34 metų klaipėdietė Dalia Bielskytė, neseniai išleidusi poezijos knygelę „Raudona“ sako, kad tik vaikystėje jos gyvenimas buvo tiesus. Vėliau jame atsirado vingių, tiesa, nedaug, bet visi jie buvo labai staigūs. Veikli ir kūrybinga moteris augina dvi dukteris, rašo eiles, organizuoja menininkų renginius, fotografuoja ir net yra vedusi televizijos laidą. Prieš dešimt metų ištrūkusi iš baisios ligos gniaužtų, D.Bielskytė tvirtina, kad jos pirmoji poezijos knyga „galima sakyti - iš dalies literatūrinės terapijos, taikytos gydant kraujo vėžį, produktas“.

 

- Vilniaus knygų mugėje regiesi pristatyti savo poezijos knygelę „Raudona“. Kaip ji atsirado?

 

- Ši knygelė neatsirado netikėtai. Joje - gerus penkiolika metų rašyti tekstai, negailestingai iš bendros krūvos atrinkti pačios griežčiausios redaktorės ir kritikės, mylimiausios mano sesers Eglutės, palaiminti Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Rimanto Černiausko ir net finansiškai paremti Klaipėdos miesto savivaldybės. Kitaip nebūčiau sugebėjusi knygelės išleisti.

 

Knygelę pristačiau praėjusių metų birželį Klaipėdoje, vos tik iškeptą S.Jokužio spaustuvėje-leidykloje. Draugai ir bičiuliai, leidėjai, uostamiesčio literatai susirinko Klaipėdos galerijoje, viename pagrindinių miesto kultūros centrų. Pasitikome tą jauną leidinėlį gerdami raudonąjį vyną, plepėdami, skaitydami eiles - jokios įtampos, jokio patoso. Ir į mugę „Raudona“ atvažiuoja kaip kukli, tačiau ryškiai - raudonai - padabinta viešnia. Atviri tekstai, atviros garsaus Klaipėdos dailininko Arūno Mėčiaus iliustracijos - imkite mane ir skaitykite.

 

- Iš kur atsirado toks pavadinimas „Raudona“?

 

- Pavadinimas atsirado netyčia - leidykloje pamačiau nuostabų raudoną popierių ir pasirinkau jį viršeliui. Taip raudonai knygelei prikibo „Raudonos“ vardas. Natūraliai. Tačiau raudona man - tai, kas saldu iki užsimiršimo, aštru iki kraujo, kas gelia, neleidžia širdžiai nurimti. Iš širdies nerimo ir atsiranda poezija. Iš širdies nerimo atsirado „Raudona“. Raudona ir forma, ir turiniu. Dažnai rašytojai, pristatydami savo knygas, prašo, kad skaitytojai neieškotų sąsajų su realybe. Skaitydami mano „Raudoną“ - ieškokite. Visa, kas supasi knygelės puslapiuose, - kūnas ir kraujas. Gyvas nervas, tik aprengtas žodžio rūbu. O žodžio rūbą pasimatuoti gali kiekvienas. Jeigu tiks - nešiokite į sveikatą.

 

- Tavo gyvenime nestigo vingių. Rašei, fotografavai, organizavai menininkų kūrybos vakarus, vedei BTV laidą „Šeimos vakarienė“, o dabar prabilai eilėmis...

 

- Mano gyvenime vingių nebuvo daug, tačiau visi - labai staigūs. Reikia gerai vairuoti ir turėti patikimus šturmanus, kad nuo kelio nenulėktum ir nesusimaltum. Vaikystėje mano gyvenimas buvo tiesus. Mylintys tėvai, graži ir protinga vyresnė sesė Eglė. Augau palepinta riestanosė mergiūkštė, stebinanti pasaulį tik dviem kietai supintomis kaselėmis, dantų kabėmis, plačia šypsena ir kreivais akinukais.

 

- Labai anksti tapai motina...

 

- Taip, pirmasis gyvenimo vingis - mokantis paskutinėje mokyklos klasėje man gimė dukra. Po trejų metų - antra. Jiedvi nubrėžė tiesų maršrutą, kuriuo privalėjau eiti ir ėjau su džiaugsmu. Tą džiaugsmą neabejotinai gėlėmis apkaišė mano tėvai, kuriems esu dėkinga už tai, kad dabar galiu džiaugtis ir gražuolėmis dukromis, ir tuo, kad patyriau visus jaunystės teikiamus rimus ir nerimus.

 

- O paskui teko kapstytis iš sunkios ligos.

 

- Liga - antrasis gyvenimo vingis. Kraujo vėžys. Tačiau už posūkio ir vėl tiesė - ilgas kelias į pasveikimą. Čia turiu padėkoti savo šeimai ir gydytojams. Šis kelias man buvo gerokai lengvesnis, nes jie papuošė mano dienas meile, rūpesčiu, o geri draugai - tikromis linksmybėmis, kurios neleido nei kentėti, nei verkti. Po chemoterapijų grįžusi namo lėkdavau šokti iki paryčių. Prieš įeidama į klubą apžvelgdavau susirinkusiuosius - bijojau, kad nepamatytų kas iš medikų. Nes kartą šokio sūkuryje ūmai pajutau žvilgsnį - į mane su siaubu žiūrėjo hematologijos skyriaus seselė. Ilgai prašiau, kad daktarams manęs neišduotų. Būčiau gavusi barti. Štai ir visi posūkiai. Toliau - tik linksmieji kalneliai. Studijos universitete, televizija, darbas galerijose, pirmoji knyga. Smagios likimo dovanos, atvedusios į mano gyvenimą naujų žmonių, suteikusios naujų potyrių, žinių, pasitikėjimo savimi ir džiaugsmo. Daug daug džiaugsmo.

 

- Poeziją rašo atsiskyrėliai, o televizija - priešinga veikla, visų akivaizdoje. Kiekvieną veiklos sritį pasimatuoji kaip naują drabužį?

 

- Kažin ar tai susiję su ekstra/intravertiškumu. Poeziją rašo „plonaskūriai“. Tai reiškia – beveik visi lietuviai. Nors patys save vadiname cinikais, tačiau vos pajutę maudulį širdyje griebiamės plunksnos. Meilė, išdavystė, baimė, liga, mirtis, tremtis ar tiesiog paauglystė - jau, žiūrėk, išsilandžioję pakampėm būreliai tautiečių apdainuoja „rūtelius ir darželius“. Ir aš ne išimtis. Tiesiog pradeda blaškytis viduje tie žodžiai, plaktis (tą būseną vadinu nebetilpimu savyje), tai ir parašau.

 

- O televizija? Neišsigandai save pamačiusi iš šalies?

 

- Sunku pačiam save pamatyti iš šalies ir suprasti, koks esi netobulas. Televizija trenkia tiesiai į kaktą - jei dantis kreivas, tai kreivas, jei naktį nemiegojai, iškart matyti, jei žmogus tau neįdomus ir neturi ko paklausti - o ko tada iš viso lendi į ekraną? Pirmą mėnesį vis verkiau, norėjau viską mesti ir negyvai užkankinau prodiuserius. Paskui aprimau ir prasidėjo tikras darbas: šeštą ryto išlekiu iš Klaipėdos, devintą įsėdu į televizijos automobilį ir - per visą Lietuvą žmonių džiuginti. Gera, smagi kompanija, kurioje, tikriausiai pirmąkart gyvenime buvau vyriausia. Manau, visi turime ko prisiminti: mašinytė maža, važiuojame penkiese, kai žmogų filmuoti vežamės, kas nors kniūbso bagažinėje (buvau vedėja, tad man ši laimė nė karto neteko:)), o po kojomis ir ant kelių - virėjo Egidijaus puodai, keptuvės, prabangios lėkštės, produktai vakaro patiekalui...

 

- Žodžiu, poezijos nedaug.

 

- Proza ar net mokslinė literatūra, gyvenimiškoji enciklopedija, kurią pavarčiau tik pusmetį, tačiau išminties pasisėmiau jūrą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nejaučiu ilgesioooooooooooooooo televizijai. Ilgiuosi. Neapsakomai įdomus buvo darbas. Pasigirsiu, kad ir aš buvau truputį žvaigždė ir kaip tai buvo komiška! Kartą su dukra nuėjom į Smiltynės paplūdimį šonų pasišildyti. Takas prie jūros veda ir pro turgelį kopose. Nuogos lyg ievos prekeivės vilioja praeinančias moteris ryškiaspalviais apatiniais rūbeliais ir kitokia moteriška smulkme. Ir aš pasilenkiau pakilnoti kažkokio atlaso gabalėlio „O Jėzau! - ūmai išgirdau suriaumojant. - Ką jūs čia veikiat mūsų pliaže?!“ Net atšokau. Maniau, kad tai ir mano pliažas. Nesuspėjau susigaudyti, o ji stvėrė mane už rankos ir ėmė purtyti šaukdama, kad išgirstų visi, kurie dar negirdėjo: „Leiskite jus bent paliesti! Moterys, kokia garbė! Mūsų pliaže - „Šeimos vakarienė!“! Atsigręžiau į dukrą, bet ji, matyt, susigaudžiusi anksčiau nei aš, atsistojo per saugų atstumą ir kvatojo iš šio „meilės ir pagarbos akto“. Tuo metu pasijutau lyg tikrai būčiau kažkieno vakarienė - skrudinta Dalia su gėdos užpilu. Tačiau aš dėkinga nuoširdžiai paplūdimio fėjai už linksmą prisiminimą.

 

- Tavo eilėraščiuose nemažai kalbama apie mirtį. Gal dėl to, kad prieš dešimt metų išgyvenai sunkią ligą ir ją įveikei?

 

- Pasakysiu šventvagystę, už kurią manęs nepagirs nei tėvai, nei sesuo, nei dukros, nei mano mylimieji, drauge iškentę tuos įtampos metus: liga - nuostabus dalykas. Pamatai ir pajunti tai, ko sveikas būdamas net nenujaustum. „Graži mirtis, kai atsistoji ant jos ir viską pamatai“ - ar tai pasirodė panašu į mirties apdainavimą? Ne. Tai odė gyvenimui. Pasilypėjusi ant mirties pamačiau, kaip esu mylima, koks gražus pasaulis. Kiek jame ištikimybės, atsidavimo, pasiaukojimo, atjautos... Garbės žodis - apie mirtį nerašiau. Galbūt mirtis - kaip šešėlis paveiksle, kaip tamsus atspalvis, išryškinantis šviesias detales. Kaip fonas. Juk visi mes galų gale gyvename mirties fone - sukis kaip nori.

 

- Eiliavai ir sirgdama?

 

- Liga, be abejo, turėjo įtakos knygai - ji dovanojo man daug laisvo laiko, nekliudoma galėjau plunksnagraužiauti, raustis prisiminimuose ir analizuoti sielos virpesius:). Drauge su sese, kuriai likimas lėmė tapti mano kaulų čiulpų donore, tai yra lyg ir sese kvadratu, tris mėnesius praleidome Lenkijoje, Katovicuose. Po transplantacijos negalėjome matytis, bet galėjome nuo ryto iki vakaro kalbėti ligoninės vidaus telefonu. Patikėkite, virė kūrybinis darbas: skaitėme viską, kas skaitoma, rašėme viską, kas rašoma, o vėliau valandų valandas aptarinėdavome tai, ką patyrėme literatūriniame transe. Literatūra - labai geras vaistas. Dabar juk madingos įvairios terapijos... Va, galima sakyti, kad knygelė - iš dalies literatūrinės terapijos, taikytos gydant kraujo vėžį, produktas. (Šypsosi.)

 

- Eiliuoji ir apie meilę - su liūdesiu ir nostalgija...

 

- O! Meilė yra variklis. Kol mylime, tol judame. Kol mylime, tol gyvename. Ir laimingi tie, kurie mylėdami miršta. Esu nepakenčiama romantikė, ar ne? Man net pačiai būna koktu nuo to nepaliaujamo meilės ilgesio, troškulio, kuris kartais aptemdo akis ir sveiką protą, bet kartais nuveda į aukščiausias viršūnes ir uždega šviesiausias saules. Esu meilės vampyras ir meilės donoras. Meilė nesukelia liūdesio. Meilė žudo. Meilė prikelia amžinajam gyvenimui. Siaubas, kaip aš čia užsūdžiau! Bet kad taip ir yra! Gaila, kad šiandien nebegalime taip rašyti apie meilę - atvirai ir be įtampos. Banalu, dar Shakespeare'o išeiliuota. Lengva buvo tam Shakespeare'ui poetu būti - tiek literatūrinės išraiškos priemonių ir visos - originalios! Mums reikia dangsty tis liūdesiu ir nostalgija... Pasteliniai meilės etiudai... (Šypsosi.)

 

- Tavo biografijoje svarbūs du miestai - sostinė ir uostamiestis, kuriame įsikūrusi tavo širdis?

 

- Mano širdis suskilo pusiau. Tėveliai išsivežė mus į Klaipėdą, kai man tebuvo aštuoneri metai. Vilniuje liko draugai, vaikystės kiemas, mokykla, beržynėlio kalnas, nuo kurio važinėdavome rogutėmis, miškas, ežeras, pirmoji smėlio dėžė ir po balkonais užkasti „sekretai“. (Spalvoti popierėliai paslėgti stiklu ir užberti žeme - kaip gražu prasikasti ir žiūrėti pro stiklą į paslaptį. Tokią spalvotą.)

 

- O kas laukė Klaipėdoje?

 

- Laukė jūra, nauji patyrimai, naujos pažintys, virtusios neišardoma „kruvina“ draugyste, pirmoji meilė ir visi kiti gyvenimo stebuklai. Taip ir gyvenu tarp dviejų miestų: iki Kryžkalnio liūdžiu, kad palieku Klaipėdą, nuo Kryžkalnio nekantraudama skaičiuoju kilometrus, kada išvysiu televizijos bokštą. Ir atvirkščiai. Kartais galvoju, ar nepasistačius man trobos kur nors ties Laukuva, tėvelio gimtuosiuose Miečiuose? Gal gyvenant tarp dviejų mylimų miestų galų gale baigtųsi tas amžinas ilgesys? Nors, jei rimtai, šaukia mane vaikystės miestas, oi, šaukia... Tik gaila, kad Vilniuje nėra jūros...

 

- Esi aktyvi, veikli, kaip padaliji savo laiką - kūrėjos, renginių organizatorės ir dviejų dukterų motinos? Ar tai - susipynę?

 

- Nedaliju aš savęs. Tos dukterys - didžiausias kūrinys. Tiesa, kasdien vis labiau abejoju, ar mano. (Juokiasi.) Jos pačios kuria save ir rodo pasauliui tokius stebuklus, kad aš tiesiog nepaliauju stebėtis. Dievas man davė dukras taip anksti, kad dabar joms vis mažiau reikia mano laiko. Ieva Marija, vyresnėlė, jau septyniolikos, Ugnė Danielė - keturiolikmetė mergiotė. Abi mokosi Klaipėdos E.Balsio meno gimnazijoje, rimtai mąsto apie studijas Dailės akademijoje. Šiuo metu visos trys išgyvename etapą, kai kuo mažiau kišuosi, tuo daugiau pasaulyje taikos. O aš - už taiką. (Juokiasi.) Tad dabar man tenka rūpintis ne tuo, kaip padalyti savo laiką vaikams ir „užklasinei“ veiklai, o kaip užpildyti laiką naudingais dalykais, kad netapčiau isteriška višta, besiblaškančia prie kūdros, į kurią sušoko jos išperėti gulbiukai.

 

- Kaip manai, ar šiuolaikinių moterų ambicijos, noras išreikšti save neužgožia motinystės instinkto, nepavagia iš vaikų motinos?

 

- Kai paklausei apie iš vaikų pavogtą motiną, iškart prisiminiau tarybinių laikų filmuką apie piktą Šaltį, kuris pagrobė eskimę mamą, o paskui šaldė jos ieškančius vaikus eskimiukus niūniuodamas: „Nei dukrytės, nei sūnelio nematys daugiau mamaaaaa...“ Va, ir atsakymas - tik širdies šaltis atskiria vaikus nuo motinų. O visa kita... Dėl motinystės instinkto apskritai suabejočiau... Kai gimus pirmagimei nepajutau šio jausmo, gerą mėnesį verkiau ir kamavausi manydama, kad esu bloga motina Tačiau paskui vietoj instinkto ūmai atsirado daug geresnių dalykų: prisirišimas, atjauta, neišmatuojama meilė rausvpirščiam žmogeliukui. Ar galima tokį iki graudulio stiprų mylėjimą vadinti instinktu ir ar gali jį kas nors užgožti? Ypač tokios smulkmenos kaip ambicijos, saviraiškos troškimas... Juk mes, moterys, stebuklingos - mumyse telpa viskas nuo poezijos iki prozos, nuo gimimo iki mirties, nuo meilės ligi neapykantos. O paprasčiau tariant - ir darbas, ir vaikai, ir vyrai, ir draugės su visomis jų bėdomis, ir mūsų išsipildančios ar neišsipildančios svajonės. Mes - bedugnės:).

 

Lietuvos rytas, 2007-02-20