Vidas Morkūnas. Manekeno gimtadienis: apsakymai / - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. - 89 p.

        „Kokioje erdvėje gyvena mūsų sapnai? Kokia yra mūsų nakties gyvenimo dinamika? Ar tikrai mūsų miego erdvė priklauso poilsiui? O galbūt ji yra begalinis nerimo judėjimas? Visi šie klausimai mums beveik nežinomi. Kai ateina diena, galime atgaminti tik savo nakties gyvenimo fragmentus. Sapnų nuotrupas, onirinės erdvės fragmentus sudėliojame pagal dienos geometrinį brėžinį, taip paversdami sapną negyvu anatominiu skeletu…“ Tokiais žodžiais apie onirinę erdvę rašė Gastonas Bachelardas ir, manau, iš esmės nusakė šio kūrybos šaltinio problematiką.

        Kai mes aiškinamės savo sapnus, tai visada jaučiame kažkokį nepasitenkinimą, susidurdami su fundamentaliu pačio objekto (sapno) sudėtingu interpretavimu. Jų aiškinimas dažniausiai sukelia žiovulį. Čia Z. Freudas greičiausiai pasakytų, kad sapno naraciją galima susieti su kažkokiu noru, kurį išeitų paaiškinti analizės būdu. Tačiau pasitelkus "Laisvų asociacijų metodą", galima taip "prigrybauti", kad nežinosi, kada sustoti, jei tik mes negalvosim, kad teisingas sprendimas yra būtent tas, kuris patenkins pacientą.

        Aš nežinau, ar Vidui Morkūnui reikalinga kvalifikuoto psichoanalitiko pagalba. Manau, kad reikalinga, kaip ir kiekvienam kitam Lietuvos rašytojui, bet ginkdie nesiruošiu čia nieko gydyti --noriu tik šiek tiek papostringauti apie autoriaus naują knygą.

        Pristatydamas savo apsakymus, V. M. nurodo, kad jį domina sapnai, vizijos, vaizduotės klodai… Labai gerai, šį kūrybos šaltinį lietuvių rašytojai atrado dar visai neseniai, tuo tarpu Europoje onirinė proza gyvuoja jau kelis šimtmečius. Čia reikėtų maloniai prisiminti L. Kerolį, F. Kafką, H. Hessę, B. Schultzą, bet truputį nepadoru, kad ir kokio B. Schultzo vardą minėti šalia V. Morkūno, nes ar galima lyginti šampaną su Coca-Cola?

        Mūsų naujai iškeptas autorius, pasirinkdamas tokį kūrybos metodą, pasuko lengviausiu rašymo keliu. Gudruolis. Manau pritarsite, kad kiekvienas, bandydamas užrašyti savo sapną, sukurps šiokią tokią novelę. O jei žmogus šiek tiek įvaldęs stilių, moka poetizuoti vaizdą ir fantazuoti, tuomet jis gali paversti šį grubų nakties įvykių skeletą literatūriniu kūnu. Štai čia ir kyla visos problemos ir nesėkmės. Žmogus, kuris iš savo sapnų gamina apsakymus, dažniausiai nejaučia jokios savikritikos. Iš tikrųjų mes perpasakojame filmą ir mūsų atsakomybės jausmas užgesinamas žinojimu, kad tai kaip ir ne mūsų kūrinys. Be to, sapnai turi labai blogą savybę - jie labai nenuoseklūs, todėl dažniausiai lieka tik trupiniai ir todėl reikia lipdyti kelis sapnus.

        Antra. Beveik nėra kūrybinių kančių. Yra iš anksto žinomi vaizdai ir įvykiai - juos tereikia aprašyti, klijuoti koliažą, todėl visiškai nereikia nei logiškos pradžios, nei pabaigos, nei sujungiamųjų dalių tarp įžangos ir dėstymo…Taip pat nereikia charakteringų personažų - užtenka įvaizdžių, todėl novelės aktantas gali būti kad ir raidė B.

        Toliau. Į onirizmą dažnai "metasi" nevykę poetai, todėl jų kūriniai daugiau panašūs į poezijos tekstus, kur vaizdų dėka formuojami prisiminimai. Tai tampa panašu į miglotus memuarus. Viskas pasakojama menamu netvirtu įsitikinimu: "galbūt", "turbūt", "greičiausiai", "lyg" ir kitokie žodelyčiai, reiškiantys abejojimą, išduoda autorių daugiau žaidžiantį kauliukais nei logiškai suvokiantį, ką jis daro. Žodžiu, kaip išėjo, taip gerai.

        Ir dar. Gaminant iš sapno apsakymus, pasitenkinama ir fiziškai, ir dvasiškai. Dažniausiai autorius negali prie savęs prikibti. Išeina toks narcisizmas - pats sau patinki, žiūri į save, gera, atlikai saviiškrovą, patyrei literatūrinio orgazmo baigtinumą. Bet dažniausiai tokia patogi kūryba atveda į aklavietę…

        Kad paverstum sapną didingu meno kūriniu, reikia turėti bent jau J. L. Borgeso analitišką-logišką protą. Reikia personažų, ironijos, mokėti kurti dialogus, tokių dorybių kaip tik jūs, mielas sapnuotojau Morkūne, ir neturite. O turite pačias blogiausias lietuvių rašytojų savybes: besaikis vaizdo poetizavimas (aprašomoji tapyba), įmantrūs išplaukę sakiniai (visiškai nieko nepasakantys ir perkrauti bereikalingais blizgučiais), lėtas, griozdiškas, vos ne dramblio žingsniu slenkantis judėjimas, nemokėjimas regzti pasakojimo (kad ir sąlygiško siužeto bei dialogų), be to, indiferentiškas jausmingumas ir antipersonažizmas (o juk personažai tempia kūrinį)…

        Jeigu jau negalite apsieiti be masturbacinio poetizmo, kas yra tikra lietuvių prozos nelaimė, tai pasimokykite, kad ir iš Gasparo Aleksos, kaip reikia klijuoti poetinį naratyvą, paremtą charakteringais personažais.

        O be to, nerandu jokių seksualinių sapnų. Yra tik simboliai - dažniausiai žiurkės. Kaip čia neprisiminus W. Orwello herojaus iš "1984" . Aš nepasitikiu nei svetimais, nei savais sapnais ir todėl neieškosiu čia jokių iškrypėliškų kompleksų bei fobijų. Man vis dėlto priimtinesnis ne Z. F. požiūris, bet J.Brodskio: "Turint galvoje žmogiškąją realybę, sapnų aiškinimas - tai tautologija ir geriausiu atveju gali būti pateisintas tik dienos šviesos ir tamsos santykiu". Lietuviai - per daug normalūs žmonės - tautietis niekada neišmainys savo AUDI-80 į vibratorių, kad ir kaip benorėtų, nes: o ką gi žmonės pasakys!

        Na, o jei kalbėtume apie V. M. kūrybą konkrečiau, tai man įdomiausias jo apsakymas - "Ciklonas". Čia aprašoma kelionė traukiniu. O, kiek kartų aš savo naktinėse klajonėse, (o ir jūs, mieli skaitytojai) dardėjau šia transporto priemone. Kaip būdavo gera! V. M. taip pat sapnuose keliauja (neaišku tik, ar dyzeliniu, ar električka) ir patiria aibes savitų nuotykių: "Tambūre sutinku mieląjį mažąjį b. Jis lyg kužda man naująją savo idėją; atkabinti iš sąstato vidurio dvyliktąjį vagoną ir pasiųsti prie jūros, su visais juo važiuojančiais bespalviais." 61 p.

        Čia pabandysiu autorių reabilituoti, kad ir jis yra "normalus" ir pagal savo sugedimo laipsnį. Pasitelkdamas Erazmo Roterdamiečio išmintį, pašlovinti mažąjį b: "Klausiu jus, ar galva, ar veidas, ar krūtinė, ar ranka, ar ausis, ar kita dora laikoma kūno dalis leidžia į pasaulį dievus ir žmones? Ne, žmonių giminę daugina visai kita dalis, tokia kvaila, tokia juokinga, jog ir įvardinti jos negalima nesukėlus visų kvatojimo…"

        Kažkada viename pigiame laikraštėlyje perskaičiau, kad jei penis prabiltų, jis greičiausiai būtų girtas ir kalbėtų su rusišku akcentu. Iš tikrųjų p. yra laimingas tik tada, kai turi savo vaginą. Protas jau tikrai nereikalingas. Pasakysiu daugiau - jis visada kovoja su sąmone, nes yra atskira būtybė. Neveltui senovės egiptiečiai genitalijas balzamuodavo atskirai. Taip kad apsakyme "Ciklonas" mažasis b gali perimti aktanto funkcijas ir visai nesvarbu, ar tai tik raidė, ar kažkas daugiau…

        Viskas priklauso nuo skaitytojo, o skaitosi V.M. oniriniai apsakymai, prisipažinsiu, labai nuobodžiai ir sunkiai. Apskritai svetimi sapnai turi blogą savybę - jie užkrečia savo negatyvia energija. Nes miegodamas žmogus vis dėlto valosi, gydo save, sveiksta jo sąmonė, o gal ir pasąmonė, todėl tokio pobūdžio literatūrą nemalonu skaityti. Susiduri su nematoma asmenybės puse, su žmogiškosiomis nuosėdomis ir kompleksais.

        Reikia pripažinti, kad jaunieji lietuvių prozininkai (bent jau tie, kurie išleido savo knygas PK serijoje) panašiai rašo visi. Kaip jau minėjau ankščiau - paplaukęs stilius, iškraipyta poetiška vaizdų realybė, nebuvimas logiško veiksmo, veikėjų, mažai dialogų, pastovus simbolių pasikartojimas daro panašius šiuos tekstus į poezijos kūrinius. O tai yra labai blogai. Praktiškai neturėdami tikros prozos ir taip rašydami toliau, mes dar ilgai tūpčiosime savo antipsichologiniame pseudopoetiniame tekstualume. Bet ką padarysi - "anything go".

        Miego situacijoje sapnas dažniausiai tampa gydytoju, o sapnuojantysis - pacientu. Taigi paciente (o gal ligoni?) Morkūnai, ar jūs ir toliau ruošiatės pudrinti smegenis varganam Lietuvos skaitytojui? Prisiminkit, kaip gražiai šią problemą išsprendė Jonas Mikelinskas. Jis taip pat užrašė (labai daug metų rašė) savo sapnus. Reikia manyti, kad labiau supoetinęs tuos vaizdus, galėjo išgauti kokį siurrealistinį romaną, bet jis paėmė ir visus supleškino… Na, pasisielojo žmogus, pagėrė ir nieko - dėl šio poelgio jo kūryba nenukentėjo. Rašo žmogus ir jį visi gerbia, netgi žydai. Taip kad siūlyčiau rimtai pagalvoti prieš rašant naują knygą, gal vertėtų tapti piromanu!

        MAKSAS KEMPINSKIS