Vengdami represijų, iš Lietuvos 1944-1945 m. buvo priversti pasitraukti apie 60 tūkstančių lietuvių. Tai kardinaliai pakeitė jų gyvenimą, dvasinę savi­monę, pasikeitę sąlygos veikė pasitraukusiųjų vertybinę orientaciją. Jau Lietu­voje patirtoji karo katastrofa, okupacijų išgyvenimai buvo pažeidę ne tik natū­ralų, įprastą gyvenimo ritmą, bet tragiškai palietę daugelio asmeninius gyvenimus, kūrybą. Pasitraukusieji lietuviai drauge su panašaus likimo kitų Baltijos šalių, ukrainiečių, lenkų žmonėmis prieglobstį atranda Vokietijoje, suskirstytoje į karą laimėjusiųjų sąjungininkų anglų, amerikiečių, prancūzų zonas. Penkeri metai, praleisti Vokietijos DP stovyklose, tampa laikinu prie­globsčiu dešimtims tūkstančių karo pabėgėlių, Be daugybės tremties keliamų vargų, ateities nežinios, išgyventos pasitraukimo traumos visus tuos metus pabėgėlius lydi „nerimastis nežinomybės akivaizdoje.”(4) Geografiškai Lietuva buvo čia pat, Europoje, apie diasporą kol kas dar nekalbama, nes gyvenama viltimi ir tikėjimu sugrįžti. Tas tikėjimas ir viltis daugeliui neišblėsta iki 1948 m., kol neprasideda visuotinė emigracija. Globojami UNRRA (5) vėliau IRO (6) tarptautinių organizacijų, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdi­nimu, vėliau tolimesne emigracija, visų kraštų pasitraukusieji įvardijami nive­liuojančiu, nuasmeninančiu, tautinį mentalitetą ignoruojančiu terminu Displaced Persons (sutrumpintai DP) (7). Gausioje to meto periodikoje šis nuasmeninantis terminas buvo mėgintas lietuvinti: išvietintieji asmenys, per­keltieji asmenys. Apie 1945 m. vidurį labiausiai spaudoje įsigalėjo savęs įvar­dijimas tremtiniais, o dalį lietuvių tautos ištikusi tragedija tremtimi. Vydūnas apibūdindamas lietuvių padėtį svetur vartoja sąvoką „tremtija”. Įvardijimas savęs tremtiniais lietuviams buvo priimtiniausias pirmaisiais buvimo svetur metais Vokietijoje jis buvo vartojamas penkerius metus. Tiek Vokietijoje, tiek įr vėliau buvo nemažai svarstyta dėl šios sąvokos, o galbūt labiau dėl savo neapibrėžtos padėties. „Iš pradžių visi laikėme savo padėtį tremtimi. Jautė­mės tremtiniais ne tik tuoj po karo įvairių kraštų DP stovyklose, bet ir jau išsisklaidę į tolimuosius užjūrius.”(8) Daugelio Vokietijos stovyklose gyvenusių būsenos svetur skalę yra mėginęs nusakyti K. Ostrauskas: „nuo herojiškai ken­čiančio tremtinio iki bailaus, tarsi kiškis, pabėgėlio.”(9) Svarstymai dėl tremtinio ir tremties sąvokų netikslumo atsiranda jau vėliau, kitame buvimo svetur etape, išsiaiškinus, kad tremtis pirmine to žodžio prasme nebetinka, „tiesiog iš savo krašto nebuvome ištremti, o patys apsisprendėme verčiau palikti tėvynę, negu joje kęsti bolševikinę priespaudą.”(10) Jau vėliau Amerikoje gimtinės, žemės ir su ja susijusių vertybių praradimas, mėginimas pritapti svetimojoje aplinkoje yra pavadinamas tarptautine egzilio, egzodo arba lietuviškąja išeivio sąvoka.

 

       Materialiniai nepritekliai, stovyklinis gyvenimas, elementarių sąlygų ne­turėjimas visus niveliavo. Henrikas Nagys laiške Antanui Vaičiulaičiui taip niūriai piešia Rašytojų suvažiavimą Augsburge. „Koks nors praeinantis nebū­tų atspėjęs, kad tai rašytojų suvažiavimas: taip skurdžiai apsirengę ir tokie pilki jie atrodė! Praeinantis būtų manęs, kad tai kokių darbininkų susitelki­mas, nes jis nebūtų tikėjęsis tokio skurdo ir paprastumo.”(11)

 

       Tremtis pirmaisiais pasitraukimo iš Lietuvos metais daugelio išeivijos kul­tūrininkų, kūrėjų suvokiama kaip asmeninė ir visos tautos tragedija. Neatsi­tiktinai pirmųjų išeivijos metų spauda, kūryba yra pažymėta skausmingo pra­radimo tragizmu ir to praradimo dažnai dramatiška išraiška itin ryški 1945-1946 m. poezijoje bei novelistikoje. Fizinis savosios žemės praradimas buvo itin skausmingas iš kaimo kilusiam žmogui, kuriam „emigruoti reiškia tam tikra prasme numirti.”(12) Tai viena iš kraštutinių tremtininkiškos pasaulė­jautos pasireiškimo formų. „Savo žemės netekimas tremtiniui yra ne vien netekimas ryšio su tautine aplinka, bet kartu ir metafizinė tragedija, ypač ūki­ninkui. Jis, rodos, semiasi jėgos iš savo žemės.”(13) Dauguma lietuvių buvo kilę iš kaimo, ir žemė, ryšys su žeme, archainė liaudies pasaulėjauta buvo jų įkvė­pimo šaltinis, iš čia jie sėmėsi jėgų savo kūrybai. Neatsitiktinai jau pirmųjų metų tremties literatūroje randame itin daug žemės mistikos, žemės mitologi­jos. Kazio Bradūno poezijoje išryškėja suarchaintas prarastosios žemės išaukštinimas, išsakoma ypatinga pagarba žemei, mėginimas ją suvisuotinti, pakelti iki mitologinio lygmens. Jonas Mekas „Semeniškių idilėse” sukuria pilną ilgesio ir nostalgijos savajai žemei poemą. Pulgis Andriušis lyrinės pro­zos knygoje „Anoj pusėj ežero” (1947) kuria suidealintą, romantizuotą gimto­sios žemės, prarastojo rojaus simbolinę idilę.

 

       Praradimo kančia griauna vertybinę sistemą, pastovumą, tuo pačiu egzilio žmogus, ypač kūrėjas, tampa savo tautos reprezentantu svetimoje kultūrinėje aplinkoje: „...kančia yra lyg ta kaina, kurią mes turime mokėti už mūsų žmo­giškąją tobulybę, už mūsų pirmąją vietą kitų pasaulio būtybių tarpe.”(14) Dauge­liui kūrėjų penkeri metai, praleisti Vokietijos DP stovyklose, tampa dvasinio lūžio, kūrybinių ieškojimų kartais pralaimėjimų, kartais atradimų laikotar­piu. Šiuo laikotarpiu, kai netenkama pastoviųjų vertybių, vieni užsidaro, nesi­domi aplinkiniu gyvenimu ir puoselėja iš Lietuvos atsineštąsias vertybes, kiti mėgina ieškoti naujų kūrybinio ar visuomeninio gyvenimo įprasminimo ke­lių. Gimtinėje egzistavo natūralus ryšys su tradicija, su savo tautos istorija, kultūra. Tremtyje atskaitos taškai, vertinimo kriterijai susvyravo, iškilo būti­nybė juos keisti, tačiau ir tremtyje visais įmanomais būdais mėginta atkurti visus Lietuvoje egzistavusius visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo mode­lius, politines bei visuomenines organizacijas. „Geografiškai šitas laikotarpis yra dvilypis. Pirmuosius penketą metų beveik visi dar gyvena Europoje, arti Lietuvos. Pabėgėlių stovyklose atkuriamos miniatiūrinės institucijos ir orga­nizacijos, kurios buvo nepriklausomojoje Lietuvoje - nuo politinių partijų iki gaisrininkų sąjungų. Pokarinėje Vokietijoje buvo sukurta tik viena nauja lietu­viška organizacija-studentų sambūris „Šviesa”.(15)

 

       Šalia daugybės politinių ir visuomeninių organizacijų veiklos Vokietijos DP stovyklose nuolat plečiamas švietimo ir kultūrinis tinklas: buvo kuriamos mokyklos, leidžiami vadovėliai, studentai tęsė studijas Vokietijos, Austrijos universitetuose ar naujai įkurtame Pabaltijo universitete Hamburge. Atgaivi­nami dramos ir dailės sambūriai, leidžiamos knygos ir spauda.

 

       Knygas leido įvairiose Vokietijos DP stovyklose įsikūrusios leidyklos. Žy­miausia buvo Tūbingene veikusi „Patria”, kuriai vadovavo J. Lenktaitis. Per penkerius metus ji išleido 44 knygas. „Patrios” leistos knygos išsiskyrė gera poligrafija, kai šios leidyklos knygas iliustravo V. Petravičius, P. Osmolskis, T. Valius, A. Vaičaitis. J. Lenktaitis skirdavo leidyklos literatūros premijas jaunie­siems rašytojams, dailininkams. 1948 m. „Patria” dalyvavo pasaulinėje knygų parodoje, atstovavo Vokietijoje veikusioms svetimšalių leidykloms.

 

       Iš kitų žymesnių leidyklų yra minėtinos „Sudavija” (įsteigta brolių Sulai-čių, leidusi vadovėlius, lietuvių literatūros klasiką), „Venta”, kuriai vadovavo L Vismantas, „Giedra” (vadovavo A. Giedraitis), „Aistia”, „Atžalynas”, „Bal­tija”. Po kelias knygas yra išleidę laikraščių ir žurnalų redakcijos.(16) Vokietijoje pasirodžiusių knygų tiražai (išskyrus rotaprintu leistas knygas) pasiekė Ne­priklausomos Lietuvos knygų tiražus, t. y. buvo gaminamos 3-4 tūkstančių egzempliorių tiražu.

 

       Vokietijos DP stovyklų laikotarpis išsiskiria intensyviu kultūriniu gyveni­mu. Jau nuo 1945 m. parodas pradėjo rengti dailininkai, Freiburge V K. Jony­no pastangomis įkurtas Taikomosios dailės institutas, vėliau Lietuvių dailės institutas. Būrėsi ir aktyviai koncertavo įvairūs muzikiniai kolektyvai ir cho­rai, Vokietijoje lietuviai turėjo net savo operą.

 

       Vokietijoje susikūrę teatriniai sambūriai į savo repertuarą šalia pasauli­nės klasikos pastatymų įtraukė ne vieną lietuviškosios dramaturgijos kūrinį.

 

       Žymiausi Vokietijoje buvo „Atžalyno” ir Augsburgo teatriniai sambūriai. „Atžalynas” pastatė A. Rūko „Bubulį ir Dundulį”, K. Binkio „Generalinę repeticiją” (režisavo J. Blekaitis), A. Škėmos „Vieną vakarą”, šią pjesę režisa­vo pats autorius. Augsburge H. Kačinskas atkūrė Lietuvoje jau statytą K In-čiūros pjesę „Vincas Kudirka”. Ravensburgo dramos sambūris inscenizavo P. Babicko „Gintaro žemės pasaką”, pastatė A. Gustaičio „Sekminių vaini­ką”, kelias P. Vaičiūno pjeses (režisavo A. Gustaitienė). Nemažai lietuviškų pjesių pastatė Wūrzburgo, Ingolstadto dramos sambūriai.

 

       Pirmaisiais pasitraukimo metais aktualizuojami tautinės vienybės, broly­bės siekiai, tikėjimas, kad tai gali padėti išlaikyti tautinį indentitetą, tautinę kultūrinę gyvybę. „Tautinės gyvybės išlaikymas šiandien iš mūsų reikalauja, kad gyventume didžiausio solidarumo, bičiulystės, vieningumo, meilės dva­sioje. (...) Tik tautinis solidarumas, vieningumas, nuoširdus intymumas, gera širdis, gera valia, pagalba ir pasiaukojimas savajai tautai ir bendruomenei teiš-gelbės nuo pražūties.”(17) Kultūra, kūryba tapo reikšminga Vokietijos DP sto­vyklų bendruomenės gyvenimo dalimi. Nauja aplinka, ekstremalios gyveni­mo sąlygos keitė pačią kūrybos sampratą, jos tikslus, vertė iš naujo permąstyti, koreguoti kūrėjo statusą egzilinėje bendruomenėje. Daugelis kūrėjų jau pir­maisiais gyvenimo svetur metais suvokė būtinybę kūrybiškai angažuotis ir tai, kad „jie egzilyje privalo reprezentuoti savo tautą, jos gyvenimo esmę.”(18) Dau­gelis kūrėjų savo uždaviniu laikė ne tik atsineštųjų iš gimtinės vertybių išsau­gojimą bei perteikimą kūryboje, bet ir būtinybę toliau kurti iš tų fragmentų.

 

       Tautinės kultūros saugojimas ir puoselėjimas buvo laikytas vieninteliu lietu­viškumo išlaikymo garantu. „Tautinė kultūra yra vienintelis ryšys, siejąs lietuvius tremtinius su savo tauta, palaikąs juose tautinę gyvybę.”(19) Neatsitiktinai to meto spaudoje buvo spausdinami deklaratyvūs straipsniai, raginantys di­džiausią dėmesį skirti kultūrinei veiklai, jos puoselėjimui. Todėl bet kuri tau­tinės kultūros apraiška, palaikanti tautines aspiracijas ir tautinius jausmus, stovyklose buvo ne tik fiksuota ir aptarta spaudoje, bet ir sureikšminta. Viena­me iš metraščių pateiktas būdingas to meto lietuviškos tautodailės, amatų parodos aprašymas, kuriame dominuoja emocinis aspektas. „Centrinį parodos skyrių sudarė iš Lietuvos atsivežtieji suvenyrai, mums, tremtiniams, jau tapę brangiomis relikvijomis. Štai jos: Lietuvos žemės saujelė, sudžiovinti kaimiškos duonos trupinėliai, linų sruogelė, kanklės. Ne auksą ir ne deimantus, o tik tokias brangenybes savo ryšulėlin įsidėjo lietuvis tremtinys! Parodoje jos simboliškai buvo eksponuotos po didžiulėmis JAV ir Lietuvos vėliavomis. Šitas kampelis ne vieną lankytoją graudino ir virkdė.”(20)

 

       Karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukė du trečdaliai lietuvių rašytojų, t. y. apie 70 Rašytojų draugijos narių, daugeliui kurių, nepaisant praradimo skaus­mo, šis laikotarpis viena ar kita prasme buvo nepaprastai kūrybingas. Šis lai­kotarpis išeivijos kultūros istorijoje itin gausus išleistų knygų skaičiumi, gau­sia periodika. Per penkerius metus buvo išleista 216 grožinės literatūros knygų. Kūrybiškai aktyvus ir gausus išleistomis knygomis šis laikotarpis buvo beveik visų generacijų rašytojams. B. Brazdžionis, P. Andriušis, L. Dovydėnas per šį laikotarpį išleido po keturias įvairaus žanro literatūros knygas. Premijuotas knygas išleido F. Kirša, J. Jankus, N. Mazalaitė. Itin kūrybingas šis laikotarpis buvo ir daugeliui jaunųjų kūrėjų, kurie Vokietijoje debiutavo pirmosiomis knygomis, periodikoje publikavo savo straipsnius. Jauniesiems kūrėjams, ne­paisant visos praradimo traumos ir tragikos, šis laikotarpis buvo ieškojimų ir kūrybinių eksperimentų metas, iš arti susidūrus su Vakarų kultūra, ji veikė kūrybą, nauji išgyvenimai ir patirtys atsispindėjo pirmosiose jaunųjų autorių knygose. A. Škėma Vokietijoje rašė dramas, išleido novelių rinkinį „Nuodė­guliai ir kibirkštys” (1947), sunkiai apibrėžiamo žanro tremties gyvenimo vaizdelius, pasirinkdamas ironiją, satyrą bei groteską. J. Kaupas debiutavo pasakų knyga „Daktaras Kripštukas pragare” (1948) bei skelbė įžvalgius savo straipsnius apie literatūrą, tremties psichologiją kultūriniame žurnale „Švie­sa”, M. Katiliškio prozininko talentas atsiskleidė jo pirmajame novelių rinki­nyje „Prasilenkimo valanda” (1948), J. Mekas redagavo avangardinį kultūros žurnalą „Žvilgsniai”, skelbė savo straipsnius, vertimus iš anglų kalbos, drauge su broliu Adolfu išleido tris literatūrinių pasakų knygas bei debiutavo poezi­jos rinkiniu „Semeniškių idilės” (1949). Vokietijoje įdomiais poezijos rinki­niais debiutavo būsimieji žemininkai A. Nyka-Niliūnas ir H. Nagys.

 

       Išskirtinės tremties sąlygos, pasikeitusi kultūros, literatūros ir meno sam­prata sukūrė galimybę kurti, dalyvauti meno kūrybos procese daugeliui mėgė­jų Kūryba, iškelianti ir aukštinanti patriotinius jausmus, daugelio tuometinė­je sampratoje tapo kovos priemone už paliktosios tėvynės laisvę, už pavyzdingo lietuvio įvaizdžio literatūroje formavimą. Vokietijoje pradėjo rašyti niekada anksčiau žurnalistikoje ar literatūroje nesireiškę žmonės, daugelis jų nieko neberašė ir vėliau, gyvendami Amerikoje. Žurnaluose ir laikraščiuose, dauge­lyje lokalinio pobūdžio metraščių savo kūrybą skelbia niekam iki šiol nežino­mi rašytojai ir prozininkai, dominuojančia jų kūryboje tampa patriotinė tema, išreiškusi daugiau kaip šešiasdešimties tūkstančių lietuvių jausmus. Didžiajai daliai lietuviškosios bendruomenės auditorijos buvo suprantamesni lyriški ir sentimentalūs patriotiniai motyvai, „rašytojavimas egzilyje tapo beveik tauti­ne ir patriotine pareiga.”(21) Kita vertus, tokių kūrinių gausa nebuvo atsitiktinė, ji atliepė tremtinių išgyvenimus, mėgėjiškoji kūryba buvo spausdinama, tole­ruojama recenzijose (išskyrus reikliąją kritiką ir aukštus estetinius reikalavi­mus kūrybai kėlusius leidinius).

 

       Dauguma rašytojų greta literatūrinio darbo dalį savo laiko skyrė lietuviš­kosios bendruomenės reikalams: mokytojavo, rašė vadovėlius, sudarinėjo li­teratūros chrestomatijas ir žodynus, redagavo žurnalus arba buvo jų bendra­darbiais. 1948 m. buvo išleisti Pr. Naujokaičio „Lietuvių literatūra” bei ir J. Balio „Lietuvių tautosakos skaitymai”, ne tik skirti mokyklų reikmėms, bet ir „Aiduose” įvertinti kaip kapitaliniai tremties lituanistiniai veikalai. B. Babrauskas sudarė skaitinių chrestomatiją „Lietuvos keliu”, išleistos papildytos St. Zobarsko parengto „Aušrelės” elementoriaus dalys, rotaprintu išspausdin­ta J. Ambrazevičiaus „Literatūros teorija” (1948) gimnazijoms, A. Tyruolis-Sešplaukis parengė „Vokiečių kalbos skaitinius” (1947), P. Andriušis parašė ispanų bei esperanto kalbų vadovėlius.

 

       Lietuviai studentai turėjo galimybes tęsti studijas ne tik Vokietijos ar Aust­rijos universitetuose, bet ir 1945 m. Hamburge įkurtame Pabaltijo universite­te, kuriame lituanistines disciplinas dėstė Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, J. Ba­lys, V. Maciūnas. Tūbingeno universiteto Baltų kalbų skyriui vadovavo prof. A. Salys, P. Skardžius.

 

       Lietuviai mokslininkai tęsė savo pradėtus mokslinius darbus. Doktoratą Tūbingene 1946 m. apgynė M. Gimbutienė „Laidosena Lietuvoje priešistori­niais laikais”. A. Tyruolis-Šešplaukis Insbruko universitete apgynė disertaciją „Herderis ir Pabaltijo tautos”, H. Nagys tame pačiame universitete parašė disertaciją apie G. Traklio ekspresionistinę poeziją, A. J. Greimas 1948 m. Paryžiuje apgynė disertaciją apie 1931m. prancūzų mados žodyną. Tai pavyz­džiai, rodantys, kaip buvo mėginta integruotis į Europos kultūros ir mokslo kontekstą: praradę lietuviškąją aplinką, kai kurie mokslininkai bei rašytojai jau pirmaisiais metais atrado kitą, pakankamai gyvybingą svetimąją. Jau vė­liau toje svetimojoje aplinkoje išsaugotas dėmesys lietuviškiesiems mitologi­jos, literatūros tekstams, įgavo kitą perspektyvą, kuri iškėlė lietuviškąją kultū­rą į daug universalesnę dimensiją, suteikėjų tyrinėjimams lyginamąjį aspektą. „Asmenys, grūdinti įvairių įtakų sūkuryje, bręsta kaip autentiškos, kūrybingos asmenybės, kai jų intelektualinė raida remiasi gimtojo krašto kultūriniu ir istoriniu paveldu.”(22)

 

       Pirmieji egzilio metai buvo pereinamieji adaptacijos svetimojoje aplinko­je, besikeičiančių tiek gyvenimiškųjų, tiek ir kultūrinių nuostatų metai. Vyks­tant neišvengiamai kaitai naujojoje kultūrinėje aplinkoje, pasikeitus istori­nėms sąlygoms, kultūros žmonės naujai permąsto savąjį santykį su istorija, praeities kultūra, ieško savojo statuso įprasminimo. „Išeivijos kultūrinio są­moningumo pagrindine ašimi tampa prarasties ir išlikimo dilema.”(23) Didžioji dauguma lietuvių šią dilemą skausmingiausiai išgyveno Vokietijoje, kol dar tik ieškoma tinkamos terpės savo egzistencijai bei kūrybiniams ieškojimams. Pirmaisiais metais literatūroje daugiau dominavo prarastosios gimtinės tema, vėliau literatūroje pradėjo rastis pasitraukimo iš Lietuvos ir gyvenimo egzilyje tematika bei pastangos rasti vietą svetimoje kultūrinėje aplinkoje.

 

       Lietuvių rašytojai pirmaisiais metais tremtį išgyveno labai nevienodai. Ži­noma, visi skausmingai patyrė karo tragediją ir praradimo neviltį. Visi stovėjo tam tikroje akistatoje su pasaulyje vykstančia drama, sugriauta Europa, su lietuvių tautą ištikusia tragedija, kiekvieną tai paveikė asmeniškai ir individu­aliai, kiekvieną slėgė ateities nežinia. Vieni kūrėjai siekė nuo visų tragiškų išgyvenimų atsiriboti, pasirinkdami tam tikrą izoliaciją, likdami tik ties pra­radimo tema, savo kūryboje išsakydami tik praradimo skausmą arba pasirink­dami tik paliktosios gimtinės temą, nuolat ir nuolat kurdami prarastojo rojaus iliuziją. Jų kūrybos versmės jau vėliau egzilyje ilgainiui seko, jų kūrybos temos ir motyvai kartojosi. Kiti (ypač jaunesnioji karta) šalia praradimo dramatiško išgyvenimo buvo atviri aplinkiniam pasauliui, Vakarų kultūros bei literatūros įtakoms, mėgino išplėsti ir papildyti lietuviškąją tradiciją. Salia praradimo tragikos rašytojai turėjo kūrybinės laisvės galimybę ir atvirą kontaktą su Vaka­rų kultūra, galimybę tos kultūros poveikyje praplėsti, paįvairinti lietuviškąją tradiciją naujomis temomis, išraiškos priemonėmis. Si situacija buvo palanki kūrybiškai imliam menininkui. Savo kūryboje, svarstymuose jie mėgino su­prasti pasaulį ištikusios katastrofos esmę, lietuvių tautos ir asmens tragediją. Vyresniosios kartos rašytojai dažnai savo kūrybos temų ieškojo didingoje Lie­tuvos praeityje, aktualizuodami svarbiausius istorijos momentus, aukštindami tipiškuosius teigiamus lietuvio charakterio bruožus, keldami juos sektinu pavyzdžiu. A. Škėma, A. Nyka-Niliūnas, J. Mekas mėgino per asmens ar tau­tos problemas pereiti prie universalesniųjų egzistencijos, žmogaus būties pras­mės, žmogaus santykio su pasauliu klausimų jau debiutinėse savo knygose. Ne visų minėtų autorių knygos Vokietijoje buvo tinkamai įvertintos ir suprastos. Didžiajai daliai lietuviškosios bendruomenės liko suprantamesni lyriški ir sentimentalūs patriotiniai motyvai.

 

       Gausioje to meto spaudoje ryškėja ir kelios, konfrontuojančios viena su kita, įvairių rašytojų grupių pažiūros į kūrybą, rašytojo misiją bei pareigas savajai bendruomenei. Beveik visi tautinį išlikimą siejo tik su kultūra, kūrybi­niu gyvybingumu. „Sunkiose tremties sąlygose mes ligi šiol ne tik išlaikėme savąją tautinę kultūrą, bet atlikome ir tam tikrą tautinę misiją, prisidėjome prie kovos dėl savo tautos laisvės.”(24) Daugelis rašytojų, kultūrininkų aktuali­zuoja visuomeninį rašytojo vaidmenį ir jo pareigas, rašytojo angažuotumo sa­vajai bendruomenei samprata tuo metu buvo gana populiari. V Alanto ir kilų raginimai „nusileisti iš savo kūrybinių aukštybių ir truputį pasikapstyti po kasdienes aktualijas”(25), ne visada buvo įprasminami platesnio akiračio įžval­gomis ar meniškai brandžiomis grožinės literatūros publikacijomis.

 

       Jau pirmaisiais metais Vokietijos stovyklose kyla klausimai dėl literatūros tematikos: kiek rašytojas turi būti aktualus, atliepti savo bendruomenės lūkes­čius, įsipareigoti kūryboje įprasminti tautinį motyvą. Vienas iš poleminių straipsnių autorių buvo B. Gražulis, straipsnius pasirašinėjęs V. Švitros slapy­vardžiu. Straipsnyje „Lietuvių tremtinių literatūros tematika” jis mėgina iš­skirti tris pagrindines tuometinės literatūros temas: tremties gyvenimas, tėvy­nės vaizdai ir bendrosios temos, nesusiję nei su laiku, nei vieta. Literatūros kūriniuose pasigendama pilnakraujų personažų. Iš literatūros tremties sąly­gomis reikalaujama kurti pavyzdingą personažą, kuris būtų kaip norma, pa­vyzdys tremties suirutėje ir pakrikime. Straipsnio autorius formuoja stereoti­piškai įsivaizduojamą idealą, kuris turėtų būti sukurtas literatūriniame tekste: „Daug rečiau rasime tikrą lietuvį: veiklų, valingą, nepalūžusį, tiesų ir blaivų, žinantį, ko jis čia sėdi ir besiruošiantį grįžti.”(26) V Švitra fiksuoja tikrovėje vyraujantį pakrikimą pasimetimą, nihilistines nuotaikas, idealų nebuvimą, rašytojui kelia uždavinį tokį teigiamą idealųjį personažą sukurti, pavyzdžiu rodyti stiprią valingą asmenybę, kuri veiktų tremtinių moralę. Tremtinys turi rasti atsparos tašką literatūroje ir mene. Nebe pirmą kartą išeivijos spaudoje įskyla moralinių, o ne estetinių vertybių prioritetas. „Dabar ne metas tarnauti vien menui, rašytojas turi pareigų ir visuomenei.”(27)

 

       Dėl šio klausimo „Tėviškės garse” iškyla polemika. Atsiliepia M. Bavars-kas, kuris nepritaria literatūros pritaikomumo idėjai, jis pasisako už meninin­ko laisvę. Jis savo straipsnyje kaip ir daugelis kūrybos neangažuotumą gynu-siųjų pripažįsta pasikeitusias gyvenimo ir kūrybos sąlygas: „...paskutinieji kančių metai pakeitė ne tik mus pačius, bet ir mūsų žvilgsnį į literatūrą ir meną apskritai.”(28) Meno tarnavimas religinėms, ideologinėms, moralinėms tiesoms yra neįmanomas, tai sužlugdo ir patį menininką bei pasmerkia, deval-vuoja patį kūrinį. Mėginimas meno kūrinį paversti kovos priemone negali būti pateisinamas, nes tada meno kūrinys praras savo meniškumą. Vaizduoda­mas pavyzdingą, teigiamą lietuvį, rašytojas nebūtinai įtikins, turės laukiamą tremtinių bendruomenės „auklėjimo” poveikį. Meniškai brandus, stiprus kū­rinys, net ir vaizduodamas negatyvius reiškinius, turi didesnį poveikį, labiau įtikina. „Rašyti gerus kūrinius -yra vienintelė ir geriausia kovos priemonė.”(29)

 

       Didžiąją lietuvių, atsidūrusių Vokietijos DP stovyklose, dalį jungė lietuviš­koji idėja, užsidarymas savo tautiečių būrelyje, mėginimas išlaikyti iš Lietuvos atsineštąsias, jau nusistovėjusias nuostatas, nekintantį ir griežtą kultūrinį, visuo­meninį modelį. Lietuviškoji tradicij a buvo palaikoma ir tęsiama, leidžiami laik­raščiai, knygos, rengiamos paskaitos, minėjimai, koncertai. Taip daugumos lie­tuvių tremtinių buvo mėginama paneigti, ignoruoti svetimąją aplinką, svetimas įtakas, nuo jų ginamasi leidžiant lietuviškas knygas, puoselėjant savus kultūri­nius reiškinius, įvairias profesines draugijas. J. Kaupas vyresniosios kartos nekintančią tradiciją mėgino nusakyti taip: „Jo tradicija yra tartum plieniniai viduramžių riterio šarvai, kurie saugo jį nuo gyvenimo netikėtumų ir leidžia išsaugot save.”)30)

 

       Įvairių generacijų kūrėjai individualiai išgyveno ir išsakė savo tautinio iden­titeto problemą, kontakto su Vakarais būtinybę ir siekį tai išreikšti savo kūrybo­je. Apie 1948 m. galutinai įsisąmoninama, kad nebelemta sugrįžti į gimtinę, teks pritapti svetimojoje aplinkoje. Ne tik pritapti, bet ir rasti savo vietą, save kūrybiškai įprasminti. Labai dažnai siekiant palaikyti savo asmeninį ir savo tautos dvasinį identitetą, keliamas tikslas išsiskirti savo kultūra tarp kitų tautų. Rašytojas J. Jankus 1948 m. dar išgyvena tėvynės nostalgiją, dar išlieka noras sugrįžti į Lietuvą, tačiau vis stiprėja supratimas, kad gyvenant svetimoje aplinko­je anksčiau ar vėliau iškils būtinybė integruotis šiame pasaulyje. Tai labai aiškiai išsakyta laiške S. Santvarui: „Kai savo žemės po kojomis nebeturėsime, po mūsų kojų atsiras pasaulio žemė. Ant jos mes atsistosime, ir atsistosime, kad taptumėm visa galva aukštesni už kitus. Tam reikės laiko, bet tas turės būti.”(31)

 

       Pasaulio žemė, pasaulio žmogus, kosmopolitizmas tampa gana dažnos sąvo­kos įvairiuose kultūrinę padėtį analizuojančiuose straipsniuose. Ypač kai dau­guma lietuvių įsisąmonina, kad vilčių sugrįžti į prarastąją gimtinę mažėja, kad neišvengiamai teks gyventi ir kurti svetimoje aplinkoje, kuri vienaip ar kitaip paveiks ir kūrybą. Tautinio indetiteto klausimas tampa svarstymo objektu. Šie svarstymai buvo ryškūs įvairių generacijų kūrėjų straipsniuose, knygose, laiš­kuose apie 1948-1949 m. Alg. Landsbergis, rašydamas apie lietuvių literatū­ros procesų paraleles su visuotinės literatūros tendencijomis, neišvengia ne­palietęs ir tautinio identiteto klausimo. „Kiekvieno tikro rašytojo pase, šalia pirmosios pilietybės, turi būti įrašyta ir pasaulio pilietis. Savo krašto ir jo literatūros garbei ir naudai.”(32) A. Mekas viename iš savo tekstų su patetine retorika kelia klausimą sau pačiam, savo kartos kūrėjams: „weltbūrger. nežinau kas - ar aš juo esu, ar ne.”(33) Si problema išplečiama, klausiant ir tuo pačiu atsakant: „kaip aš galiu būti weltbūrger, jeigu verkiu skaitydamas aleksandriškį.”(34) Šiame tekste autorius išsako atsidūrusio svetur abejones ir senti­mentus, amžinąją dilemą tarp namų ir pasaulio. Šiuose, o ir daugelyjejdtų svarstymų ar grožinėje kūryboje meniškai transformuotų netekties išgyveni­mų dominuoja emocija, kuri dažnai virsta egzilio kultūros, samprotavimų apie kultūrą stimulu. „Tos emocijos kaitroje kyla tokia maišatis, kad dažnai sulūžta proporcijos ir perspektyva, prarandama ir vertybės sąvoka, ir priori­teto nuovoka, ir apskritai objektyvi orientacija.”(35) Negalima būtų teigti, kad emocija nereikalinga kūryboje ir tai, kad emocija pirmaisiais tremties me­tais nebuvo pozityvi. Ja buvo nuspalvinta praradimo neviltis, kančia, savo­sios frustracijos išsakymas.

 

       Įvairių generacijų atstovai svetimoje aplinkoje adaptavosi skirtingai, ne­vienodai jie priėmė vakarietiškas įtakas. Jaunoji karta svetimoje aplinkoje ieškojo naujų savęs įprasminimo būdų, nebuvo užsidariusi nuo pasaulinės kultūros ar literatūros įtakų, o jungė vakarietiškąją tradiciją su lietuviškąja.

 

       Jaunieji rašytojai ir žurnalistai gana lanksčiai ir imliai perėmė, pritaikė tai, ką pozityvaus gavo studijuodami Vokietijos universitetuose, skaitydami kny­gas, ieškodami visuotinės kultūros paralelių su lietuviškosios kultūros trem­tyje įvairiomis tendencijomis bei mėgindami atsakyti į klausimą, kokia lietu­vių kultūros vieta pasaulyje. Tai buvo individualus santykis su tuometine gyvenamąja tikrove, jaučiant ir save to konteksto dalimi, išgyvenant nuolatinę įtampą tarp lietuviškojo identiteto ir pasaulio pilietybės. Jaunųjų lankstumas leido jiems perimti iš svetimosios aplinkos tai, kas pozityvu, nauja, o vyresnių­jų kultūrininkų užsidarymas lietuviškojoje tradicijoje „atitolino nuo pasaulio ir sunkino galimybę priimti tai, kas teigiama, nors ir nelietuviška”(36).

 

       Daugelis jaunųjų turėjo galimybes studijuoti Vokietijos ir Austrijos uni­versitetuose. Bendra reakcija į karo metų priespaudą daugelį jaunųjų kūrėjų padarė be galo imliais vakarietiškos kultūros ir meno reiškiniams. Gyvenda­mi Europoje, jie turėjo galimybę ne tik teoriškai susipažinti su Vakarų kultūra, bet kaip taikliai yra pastebėjęs K. Ostrauskas: „Ne tik susidūrėme akis į akį, bet buvome tiesiog panardinti pačiame jos sūkuryje.”(37)

 

       Įvairiose stovyklose buvo organizuojamos paskaitos, diskusijos apie im­presionizmą, ekspresionizmą, egzistencializmą, paskaitose dalyvaudavo įvai­rių sričių menininkai, kuriems šios srovės buvo aktualios ar turėjo įtakos. (H. Nagys, kuris Austrijoje rašė disertaciją apie G. Traklio kūrybą, skaito pa­skaitas apie impresionizmą ir ekspresionizmą, kurios sukelia gyvas diskusi­jas. „Žiburiuose” buvo publikuoti straipsniai, kuriuose pateikiamos paskaitų ir diskusijų po H. Nagio paskaitų apie impresionizmą ir ekspresionizmą dai­lėje ir literatūroje Augsburgo lietuvių stovykloje.) Jaunieji rašytojai svarsto šių srovių aktualumą lietuvių literatūrai. „Nagys baigmėje akcentuoja ekspresio­nizmą kaip naujų kelių atradimą. Ekspresionizmas kaip tendencija visiškai gyva ir dabar, nežiūrint formalinio ekspresionizmo srovės teorinės pabaigos.”(38)

 

       H. Nagys, rašydamas darbą apie G. Traklį, siekė ne tik atskleisti impresio­nistines ir ekspresionistines jo kūrybos tendencijas, bet ir žymiojo poeto idėjų sklaidą. Laiške A. Vaičiulaičiui į Ameriką jis rašė: „Paliesiu, lygindamas jo kūrybą su naujųjų amžių Europos lyrikais, ir lietuvių poeziją.”(39) Pokarinio ekspresionizmo tendencijos yra svarstomos gausiuose to meto kultūrologi­niuose tekstuose, mėginama išskirti, apibūdinti bendrąsias pokarinės literatū­ros, veikiamos ekspresionizmo, tendencijas. „Jo meto (pokarinio ekspresio­nizmo - D. K.) kūriniai yra betarpė jo sielos judrumo, jo vidinio gyvenimo išraiška, nesinaudojanti išorinio objekto arba tradicinio metodo. Abejingas grožiui bei bjaurumui ekspresionalistas menininkas siekia mums tiesioginiu būdu išryškinti gyvenimą, kuris jam iš paslėptų šaltinių teka. (...) Tai menas, kuris nuo formos nusigrįžta ir ją ardo.”(40) Manyčiau, kad atsisakymas nuo tra­dicinės išraiškos formos, nauja tematika, jos universalizavimas yra būdingas daugeliui jaunųjų, Vokietijos DP stovyklose debiutavusių lietuvių rašytojų. (Žurnale „Žvilgsniai” bendradarbiavusių rašytojų antologija „Proza”, A. Skėmos debiutas.) Bandymai transformuoti, eksperimentuoti buvo galbūt ne vi­sada sėkmingai, tačiau pakankamai įdomūs, nors ir ne visada suprasti ir pri­imti tuometinėje aplinkoje.(41) Tai buvo intensyvaus kūrybinio kelio pradžia, neabejotinai atsiliepusi tolimesnei Vokietijoje literatūrinį kelią pradėjusių au­torių kūrybos raidai, nes jau vėliau egzilyje minėtieji atradimai peraugo į me­niškai brandesnius kūrinius.

 

       Pristatydami įvairių šalių karo ar pokarinės literatūros apžvalgas, domė­damiesi bendrosiomis kultūros tendencijomis, rašytojai mėgino suvokti Europos kultūrinį foną, perteikti jo lietuviškąją recepciją. Dauguma meni­ninkų, nors ir patirdami egzilio traumą, suvokė, kad nors ir gyvenant tam tikroje dvasinėje „kryžkelėje”, vis dėl to yra būtinybė „pasidaryti išvadas apie Europos kultūrą, dabar iš tiesų skendinčią tamsiai raudoname Domoklo kardo šešėlyje”(42). Nuolatinis domėjimasis Vakarų kultūros ir literatūros naujienomis skatino naujai pasirodančių iškilių literatūros knygų recenzavimą gausioje to meto lietuviškojoje periodikoje. Garsių rašytojų, pasauli­nės literatūros klasikų naujų kūrinių pristatymas daugeliu atvejų sukelia norą ieškoti lietuvių ir pasaulinės literatūros istorijos paralelių. Pristatant naują E. M. Remarąue'o romaną „Triumfo arka”, kuriame „autorius sudėjo dabartinio pasaulio visą aistrą, žiaurumą, triumfą”(43), šalia trumpo knygos aptarimo neišvengiama aliuzijų į egzilinių išgyvenimų tikrumą, o jie iššau­kia lyginimą su netolima pasitraukusiųjų praeitimi. „Mes patys vijomės lai­mę, kentėjom, mes patys ištvėrėm.”(44)

 

       Jaunajai lietuvių kūrėjų kartai didelį poveikį turėjo egzistencializmo fi­losofija, populiarūs pokarinėje Europoje. J. P. Sartre'o, A. Camus, M. Mer-leau-Ponty straipsniai skatino kūrybinius ieškojimus, „tai buvo savotiškas smalsumas ir atsivėrimas visam kam.”(45) Tai, kad egzistencialistų filosofijos tekstai, jų grožinė kūryba buvo aktuali Vokietijoje, matome iš gausiųjų teks­tų vertimų publikacijų lietuviškojoje Vokietijos laikotarpio spaudoje: egzis­tencialistai cituojami savuosiuose straipsniuose, jų pažiūroms pritariama arba su jais polemizuojama. Ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje pokario Euro­poje egzistencializmas buvo tapęs to meto filosofija. J. P. Sartre'o filosofija atitiko tuometines pasimetimo, nevilties, o dažnai nihilistines DP nuotaikas, gyvenant sugriautoje Vokietijoje. „Jo filosofija - laisvės ir pasirinkimo filosofija, išvedanti žmogų iš nevilties; angažuotumas ir veiklos kultas turįs išgelbėti žmoniją nuo gyvenimo absurdiškumo ir betiksliškumo.”(46)

 

       Kaip jau minėta, skirtingos generacijos stengėsi rasti savąjį santykį su europietiškąją kultūra. A. J. Greimas jau 1948 m., gyvendamas Paryžiuje, tačiau palaikydamas kontaktą su artimiausiais draugais kultūrininkais, gy­venusiais DP stovyklose, gana apibendrintai yra apibrėžęs bendrąją lietuviš­kos kultūros padėtį gyvenant Europoje. „Gyvenant europietiškai - tai reiš­kia, par excellence, internacionalios civilizacijos cikle, lietuviškoji kultūra egzistuoja ir yra pripažįstama tik jos pozityvaus įnašo į bendrąjį civilizacijos lobyną funkcijoj.”(47) Šiame tekste, kuris buvo parašytas A. Galdiko parodos atidarymo proga, suformuluoti esminiai lietuviškosios kultūros integracijos tikslai ir būdai. Ar įmanoma aptarti lietuviškosios kultūros egzilyje įvairo­vę, nusakyti bendrąsias tendencijas? A. J. Greimas to ir nemėgina daryti, jo dėmesio centre tautinės ir internacionalios kultūros santykis. Anot Greimo, kiekvienas kūrėjas, siekdamas „europietiškumo diplomo”, siekia, kad jo ku­riamos dvasinės nacionalinės vertybės taptų internacionalinėmis. Ar tai reikš­tų, kad rašytojas turėtų atsisakyti tautiškumo? Autorius bene vienintelis tarp tuometinių kultūrininkų aiškiai ir nuosekliai svarstė daugelyje savo įvairaus laikotarpio straipsnių bei studijų tautiškumo ir vakarietiškumo santykius, aptardamas įvairių generacijų atstovų santykį, siekiant savosios kūrybos pri­pažinimo svetimšalių tarpe. Vyresniosios kartos atstovams priimtinesnis at­rodė tradicinis akademinis kelias. Jaunesnioji karta pasirinko „paskutinio mados šauksmo” variantą, ieškodami avangardiškesnių raiškos formų.

 

       Dar viename straipsnyje A. J. Greimas svarstė tą pačią temą ir kiek kitu aspektu. Negali būti mechaniškai perimama nei tik istorinė lietuviškoji, nei tik svetimoji kultūrinė tradicija. Išskirtinė tremties aplinka, išgyvenimai, eu­ropinė kultūra, supanti kūrėją, negali nepaveikti kūrėjo, nekeisti jo kūrinių tematikos. Svarbu, kad kūrėjas būtų individualus, originalus. „Gerasis Dievu­lis, kuris paleido mus be kelnaičių lakstyti Šešupės ar Dubysos pakrantėmis ir su vidėlčiais gaudyti lietuviškus kilbukus, jau pasirūpins, kad viskas, ką mes rašysime ar darysim, norėtume to ar nenorėtume, bus savaime lietuviška.”(48) Skirtingai įvairiausiems raginimams spaudoje puoselėti lietuviškąją kultūrą išsakoma vos ne eretiška mintis, kad viskas, kas kuriama lietuvių, savaime yra lietuviška.

 

       Vyresnioji rašytojų karta laikėsi romantizuotos kūrėjo sampratos. Kūrėjas, rašytojas jiems buvo pranašas, vaidila, atstovaujantis savo tautai, išsakantis ir ginantis svarbiausius tautinius idealus. Jaunesnioji kūrėjų karta šią romanti-zuotą sampratą keitė, ją ignoruodami ar ironizuodami. Geriausiai tai atsispin­di jų straipsniuose. A. Škėmos 1947 m. rašytoje satyrinėje, ironiškojoje nove­lėje „Kritiko išpažintis” itin aiškiai, netikėtu aspektu menine forma išreiškė dvi opozicines kūrybos sampratas - romantiškąją ir pritaikomąją. Autorius subtiliai ir ironiškai kuria savąjį personažą, vaizduoja jam iškilusias alternaty­vas tapti poetu. Keliuose Vokietijoje rašytuose savo kritikos straipsniuose Škė­ma kritiškai vertina tam tikras apraiškas tremties literatūroje. Vertindamas lietuvių literatūrą jis akcentuoja svarbų jos vaidmenį svetur. „Ji neturi garbin­gų prancūzų, vokiečių ar rusų tradicijų. Ji gimsta iš naujo. Amžini Aušros ir Varpo laikai. Dabartinėse DP sąlygose ji turi būti vienas stipriausių išsklaidy­tos tautos ramsčių.”(49)

 

       J. Mekas savo straipsniuose, spausdintuose „Mintyje”, postuluoja meno ir menininko laisvę. Ne tik J. Mekas, bet ir daugelis kitų jo generacijos kūrėjų išsako meno, kūrybos pajautą, tai, kad literatūros negali būti meną jaučiančių, juo gyvenančių žmonių. „Neturėsime literatūros - meno be jaučiančių žmo­nių, be literatūros - meno srovių ir judėjimo - be žmonių, turinčių savy ilgesį ir ieškojimą.”(50) J. Mekas savo straipsnyje reaguoja į gausią to meto kultūros faktų visumą, pastebėdamas lietuviškojoje kultūroje snobizmo ir analfabetizmo apraiškas. Jausmo, išgyvenimo tikrumas būtinas visur, ne tik patriotinėje kū­ryboje, nes „kur nėra tikro įsigyvenimo, o tik poza, ten nėra meninio kūri­nio.”(51) Panašiai svarsto ir Alg. Landsbergis, laikydamas lietuvių literatūrą iner­tiška, neišplečiančia savo tematikos ir problematikos į universalesniąją. J. Kaupas taip pat mano, kad „kultūra turi iškilti virš asmens ir virš tautos iki universalumo”(52).

 

       J. Mekas, kalbėdamas apie skirtingas rašančiųjų intencijas ir tikslus, mė­gina atskirti rašymą nuo kūrybos. Rašymas siejamas su sustabarėjusią forma ir tematika, tą straipsnio autorius pastebi, jo manymu, negyvoje tremties lietuvių literatūros prozoje ir poezijoje, kuri labai dažnai kalba apie tuos pačius dalykus tais pačiais žodžiais. Tikro kūrėjo pašaukimas suvokiamas maksimalistiškai: „Virš visko sklendžia didžiulė kūrėjo siela ir duoda kūri­niui spalvą, toną ir judesį. Kūrinys paliečia tavo širdį ir tavo kojos ima šokti dausų šokį”(53). Straipsnyje kreipiamasi į neįvardytą adresatą, su juo polemizuojama. Tačiau nors ir autorius rašo be galo laisvu impresionistiniu stiliu­mi, yra aišku, kad jo oponentas yra ribotas, kūrėją ir kūrybą įspraudžiantis j rėmus taisykles vertintojas. Tuo tarpu kūrybos pasaulis reprezentuoja ne stagnaciją, bet grožį ir žaismą.

 

       Kitame savo straipsnyje J. Mekas išsako požiūrį į modernųjį meną. Straipsnis parašytas kaip polemika su tariamu oponentu, pilnas retorinių, ekspresyvių sušukimų. Minimi modernistai P. Picasso, G. Braque, P. Klee, lietuviai M. K. Čiurlionis, V. Petravičius, V. L. Adamkevičius. „Ji yra neaiš­ki, ta moderni tapyba (ne tik kitų, bet jau ir mūsų), ar jau poezija, pagaliau ir muzika, ir su ja galima nustoti skaistybės ir ramaus miego. (...) Ir kankina. Kiekvienas naujas pojūtis, nauja nuotaika, naujas išgyvenimas - pasauliai, kurie noksta šiame naujame, dar nenuraškytame, nenudžiūstančiame vakar­dienoje, mene -yra kančia.”(54)

 

       J. Mekas išsako maksimalistines pažiūras į meną, į kūrybą. Tai požiūris, nepripažįstantis kompromisų kūryboje. Įkvėpimo ir kūrybos pasaulis J. Me­kui yra „savo spalvomis neišsibaigiąs, savo platumu neaprėpiamas”(55). Kūrėjas turi būti atviras gyvenimui. „Nes štai yra milžiniškas sriautas - idėjų ir fanta­zijos sriautas, kuris kaip medus liejasi pro kraštus ir laša į tavo akis, į rankas, į širdį.”(56) Kūryba J. Meko sampratoje yra gyvenimo būdas, tarp gyvenimo ir kūrybos nėra ribos, kūrėjas bet kuriomis sąlygomis negali išduoti savo esteti­nių principų, „kūryboje nėra nuolaidumo ir nėra saiko. Nes kūrėjas ir pačiuo­se sunkiausiuose laikuose turi išlaikyti savo rankų karališkumą”(57). J. Meko svarstymams yra artimas ir A. Nykos- Niliūno požiūris, sutapatinantis gyveni­mą ir kūrybą. „Mes turime pasaulį atnešti ir pasodinti mumyse, kad mes patys būtume tas pasaulis.”(58)

       Kultūrinis, literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje nepaprastai margas ir įvairus, kūrybine prasme intensyvus visoms literatūrinėms kartoms. Nepai­sant praradimo, viso gyvenimo tragizmo, šis laikotarpis atvėrė „naujus hori­zontus, naujas šalis, naujas civilizacijas, naujus reiškinių suvokimo ir suprati­mo būdus”(59).

       

       _______________

       4 Mitosz Cz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius, Baltos lankos, 1995. P. 241.

       5 UNRRA - United Nations Relief and Rchabilitation Administration, įsteigta 1943 m., organizacijos tikslas buvo teikti paramą nuo karo nukentėjusioms valstybėms. Taip pat organizacija materialiai globojo pokarinėje Vokietijoje įsikūrusius tremtinius, domėjosi jų įkurdinimo ar repatriacijos reikalais.

       6 IRO - International Refugc Organization, tarptautinė pabėgėlių globos organizacija, 1947 m. pakeitusi UNRRA, rūpinosi DP materialine globa bei tolimesniu įkurdinimu kituose kraštuose.

       7 Ironizuodami ir šmaikštaudami kai kurie šią sąvoką šifruodami vadino save ir savo tautiečius Dievo paukšteliais.

       8 Girnius J. Visumos žvilgis į mūsų literatūra // Lietuvių literatūra svetur 1945-1968 Chicago, 1968. P. 515.

       9 Ostrauskas K. Rašytojas ir egzilis //K. Ostrauskas. Ketvirtoji siena. Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1996. P. 13.

       10 Girnius J. Op. cit. P. 516.

       11 H. Nagio laiškas A. Vaičiulaičiui 1947 08 24 // A. Vaičiulaičio archyvas,

       12 Eretas J. Tremtis - prakeikimas ar uždavinys? London, Šaltinis, 1963. P. 9.

       13 Kaupas J. Lietuvių kultūros ideologiniai pagrindai //J. Kaupas. Raštai. Chicago, Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. P. 565.

       14 Girnius J. Žmogiškosios kančios prasmė // J. Girnius. Raštai. T. 2, Vilnius, Mintis, 1999. P. 225.

       15 Kavolis V. Vyrai ir moterys lietuvių kultūroje. Vilnius, 1992. P. 114.

       16 Plačiau apie leidyklas ir knygų leidybą tyrinėjo R. Misiūnas daktaro disertacijoje ir nygoje R. Misiūnas „Išeivių knygos leidyba Vakarų Vokietijoje 1945-1952 metais”. Vilniaus universiteto leidykla, 1997.

       17 Vykintas St. Tautinis solidarumas // Mintis, 1946. Nr. 148.

       18 Wyman M. Culturcs in Exilc // M. Wyman. Europc's Displaced Pcrsons 1945-1951 ^mladclphia, 1989. P. 157.

       19 Merkelis A. Didieji rūpesčiai //Tėviškės garsas, 1947 07 17. Nr. 81. 31

       20 Selingenstadto lietuvių tremtinių stovyklos metraštis, 1949. P. 47.

       21 Ostrauskas K. Op. cit. P. 19.

       22 Krikštopaitis J. A. Kultūrų sąveikoje išsiugdžiusios asmenybės // Kultūros barai, 1998. Nr. 8-9. P. 100.

       23 Kavolis V. Sąmoningumo trajektorijos. Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1986. P. 95.

       24 Merkelis A. Didžiojoj tremties kryžkelėj // Mūsų kalendorius, Dillingcn, 1949. P. 31.

       25 Alantas V. Apie rašytojo vaidmenį tremtyje // Mūsų kelias, 1948 01 15.

       26 Lietuvių tremtinių literatūros tematika //Tėviškės garsas, 1947. Nr. 89.

       27 Ibid.

       28 Bavarskas M. Dar dėl literatūros tematikos // Tėviškės garsas, 1947 10 23. Nr. 95.

       29 Ibid.

       30 Kaupas J. Tremties gyvenimo psichologija // J. Kaupas. Raštai, Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. P. 519.

       31 J. Jankaus laiškas St. Santvarui 1948 m. Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos archyvas. LSTC PLA.

       32 J. Alpis [Landsbergis Alg.]. Dirvonuojantys plotai ir lietuvių literatūra // Žvilgsniai, 1948. Nr. 4. P. 49

       33 Mekas A. Une revcrence. Žvilgsniai, 1949. P. 3. Tekste sakiniai pradedami mažąja

       raide, mažąja raide rašomi ir tikriniai vardai.

       34 Ibid.

       35 Ostrauskas K. Op. cit. P. 16.

       36 Kaupas J. Op. cit. P. 523.

       37 Ostrauskas K. Op. cit. P. 25.

       38 Akstinas J. Ekspresionizmas dailėje ir literatūroje // Žiburiai, 1949 02 26. Nr. 22(217]. 19

       39 H. Nagio laiškas A. Vaičiulaičiui 1947 03 03 // A. Vaičiulaičio archyvas.

       40 Jungfer V. Mūsų kultūros kryžkelėje // Šviesa, 1948 03 14. Nr. 4. P. 5.

       41 A. Škėmos, J. Meko kūryba ir vėliau Amerikoje buvo kontraversiškai vertinama lietuviškosios bendruomenės. Apie tai iškalbingai liudija diskusija dėl A. Škėmos palikimo ir straipsniai spaudoje apie kelis J. Meko kūrybinius vakarus, surengtus lietuviškajai bendruomenei, kai absoliučiai nebuvo suprasti nei jo poetiniai tekstai, nei jo filmai. Tai, ko gero, ir paskatino kūrėjo atsiribojimą nuo lietuviškosios bendruomenės.

       42 Coppelius [ J- Kaupas). Pavojus kultūros ateičiai // Šviesa, 1947 12 21. Nr. 3. P. 8.

       43 Čk. Naujas E. M. Rcmarųuc veikalas // Šviesa, 1946. Nr. 1. P 10

       44 Ibid. P. 10.

       45 Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius, Baltos lankos, 1994. P. 52.

       46 Laqueur W. Europos kultūra: pokario peizažas // Laųuer W. Europa musų laikais. 1945-1992. Vilnius, 1992. P. 290.

       47 Greimas A. J. Adomas Galdikas // A. J. Greimas. Iš toli ir iš arti. Vilnius, Vaga, 1991. P. 225.

       48 Greimas A. J. Apie tautiškas kelnes ir sintetinius gaminius // Mintis, 1948 11 27.

       49 Škėma A. Susitarkime mylėti žmogų // A. Škėma. Raštai. T. 3. Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1985. P. 287. ;

       50 Mekas J. Menas yra laisvas // Mintis, 1947 02 03

       51 Ibid.

       52 Coppelius. Op. cit.

       53 Mekas J. Op. cit.

       54 Mekas J. Ramybės paardymas linijom ir spalva // Mintis, 1947 06 04. Nr. 60.

       55 Mekas J. Apie kūrybą ir karališkas rankas // Mintis, 1947 01 20.

       56 Ibid.

       57 Ibid.

       58 Nyka-Niliūnas A. Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo // Aidai, 1948. Nr. 15. P. 262.

       59 Šilbajoris R. Perfection of Exilc. Univcrsity of Oklahoma Press, 1970. P. 22.

   

       Dalis Kuizinienė. Lietuvių kultūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945-1950 metais. Rašytojų draugijos veikla, kultūrinė spauda, literatūros debiutai. V.: Versus aureus, 2003.