Lietuvių prozai, tik 15 metų gyvuojančiai nepriklausomybės sąlygomis, teko priimti milžinišką jai atsivėrusio pasaulinės literatūros lauko iššūkį. Per pusę amžiaus trukusią Sovietų okupaciją pasaulinė kultūra Lietuvą pasiekdavo tik ideologiškai dozuota bei perfiltruota. Kai 1990 m. Vakarų Europos literatūra tapo laisvai pasiekiama, paaiškėjo, kad mūsų proza stipriai atitrūkusi nuo natūralios raidos, neturi stiprių modernistinio rašymo tradicijų, ant kurių galėtų kurti šiuolaikinę, postmodernistinę prozą. Tokio atotrūkio per dieną neįmanoma įveikti, prozos kūrėjai pamažu ėmėsi naujų temų, stilių bei problemų.

       Spartų šiandieninės literatūros vystymąsi stabdė ir tai, kad stipriai pakito socialinis rašytojo statusas: sovietų laikais rašytojai buvo valstybės remiami darbuotojai, o Nepriklausomoje Lietuvoje jie atsidūrė laisvosios rinkos situacijoje ir pasijuto itin nesaugūs. Todėl keleri pirmieji Nepriklausomybės metai naujajai lietuvių literatūrai buvo kritiški: reikėjo išmokti ne vien rašyti, bet ir gyventi naujame, laisvame pasaulyje. Pirmiausia buvo aktyviai stengiamasi užpildyti modernistinės lietuvių prozos spragą, išleidžiant emigracijoje (daugiausia JAV ir Vakarų Europoje) 1950-1989 m. kūrusių talentingų lietuvių prozininkų knygas (Jurgis Savickis, Antanas Škėma, Icchokas Meras, Saulius Tomas Kondrotas ir kt.). Tik po to palengva imta kurti naujoji, šiuolaikinė lietuvių proza. Pastaruoju metu literatūrinė situacija stabilizavosi ir ėmė tolygiau vystytis. Šiandien jau galima kalbėti apie kūrybingiausius bei talentingiausius šio meto prozininkus, dominuojančias temas ir stilius.

       Pastaruoju metu išryškėjo naujos temos, rašymo stiliai, bet svarbiausia – nauja, neįprasta subjekto jausena ir jo keliamų problemų ratas. Vietoj anksčiau vyravusio socialinio gyvenimo vaizdavimo prozos dėmesio centre atsiduria subjektas, jo asmeninės patirtys, jausmai, mintys (pastaruoju metu prozoje aptinkama itin daug autobiografiškumo). Šiandieninėje lietuvių prozoje akivaizdžiai dominuoja šiuolaikinio subjekto raiška – ironija ir autoironija. Prozos kūrėjų humoras nėra itin linksmas, dažnai jis susijęs su sudėtingais rašytojų autobiografiniais išgyvenimais, o tekstuose jų niūrokas juokavimas įgyja cinizmo, grotesko, absurdo prasmę.

       Į lietuvių prozą laisvai įsiveržė anksčiau draustos ir ilgai sovietinės ideologijos varžytos temos: erotika, seksas, seksualinės mažumos, smurtas, žiaurumo estetika ir t.t. Gyvenime ir prozoje iškilo alternatyvūs gyvensenos būdai – benamystė, atsiskyrėliškumas, bohemiškas, keruakiškas, pankiškas gyvenimo stiliai. Atsirado laisva ir kartais net šokiruojanti istorinių įvykių interpretacija – itin populiarus tapo ką tik sužlugusios sovietinės tikrovės perrašymas, svarbi nauja ankstesnės Lietuvos istorijos recepcija. Rašytojams vis dar tenka laužyti daugybę tabu, išsikovoti teisę rašyti naujai ir laisvai dar skaudžiomis bei skandalingomis temomis, ugdyti skaitančios visuomenės savimonę.

       Stipriai pakito prozos stilius. Ypač stengiamasi atsikratyti pusę amžiaus prozai buvusį privalomą socialistinio realizmo stilių. Jį šiandieninėje prozoje keičia postmodernistinis, nenuoseklus, iš kelių siužetinių linijų pinamas pasakojimas, žaidimas, laviravimas ant fikcijos ir fakto ribos, parodijavimas ir t.t. Didįjį epinį pasakojimą keičia fragmentiškos, mažosios prozos formos, romano pasakojimas konstruojamas poetiniu, žaidybiniu, punktyriniu principu. Tačiau greta skaitytojai vertina ir geros, stiprios pasakojimo konstrukcijos vertę, populiarumą pelno tie rašytojai, kurie sugeba suderinti originalias idėjas ir patraukiantį, įdomų pasakojimą.

       Šiandieninės lietuvių prozos lauke kokybiškai brandžiausia ir autentiškiausia yra vyresnės kartos rašytojų kūryba. Tai rašytojai, kurie negalėjo rašyti laisvai sovietiniais laikais ir kurių patirtis galėjo būti išreikšta prozoje tik Nepriklausomybės metu. Tai Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas ir Juozas Erlickas. Jų visų kūrybai bendra skaudi asmeninė patirtis, įgyta socialinėje bei ideologinėje sovietų sukurtoje erdvėje, kuri tekstuose reiškiama ironiškai, groteskiškai ar net absurdiškai. Aštriai kritikuojama kolonizatoriška sovietų strategija, sąmonės ideologizavimas, aprašomos intelektualų pastangos ištverti laisvo mąstymo suvaržymus.

       Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas Vilniaus pokeris (1989) tapo tikru lietuvių prozos išsilaisvinimo ir postmoderniojo rašymo manifestu. Gavelis – vienas stipriausių postmoderno epochos pasaulėžiūros reiškėjų lietuvių prozoje. Sofistikuota pasakojimo struktūra atspindi sudėtingą, mitologizuotą postsovietinės sąmonės būvį. Gavelio romanuose Vilniaus miestas tampa maginės tikrovės erdve – hermetišku totalitarinės sistemos žaidimų labirintu, kuriuo klaidžiodami subjektai beveik išprotėja.

       Vieno ryškiausių pastarojo laikotarpio lietuvių prozininko Jurgio Kunčino (1947-2002) romanų bei apsakymų centrinė tema – Vilniaus bohemos atstovų, sovietinės sistemos marginalų kasdienybė, tragikomiškas bėgimas nuo tikrovės alkoholio dėka. Nevengiama autoironiškai pažvelgti į save – individą, priverstą egzistuoti sunkiai suvokiamomis visuotinės kontrolės ir standartizacijos sąlygomis. Postmoderniai fiksuojama kasdienybės tėkmė, nekeliant idealų, tvarkos, tikslų klausimo. Kunčinas – puikus savojo laiko metraštininkas, tikras pasakojimo, prozos žodžio meistras. Jo humoro jausmas – nuostabus, nors vietomis, dėl autobiografinio tragiškumo, graudokas. Jo romanas Tūla (1993) – vienas geriausių visų laikų lietuvių meilės romanų. Tai įspūdinga dviejų jaunų žmonių meilės, atsidūrusios tarp sovietinės sistemos netolerancijos netipiškiems individams ir jų pastangų jai priešintis, istorija.

       Juozas Erlickas (g. 1953) savo prozoje groteskiškai ir ironiškai vaizduoja šiandieninę Lietuvos visuomenę ir ypač valdžios atstovus, kurių elgsenoje atpažįsta sovietinio gyvenimo reliktus. Šiandieninio politinio gyvenimo satyra, kasdieninio vargingo egzistavimo grimasos, pateiktos su meistrišku juoduoju humoru, randa atgarsį jaunųjų skaitytojų tarpe.

       Žydų gyvenimo ypatybes, Holokausto temą savo kūryboje plėtoja Markas Zingeris (g. 1947). Jo romano Grojimas dviese (2003) personažai atskleidžia tragiškas II Pasaulinio karo metų Kauno žydų gete atsidūrusių šeimų istorijas, jų palikuonių likimus Lietuvoje ir JAV, dabarties laiko sąsajas su praeities išgyvenimais. Sezonas su šokėja (2004) gvildena šiandieninio Lietuvos ir Izraelio gyvenimo naujoves, jų metamus išbandymus šeimos likimui.

       Klasikinių humanistinių vertybių klausimus, tradicinių vertybių galiojimą, egzistencines dilemas savo tekstuose gvildena modernistinio prozos pasakojimo meistrai, vyresniosios kartos kūrėjai Juozas Aputis (g. 1936), Romualdas Granauskas (g. 1939). Itin subtiliai, giliai ir metaforiškai ribines individo situacijas savo prozoje analizuoja rašytoja Vanda Juknaitė (g. 1949). Ji nevengia atvirai kelti nemalonius klausimus, aktualizuoti skausmingas socialines problemas, imtis jų sukurto gyvenimo šiukštumo nagrinėjimo.

       Šiuo metu itin stiprūs ir rašytojų kartos, kuri subrendo sovietiniais laikais, bet rašyti pradėjo tik Nepriklausomybės išvakarėse ar jos pradžioje, balsai. Būdami laisvesni, jie rašo nebe apie praeitį, o apie savo gyvenamą laiką, ieško savojo gyvenimo prasmės, mėgina išreikšti individo egzistavimą šiandieninės kultūros sąlygomis. Jiems būdingas laisvas, maištingas ir net kiek skandalingas požiūris į gyvenamą aplinką bei save, prasmingos egzistencijos paieškos.

       Jurga Ivanauskaitė (g. 1961) – viena populiariausių šio meto lietuvių prozininkių, yra parašiusi daugiau nei tuziną esė, apsakymų knygų, romanų, iš kurių ne vienas tapo nacionaliniais bestseleriais. Jos romanai į lietuvių prozą įvedė feministinę tematiką – intelektualinės ir seksualinės moters savivokos problemas. Ivanauskaitės prozoje svarbūs metafizinės patirties klausimai – už romanuose vaizduojamų įvykių visuomet egzistuoja ir mistinis tikrovės lygmuo (daug remiamasi budizmo filosofija). Visų jos romanų protagonistė – moteris, įdomiai bei kiek ironiškai komentuojanti savo nuotykius bei keliones. Paskutiniajame romane Placebas (2003) Ivanauskaitė atsigręžė į dabartinės lietuvių visuomenės problemas – jos susiskaldymą į elitą ir neelitą, elito vykdomas manipuliacijas, mąstymo programavimą, tikrovės pakaitalo – placebo - kūrimą.

       Sigito Parulskio (g. 1965) kūryboje nelieka vietos tikėjimui – skaudžiai suabejojama individualios egzistencijos prasmingumu, ironiškai dekonstruojamos ir vargiai šiandieniniame pasaulyje įmanomos tampa meilės, šeimos, prasmingo gyvenimo vertybės. Ironiška distancija su aprašomais patyrimais, prisidengimas ciniška kauke Parulskiui leidžia nedramatizuoti, pažvelgti su kūrybingu humoru į menkiausias dalykų detales, įžvelgti jų savitumą bei grožį. Romane Trys sekundės dangaus (2002) herojus ironiškai pasakoja savo neįtikėtinus išgyvenimus, patirtus sovietų armijoje, mąsto apie traumuojančią armijos kareivio dalią ir pastangas vėliau įsitvirtinti gyvenime, atsikratyti įvarytų kompleksų. Naujausias romanas Doriforė (2004) – autoironiška rašytojo, turinčio parašyti ir išleisti romaną, istorija. Jis su ironija interpretuoja sudėtingą šiandienos rašytojo padėtį – būtinybę derintis prie komercinių, laisvosios rinkos, euroromano ideologijų.

       Bene skandalingiausias bei provokatyviausias šiandienos lietuvių rašytojas – Herkus Kunčius (g. 1965). Jo rašymą galima laikyti postmodernistiniu par excellence: žaidimas kultūros intertekstais, drastiškas Europos kultūros istorijos faktų ir fikcijos montažas, siurrealistinė tikrovė, absurdo, grotesko ir netgi žiaurumo estetika, smurto bei sekso perversijos yra individualus šio rašytojo stilius, būdingas visiems jo produktyviai rašomiems romanams. Būtent su jo tekstais lietuvių prozoje atsirado gėjų, lesbiečių temų motyvai, sadomazochistinės scenos. Tai ypač ryšku jo naujausiame romane Gaidžių milžinkapis (2004), kur vaizduojamas tariamas Sodomos ir Gomoros miestų karas. Romano herojai perversiški, sulydyti iš istorinių Lietuvos didikų ir šiandieninių transseksualų įvaizdžių. Jiems už ideologinius samprotavimus daug svarbesnė kūniška, hedonistinė, kartais net sadomazochistinė egzistencijos plotmė. Kunčiaus proza – tikras iššūkis skaitytojams ir literatūros kritikams. Jos skaitymas reikalauja intelektualinio pasirengimo ir kartu postmoderniai angažuoto bei tolerantiško požiūrio.

       Vienas pačių talentingiausių ir produktyviausiai šiuo metu rašančių jaunųjų rašytojų – Marius Ivaškevičius (g. 1973). Iš kitų šiuo metu rašančių prozininkų jis išsiskiria originaliu Lietuvos istorijos temų interpretavimu. Jis mėgina naujai pažvelgti į Lietuvos istorinę savimonę, laužyti nusistovėjusius jos stereotipus, pasiūlyti naują, meninį istorinių įvykių traktavimą. Jo romane Istorija nuo debesies (1998) metaforiškai nagrinėjami lietuvių tapatybės, tautos kilmės klausimai, atskleidžiamas kintantis Lietuvos ir lietuvių vaizdinys. Didžiausias diskusijas lietuvių visuomenėje sukėlė jo romanas Žali (2002), kūrybiškai laviruojantis ant istorinių faktų ir fikcijos ribos. Tai istorija apie Lietuvoje po II Pasaulinio karo vykusį partizaninį karą. Romano protagonistu pasirinkęs realų istorinį asmenį Ivaškevičius meniškai modeliuoja situacijas bei įvykius, mėgindamas perprasti šio karo prasmę, atskleisti jo kitą – kasdieninę, egzistencinę pusę. Tai modernus, šiuolaikinis požiūris į skaudžius, patriotiškai sergimus dalykus.

       Čia glaustai pristatyti tik pagrindiniai, svarbiausieji prozininkai, kurių tekstai yra centriniai plačiame ir įvairiame šiandieninės lietuvių prozos lauke. Sparčiai auganti bei tobulėjanti lietuvių prozos įvairovė leidžia tikėti jos savitumu bei įdomumu bendrame Europos literatūros kontekste.

       booksfromlithuania.lt