Kažin ką pasakytų Antanas Baranauskas perskaitęs Žilvino Smalskaus knygą "XL /XX" (gali būti ir "XX / XL"). Greičiausiai klasikas susiimtų už galvos ir bėgtų į šilelį išsiplakti vedlug nečistatos poveikio numarinimo, o gal ir … ką gali žinoti - lietuviai taip pat turi rankas. Ši knyga (tiesą sakant - tai dvi knygos vienoje, panašiai kaip A. Marčėno ir S. Parulskio "50 x 50) skyla į dalis "XX" ir "XL". Jokių aiškesnių nuorodų, kurią skaityti pirmiau, nėra, todėl sunku atsekti pradžią ir pabaigą. Šios knygos paprasčiausiai susilieja skaitant iš vieno galo į kitą lyg upės, pasklęsdamos viena kitoje. Įsimintina tik tai, kad "XX" - tai baltos raidės ant juodo popieriaus, o "XL"- juodai ant balto išreikšta ta pati pigi erotika. Gali pasijusti satanistu arba apipjaustytu - netikėta perspektyva skaitytojui! Įdomiai išleista, nieko nepasakysi…

       Nerūpestingai vartant, lapai užgula vienas ant kito aukštyn "kojom" lyg santykiaudami 69 poza. Net labiau įsigilinus nesupranti, vis tiek nesupranti - kto kavo j… Bet tai nesvarbu. Pasakysiu atvirai, ši knyga - apie dulkinimąsi. Veikaliukas, jau manau, patraukė senų gašlūnų ir ištvirkėlių dėmesį, nes sparčiai nyksta iš knygynų. Skaitalas pagamintas (nepatikėsit) Anykščiuose, Antano Baranausko aikštės 14 name. Kas ten įsikūrė - leidykla, Ž. Smalskas ar viešnamis - to mes nežinome. Bet perskaitęs "XX / XL" su pagarba konstatuoji: šioje vietoje gyvena krūčiausias A - nykščių penis. Tai bent darbingas jaunuolis (o, kaip jis nori!). Turbūt tautietis pradeda vakare, o baigia tik iš ryto. Na, pagaliau - išmoko lietuviai pis…, oi, atsiprašau, mylėtis… Išmoko ir apie tai rašyti diašovus eilėraščius. Puiku! Jei aš reklamuočiau šią knygą - tai norėdamas daugiau pritraukti pirkėjų, stovėčiau išsižergęs kur nors Gedo pr. gale (patogiausia, žinoma, būtų prie seimo) ir plyšaučiau vieną Petronijaus eilėraštį su šiek tiek pakeistais tam tikrų vietovių vardais, kad tautiškiau skambėtų:

Šenai, šenai atvykite, visi seimūnai
Žingsnius pagreitinkite , bėkite, lėkite
Judrių šlaunų, vikraus pasturgalio ir rankų įžūlių
Ištižę meilės veteranai, jūs, kastratai Vilniaus!


       Manau, pasisekimas būtų stulbinantis. O jei dar desertui per garsiakalbį išdidžiai išrėžčiau pačio Ž. S. tarpukojo lyrikos šedevrą, bet (ką aš čia pliurpiu) paklausykite patys:

Jau nereikia smegenų
Vien tuo kaifu gyvenu
Paklupdė mane
Ant kelių
Tavo maža vietelė
O kaip noriu dar kartelį
Tuoj orgazmai prasidės
Aš švelniai švelniai
Neskaudės
Viskas šūdas
Ir Tavo utelės
Kai pilnas meilės
Mano pasiutėlis
Dar geriau be smegenų
Nors jaučiu, kad gyvenu.


       Na, broliai ir sesės - sudrėkot? Kaip jums naujasis Gintaro Patacko pasekėjas. Eržilas. Tik manau, vyrukui reiktų dar pasimokinti suturėti poetinę ejakuliaciją ir nesidrabstyti lyg pornostarui savo žodžių sėkla į šalis. Vertėtų iš šlovingojo G. P. išmokti, kaip pautų turinio sukeltą įtampą įvilkti į tobulą poetinę formą. Dabar gi Žilvinui S. ryškiai sperma yra tvojus per smegenis ir jis, jaučiasi, blūdyja po Nykščius beraugėdamas poetinėmis klišėmis:

Aš kaifuoju it vartydamas Pleibojų
Viską nuo savęs į šalį
Virpa kiekviena detalė
Tu šniokšti tarytum jūra
Šlaunų vartai atsivėrė aš įpuoliau neištvėriau.


       Iš panašaus visos knygelės konteksto galima išrinkti po kelis eilėraščius, apibūdinančius štai tokius gerbiamo autoriaus gyvenimo tarpsnius:

       1. Tyra meilė. Tačiau kaip ir visiems: buvo, bet pražuvo.
       2. Palaida, neišranki meilė (pirmyn - atgal, pirmyn - atgal, viens, du - viens, du) - dauguma knygos pulsuoja tokia dinamika.
       3. Brandaus susivokimo laikmetis, nes lietuviai sako, jog vyras subręsta tada, kai ima domėtis ne moterimis, o pinigais. Pvz.:

Nors tvinksi sperma dar labiau
Galiu dar mėtytis fanera
Ariu
Dabar tau laiko nėra
Azartas dirbti užėjo..


       Paprastai tokio lygio stilistiką naudoja zekai arba sėdėję…Nežinau, ar Žilvinas Smalskas yra koks skustagalvis su milžiniška cepūra ant kaklo, bet nevertėtų išsiduoti naudojant senamadišką žargoną.

       4. Po to - šeimyninio košmaro idilės: Išlipu iš lovos / ne ta koja /vėl / žmona atakuoja…

       5. Vėliau - senstančio gašlūno susidomėjimas pedofiliniais saldumynais: Ir trumputė uniforma / Ir bateliai su platforma / Aš vertinu inteligenciją, o tu mano potenciją
No Coment.

       6. Klimaksas. Nusivylimas seksu, alkoholis, kortos (narkotikų vartojimo neužtikau, kur tau tokioj skylėj kaip Anykščiai, nors ir vyksta ten Santaros-Šviesos konferencijos, bet mano budri akis nepastebėjo tarčialinimo vaizdų), yra labai daug noro apsivemti ir išleisti kitus skysčius. Ekspresyvu: karšta / lyg pažastys / degtinė / klupdamas / ant butelių / patamsy / į klozetą / išsivemsiu…

       7. Ir, galų gale, truputis meilės visiškai be falocentristinių išdaigų. No Coment, neįdomu…

       Reikia pripažinti, kad pusknygė XX (baltos raidės ant juodo popieriaus) yra pornuškė šimtaprocentinė. Jaunystėje terminu "Juodas" mes apibūdindavome pornografinius filmus. Čia panašiai, atvirai ir tiksliai visi džiaugsmai sueina tik žemiau bambos ir netgi:
       Nusipirk kalėdom žąsį ir paknisi ir užkąsi…

       Na, už tokią poeziją (pritarkit man) galima būtų ir kiaušus nupjauti kokiame nugenėtame miškelyje leidžiantis saulei… Tai bent būtų poeto mirtis, atplaukianti juoda kraujo puta!

       Tačiau baltų lapų dalis XL vis dėlto primena meilės lyriką. Gal taip pat pakankamai ekspresyvią, tiesmukišką, nelanksčią, bet lyriką. Ką padarysi, reikia pripažinti ir tokią. Autorius reabilituojasi. Ne toks jau didelis gyvulys nagrinėjamas poetas, kaip norėtų atrodyti. Ž. S. ne suskis, myžantis į kelnes prieš bobą, kaip daro beveik visi lietuvių poetai. Atėjau. Pamačiau. Iškrušau - štai kokia šiuolaikiška meilės formulė made in Smalskas. Lowe Is Just A Fuck

Kada šitaip romantiškai sninga
Rodos žiemą gamta pakylėta
Tu tada man ant delno reikšmingai
Padedi spenelį lyg monetą


       Tai va. O jei nuoširdžiai - smagi knyga, nuoširdi knyga, reikalinga knyga, kas, kad parašyta grubaus, vulgaraus, netašyto kaimiečio, kurio pusbačiai, greičiausiai, niekada neišdžiūna nuo mėšlo. Bet jo tekstai atspindi šiuolaikiškas mąstymo ir kalbos realijas, parodo, kaip viskas yra iš tikrųjų…Lietuvių poezija gavo dar vieną defloratorių, manau, jis ir toliau šeimynines pareigas mūzoms atliks sąžiningai. Ir dar. Eiliūraščiai taip kartais užveža, jog ir pačiam norisi papošlinti. Na, bala nematė, papasakosiu ir aš kai ką, jaučiu, kad norit…

       Kai jau buvau šiek tiek prakutęs, na, tai reiškia, mokėjau skaityti, kartą važiuodamas su tėvu autobuse pastebėjau, kad ant priešais esančios kėdės atlošo yra kažkas užrašyta. Ilgai vis iš naujo skaičiau ir vis tiek nieko negalėjau suprasti. Raidės atrodė pažįstamos, bet žodžių prasmės nesugebėjau suvokti. Skaičiau, vėl atkakliai skaičiau ir netikėtai įvyko stebuklas, blyksnis, vos ne guizzo, aš nušvitau, prieš mane atsivėrė kosmosas, viską, oi, viską supratau ir taip gera paliko…

       Ten buvo parašyta:

       PISKIS Į SVEIKATĄ

       Ir nuo to laiko aš tapau poetu.

       MAKSAS KEMPINSKIS