XXI a. pirmajame dešimtmetyje gyvos ir gyvybingos atrodo abi pagrindinės lietuvių poezijos šakos: ir nuo lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio (1714–1780) laikų vis atgimstančio rupaus proziško naratyvo, ir nacionalinio lietuvių poezijos stiliaus kūrėjo Maironio (1862–1932) puoselėto, XX a. poetų ištobulinto lyrinio, net ir šiandien neretai visiškai kanoniškoms formoms paklūstančio poetinio kalbėjimo. Sąlygiškos lyrinė ir epinė poezijos šakos šiandieninėje literatūroje modifikuojasi, persipina ir atgimsta vis naujais pavidalais. Todėl ir 2005–2008 m. lietuvių poezijos panorama atrodo besanti marga, įvairiabalsė, dažnai nevengianti vidinių įtampų.

      Iki šiol lietuvių poezijoje gyvuoja ne tik tradicinis silabotoninis eilėraštis (nors nė vienas poetas juo nesiriboja), bet net ir tokios kanoniškos jo formos kaip sonetas ar net sonetų vainikas. Jų pastaraisiais metais yra parašę Antanas A. Jonynas (g. 1953) ir Aidas Marčėnas (g. 1960). A. A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007) – beveik pavyzdinis sonetų vainikas, o pati knyga, išleista su vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų Mikalojaus Vilučio (g. 1944) iliustracijomis, tapo savitu, pastebėtu ir įvertintu knygos meno faktu. Ne visai kanoniškų sonetų esama A. Marčėno rinkiniuose Pasauliai (2006) ir Šokiai (2008). Šiuose rinkiniuose dera aukštoji leksika ir modernybės šiukšles nusakantys žodžiai, tiesiog slengas. Poetas vis aktyviau reflektuoja nugyventus metus, įvairiopas patirtis, dažnai jas koduodamas pasaulio kultūros ir klasikinės lietuvių poezijos ženklais. Beje, A. Marčėnas bene vienintelis lietuvių poetas prie kai kurių eilėraščių prirašęs ir ilgus komentarus, paaiškinančius ir eilėraščio situaciją, ir sudėtingesnes ten pasitaikančias realijas, ir podirvyje slypinčius asmeninius patyrimus. Komentarai būna ir rimti, ir šiek tiek flirtuojantys su numanomu skaitytoju. Dar mažiau kanoniški Kęstučio Navako (g. 1964) sonetai „Iš nežinomo poeto dienoraščio“, spausdinami rinkinyje Atspėtos fleitos (2006). Beje, prieš kiekvieną jų parašyta savotiška prozinė įžanga, kuri pagal savo stilistiką turbūt vadintina poetine proza. Poeto, poezijos, savęs, rašančio eiles, refleksija svarbi ir A. A. Jonynui, ir A. Marčėnui, ir Tomui Venclovai, ir Rimvydui Stankevičiui, ir kai kuriems kitiems poetams.

      Dažnai į ritmišką silabotoniką orientuojasi ir formaliai A. A. Jonyno kartai priklausantis, bet labai savitas poetas Vladas Braziūnas (g. 1952). Jo eilėraščiai (rink. Iš naminio audimo dainos, 2005; rinktinė Vakar yra rytoj, 2007, kurioje spausdinamas ir pluoštas naujų eilėraščių) liudija, kad agrarinės kultūros paveldas poezijoje pasirodė besąs gyvybingesnis, nei kritikai buvo linkę manyti. Jo atspaudas V. Braziūno eilėraščiuose ne išnyksta, bet modifikuojasi, suteikdamas kūriniui regioninio kolorito, kurį atspindi Šiaurės Lietuvos kalbėsenos ir mentaliteto pėdsakai. Poetinės reikšmės aktyviai kuriamos iš žodžių skambesnio, į istoriją nutolusio, o kartais galbūt netgi tariamo jų artimumo. Poetas jaučiasi esąs ir savojo Lietuvos regiono, ir Vidurio bei Rytų Europos poezijos augintinis. Beje, poetas jau yra įteikęs leidyklai ir gimtąja tarme parašytų eilėraščių rinkinį, frazių gimtąja tarme esama jo jau spausdintuose eilėraščiuose. Šiuo požiūriu Braziūno poezija pratęsia garbingą tradiciją. Prieš keletą metų Lietuvoje savo tarmėmis knygų išleidę ar eilėraščių rašę yra Vytautas Rudokas (1928–2006) ir Justinas Kubilius (g. 1954), Latvijoje gimtąja tarme rašo Anna Rancāne (g. 1959), Estijoje – Nikolajus Baturinas (g. 1936), Matsas Traatas (g. 1936) ir daug kitų, ypač võru tarme, siekiančia tapti savarankiška kalba. O pats V. Braziūnas kartu su šveicaru vertėju Markusu Roduneriu yra išvertęs vieno iš tarminės poezijos propaguotojų šiandieninėje Europoje šveicarų poeto Kurto Marti eilėraščių knygą Štai eina žmogus (2004).

      Donaldas Kajokas (g. 1953; jis, beje, Lietuvoje pagarsėjo ir kaip eseistas bei romanistas) ir Australijoje gyvenanti ir lietuviškai bei angliškai eilėraščius rašanti poetė Lidija Šimkutė (g. 1942) jaučia Rytų kultūrų įtaką ir poetinę mintį išreiškia savita rafinuota miniatiūros forma. Tiesa, pastaraisiais metais D. Kajokas (rink. Karvedys pavargo nugalėti, 2006) tarsi grįžta į Vakarų kultūros erdvę. Į miniatiūrinę raišką itin orientuota L. Šimkutės (Mintis ir uola / Thought and Rock, 2008) poezija, brėžiama rytietiškų tylos pauzių ir minimalių tikrovės detalių forma, tačiau į eilėraštį vis dėlto kartais įsirėžia socialinio Vakarų gyvenimo realijos. Gintautas Dabrišius (g. 1950) šiek tiek artimas jiems formos minimalizmu, tačiau jam artimesnė vaikiška nuostaba, su kuria žiūrima į paprastos buities konkretybes (Sviest akmenuką, 2005; Ilga žuvis, 2007). Eilėraščiuose jis ir neimituoja Rytų kultūros, lietuviška aplinka poetui svarbi, Lietuvos gyvūnai ir augalai – gerai atpažįstami, tačiau toje pažįstamoje realybėje poeto žvilgsnis pastebi nemažai paradoksalių dalykų. Apskritai ne vieno poeto eilėraščiai šiandien linkę trumpėti beveik iki miniatiūros.

      Nacionalinę premiją „už dvasinės saugos poeziją“ 2007 m. pelniusi Liūnė Sutema (g. 1927), kurią kaip ir jos šeimą II pasaulinis karas pavertė emigrantais ir dabar ji gyvena JAV, rašo kompaktiškus verlibrus (rink. Tebūnie, 2006). Per keliolika pastarųjų metų ji palaidojo visus artimiausius žmones: savo vyrą, žymų lietuvių prozininką Marių Katiliškį (1914–1980), brolį, žymų lietuvių poetą Henriką Nagį (1920–1996), sūnų ir dukterį. Anksčiau mėgusi pasakų, mitų parafrazes, dabar poetė atsiremia į mirusių artimųjų žodžius, jausdama ne tik savo vienišumą, bet ir jų nebylų palaikymą iš anapus: „Kaip gera kalbinti tuos, kurių nebėra... / jie šypsos raminančiai ir saugoja tave“. Liūnės Sutemos eilėraštis maksimaliai sutrumpėjo, žodžiai paprasti, jau tikrai „neornamentuoti“ (kažkada kritikai yra priskyrę poetę „neornamentuotos kalbos generacijai“), o anksčiau mėgti eilėraščių ciklai, atrodo, dingo. Tačiau iš esmės galbūt net visą rinkinį Tebūnie būtų galima laikyti savotišku išplėstu atsisveikinimo ciklu. Atsikartoja ankstesnių ir pastarojo poetės rinkinio motyvai ir įvaizdžiai, čia dažnai įgaudami labai santūrų tragizmo atspalvį. Ne vienas eilėraštis galėtų būti begalinio vienišumo manifestacija. Ir vis dėlto esminiai ryšiai – ir su gyvaisiais, ir su mirusiaisiais, ir su tėvyne – gyvi. Liūnės Sutemos eilėraščių rinkinio Tebūnie žodis taupus, stoiškas, nieko nepamiršęs ir be baimės žiūrintis į nebūtį.

      Dalia Jazukevičiūtė (g. 1952) rinkinio Imperijos moteris (2006) viršelyje deklaruoja, kad jos eilėraščiai „patiks tiems, kurie nesistengia palėpti nuo savęs ir kitų, kad gyventi skauda, ir kurie žino, kad jie yra tikrai laikini“. Iš tiesų jos poezijoje daug atviro, emocingo kalbėjimo apie moters dvasios skaudulius. Kaip vieną svarbiausių savo poetinių autoritetų D. Jazukevičiūtė nurodo – ir tai eilėraščiuose girdėti – vieną žymiausių XX a. rusų poečių Mariną Cvetajevą. Kaip ir D. Jazukevičiūtė autentiško savo gyvenimo patirtimi eilėraščiuose rėmėsi Danutė Paulauskaitė (1945–2004; pomirtinėje rinktinėje Prie pietvakarių sienos (2007) – nemažai iki šiol nespausdintų vėlyvuoju jos kūrybos laikotarpiu parašytų kūrinių). Eilėraščiuose, elipsiškuose ir trūkčiojančiuose, poetė ieškojo dvasios ir kūno namų. Ligos ištikta, ji mirė, užsidariusi vieniša tuščiuose tėvų namuose, savo valia izoliavusis nuo visų kolegų ir šiaip artimų žmonių, net ir nuoširdžiai siekusių jai padėti.

      Jeilio universiteto profesorius, poetas, publicistas ir vertėjas Tomas Venclova (g. 1937), ne kartą, ypač sovietinėje Lietuvoje vadintas, o ir dabar kartais pavadinamas hermetiku, buvo ir išlieka nepaprastai pilietiškai angažuotas poetas, tiesa, visą laiką girdintis ir amžinąją sferų muziką ir ja, o tiksliau – geriausiais pasaulinės poezijos balsais kaip kamertonu pasitikrinantis kiekvienos eilutės, kiekvieno garso skambesį (rink. Sankirta, 2005). Pasakojimo ar poetinės refleksijos postūmiu T. Venclovos eilėraščiuose tampa istorinė asmenybė (pvz., ispanų konkistadoras Orellana), dailės, muzikos kūriniai, draugų ir artimųjų likimai, kokie nors asmeniniai prisiminimai. Poetas nepaprastai gerai jaučia viso šiuolaikinio pasaulio alsavimą, reflektuoja jo skaudulius (karus, terorizmą, apskritai „istorijos purvą“).

      T. Venclova – vienas pagrindinių Arno Ališausko (g. 1970), po dešimties metų pauzės išleidusio antrąją savo poezijos knygą Rentgeno nuotraukų albumas (2007), poetinių autoritetų. Kartais A. Ališauskas vadinamas neoklasiku (dėl dėmesio eilėraščio formai, dėl gerai įvaldytos silabotonikos), kartais – neosentimentalistu, nes, kaip jis pats sako, svarbiausia rašant – „nuoširdumas. Ne sentimentaliąja, o sąžinės, sąžiningo ir atviro santykio su pasauliu prasme“. Vieną esminių jo poetikos bruožų rodo jau knygos pavadinimas. „Nuotraukų albumas“ būtų įprasta, bet banalu, sentimentalu. „Rentgeno nuotraukų albumas“ – jau netikėta, tokių nuotraukų į albumus niekas neklijuoja. Taip atsiranda poezija. Tokiu pat būdu banalųjį kalbėjimą gesindamas ironija, skeptišku komentaru A. Ališauskas kartais konstruoja visą eilėraštį:

      Pirmasis, toks visų laukiamas
      Literatūrinis, smarkiai atskiestas sentimentais
      Pasak žodžių, visada netikėtas
      Iš tikrųjų – tikėtas, žinotas,
      Nuo vaikystės mokamas atmintinai
      Pirmasis – dar švarus, uždažantis viską baltai,
      Tik ne taip steriliai kaip ligoninėj...


      Dažnai jo eilėraščiuose minimi kadrai, filmas, filmavimas, Felinis, Bergmanas, Antonionis, Tarkovskis. Net kritikai, aptarinėję rinkinį Rentgeno nuotraukų albumas, kartais griebdavosi būtent su kino pasauliu susijusios leksikos. Iš tiesų esama kažko bendra tarp A. Ališausko eilėraščių ir kino klasikų kalbos: iš atsiminimų, vizijų išnirę ir sapno dar pakeisti ir sukeisti, sukeistinti vaizdai, jų greita, netikėta kaita. Knygoje daug pasakojimo, įvairių siužetų, kartais kalbama iš kalėjimo, laivo, ėdžių, taigi atskleidžiama dėl kokių nors priežasčių ten atsidūrusių žmonių būsena, jų likimo štrichai. Esama ir tiesiog nedidelių poetinių žmonių portretų. Bene dar labiau sukeistintą, tarp tikrovės ir vizijos (arba tarp gyvenimo ir mirties) esantį pasaulį vaizduoja Rimvydas Stankevičius (g. 1973), pastaraisiais metais išleidęs du eilėraščių rinkinius: Tylos matavimo vienetai (2006), Laužiu antspaudą (2008).

      Viktoras Rudžianskas (g. 1957), 2008 metų tarptautinio poezijos festivalio laureatas, rinkinyje NUO do IKI do (2007) pasirodo kaip sensualus klajūnas, nuolat esantis kažkur tarp Monmartro, tundros ir Tokijo, gyvenimą vertinantis juslėmis (pirštų galiukais, oda, skonio ir uoslės receptoriais). Egzotiška realybė jo eilėraščiuose tarsi praranda dalį egzotikos, tampa įprastesnė, tiesiog viena iš tų daugelio vietų, kuriose lyrinis subjektas lankosi:

      klajoklis turėjo meškos kailį ir elnią
      nulipdytą iš duonos minkštimo
      turėjo avies lajaus kuriuo pagardino arbatą
      kai susėdome kalbėti apie laikus
      kada krito pieniniai dantys
      abu nemokėjome tos kalbos
      tų laikų beveik nemokėjome:
      jis ėmė šūkalioti gerkliniu balsu ir trypti
      pajudėjo iš duonos nulipdytas elnias
      tarsi dengtas roges tempė pavėsinę
      kurioje gėrėme arbatą
      pūtė žiemys kalenau dantimis
      klajoklis užklojo mane meškos kailiu.


      Meilės prisiminimas, dabartis, būsimoji meilė, tiesiog mįslė, pasiliekanti tarp moters ir vyro, yra viena pastoviausių kol kas geriausio V. Rudžiansko eilėraščių knygos NUO do IKI do temų. Anot kritikės Nidos Gaidauskienės, pats knygos pavadinimas „skaitytojo rankon įduoda muzikinį raktą“, „knygoje lygiai septyniasdešimt eilėraščių – dešimt oktavų. Pasak fizikų, tokį diapazoną aprėpia žmogaus klausa“. Kritikė knygoje randa nemažai oktava pagrįstų sutapimų. Todėl kalbant apie V. Rudžiansko NUO do IKI do, dera pasakyti, kad pastaraisiais metais lietuvių poezijoje padažnėjo ne rinkinių, o būtent poezijos knygų, kurios yra parašytos kaip vientisas kūrinys, nesubyrantis į skyrius (V. Rudžianskas neskirstė eilėraščių į skyrius; gali ir būti ir kitaip, tačiau knyga vis tiek liks vientisa) ar tuo labiau į atskirus eilėraščius.

      Gasparas Aleksa (g. 1946) – gydytojas, poetas, prozininkas, dramaturgas – ilgose, rūsčios intonacijos eilėraščių eilutėse (rink. Giedantis rupūžys, 2007) supina netolimos praeities ir dabarties Lietuvos žmonių likimų nuoskilas, kartais pasakojamas beveik visiškai suprozinta kalba („netyčia spustelėjau automobilio signalą, išvydau vanagą laukinėje kriaušėje, / o sniego pluta sėlino juodmargė katytė, Bronelės vienturtė, gležna ir šarmota; / į sodybą – jokio vieškelio, vien kiškių, stirnų ir varnų palikti neįskaitomi raštai“), su siurrealistiškai suklaipyto, nelaimingo ir kenčiančio pasaulio, kurį liudija kultūros asociacijos ir literatūros aliuzijos, vaizdais („šokime! groja maestras iš niekieno žemės, jo akys raudono purvo spalvos – / Margarita laviravo tarp ratų, tarp įvairiaspalvių kojinių ir batelių / blizgančių reklamų margumyne, apsijuosusi sprogmenų diržu // jos veidas užgeso, tiktai Avinėlis akmenėjančiam glėby / progiesmiu dar mekeno“).

      Liudvikas Jakimavičius (g. 1959), aktyvus publicistas ir visuomenės kritikas, paklaustas apie rašytojo vietą šiandieniniame pasaulyje, sako, kad „poezijai palikta priedermė liudyti žmogaus dvasią, vertybes, galų gale situaciją, kurioje jis su savo vertybėmis yra atsidūręs. Saugo, gina jas, išduoda arba parduoda? Už kiek, kokia jų kaina? Tikrųjų vertybių buveinė dažniausiai būna tyla, kurioje skendi poetinių vaizdinių prasmės ir mįslės“. Savos knygos Elio (2007) žanrą jis apibrėžia kaip eilėraščių apysaką, taigi jau pats žanras nurodo šios poezijos palinkimą į prozą, nors jis, aišku, yra pakankamai sąlygiškas. Knygos pavadinimas – jos herojaus vardo kilmininkas. Apie Elio, kuris gimė, patyręs gimdymo traumą, žvairas, bendraklasių vadinamas apuoku, gyvenimą knygoje pasakojama kartais lyrine miniatiūra, kartais eilėraščiu su vos vos nujaučiama siužeto linija, kartais netgi proziniu pasakojimu. Knygoje dažnai kaitaliojami stiliaus registrai. Pavyzdžiui, patyręs nesėkmę meilėje Elis nori į armiją, nors žino, kad vyksta karas Afganistane. Jis tiesiog „norėjo būt / absurdiško karo karžygiu / norėjo būt ištaškytas / į kalnyno uolas / musulmono sprogmens“. Deja, po „Herojiškosios užuomazgos“ (taip, aiškiai ironizuojant, pavadintas ką tik cituotas eilėraštis) eina „Groteskiška Dievo šypsena“: „komisaro ranka užrašė / godien k nie strojevoj“, o tai reiškė, kad Elis „Uzbekijos stepėj bekraštėj / kubiluos maišys kiaulėms jovalą / du metus po penkiskart per dieną / po du šimtus kibirų“. Kartais eilėraštis sutrumpėja iki skaudžios miniatiūros: „tyliai tyliai / rauda kambario kamputy / ir atrodo – rauda pati tyla“. Į Jakimavičiaus eilėraštį subėga daug kas, nors tai tiesiogiai su Elio istorija ir nesusiję, pavyzdžiui, ironiškai kaip žmonių idiotizmo išraiška įvertinama anų metų isterija dėl paukščių gripo, keliom reikšmingom detalėm apibendrinamos beviltiškai išmirštančių kaimų istorijos („liko tik Lionė viena savo troboj / savo ežiose / nuo pavasario iki rudens / skundžias kad ir ją / baigia susukt reumatas / labai kieto būdo ta moteriškė / bet ir ji nesuturėjo ašarų / kai nešė po beržu pakast savo šunį / paskutinį šio kaimo gyvulį“), konstatavimų forma nusakomas žmogaus likimas. Nujaučiama, kad knygoje aprėptas visas herojaus gyvenimas, nors nėra aišku, kas Elį pribaigė, galbūt vienąkart „Ingmaro Bergmano vilkai“, risnojantys į savo valandą, priminė jam, kad gyvenimą gali užbaigti ir pats žmogus. Giluminis socialumas būdingas ne tik L. Jakimavičiui, bet ir didžiajai daliai šiandieninės lietuvių poezijos.

      Gintaro Grajausko (g. 1966), klaipėdiečio, išbandžiusio daugelį literatūros žanrų, eilėraščių knygoje Eilėraščiai savo kailiu (2008) irgi esama pasakojimo kontūrų, bet jie čia ne tokie ryškūs. Viename interviu G. Grajauskas teigia, kad „nėra baigtinių atradimų, nėra baigtinių tiesų; niekas negarantuoja, jog po kelių akimirkų vėl nebūsi įmestas į chaoso vandenis. Ir atlaidžią šypseną kaip ranka nuims, liks vien iš siaubo perkreiptas skęstančio katino snukutis“. Naujosios poeto knygos subjekto „snukutis“ dažniausiai kiek autoironiškas, melancholiškas. Jis reflektuoja ne kultūrinius, istorinius siužetus ar autortetų citatas, o eilinio miesto gyventojo banalią, bet dažnai žeidžiančią kasdienybę. Net konstruojamas tarsi-dialogas, kai kalbantysis atsižvelgia į numanomo pokalbio partnerio replikas (pvz., eil. „Kai lyja ir lyja ir lyja“), atrodo kaip vienatvės monologas, nors gali būti ir banalaus, vienišumą slepiančio pokalbio puselė:

      Na, sveika. Ką veiki, kad šitaip ilgai
      neatsiliepei. Aa. Na ir kaip, įdomu?
      Tai gerai tau. Aš?.. Aš nieko, būnu sau
      ir tiek. O tu? Aha. Tai smagu
      girdėt...


      Visi aukščiau minėtieji poetai jau seniai surado savitus balsus ir eilėraščio fomas. Jiems nebereikia skaitytojo provokuoti, šokiruoti ir stebinti tam, kad atkreiptų į save dėmesį ir būtų pastebėti. Tačiau kaip ir kiekvienoje literatūroje, moderniojoje lietuvių poezijoje esama savų maištininkų. Aušros Kaziliūnaitės (g. 1987) eilėraščių rinkinys Pirmoji lietuviška knyga (2007) – bene įspūdingiausias pastarųjų metų poetinis debiutas. Knygos pavadinimas, aišku, liudija autorę turint gerokai natūralaus jaunystės įžūlumo ar troškimo provokuoti, tačiau knygoje akivaizdus autorės žvilgsnio šviežumas, kalbos bei joje slypinčių galimybių jausmas ar nuojauta, drąsa, pagaliau humoro jausmas. Būtent kaip humoro jausmo išraiška suvoktinas paskutinysis A. Kaziliūnaitės knygos skyrius „Priedas Maloniajam skaitytojui – telefonų knyga“, kuriame skaičių virtinės, surašytos strofomis, kartais rimuotomis (sprendžiu pagal paskutinius skaičiukus eilutėse), kartais ne. Sąmojingi tų „skaičiukinių“ eilėraščių pavadinimai: „Viskas apie meilę“ arba „Pasakojimas apie burundukus“ ir pan.

      Sąlygiškai provokatorių, nors kiek kitokių nei A. Kaziliūnaitė, grupei priskirtinas ir Dainius Gintalas (g. 1973), išleidęs rinkinį Boa (2007), neįtikėtinai juodą rinkinį, o kultūriniame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ išspausdintame interviu pasakęs, kad būtent juodoji žmogaus pusė jį labiausiai ir domina. Be to, poetas yra surengęs keturias konceptualiosios fotografijos parodas „Filosofinės būdelės: išvietės“. Aišku, įmanoma ir taip pažvelgti į žmogų ir į „mažąją architektūrą“. A. Kaziliūnaitės eilėraščiuose daugiau žaismės, D. Gintalo – juodos pasąmonės.

      Savitą vietą lietuvių poezijoje lemta užimti Manto Gimžausko (1976–2007) knygai ŠamanasTM (2007). M. Gimžauskas, kartu su laikinai jo bute prieglobstį radusiu aklu dainininku, fleitistu ir fotografu Remigijumi Audiejaičiu (1972–2007) buvo populiarūs ir mylimi Vilniaus menininkų draugijose ir žuvo, kai gelbėdamiesi nuo gaisro liepsnų viename iš Vilniaus daugiabučių, iššoko iš šeštojo aukšto. Judviejų likimas įsirėžė į A. Marčėno poezijos rinkinio Šokiai, R. Stankevičiaus Laužiu antspaudą eilėraščius. M. Gimžauską pažymėjo mirtis, galbūt todėl kai kurie jo eilėraščiai, nesutampantys su vartotojų visuomenės bendrąja kryptimi, atrodo dramatiškesni, nei, ko gero, autoriaus buvo sumanyta. Knyga ŠamanasTM išleista po poeto mirties; ją sudarė kitas poetas ir originalių knygų leidėjas Tomas S. Butkus (g. 1975), taigi vizuliosios knygos pusės – o ji įspūdinga – autorius būtent jis. Knyga eklektiška: joje yra ir išbaigtų eilėraščių, ir kompiuterinių žaidimų, kompiuterinės grafikos, įjungti ir dokumentiniai tekstai ir pan.

      Benediktas Januševičius (g. 1973) gali įkvėptai žaisti savitomis eilėraščių-daiktų formomis (rink. 0+6, 2006), kurioms kurti naudoja kompiuterinę grafiką, savo paties poetinius tekstus, tačiau gali parašyti ir daugmaž tradicinės lyrikos rinkinį Raugintu krauju (2007). Rinkinį 0+6 literatūros kritikas Virginijus Gasiliūnas įjungia į dėl istorinių priežasčių negausaus lietuvių literatūros avangardo gretą. Kartais B. Januševičius eilėraštį parašo kokia nors forma (pavyzdžiui, televizijos bokšto), kartais – ir tai kur kas įdomiau už figūrinius eilėraščius – kompiuterine grafika atkuria autentiškus degtukų dėžutės etiketę, druskos pakuotę ar transporto talonėlį ar pan., o vietoj standartinių ten įrašytų tekstų įspausdina savo eilėraščių fragmentus. Tada viskas: ir piešiniai, ir tekstai, įgauna visiškai naują nebanalią prasmę. Kiek kitaip į avangardistus įsirašo Gytis Norvilas (g. 1976), kurio antrasis eilėraščių rinkinys Skėrių pusryčiai išleistas 2006 metais. Norvilas irgi ir piešia, ir rašo, bet jis kur kas daugiau dėmesio skiria būtent žodžiui, vitališkam, dažnai erotizuotam, atsižvelgiančiam į egzotiškų ir archajiškų kultūrų patirtis.

      Tokios būtų pagrindinės pastarųjų metų lietuvių poezijos magistralės bei tokie nedideli, bet vaizdingi jos takai.

      booksfromlithuania.lt