščiai. Tada žmogus nieko negali pakeisti…“

 

Poetui apmaudu, kad Lietuvoje nuo seno garbinama savižudybė. „Net vokiečių kronikininkai tuo stebėjosi“, – sako jis. Antai Pilėnų gynėjai nužudė savo žmonas, paskui patys nusižudė, dėl to juos garbiname, kaip ir gyvybę sau atėmusį Romą Kalantą, kitus taip pasielgusius asmenis. Kodėl lietuviai tokie, poetas atsako istorijos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus žodžiais, jog jie, karinga tauta, sausumos piratai, nebrangino nei savo, nei kitų gyvybės.

 

Dainos

 

„Pagrindinis mano pajamų šaltinis dabar – dainos“, – sako A. Baltakis, rodydamas LATG-os jam atsiųstą suvestinę, kurioje nurodyta, kiek kartų pernai dainos pagal jo žodžius skambėjo radijo bei televizijos eteryje, kitur. Net 5079 kartus! Kasdien vidutiniškai – 13, 9 karto. Sudėjus visą jų transliavimo laiką – 13 parų! Vienais metais A. Baltakis buvo nominuotas kaip labiausiai dainuojamas poetas. Antai keletas eilučių iš eilėraščių, virtusių dainomis: „Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas“, „Toli palei šilą, / Ugnelė kūrenas“, „Kaip tave man išsaugot? Kaip tave išlaikyti“, „Gimiau nei per anksti, / Nei per vėlai“, „Iškirsk visą girią, / Ką nori daryk“, „Kaip gera iš anksto žinoti, / Kur pateka saulė, kur leidžias“, „Argi aš kalta, / Kad vasara praėjo?“, „Boružėlė septyntaškė“.

 

„Kaip jie elgiasi!“ – bodisi poetas tais, kurie nepagarbiai elgiasi su jo tekstais: kurdami pagal juos dainas praleidžia posmus, eilutes. Pavyzdžiui, dainoje nelieka paskutinio posmo: „Ir gera iš anksto žinoti, / Kad, viską palikęs, išeisiu / (...) kur niekas / Nežino iš anksto, kas bus“. Šviesaus atminimo Vytautas Kernagis priešingai – šį posmą ypač pabrėždavo.

 

Pasak A. Baltakio, pagarbiai su jo eilėmis elgėsi ir kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Algimantas Bražinskas, Laimis Vilkončius, muzikos grupių „Vairas“, „Hiperbolė“, „Jonis“ nariai – tekstų nekeitė, nekupiūravo neatsiklausę jų autoriaus ir pan. Dažnesni atvejai, kai A. Baltakio eilėms pritaikoma muzika, retesni – kai kompozitorius poetui pasiūlo melodijai parinkti žodžius. Vienas iš pastarųjų atvejų – Juditos Leitaitės atliekama daina „Argi aš kalta“ (kompozitorius A. Raudonikis).

 

Knygos, šeima

 

Poeto gimtinė – Leliūnai Utenos rajone. Tarybiniais metais mėtydamas pėdas jis teigdavo gimęs Strazdiškio kaime Anykščių rajone.  Su Strazdiškiu vis tiek labai susijęs – ten gyveno, apie jį parašė poezijos knygą „Strazdiškio baladės“. Ji – viena iš trijų A. Baltakio teminių poezijos knygų – t. y. nesudarytų iš pabirų eilėraščių. „Velnio tiltas“ – eilėraščių apie sudėtingą pokarį knyga (1957 m.). Knygos „Vienuolynas“ (1998 m.) eiles sieja senatvės tema. A.Baltakis sako, jog ši knyga jam labai brangi. Ji jau buvo parašyta, kai poetas į rankas paėmė Tėvo Stanislovo pamokslų knygą, o joje rado sąsajų su „Vienuolynu“ – ėjimo link senatvės apmąstymus. Pasak poeto, eiti į senatvę – tai eiti į vienuolyną.

 

Apie gimtąjį kampelį, jo žmones, savo giminę poetas rašo prisiminimų knygoje „Mes iš Leliūnų parapijos“ (2002 m.). Neseniai pasirodė jo dienoraščių knyga „Gimiau pačiu laiku/ 1960–1997“. Skaitytojai A. Baltakiui dėkoja už jos atvirumą, nepagražintą tiesą.

 

„Žmogaus atmintis „selekcinė“ – linkusi atrinkti, kas geriausia, o kas nemalonu – nustumti“, – pastebi tokiai pagundai nepasiduodąs kūrėjas. Jam juokingi „visi buvę komunistai, staiga pasidarę labai pažangūs: negi jie iš dangaus iškrito?!“ Poetas manė, kad ši knyga išeis po jo mirties, mat skubėjo ją rašyti žinodamas, jog serga vėžiu. Laimei, ligą pavyko įveikti. Tik kojos atsisako – lazdučių reikia. Bet šioje bėdoje padeda išloštas automobilis.

 

Paprašytas paaiškinti, kodėl jo senelis, kaip rašoma poetiniame cikle „Ariadnės siūlas“, jo tėvą pavadina baisiu nusidėjėliu, sako: „Tėvas, vargonininkas, sėdėjo kalėjime, nes buvo neteisingai apkaltintas vagims parodęs, kur pinigai. Paskui surado tikruosius kaltininkus.“ Bet prieš tėvo išteisinimą A. Baltakio motinai su vaikais teko bėgti nuo smerkiančių žmonių akių bei lūpų į Kauną. Karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare, jo maisto atsargos sotino karo nepriteklių iškankintą šeimą. Joje augo 5 broliai ir 2 seserys. „Ir buvo karas, nes daugiau berniukų... Turiu 5 anūkus – 4 anūkes ir 1 anūką. Iš 4 mano proanūkių – 3 berniukai ir 1 mergaitė, reiškia, bus karas“, – sako A. Baltakis, be sūnaus Sauliaus, užauginęs dukrą Eglę, dailininkę. Jis nepamena, iš ko – ar tik ne iš savo senelio Juozo Zarembos, zakristijono, mokytojo, knygrišio, kuriuo labai didžiuojasi, – išmoko su savo šeimos vaikais sveikintis taip intymiai: pasibadant kaktomis.

 

Bet tikrai senelis jį vaiką mokęs: „Tu, Algiuk, prie ąžuolo galvą priglausk ir įsivaizduok, kad iš jos auga ragai.“ Taip poetas darąs lig šiol, nuėjęs prie netoli savo arba Justino Marcinkevičiaus namų augančių ąžuolų.

 

Meilė, draugai

 

A. Baltakis savo poetinėje kūryboje – meilės apologetas, tikįs jos amžinumu, galia: „Nuo meilės niekur nepabėgsi (...) / ji kaip vulkanas prasiverš“ ir pan. Negi toks tikėjimas ir gyvenime poetą lydi, skirtingai nei Vaižgantą, kuris teigė, jog tas, kuris mylėjo, bet dabar nemyli, niekad nemylės?

 

„Nemanau, kad meilė baigiasi, kai baigiasi aistra. Esama subrendusių žmonių meilės, kuri reiškiasi vienas kito globa, pagalba vienas kitam. Kartais vienas kitam trukdai, bet vis tiek paįvairini gyvenimą“, – sako poetas. Su žmona dailininke tekstilininke Sigita Marija jis kartu – 55 metus. Jiedu kasmet švenčia tris bendro gyvenimo datas: kai suėjo kartu gyventi, kai susituokė civilinės metrikacijos biure bei bažnyčioje.

 

Poetas prisipažįsta per vieną iš šių datų pristigęs pinigų, kad žmonai dovanėlę nupirktų, mat visus „pralaidokavęs“. Bet išvydęs sniegeną ir, įkvėpimo pagautas, parašė eilėraštį „Sniegena“, kurį tąkart padovanojo žmonai. Savo kūryboje bei autobiografijoje A. Baltakis mini poeto geną. „Poezijos rašymas man – tai sritis, kuri teikia daugiausia malonumo ir kartu daugiausia kančios. Džiaugiuosi, kai eilės liejasi – kai lanko įkvėpimas. Ir baisiai nepatenkintas, kai nieko neparašau“, – sako poetas.

 

Sena, laiko patikrinta draugystė sieja beveik vienmečius poetus A. Baltakį, J. Marcinkevičių, siejo ir ne taip seniai mirusį Alfonsą Maldonį. Paklaustas, kas būdinga šiai „trisdešimtųjų metų gimimo“ kartai, pašnekovas mintija: „Mes – karo ir pokario vaikai, matę tiek daug baisumų, kad labai įsikibom į gyvenimą, kartu – atsidūrėme vakuume, vieniems išbėgus į užsienį, kitus ištrėmus.“

 

Skambutis į poeto duris. Iš anksto nepranešę, kad atvyks, linksmi įžengia kolegos rašytojas Danielius Mušinskas ir poetas Valdas Kukulas, linksmumu uždegdami ir namų šeimininko veidą. Jis juos vadina vaikais.

 

Jolanta Kažemėkaitytė

Savaitraštis „Šeimininkė“, 2008 m. rugsėjis