Rašytojas Gasparas Aleksa (iki šiol kūręs eilėraščius ir dramas) įsileidžia skaitytoją į operacinę, stato greta savęs, bet parašo ne chirurgo praktiko vadovėlį, o įdomų, originalų, emocinės įtampos kupiną, nuostabą keliantį meninį tekstą – romaną. 

        Knygos pabaigoje pateikti biografiniai faktai patvirtina tai, kas ir taip akivaizdu, –  jog rašoma remiantis savo patirtimi. Autorius – pasakotojas – romano subjektas Joris Erdvila, matyt, yra vieno lizdo paukščiai, kurių dvasinis gyvenimas labai artimas, o gal ir sutampantis. Profesinė chirurgo erdvė, be kitų probleminių mazgų, romane išskleista labai plačiai. Pasakotojas negailestingas nei sau, nei savo kolegoms: nesėkmės, aplaidumas, neapsižiūrėjimas, nepatyrimas, kasdienės klaidos ir – mirtys, mirtys... Kita vertus, autoriaus šlovinami tikri chirurgijos genijai. Toks knygoje yra Jorio mokytojas Petras Daujotas. Įtikinamai perteiktas ir profesijos ypatingumas:

        Tikriausiai chirurgai negali gyventi be nuolatinės, alpinančios rizikos, mirties artumo, vis sunkesnių ligų ir sužalojimų, sudėtingiausių operacijų: jei visa tai dingsta ar pasitaiko rečiau, chirurgas degraduoja, susilpnėja jo budrumas, sugrumba rankos (...) Chirurgas, norėdamas to ar ne, nuolat privalo būti kritinėse situacijose, vargu ar tai gali suprasti kiti gydytojai. Chirurgą nuo mirties gali išgelbėti tik tūkstančiai kojų, trypiančių jį, tūkstančiai rankų, mušančių ir glamonėjančių jį, šiame šiurkščiame ir žiauriame pasaulyje talentingi chirurgai yra ypač švelnūs vyrai.

        Pakliuvęs į tikrai įspūdingai vaizduojamus sizifiško chirurgų darbo užkulisius, šiurpią kraujo, sumaitotų kūnų, nesibaigiančio skausmo ir kančių karaliją, žmogus norom nenorom suvoki paprastą, bet paradoksalią tiesą: jeigu už kiekvieną nesėkmę chirurgus sodintų į kalėjimus, nebebūtų kam operuoti. O juk vis dėlto sėkmingų operacijų daug daugiau negu nesėkmingų... Tik vienas beapeliacinis teismas kasdien teisia chirurgą – jo sąžinė. Jeigu už didelį atlygį ir ši kartais pasitraukia iš pareigų (akušeris Larakas žudė net septynių mėnesių vaisius motinų įsčiose), tada jau ir kalėjiman pasitaiko pakliūti.

        Romano herojus Joris Erdvila jautrus profesinei etikai, neabejingas savo kolegų elgesiui, bet svarbiausia jam ne kitus, o save vertinti, kaltinti, teisti, suprasti. Kiekvieną akimirką autoriui rūpi subjekto dvasinė savijauta. Subjektas nuolat tikrina save – ar jo moralinės nuostatos atitinka elgesį. Kiti matomi ne tiek kaip atskiri objektai, o labiau kaip projekcija į save, kaip atspindys, veidrodis, paralelė ar atsiribojimas.

        Moralinis dvasinio gyvenimo balansas, apsiribojantis, rodos, tik profesine etika, iš tikrųjų romane tampa visa apimančiu, nes žmoniškumo ir nužmogėjimo nelemia profesinė priklausomybė, kaip ir žmogžudystės įrankis neturi vertybės statuso.

        Koks svarbus autoriui yra moralinių sprendimų atskaitos taškas, matyti jau iš romano pavadinimo. Nėra ko ir aiškinti, kiek švarios erdvės atveria dažnai romane primenamo Adomo perspektyva. Juk jame įkūnyta ir pirmapradis sielos skaidrumas, ir pirmosios nuodėmės saldybė, pagaliau archetipinis ženklas bene bus sukaupęs visą ilgaamžį vyriškumo turinį.

        Profesinę erdvę romane savaip karpo ir užpildo ypatingas laikas – sovietmetis (atrodo, jog tai devintas dešimtmetis). Ir čia rašytojas išlieka originalus, nekartoja banalių, įgrisusių kalbos štampų, be kurių, rodos, neįmanoma nusakyti buvusio ideologinio marazmo, atkurti anų metų atmosferos, akivaizdžiai parodyti, kaip partija ir saugumas („raganavimo meisterų valdžia“) „vadovavo“ visoms gyvenimo sritims, sekė chirurgų darbą, vairavo jų kasdienybę ir likimus.

        Štai vienas atsitiktinai atverstas pavyzdys, kuriame išreikšta subjektyviai (raiškos planas) objektyvi (istorinis planas) autoriaus pozicija. Konkrečios detalės čia tuoj pat virsta apibendrinimu, perteikia reiškinio esmę:

        Slegia visur skelbiama vieša meilė paprastam žmogui, kuris vos paneša savo naštą. Samarijiečiai didžiuojasi galėdami misti jaučių uodegomis, nes Sovietijoje ne kiekvienas gauna silkės uodegą pačiulpti. Vieša meilė išsilieja dvasinio onanizmo ekstaze: dainomis, eilėraščiais ir raganavimo meisterių užkalbėjimais, o protingesnieji visiškai nutraukia ryšį su aplinkiniu pasauliu; kiekvienas partinis samarijietis stengiasi pagauti tave, nesvarbu, už plaukų, dantų ir tarpkojo, ir tempti į išsigimusio džiaugsmo subjaurotą kasdienybę: raganavimo demonstracijas, raganavimo vadų ir mumijų garbinimus, kvailiausius lenktyniavimus, pavyzdžiui, kuri moteris greičiau pagimdys; apsėstieji džiūgauja, paversdami tave vikšru, šūdvabaliu, kuriam trūnėsiai ir mėšlas – palaima.

        Rašytojas kalba apie dvasinį žmogaus prievartavimą, pavojingiausią prievartos rūšį, dėl kurios patyrėme daugiausia nuostolių ir šiandien dar negalime atsitiesti. Melu ir baime grįstos gyvensenos kritika nėra tik šiaip sau priedas prie romano. Ir čia regime tikslingą atranką – kalbama tik apie tokius partijos vadovavimo, komunistų elgesio aspektus, kurie siejasi su romano problematika, implikuoja Jorio Erdvilos akistatą su savo sąžine.

        Nuolat įsiklausyti, ką kalba Adomo kraujas, romano herojų verčia ir santykai su moterimis – antrąja chirurgo gyvenimo puse. Nesu visai tikra, bet kažkelintu jutimu lyg jaučiu, kad tas santykis yra kitoks negu daugelio dabartinių autorių romanuose. Tai, žinoma, pabrėžtai vyriškas žvilgsnis į Ievos palikuones, bet nei ciniškas, nei vulgarus, o greičiau „anatomiškas“ – mediko, gerai pažįstančio žmogaus kūną ir galinčio moraliai apie jį šnekėti. Romano subjektui moterys labai rūpi, jis jas nuolat stebi, vertina, bet tuoj pat kritiškai pažvelgia į save. Ne visada pasiseka elgtis „protingai“, tačiau pasekmės kiekvienu atveju tiriamos negailestingai aivirai ir nuoširdžiai. Erotikos fiziologiniai ypatumai chirurgui aiškūs; jie be didesnės slapties gan plačiai romane išskleisti. O prieš moters dvasios pasaulį Joris Erdvila pakelia rankas:

        Gulėdamas ant nugaros ir jausdamas šiltą moters alsavimą šalia, supratau – kažko nutilo Adomo kraujas – paliko mane klystkelyje, gal aš pažeidžiau nerašytą protėvių įstatymą? Moteris – ne taurelė, išlenkta prie bistro stalelio, ne arklio prajodinėjimas, juokiantis kaimynams, kai krenti žemėn; kodėl manęs niekas nemokė, kaip mylėti moterį; dalijuosi jas tarsi cigaretes su visiškai man nepažįstamais vyrais; dalijuosi apsimestinai nerūpestingai, ciniškai.

       Neabejoju, jog priešingos lyties psichologija autoriui nėra kokia nors mistinė žemė ar neįspėta paslaptis. Gal tiesiog „egoistinis“ (be negatyvios prasmės) romano pobūdis šiek tiek apribojo regos lauką? Taigi ir mums tegu bus svarbiau kas kita – būtent biblinis atskaitos taškas, nuskaidrinantis romano atmosferą. Požiūryje į moterį ir į vyrą nėra patologinės nešvaros, mėgavimosi išsigimėliškumu; yra tik blaivus, o į save žiūrint – dar ir analitiškas žvigsnis.

        Kitu atžvilgiu romano subjektas nėra beapeliacinis teisėjas; nė vienas nėra nurašomas. Gėrio ir blogio riba dalija ne žmones, bet kiekvieno žmogaus širdį. Kiekvienam palikta galimybė kitą kartą pasielgti kitaip, nenuspėjamai. Tai gero romano bruožas.

        Kadaise tarybiniai kosmonautai, grįžę į žemę, džiaugėsi kosmose neradę nei dangaus, nei Dievo. G. Aleksos chirurgas gudresnis – kasdien mėsinėdamas žmogų, jis nesitiki pamatyti jo sielos...

        Nei žvelgdamas į atvertas žmogaus galvos smegenis, nei liesdamas gyvą plakančią širdį, nei džiaugdamasis šlapimo čiurkšlele, tekančia iš persodinto inksto, neįminiau didžiausios savo gyvenimo paslapties. Nerimastingiausi troškimai, tvirčiausi įsitikinimai, nenuneigiama teisybė nuolat ištirpsta ramybėje.

        Negaliu pagrįsti, bet esu įsitikinusi, kad rašytoją nuo nerašytojo skiria „blūdas“: pirmasis jo turi, antrasis – ne. Tai štai G. Aleksa to „blūdo“ turi. Pasaulis ir žmogus jam nėra aiškūs kaip penki pirštai. Vis lieka už ribos kažkas, ko neperskrosi chirurgo peiliu. Rašytojas moka ties ta riba sustoti, subtiliai pajudinęs paslapties skraistę ir palikęs ją plaikstytis. Tokį įspūdį kuria poetiški teksto viražai – pasąmonės proveržiai, daugybė sapnų.

        Romantinę kūrinio nuotaiką palaiko ir keisti, egzotiški, lyg kokias išnykusias gentis primenantys vietovardžiai ir vardai: Samarija, Alora, Nykuva, Joris, Jeza, Larakas, Otonas, Pirija... O dar Kajus, Cezaris, Petras, Adomas – aliuzijos driekiasi per visą žmonijos istoriją. Taip pat šiuolaikinio žmogaus genetinis kodas – jame ir Adomo prisiminimas, ir sugedusio giminės kraujo lašelis, ir sąmoningos pastangos atsiremti į šviesiąją savo gyvenimo pusę – vaikystę, kai su močiute ieškota vilko grybų: Tai vaistai nuo blogo žmogaus. Jie labai reikalingi vyrams ir moterims, juos reikia valgyti kasdien, kasnakt, auginti širdyse, visur, kur tik žmogaus kūne jie gali išdygti.

        „Adomo broliai ir moterys“ yra psichologinis eseistinio pobūdžio romanas. Herojaus gyvenimo įvykiai nužymimi fragmentiškai. Nėra vientiso veiksmo, nes autoriui svarbesnis to veiksmo apmąstymas, dvasinio vyksmo komentaras, minties slinkis. Kokia dvasinių išgyvenimų kryptis? Koks tas vidinis maršrutas? Ar pasiektas kelionės tikslas?