Jerome Rothenberg. Dibukas; eilėraščiai. Pine Press/Vario burnos, Klaipėda, 2001

       Švyturio šalies sostinėje, germaniškojo mentaliteto areale, ten, kur gyvena Mėmelio mėmės, egzistuoja andergraudinė poezijos leidykla "Vario burnos"… Tai savotiškas darbščiųjų rankų būrelis (tik nesuprantu, kodėl jis vadinasi "Vario burnos", o ne "Vario rankos"). Reklaminiais tikslais angažuotas šį darinį apibūdinčiau taip: siuvam, karpom, klijuojam, terliojam, matuojam, braukom, piešiam, trinam, kabinam. Ir tikrai, su didele nuostaba, pasiėmęs šią produkciją į rankas, nustembi: truputis molio, truputis smėlio, truputis šūdo ir štai builldingas jau faktiškai gatavas. Iš po preso išeina, kaip kažkas gerai pasakė, knygelės malonios rankai, akiai ir poetinei klausai.

       Neseniai Užupio kavinėje buvo pristatyta nauja šios leidyklos produkcija. Leidėjas T. S. B. man padovanojo (dėl pragmatinio intencionalumo) Jerome'o Rothenbergo veikalą "Dibukas", ir aš pasižadėjau, kad recenzuosiu. Tai melsva 40 puslapių eilėraščių knygutė, susiūta (kaip ir visos kitos V. B. knygos) per vidurį. Yra tik vienas skirtumas: viršelio kampas įplėštas ir suadytas, todėl knyga atrodo taip, lyg jai ką tik būtų atlikta apendicito operacija. Visą jos turinį pavadinčiau panašiai. Jūs, gerbiamieji skaitytojai, turbūt žinot, kad toje storosios žarnos ataugoje susikaupia visos gyvenimo organizmo nepervirškintos nuosėdos, juoduliai, purvas, šiukšlės, šlamštas, dulkės. Tai blogiau už išmatas, nes to net pats tobuliausias visatoje organizmas negali pašalinti. Todėl šalina tobulai sukonstruotas skalpelis, valdomas plaukuotų rankų.

       Amerikos žydų poetas Jerome'as Rothenbergas greičiausiai gimė Lenkijoje (jau bolno už daug Polonijos vaizdų ir įvykių jo poezijoje). Turbūt karo metu pergyveno holokaustą ir išdurnėjo. Po to persikėlė į Ameriką ir pradėjo rašyti eiles. Kas tai per poezija, paklausite jūs? Įžanginiame žodyje Eugenijus Ališanka (jis vienas iš poeto vertėjų) rašo:

       Jerome'o Rothenbergo kūrybą trumpai apibūdinčiau kaip atsaką į Theodoro Adorno klausimą, ar įmanoma poezija po Aušvico. J. Rothenbergas viena eilute nubrėžia savo poezijos kontūrus: "Po Aušvico yra tik poezija"…(Sutinku). Poetas siekia išgauti kitą tonaciją, dualistinį sielos/kūno, poezijos/gyvenimo modelį transformuoja į monistinę pasaulio viziją, kur jungtys svarbiau už skirtį, kur vaizduotė įžengia į gyvenimo ir mirties teritorijas. Viena vertus, čia pajunti Senojo Testamento dvelkimą, kita vertus, prieš akis matai rašytoją, kartu su tavimi išgyvenantį XX amžiaus ore tvyrantį literatūros degėsių kvapą. Nejaugi? Ar ne per stipriai pasakyta apie šitą jankiškos poetikos draikalą ir apskritai visišką pošliatiną. Gal E. A. norėjo kam nors įsiteikti ar parodyti savo knyginį išsilavinimą? Ką gali žinoti… Rašydamas tai, netikėtai prisiminiau vieną J. Brodskio laišką T. Venclovai, kuriame jis adekvačiai apibūdino visą šiuolaikinės J.A.V literatūros situaciją (ir ne tik literatūros), todėl, manau, pacituosiu, nes, kaip sakė dėdulė Č. M.: sakinių dėliojimas gan sunkus amatas, ir nėra prasmės nepasitelkti to, kas jau už mus padaryta.

       Brodskis:

       Šiuolaikinės poezijos lygis toje šalyje - provincialus, nieko mūsiško. Esminis metodas - natūralizmas. Apie žarnas, apie vaginą, apie juice , žodžiu su šiuo reikalu blogai visur. Pasaulis prarado centrus, ir dabar mes turime pasaulio provincialią literatūrą, pasaul. prov. tapybą, pasaul. prov. architektūrą ir t.t. Lieka formalus natūralistinis ekstremizmas, plius tipiškai anglo-saksiškas praktical jokes. Jie visi labai natūralūs, betarpiški, bet kompleksų maža, o kompleksai, kaip mes žinom, labai puošia žmogų. Bendrai, tai nacionalinė psichologija, kad "viskas tvarkoje". Kas pasitvirtina kaipo nuoroda į deklaraciją indepenis /mano variantas/ <<,kiekvienas žmogus turi teisę į… laimės ieškojimą>>, kame, man regis, svarbiausia <<ieškojimai>>, tačiau jie mano, jog <<laimė>>. Ir kada atsitinka kokia nors ПО.БЕНЬ, visi atsijungia ir puola į isteriką. Neilgam, bet puola…

       Niekas nuo šio laiško rašymo laiko (1973 m.) nepakito. Dabar Jerome'as Rothenbergas, man atrodo, tėra tik antrarūšis ir vulgarus pakaitalas mūsų tyros metafizikos poezijai. Esu nustebęs, kam reikėjo versti ir leisti šitą šlamštą? Bet kiek žinau, tokio jankiško poetizmo propagavimu užsiiminėja įvairūs svieto perėjūnai, kurie dabartinės pažiūrų painiavos situacijoje apsigyveno Lietuvoje ir išdūrė vietinius aborigenus: jie juos verčia, liaupsina, įdarbina, apdovanoja, propaguoja ir engia, lyg nežinodami, kad tokios injekcijos lietuvių kultūrai visiškai ne į naudą. O toliau, o toliau, jūs matote patys, kas darosi: mūsų poezijos nuosmukis akivaizdus.

       Na, o dabar šiek tiek J. R. citatų ir jūs, manau, sutiksite su manimi. Beje aš pastebėjau vieną labai teigiamą šio nepoeto savybę: jis be galo muzikalus. Kodėl, tarkim, kokiam Anatolijui Šenderovui neparašius pagal jo eiles rekvijemo ar mišių? Jūs tik įsivaizduokite… Salė. Nedidelė pilka salė kokiame Bruklino priemiestyje. Joje sėdi susikaupę tirlu-pirdu žydukai ir knapso. Daugumoje ortodoksai, ilgom barzdom, su kepurėm ir akiniais. Ir štai į sceną įeina Maksas Kempinskis ir praneša publikai: dabar bus atlikta apipjaustyta Jėzaus vizijų oratorija pavadinimu "Bybukas". Salė nuščiūva ir suskamba muzika. Didinga, neišmatuojamo ilgesio ir aistros kupina muzika. Po kelių minučių įsijungia choras:

       Galbūt minkštas Jėzus
       (ar šaipomės, kad jam nestovi ar matome, kad jis švelnus?).

       Salėje po truputi didėja įtampa, muzika intensyvėja, choras uždainuoja:

       Kojotas Jėzus. Bezdantis priprakaituotoje būdelėje,
       sagos vos sulaiko standžią jo varpą nuotakos kambaryje.

       Muzikos įtaiga pasiekia aukščiausią įtampos tašką, choras riaumoja:

       Jėzus kampe glosto savo standų kūną.
       Besimasturbuojantis Jėzus.
      Jėzus, čiulpiantis lašinių gabalėlį.

       Žydai neišlaiko, patiria visaapimantį orgazmą ir ima spiegti: Alach achbar, alach achbar, alach achbar… Muzika po truputį rimsta, choro tekstas dvasingėja, žmonės atsipalaiduoja:

       Akių obuoliai sukasi ratu
       Tarsi planetos.
       Jėzaus vizijos visur.

       Koncertas baigiasi…

       Išeinantiems iš salės dovanojami rašteliai su Otto Weiningerio mintimi: šiuolaikinis antisemitizmas pats yra persismelkęs judaizmo dvasia.

       P.S
       "Vario burnų" produkcijos ir kitos antisemitinės literatūros galite įsigyti Akademinėje knygoje. Tai ne reklama, o informacija tiems, kurie dar moka skaityti.

       MAX KEMPINSKI