STEBUKLAS, II. Kai Boguslavas Radvila vėl aplankė Mariją, kunigaikštienė suruošė sutiktuvių pokylį. Pasikvietė pilies komendantą Henriką Vikeną su žmona, hofdamą Bertą ir savo draugę Levutę Liubeneckienę. Jos vyras pasiuntinys Gabrielius Liubeneckis dar nebuvo grįžęs iš Lenkijos.
       Marija pokyly buvo ekscentriška, demonstratyvi, provokatyvi. Gėrė baltą ir raudoną vyną iš butelių kakliukų. Kupinais šaukšteliais valgė krienus. Graudžiai apsiverkė. Paskui įširdo. Tyčia sudaužė didelį arbatos puodelį. Kviestieji svečiai atsisveikino ir batais treškindami ant grindų pažirusias šukes išėjo.
       Aš prie tavęs neprisiplakiau! – šaukė Marija, niūriai žiūrėdama į Boguslavą. Sakei, kad vis tiek būtum ieškojęs pastovios moters!
       Jiedu buvo likę vieni, o ji šaukė.
       Ar girdi? – ji vėl pravirko. Ėjau per tiltą ir užuodžiau barsuko kvapą. Barsuko kvapai – įvairūs, dvelkteli iš pasalų.
       Boguslavas priėjo prie Marijos. Nepasakė nė žodžio. Nepanaudojo jėgos. Nuvedė paklusnią Mariją prie spintos ir įstūmė į ją. Kunigaikštienė kniaubstėsi į suknias, kostiumus, liemenes. Išskėstomis rankomis stvarstėsi už delijų, kailinių, apsiaustų.
       Nuo galvos iki juosmens jos kūnas buvo fizinis. Kūnas žemiau juosmens tapo giedru mėlynu dangum, baltais debesimis, neaprėpiama erdve, kurioje našlė dejavo kaip angelas, klykė kaip išgąsdinta paukštė, alsavo kaip laiminga pagimdžiusi moteris.
       Gąli, išalsavo. Gąli, kur nori.
       Nepraleistų tinkamos progos niekur, su niekuo, toptelėjo į galvą Bo-guslavui. Marija pajuto, kad jis atitolo. Išsitiesė. Norėjo eiti. Persigalvojo. Pasilenkusi iš spintos ištraukė du pledus.
       Vieną juodu patiesė ant grindų, antru nuogi apsigaubė. Meilės įnyky kunigaikštis pajuto, kad ant pledo ritinėjasi kočėliukas.
       Šis daiktas niekada nebuvo panaudotas pagal paskirtį, išgirdo Marijos žodžius. Nieko apie juos nepamanė.
       Jis šmėsteli tik seksodrome, vėl pasakė Marija.
       Seksodrome? Ką turi galvoje?
       Pledą ant grindų, pledą ant galvų.
       Boguslavas nurimo. Gulėjo aukštielninkas abiejų kojų pirštais liesdamas kočėliuką. Maudė širdį. Jis pasitraukė iš regiono viršūnių rato, iš biznio. Tapo laisvas. Po šitiekos metų – laisvas. Ir dėl ko jam parūpo laisvė? Dėl Marijos? Dėl kalytės, kiaulytės, kekšytės? Jis ir džiaugėsi šia moterimi, ir jos bijojo.
       Man patinka plepėti, kai dulkinuosi. Jonušas neleisdavo plepėti, pasakė Marija.
       Ar tu plepėjai? – sukluso Boguslavas. Negirdėjau, ką plepėjai.
       Atsistojo atsigerti. Stalas buvo nukrautas buteliais ir valgiais. Atšalusi kepta kiauliena su marinuotais agurkais ir bulvėm. Geltonieji pipirai. Žuvis su ryžiais ir pievagrybių padažu. Torto likučiai. Raudoni arbūzo kubeliai. Gausybė daržovių ir viena citrina. A!.. Vanduo iš Kurkalės šaltinio!..
       Boguslavas išėjo į balkoną. Rūkė. Ar čia Marija būdavo, kai jis laukdavo jos mansardoj?
       Kokia naktis! – atsklido jos balsas pro praviras duris. Žvaigždės žiba virš tavo galvos! Ačiū. Ačiū tau.
       Boguslavas tylėjo, žiūrėjo į dangų. Kurkalės šaltinio vanduo pamažu gaivino visą pavargusį jo kūną.
       Esu turėjęs dvylika moterų per naktį, prisiminė kunigaikštis. Šiąnakt neaprėpiau vienos. Jos neįmanoma aprėpti. Lengvai pasiekiama visada liks nepasiekiama. Ji pati nepažinojo glūdumų, iš kurių ūmai plūstelėdavo tyra kaip mergaitės aistra. Meilės valandomis jųdviejų nevaržė gėda. Jie buvo žaidžiantys vaikai, patiklūs ir švelnūs, džiugiai imantys, ką gamta jiems duoda. Boguslavas buvo laimingas su ja.
       Žolinė, tyliai pasakė Marija, kai jis grįžo į vidų. Pirma mudviejų Žolinė. Nuostabi Žolinė!..
       Bene pravirkai? – pasilenkė prie jos Boguslavas. Tik nakties dangaus apšviesto jos veido negalėjo gerai įžiūrėti.
       Mielasis, mielasis!.. Aš taip laukiau tavęs. Aš taip laukiau mūsų Žolinės. Ar junti? Mudu sulaukėm savo Žolinės. Aš laiminga. Ačiū. Ačiū tau. Aš tebesu tirštame rūke.

       KALTĖ, IV. Boguslavas glostė ir draikė jos ilgus plaukus.
       Šiandien buvau nusileidus į rūsį, kalbėjo ji. Keturias valandas budėjau prie Jonušo karsto. Mano atnešta gėlė nuvyto, kol budėjau. Aš mylėjau Jonušą, aš labai mylėjau Jonušą.
       Šiandien tu budėjai prie karsto? – paklausė Boguslavas.
       Ar šiandien? – suraukė kaktą Marija. Gal jau vakar?
       Ji įtariai patylėjo.
       Ūmai apsisiautė chalatu ir atsistojo. Prakalbo jau irzliai.
       Esu tokia, kokia esu. Visada įsimylėjusi, visada mylinti ir ištvirkusi.
       Kunigaikštienė stovėjo seksodrome baltu chalatu ir mėnesienoj, krintančioj pro langą, švytėjo lyg nematytas dangaus kūnas.
       Ko neklausi, kodėl esu ištvirkusi? Kodėl neklausi, kas ištvirkino?
       Marija…
       Neklausi, nes bijai, nes žinai atsakymą! – karščiuodamasi kalbėjo ji. Tu. Paskui tas, kuriam atiteko mano nekaltybė. Dieve mano, aš nė neprisimenu, ar su juo gulėjau! Man buvo vis tiek pat. Paskui…
       Keršijai vyrijai, kerštas atsigręžė prieš tave. Taip atsitinka. Marija, ar galiu paklausti?
       Ji nutilo. Laukė sutelkusi dėmesį.
       Ar tu nesijauti kalta dėl etmono Jonušo mirties?
       Našlė atsakė netikėtai greitai.
       Savo kaltę aš stengiuos paslėpti.
       Sutriko. Gailstančiu balsu žodį „paslėpti“ pakeiti „įtikinti“.
       Stengiuos pati save įtikinti, jog nesu kalta. Iš tiesų – esu.
       Pravirko. Nutvėrus didelį juodą butelį gėrė iš jo kakliuko. Nutrenkė butelį į kertę. Buvo girdėti, kaip iš nesudužusio gulinčio butelio kliuksi gėrimas.

       GRĖSMĖS, II. Marija klestelėjo ant pledo. Prašneko ramiu, su kalte susitaikiusiu balsu.
       Taip, pastaraisiais metais jo kūnas manęs nebetraukė. Aš buvau visai atšalus. Jonušas tai žinojo. Dėl to kentėjo.
       Kentėjo? – paklausė Boguslavas. Kalta jauties tik dėl to, kad jis kentėjo? Argi etmonas, tikrai griežtas karvedys, galėjo kentėti dėl žmonos neištikimybės?
       Aš buvau jam ištikima, pasakė našlė lyg nieko nebejausdama. Kai jis sirgo, aš nenusidėjau nė su vienu vyru. Artėjau prie moterų. Ir šito jis nepakėlė kaip tik dėl to, kad buvo karvedys. Garbingas. Išdidus. Kitų nevertinantis. Mane jis galėjo atiduoti bet kuriam savo kareiviui, markitantei – ne, nė už ką. Nė už savo gyvastį.
       Boguslavas apkabino ją, priglaudė prie krūtinės taip tvirtai, kad pats pajėgtų susitvardyt. Marijai skaudėjo. Tačiau ji nei priešinosi, nei ką sakė. Ir smaugiama dabar būtų buvus laiminga. Juto, kad iš mylimojo kūno vėl ima tvoksti Saulės karštis.
       Balas – taip galėtų vadintis mūsų aistros matas, tarė ji. Balas pagal Richterio skalę. Balas matuotų aistrą kaip žemės drebėjimą. Matuotų tolygius dydžius.
       Marija nusijuokė.
       O tik mudviem šnekantis, tarė, aistros matas galėtų būti pisas. Trijų… keturių… septynių pisų žemės drebėjimas!
       Ji dar garsiau juokėsi.
       Tu pražuvus, Boguslavas sakė žodžius tarsi pro stabo surakintus žandikaulius. Tu priklausoma nuo alkoholio. Tu liguistai pripratus prie sekso. Tu nebegali sustot. Tau nuolatos reikia dozės. Negali susitelkt jokiam darbui. Tu pražuvus.
       Ji dar spėjo iš po pledo iškišti ranką ir įjungti magnetofoną. Paskui išsilydė Saulės temperatūroje.
       Buvo naktis. Pro langą švietė mėnesiena. Grojo muzika: ū u, ū u…

       PASLAPTIS, IV. Baro palėpės kambarėlyje žydas barmenas pasilenkė ir delnais apgaubė žvakės liepsnelę. Virš žvakės atsidūrusi jo vasarinė kepurė pasidarė balta, nereali.
       Mane atleidžia iš darbo, pasakė žydas barmenas staigiais judesiais sukiodamas galvą. Tave Liudvika Karolina išsiveža į Liepoją.
       Jis atkišo Anikei delnus.
       Mano rankos – šiltos, mano širdis – minkšta.
       Anikė priglaudė jo delnus prie savo skruostų.
       Gyvenimas tau susiklostys gerai, Anike.
       Yra ir nelaimingesnių už mane, ar ne, Mejeri?
       Ėėė, panėlyt, laimingų dabar nėr. Nėkas neturi tikrų namų. Nėkas negali pasistatyt namų nesusidėjęs su korumpuotais valdininkais.
       Anikės petukai pradėjo krūpsėti.
       Panėlyt, nebijok, aš čia, aš su tavim. Mejeris, tankiai mirksėdamas, pamatė naują suknelę, padriektą ant lovos.
       Kokis čia dabar nematytas drabužis?
       Pasisiuvau.
       Ui, kokis gražus drabužis. Violetinis!
       Mejerio džiugesio padrąsinta mergaitė įniro į naują suknelę. Mejeris žiūrėjo į kunigaikštytę susižavėjęs: balta apykaklė ir violetinė, ilga – iki žemės - suknia.
       Mejeris gailiai šniurkštelėjo nosimi. Išsitraukė iš užančio plokščią butelį, pajudino tikrindamas, ar jame dar pliauška gėrimo.
       Anikei į akis sušoko ašaros.
       Mejeri, aš čia, aš su tavim, mergaitė apkabino žydą ir glaudės prie jo.
       Sunku tau, tavo širdis gėra, pasakė Mejeris, gurkštelėjo iš butelio nė neišsivadavęs iš kunigaikštytės glėbio.
       Ak, Mejeri, mano sunkumai gražūs, Anikė atšlijo nuo žydo, stengės šypsotis. Negaliu užmiršti kunigaikščio akių…
       Mejeris vėl ėmė mirksėti, staigiais judesiais sukioti galvą.
       Anike, ar kunigaikštis Boguslavas tave įsimylėjo? – paklausė.
       Ne, Mejeri. Pasižiūrėjo į mane žmogus žmoniškai – aš ir išskydau…
       Žydas padavė mergaitei gertuvę, tačiau paragint išgerti gurkšnelį užmiršo. Užsidėbsojo į degančią žvakę.
       Ar norėjai ką nors svarbaus pasakyt, Mejeri? – susirūpino Anikė.
       Norėjau, panėlyt… Nebūna taip, kad visi žmonės būtų nežmonės. Yra žmonių… Tačiau aš negaliu patvirtint, kad kunigaikštis Boguslavas suprastų tave. Tačiau tu nebesvarstyk, meilute, ar tu kunigaikštį myli, ar tave jis myli. Mylėk arba nemylėk. Ko taip žiūri? – ūmai paklausė. Ar manai, kad tave guodžiu?
       Guodi, Mejeri.
       Neguodžiu, papurtė galvą Mejeris. Atsisveikinu.
       Jis pabučiavo kunigaikštytę į kaktą. Dar valandėlę pastovėjo.
       Man dingojas, kad aš vis blogiau matau šią pasaulę, ištarė ir išslinko iš kambarėlio.
       Anikė apstulbus, kad liko vienui viena, sužiuro į žvakės liepsnelę, į tą mažytę šilumos skleidėją.
       Kunigaikšti, štai aš stoviu nauja violetine suknia apsivilkus, sušnabždėjo. Ar matai mane?
       Ilgai tylėjo. Nemirksinčiose jos akyse žvakės šviesa sklido į šalis ratilais.
       Kunigaikšti, ar atsimeni? – vėl sušnabždėjo mergaitė. Mudu sėdėjom vienas priešais antrą, o mūsų rankos gulėjo ant stalo taip arti arti. Tačiau prisiliesti bijojo, drovėjosi. Rankos. Gyvos. Gulėjo, mylėjo ir neprisilietė.
       Anikė, sulaikiusi alsavimą, gurkštelėjo brendžio iš Mejerio palikto plokščio butelio. Išbėgo į koridorėlį. Tykiais žingsneliais nulipo laiptais žemyn.
       Bare prekystalis buvo apstatytas skaidriais ir juodais buteliais, kai kurie gulėjo apvirtę.
       Kiemsargis šuo inkščiojo pririštas prie virtuvės durų rankenos. Nelojo. Gailiai dėbčiojo Anikei į akis ir vizgino uodegą. Anikė atsitūpė, glostė šuns kailį, dairėsi, lyg tikėdamasi, kad prieis Mejeris ir prisipažins ją pamilęs. Bare Mejerio nebuvo, nė vieno žmogaus nebuvo.
       Kunigaikšti, aš buvau apstulbus nuo artumo, šnabždėjo Anikė. Tarp mūsų rankų gulėjo laikas, didelis mudviejų amžiaus skirtumas. Rankos sumišo jo akivaizdoje. Bet mylėjo ir kalbėjosi. Manyje tu kaip kraujas pasklidai, kunigaikšti.
       Mejeri! – šūktelėjo Anikė ir išsigando. Atsistojus pribėgo prie žydo kambarėlio durų. Atidarė jas. Įėjo. Nevalingai ir kažkodėl labai skubėdama ėmė rankioti ant grindų, ant lovos, ant stalo išmėtytus Mejerio drabužius: štai liemenė, štai petnešos, štai niekam nereikalinga, liūdnai elegantiška peteliškė…
       Pajutusi įvykus kažką labai bloga, kunigaikštytė pakėlė akis aukštyn. Sutriko jos orientacija. Mergaitė judėjo lyg nepažįstamoj erdvėj. Atsitrenkė į kėdę, į stalą. Ir sustojo. Nealsuodama žiūrėjo į basas kojas, pakibusias virš stalo.

       STEBUKLAS, III. Boguslavas atsiminė, kokia giedra buvo diena, kaip gražiai žėrėjo saulėje antkapių akmenys. Žėručiai, smiltainiai, šlifuoto ir nešlifuoto marmuro bei granito luitai. Atsiminė katafalką, jo padangų čirškesį riedant įkaitusiu ir suminkštėjusiu asfaltu. Ir neatsiminė Mejerio, kurį šiuo katafalku atvežė į kapines. Neatsiminė nei veido bruožų, nei akių spalvos. Mejerio jis kaip ir nepažinojo. Mejeris brangus jam tapo tik todėl, kad savo valia baigė gyvenimą Marijos bare. Ir nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų bent nujautęs, kodėl tokia rūsti buvo Mejerio valia. Paslapčiom, neprisipažindamas nė sau, kunigaikštis stebėjosi, kad Anikė neverkė, gal jau buvo išverkusi viską, ką apie Mejerį žinojo. Marija stovėjo už nugaros ir glaudėsi prie kunigaikščio kelio linkiu, liemeniu, krūtimis. Skruostu prie peties. Švelniai, vos juntamai ir atsargiai, kad prisiglaudimas niekam nekristų į akis. Ji glaudėsi kaip augalas prie augalo, ir Boguslavas stovėjo visiškai nuramintas, kad Anikė apie Mejerio valią žinojo ne daugiau kaip kiti. Prisiglaudimą kapinėse per laidotuves galima patirti, pajausti kaip smegenų išsidraikymą tarp saulėtų debesų, apsakyti jo – neįmanoma.

       GRĖSMĖS, III. Kunigaikštį pažadino kambarinė ir virėja Veronė. Atrodė išsigandusi. Prašneko apie tvartą ir gyvulius. Apie keistą avį, priklydusią į jų avidę.
       Kai Boguslavas atidarė avidės duris, avys pašoko ant kojų, bruzdėdamos susigrūdo aplink šėmą karvę su ilgais, smailais ragais.
       Mergaitės nosis buvo tiesi, smakras apvalus, lūpos išblyškusios, didelės mėlynos akys žvelgė į artėjantį kunigaikštį veikiau klausdamos nei nuogąstaudamos.
       Anikė tūnojo avidės gale, už ėdžių, ant pakratų krūvos. Veronė buvo apklojusi mergaitę dideliais kailiniais.
       Boguslavas timptelėjo kailinius už skverno taip stipriai, kad Anikė, jų įsitvėrusi, atsisėdo. Violetinė jos suknia buvo susismaukusi virš nuogų kelių, aplipusi šiaudgaliais. Anikė gėdijosi vyriškio akių, tačiau kiūtojo nejudėdama. Gal pirmą kartą gyvenime juto, kad yra begėdė ir tokia norėjo būti.
       Iš tikrųjų, Veronė sakė teisybę, tarė kunigaikštis. Avytė labai keista.
       Boguslavas paėmė ją ant rankų ir išnešė iš avidės.
       Virtuvėje mergaitė gėrė pieną taip lėtai, kad atrodė leisgyvė. Kai atsigėrė ir norėjo atiduoti puodelį, Boguslavas nutvėrė jos ranką už riešo, trūktelėjo į save aplaistydamas pienu violetinę suknelę. Sutrikęs žiūrėjo į plintančias ir tamsėjančias dėmes ant plono mergaitės drabužio.
       Turiu paskambinti, atsiminė.
       Svetainė buvo nušviesta rytmečio saulės, vėjelis vos vos judino lengvas užuolaidas.
       Kunigaikštis surinko mobiliojo telefono numerį.
       Čia aš, tarė. Tu išvažiuoji į Jurbarką, man neramu. Ar žinai, kad Anikė dabar pas mane?
       Ar ji pas tave? Gerai, kad pas tave. Ji taip pat turi savo norų ir slaptų svajonių. Žinosiu, kad ji pas tave, man bus ramiau.
       Marijos balsas Boguslavui pasirodė pavargęs ir liūdnas.
       Sapnavau blogą sapną, kalbėjo Marija. Ne apie mus. Nenoriu važiuoti į Jurbarką.
       Blogai jauties?
       Prisibijau Liubomirskio. Gėda būtų grįžti namo be skydo, regalijų ir garbės. Be karūnos tau.
       Ar tikrai Anikė dabar turi būti čia?
       Aš nežinau, kur ji turi būti. Automobilis jau atvažiavo. Turiu eiti.
       Linkiu tau sėkmės.
       Ačiū. Bučiuoju. Einu.
       Baigęs kalbėti, Boguslavas valandėlę žiūrėjo pro pravirą langą. Kaip ramu sode! Kiek jame džiaugsmo tam, kurio namuose tebėra artimieji. Ir tam, kuris dar nejunta, kad jau seniai namie kažko trūksta.
       Jūs – mano globėjas, išgirdo Anikės balsą. Noriu, kad jūs būtumėt mano globėjas. Tačiau kunigaikštienė atiduoda mane globoti tetai Liudvikai Karolinai. Ji išsiveš mane į Liepoją.
       Į Liepoją? – sumurmėjo kunigaikštis. Kokias kvailystes čia šneki?
       Boguslavo krūtinę nudiegė nelaimės nuojauta. Jis nevalingai vėl surinko Marijos telefono numerį.
       Dar sykį turėčiau pasakyti, kad myliu tave, skubėdamas pasakė. Gal tai tau padės neprarasti skydo.
       Marija apsidžiaugė. Jis juto: nuoširdžiai apsidžiaugė.
       Aš moku susikaupt, kai reikia, žvaliai patikino Marija. Aš neprarasiu skydo. Ačiū už tai, ką dabar pasakei. Tavo žodžiai mane sustiprins. Vakarais ateisiu į tavo mansardą. Iki pasimatymo, mielasai mano.
       Pokalbis nutrūko. Dabar kunigaikštis juto jau ne tik negera įvyksiant. Vėl pradėjo skaudėti širdį taip, kaip skaudėdavo, kai vienišas klaidžiodavo po Europą.
       Skydą Jurbarke ji praras. Boguslavas buvo padaręs viską, kad prarastų ir būtų priklausoma tik nuo jo valios. Skydas jam neberūpėjo. Jam dabar – šią valandėlę - atrodė, kad Jurbarke praras ją, Mariją. Trijų vakarų ir naktų Jurbarke ji neiškęs. Prasidės jųdviejų ryšio griūtis.
       Boguslavas norėjo kažką pasakyti Anikei, atsigręžė, tačiau mergaitė jau buvo išėjusi iš svetainės. Boguslavui dar labiau suskaudo širdį.
       Kodėl aš kalbėjau su Marija jai girdint? – barė save. Aš neturėjau kalbėti su kunigaikštiene Anikei girdint.

       DERYBOS, II. Kunigaikštienė atkragino ant pagalvės galvą, atsimerkė. Įdėmiai žiūrėjo į hofdamą Bertą. Ši nusišypsojo.
       Marija atsisėdo, nusimetė nuo pečių chalatą. Jos suknelė buvo žalia, violetine apykakle, violetiniais rankogaliais.
       Tegul ateina tas žmogus, tarstelėjo kunigaikštienė.
       Priėjusi prie veidrodžio, akylai apžiūrėjo kyką, plaukus, padrikusius ant nugaros, veidą, suknelės klostes.
       Pasakyk Otenhauzui: tegul ateina tas žmogus.
       Hofdama nutapeno prie durų.
       Mintys, į kurias pasinėrė kunigaikštienė, ją slėgė. Pastaruosius mėnesius Marija nieko neveikė savo noru, sava valia. Darė tik tai, ką liepė velionio vyro pusbrolis arba vertė daryti našlės priedermės. Ir štai ji, visiškai savarankiškai apsisprendusi, įkalbėjo Kuršo kunigaikštienę Liudviką Karoliną Ketler, kad atvažiuotų ir išsivežtų Anikę į Liepoją. Marija vienašališkai nutraukė podukros globos sutartį su Boguslavu. Kaip į šį akibrokštą galėtų atsikirsti kunigaikštis? Nutraukti sutartį su Marija dėl bendradarbiavimo kovoje dėl karaliaus karūnos? Šito ji norėjo. Ji nenorėjo bendradarbiauti. Nė nežinojo, kokio biznio grupuotės karaliumi jis siekė tapti. Įtarė, kad kontrabandininkų ginklais. Galbūt – kontrabandininkų, susijusių su tarptautiniais teroristais.
       Aš įsitempus, pamanė Marija. Aš per daug įsitempus ir susijaudinus.

       Marijos kotedžo priimamajame buvo trys langai: vienas – į pietus, du – į vakarus.
       Kunigaikštienės patarėjas Otenhauzas nuvedė Otą Šveriną į jaukų kampą tarp pietinio ir antro vakarinio lango. Čia sienos buvo apmuštos šviesiais margais gobelenais. Spintoj-laikrody švytavo geltona spindinti švytuoklė. Abipus laiką skaičiuojančios spintos – priešpriešiais – stovėjo du krėslai su rankdėtėm ir aukštom atkaltėm.
       Tuojau gali suprasti, kad Jurbarkas – provincija, pamanė Marija. Ir joje viešpatauja snobai. Beje, o kur Paprūsėje yra kitaip?
       Kunigaikštienė stovėjo prie ovalinio stalelio. Otenhauzas pristatė jai Otą Šveriną.
       Baronas. Dešinioji Brandenburgo kurfiursto ranka.
       Kunigaikštienė Marija atsisėdo.
       Otenhauzas pakvietė Šveriną taip pat atsisėsti, pats pasitraukė atatupstas ir sustojo prie mažo stalelio atokiau nuo kunigaikštienės.
       Aš atvažiavau į Jurbarką pasirašyti sutarties dėl sarkofago mano velioniui vyrui etmonui statybos, išsyk dalykiškai prašneko kunigaikštienė.
       Norėjau pasikalbėti su jumis akis į akį, pasakė baronas.
       Otenhauzenai, išeikite.
       Patarėjui išėjus, kunigaikštienė klausiamai įsistebeilijo į Šveriną.
       Šviesiausioji ponia, turiu kalbėti taip, kaip įpareigojo mano ponas kurfiurstas. Jūsų asmeniniai reikalai štai jau beveik pusmetis yra Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos slaptosios politikos dalis.
       Kunigaikštienė prisimerkus žiūrėjo į pamerktas ant stalo gėles; iš vazelės kyšojo žali lapai, virš jų baltavo žiedų kupolėlis.
       Keista. Argi aš tokia svarbi? – mąsliai ištarė Marija.
       Kurfiurstas mano, kad jūs galite tapti lietuvių politike, tokia pat didžia, kokia yra, pavyzdžiui, Prancūzijos regentė Ana.
       Jos palyginimas su kekše Prancūzijos karaliene suerzino Mariją. Ji pasijuto dar labiau įsitempusi.
       Visi politikai – slapti ir vieši – vienodi, apmaudžiai pasakė kunigaikštienė. Visi politikai klastingi. O aš esu tiesmuka ir visiems atvira. Ir nenoriu, kad mane ištiktų, pavyzdžiui, karalienės Bonos likimas.
       Kunigaikštiene, yra įtakingų lietuvių, beje, ir jums labai artimų, kurie norėtų, kad sutartis dėl sarkofago čia, Jurbarke, dar nebūtų pasirašyta, pareiškė baronas Šverinas.
       Marija šyptelėjo, kad nuteiktų baroną, jog jo žodžiai jai nesukėlė nerimo. Iš tikrųjų Marija labai sunerimo. Ji atėmė iš Boguslavo teisę globoti Anikę, o Boguslavas davė jai atkirtį – atėmė teisę pasirašyti sutartį? Argi Boguslavas galėtų šitaip jai kenkti?
       Sarkofagas velioniui vyrui yra privatus mano reikalas, tarė kunigaikštienė. Kad ir kas man kliudytų, sutartį aš pasirašysiu rytoj.
       Šviesiausioji ponia, kurfiurstas neabejoja, kad sutartį jūs pasirašysite. Neabejoja, kad pasirašysite tokią sutartį, kuri įtikintų Brandenburgo valdovą, kad visiškai atsiribojote nuo jūsų velionio vyro sudarytos unijos su Švedija. Kurfiurstas nenori, kad Švedijos rinka liktų lenkų įtakos zonoj. Kurfiurstas siekia, kad Švedijos rinka priklausytų jam.
       Priimamajame valandėlę buvo tylu.
       Tokią sutartį turite pasirašyti nepaisant to, ar rytoj į ceremoniją atvyks ponas Liubomirskis, ar neatvyks. Kurfiurstas taip supranta jūsų misiją.
       Kurfiurstas? – ir nustebo, ir apsidžiaugė kunigaikštienė. Kodėl kurfiurstas įsitikinęs, kad mano privatūs reikalai turi įtakos jo politikai?
       Baronas Šverinas atsistojo, nusilenkė Marijai.
       Kurfiursto pavedimą aš įvykdžiau. Malonu, kad kurfiursto politinė valia ir jūsų asmeniniai norai sutapo.
       Atsistojo ir Marija. Vangiai priėjo prie mažojo stalelio, paėmė nuo jo varpelį.
       Barone Šverinai, senovėje iš pietų – iš Italijos, iš Padunojės – į šiaurę plaukė auksas. Iš šiaurės į Padunoję ir Italiją skverbėsi barbarų menas: žmonės žvėrių galvom, žvėrys žmonių galvom. Dabar tarp pietų ir šiaurės vyksta narkotikų ir alkoholio apykaita. Kaip ji jums patinka? Ar nebijote, kad Europą dabar užplūs jau ne alkoholis ir išsigimęs menas, o išsigimę žmonės – teroristai?
       Dovanokite, kunigaikštiene, tačiau į šį klausimą atsakyti galėčiau tik pasitaręs su savo ponu kurfiurstu.
       Marija paskambino varpeliu. Įėjusiam patarėjui Otenhauzui paliepė išlydėti baroną ir niekur neužtrukus sugrįžti.
       Marija priimamajame liko viena. Tik dabar ją apėmė glumas dėl to, ką sužinojo. Kokia gėda! Jos pamiltasis Boguslavas nori sukliudyti jai pastatyti sarkofagą velioniui vyrui. Kodėl? Mano, kad Marija pareikš – testamentu ar kaip nors kitaip – valią palaidoti ją šalia vyro? Kad Boguslavas ir amžinajame gyvenime liks vienišas?
       Sugrįžo Otenhauzas. Ir jam, ir Marijai rytojus atrodė išpampęs nuo nežinios. Iš jos galėjo išnirti bjaurių netikėtumų. Kunigaikštienė ir patarėjas nuėjo į valgomąjį planuoti galimų savo veiksmų per rytdienos ceremoniją.

       GRĖSMĖS, IV. Kunigaikštį graužė įkyrus ir vis sunkiau pakenčiamas nerimas. Boguslavas migdydamasis skaitinėjo žurnalą, kuris citavo psichologą Thomą Winterį.
       „Vidiniai konfliktai… suardyti emociniai ryšiai… priverstinės artumo paieškos gali sustiprinti liguistą potraukį… Ši liga vis labiau riboja asmeninę laisvę… gali pasikeisti asmenybė. Žmonės, kurie kenčia nuo labai stipraus liguisto potraukio į seksą, gali nebesuvokti kasdienio gyvenimo reikalavimų… Nepaisant daugybės seksualinių santykių jie lieka izoliuoti ir vieniši.“
       Marija, maža mergaitė, rinko mėlynes. Tėvas buvo girtas. Moldavas. Daug gerdavo. Marijos pirštai ir lūpos buvo mėlynos nuo mėlynių.
       Kai mirė Marijos vyras, virtuvininkas į gedulingų pietų stalą patiekė, be kita ko, želė su mėlynėm. Uogas trynė ir Anikė. Artimieji prie stalo kalbėjo, kaip greitai trūkinėja dinastijų šaknys, y~ra giminių kelmai. Daug metų odos niežuliu sergantis velionio bičiulis pareiškė, kad kiekviena moteris gali išgelbėti į depresiją įpuolusį savo vyrą. Marija kategoriškai su tuo nesutiko. Kodėl ji taip dažnai kalba apie meilę vyrui, kurio nebėra gyvo? Lyg ji manytų, kad Boguslavas kada nors kam nors turėtų paliudyti, jog ji mylėjo savo vyrą. Ar galėtų prireikti tokio paliudijimo?
       Prigimtį išskleidžia ir išplėtoja patirtis, pripratimas, priklausomybė. Ar Marija sutrumpino Jonušo gyvenimą? Ar sugniuždė vyrą? Ar sukalė jį į žemę? Ar blaškoma priklausomybės vėtrų dabar tikrai galynėjasi su kaltės jausmu?
       Raudoni arbūzo gabalėliai gaivūs…
       Aš nesu biseksuali, sako Marija. Tačiau pripažįsta: kartą jaunystėj – beveik, ne visai.
       Ar atšalusi nuo pasiligojusio Jonušo ji nepasinėrė į moterų aplinką, jos manymu, saugesnę, paslaptingesnę, nekenkiančią reputacijai ir statusui? „Visą gyvenimą už mano nugaros buvo keli vyrai.“ Kodėl jai svarbu apie tai pasakoti Boguslavui? Ir apie ką šiais žodžiais ji iš tikrųjų pasakoja – apie „vyrus už nugaros“ ar tik apie „vyrų širmą“, paslepiančią moterų aplinką?
       Mintis, kurias mąstom, pasiliekam sau, kalbam tik mintis, priimtinas abiem. Jos jungia ir stiprina, ir atriboja nuo visko, kas meilės ryšį silpnintų. Tačiau atribotasis, slepiamasis pasaulis neišnyksta, jis realus, jis veikia ne žodžiais, o spontaniškais energijos proveržiais, pribloškiamais veiksmais ir poelgiais.
       …Į Marijos Lupu apartamentą įsiveržė didelė vyrų ir moterų kompanija. Ji buvo tokia įsilinksminusi ir triukšminga, kad atrodė – vidun įsiveržė šėliojantis čigonų taboras. Įsibrovėliai šoko, dainavo, laikė rankose butelius ir iš jų gėrė. Marija džiaugsmingai juos pasitiko, išsyk įsisuko į jų lalantį sūkurį. Boguslavas bandė suprasti, kas vyksta. Įžengė į virtuvę. Kažkoks žvitrus vyrukas mikliai ir įgudusiai pjaustė didelius raudonus pomidorus ir šaltą mėsą. Šypsodamasis žiūrėjo į Boguslavą. Nieko nesakė. Visi besilinksminantieji žvilgčiojo į Boguslavą džiaugsmu žėrinčiomis akimis ir nieko jam nesakė. Daugelis vyrų buvo juodbruvi, bent vienas iš jų – gruzinas. Miegamajame ant lovos sėdėjo moteris ištinusiu veidu, labai liūdna.
       Lina, aš – Lina, tarė Boguslavui. Išėjo mano draugė.
       Ir pradėjo lįsti prie kunigaikščio.
       Tačiau tu – ne ji, tuojau nusivylė.
       Vargais negalais Boguslavui pasisekė prasibrauti prie Marijos.
       Kas čia dedasi? – paklausė jis. Ar čia tavo namai, ar jų?
       Marija, nieko neatsakiusi, vėl dingo iš akių. Kunigaikštis priėjo prie gruzino, paprašė išgerti. Gruzinas, nesiliaudamas juoktis ir šokti, išėmė iš dėžės butelį, atkišo Boguslavui, tačiau butelis iškrito iš jo rankos. Sudužo. Gruzinas ištraukė iš dėžės antrą butelį. Ir šis sudužo.
       Puiku! – džiugia netikėtumų nuotaika užsikrėtė Boguslavas. Kas dūžta – suduš!
       Jis ėmė šokti kartu su gruzinu. Šis iš pradžių šiek tiek sutriko. Tačiau netrukus vėl šoko kaip pašėlęs.
       Boguslavas įsibrovėlių šurmuly vėl pamatė Mariją. Ji sėdėjo prie rašomojo stalo ir skubėdama kažką rašė ant nedidelių lapelių. Paskui lapelius sukišo į voką ir padavė kunigaikščiui. Jis stovėjo ir dar nežinia ko laukė, gal tikėjosi, kad Marija ką nors jam paaiškins. Nepaaiškino. Nepasakė nė žodžio. Atrodė nepatenkinta, kad jis vis dar čia.
       Boguslavas išėjo iš apartamento. Buvo sutemę, gal jau gili naktis. Jis ieškojo taksi arba troleibusų stotelės. Paklydo, atsidūrė nepažįstamoj atšlaimėj, apaugusioj beržais ir lazdynais. Tarp krūmų stovėjo pakrypęs elektros stulpas, švietė žibintas.
       Boguslavas nekantraudamas ištraukė iš Marijos voko pirmą lapelį.
       Jie – puikūs žmonės, buvo parašyta lapely. Jie – puikūs žmonės. Jie – puikūs žmonės.
       Jie prekiauja, rašė Marija antrame lapelyje. Jie jau puikiai prekiauja. Jie jau puikiai prekiauja naujoje sistemoje.
       Tai juk jie laukė, tai juk jie laukė, tai juk jie laukė, kad tu išeitum, perskaitė Boguslavas trečiame lapelyje. Tu buvai čia svetimas, tu buvai čia svetimas, ir tu turėjai išeiti…
       Boguslavas nevalingai susiprotėjo, kad jau yra atsibudęs ir sapne Marijos parašytus tekstus skaito suvokdamas, ką daro. Rankoje jis neturėjo jokio voko. Jis išnyko kartu su sapnu, kartu su dar keliais neperskaitytais lapeliais. Atsiminė, kad tie lapeliai buvo atsiskaitymo dokumentai – lyg čekiai, lyg sąskaitos-faktūros.

       MANSARDA, III. Kunigaikštis atsikėlė ir nuėjo į mansardą parūkyti. Buvo dvidešimt trečia valanda trisdešimt minučių. Boguslavas pavėlavo pusantros valandos. Jei metafizinė Marija ir buvo atėjusi, jau buvo išėjusi nesulaukus jo. Veikiausiai jau miegojo. Jurbarke.
       Ar galėjo jau miegoti? Jurbarke? Šiąnakt?
       Jis stengėsi negalvoti nei apie sapną, nei apie jo prasmę, nei apie nerimą ir širdies skaudėjimą. Kunigaikštis pajuto, kad įvyks kažin kas negera, kai tik ji susiruošė važiuoti į Jurbarką.
       Pro langą tamsoje Boguslavas nieko neįžvelgė. Autostrada nevažiavo nė vienas automobilis.
       Kunigaikštis godžiai rūkė. Į galvą lindo mintys apie Mariją. Įsisiautėjusi su Boguslavu per Žolinę, ji dar negalėjo taip greitai nurimti. Patirti malonumai šaukėsi naujų malonumų.
       Paskambinau antrą kartą, pasakiau, kad myliu, prisiminė kunigaikštis. Patikėjau, kad mano meilė stabdys jos įdūkį. Griebiausi šiaudo, kad apsaugočiau ją nuo priklausomybės. Deja, gal jau nebeįveikiamos. Trijų vakarų ir naktų Jurbarke be pasimylėjimo dozės ji neištvers. Prasidės mudviejų ryšio griūtis. Dar ne šį vakarą, ne šiąnakt. Įtampa prieš sutarties pasirašymą ar nepasirašymą rytoj galėjo būti per didelė, kad Marija nesusitvardytų. Šį vakarą – laukimas, nekantravimas, kad greičiau pasibaigtų sutarties rūpesčiai; koketiški žvilgčiojimai į vyrų veidus; iškirptės nėrinių švelnus kedenimas. Panelė de Roan pešiodavo nėrinius kaip triušio vilną – lėtai ir lyg užsimiršusi, lyg jusdama triušio šilumą.
       Boguslavas sulaikė alsavimą. Atėjo Anikė. Taikiai padėjo galvą ant peties.
       Ačiū, kad apsiėmei mane globoti, sukuždėjo. Nuo mano pamotės įnorių tu negalėjai manęs apginti. Dabar ji tave valdo. Nesikrimsk, tikėkim, kad kada nors tu ją valdysi. Kai širdis pasidarys stipri kaip ranka.
       Manęs niekas nevaldo, tarė Boguslavas. Nenoriu ir aš kitų valdyti.
       Apačioje tyliai trinktelėjo durys. Veronė dar nebuvo atsigulusi. Gal aną naktį kunigaikštis ją išgąsdino? Gal moteris nuogąstavo, kad nuo šiol šeimininkui kiekvieną naktį gali vaidentis svetimi balsai?
       Netikiu tuo, ką sakai, sušnabždėjo Anikė. Aš pati savimi dažnai netikiu. Mūsų rankos gulėjo šalia, mylėjo ir neprisilietė. Tu gyvenai su manim kasdien, turėjai mane kasdien. Taip man iki šiol atrodo. Iki pat šiol. Ir pati netikiu, kad galėjo taip būt.
       Mergaitė, mergaitė, atsiduso kunigaikštis. Jau pradeda svajot apie tai, ką tapusi moterim kada nors įgyvendins. Ar pati jau supranta, kad svajoja? Ar bent nujaučia, apie ką svajoja?
       Boguslavas pasijuto pavargęs. Užgesino cigaretę.
       Kai skvarbiai žvelgi aukštyn – į begalybę, apima siaubas, mąstė žiovaudamas ir staiga įsiklausė į nakties tylą namuose taip ausylai, lyg ir jam, ir sodybai būtų iškilęs didelis pavojus. Girdėjo: Veronė tebešlepsi po virtuvę; veikiausiai laukia, kol atsiguls šeimininkas.
       Boguslavas greitai nubildėjo laiptais žemyn.
       Virtuvėj įtariai ir piktai pasižiūrėjo Veronei į akis.
       Kur Anikė? – paklausė.
       Veronė nenusuko akių į šalį, spoksojo į šeimininką stebėdamasi, kad jis nežino, kur Anikė.
       Ji išvažiavo, įtikinamai tarė Veronė. Dieną užsuko tokia ponia ir Anikė įlipo į jos automobilį.
       Išvežė ją į Liepoją, ar ne?
       Pone, aš nežinau… Ar man tai reikia žinoti?
       Boguslavas pasijuto apgautas lyg vaikas.
       Kodėl, kodėl? – apmaudžiai klausė. Kodėl nepasakei, kad mergaitę išveža?
       Aš norėjau jums pasakyt. Kaip Dievą myliu, jau ir bėgau jums pasakyt. Tačiau Anikė įkandin šūktelėjo, kad su dėde jau atsisveikino.
       Atsisveikino, nykiai šypsojosi kunigaikštis lipdamas laiptais atgal į mansardą. Ši mergaitė niekada su manimi neatsisveikins. Niekas neprivers mudviejų atsisveikinti.

       Miegamajame Boguslavas krito į patalą ir tysojo nejudėdamas.
       Kai skvarbiai žvelgi aukštyn – į begalybę, apima siaubas, vėl mąstė. Tačiau kai skvarbiai žvelgi gilyn – į save ar į kitą žmogų, – taip pat apima siaubas. Verčiau skvarbiai nežiūrėt, nežiūrėt nei aukštyn, nei gilyn…
       Vėl sapnavo. Leido naktį su Marija. Kalbėjosi. Iš taurių gurkštelėdavo po šlakelį brendžio.
       Marija kalbėjo čia suirzdama, čia šaipydamasi iš savęs, čia piktindamasi visu pasauliu. Tačiau visąlaik – tvirtu, apsisprendusio žmogaus balsu.
       Paruoštas mano šmėsčiojimo visuomenėj planas. Aukštojoj visuomenėj. Planas turi suvesti mane su vienu turtingu žmogum. Jo žmona Anzelma serga, šiemet turi mirti. Paskui jam reikės solidžios, išsilavinusios žmonos. Kunigaikštienė jam tinka. Jis siekia kunigaikštienės. Ištekėjusi už jo, tapsiu dar ir ministriene. Po metų. Kai baigsis gedulas ir įvyks rinkimai. Rinkimus laimės jo partija. Rodos, socialliberalų ar liberalcentristų. Neatsimenu. Ir tada, kai jis taps ministru, turėsiu už jo ištekėti. Kad ministrui pridurčiau kunigaikštienės statusą ir pikantišką reputaciją.
       Besikalbant ėmė aušti. Boguslavui atėjo metas duoti rytinius nurodymus Krišpinui Kiršenšteinui. Kunigaikštis išėjo pro duris lyg iš tiršto rūko į dar tirštesnį. Kai rūkas taip sutirštėjo, jog tapo nebeįžvelgiamas, Boguslavas apsigalvojo. Grįžo atgal į vidų. Pamatė, kad naktį jiedu leido bare. Marija sėdėjo prie staliuko ir nekantraudama laukė kunigaikščio. Priėjo jaunas pernakt pavargęs barmenas. Pasakė, kad brendžio taurių kelias minutes reikės palaukti.
       Ačiū, pasakė Marija. Taurės aš nebelauksiu. Turiu eiti. Pradedam vykdyti planą. Negaliu pasirodyti aukštuomenėje nesusitvarkiusi. Privalau gerai atrodyti. Negaliu sugadinti plano. Ši keista istorija gerai baigsis. Po metų būsiu Vileikienė. Jo vardas ir pavardė – Kazimieras Vileika. Dabar jis tik arklininkas. Tačiau taps ministru. Boguslavai, kai aš būsiu ministro žmona, tau bus geriau. Tau tikrai bus geriau, kai aš tapsiu ministro žmona. Turėsiu daugiau galių. Turėsiu daugiau laiko. Tau tikrai bus geriau. Mudu toli nueisim. O dabar man metas kilt. Kai atneš, išgerk ir manąją taurę. Tau palengvės.
       Boguslavas atsibudo. Buvo antra valanda dešimt minučių.
       Kunigaikštis neabejojo, kad kunigaikštienę praras. Juo labiau neabejojo, kad pradės ilgėtis Anikės, tos jaunos kaip maža avikė mergaitės. Ir viena, ir antra jį - nemiegojusį ir nuo košmariškų sapnų išsekusį – stūmė į neviltį.

       SARKOFAGAS, III. Įvažiavęs pro rūmų vartus, automobilis sustojo. Pribėgo su berniukai, aprengti raudono aksomo durtinėliais, baltomis kelnikėmis. Atidarė automobilio dureles, atkišo rankutes kunigaikštienei Marijai, ir ji išlipo. Rūmų kieme pasigirdo patrankos šūvis. Pasitinkančiųjų būryje Marija akimis susiieškojo pasiuntinį Liubeneckį. Klausiamai žvelgė į jį pro šydą.
       Liubeneckis lėtai papurtė galvą ir nudelbė akis.
       Kochanskis, Miežinskis ir Mirskis įvedė kunigaikštienę Mariją ir jos patarėją Otenhauzą į rūmus.
       Didelė menė gaudė nuo balsų. Sidabru dygsniuotas užuolaidas judino vėjelis, dvelkęs pro pravirus langus. Spindėjo, žėrėjo sietynai. Gipsiniai amūrai žaidė meilės žaidimus palubės šešėliuose.
       Sutartis dėl sarkofago velioniui etmonui Jonušui Radvilai įamžinti buvo parengta. Du jos egzemplioriai gulėjo ant didelio tamsiai rudo stalo.
       Aplink stalą stoviniavo orios ponios ir ponai. Jiems iškilo abejonių dėl sutarties pasirašymo. Karščiavosi. Ginčijosi. Pasidalijo į frakcijas. Švedų grupuočių patikėtinius užčiaupė lenkai.
       Ponas Liubomirskis neatvyko, jo čia nėra, pareiškė jie. Visi suprantate: nedalyvaujant Liubomirskiui sutartis negali būti pasirašyta.
       Marija dėbtelėjo į Kochanskį, Kėdainių seniūną. Pagal sutarties projektą sarkofagas velioniui Jonušui turėjo būti pastatytas Kėdainių bažnyčioje. Taigi - Kėdainiuose, mieste, kuriame didysis etmonas Jonušas Radvila nutraukė uniją su Lenkija ir pasirašė uniją su Švedija. Dabar sutartį su Marija pasirašyti turėjo Kochanskis. Ar jis išdrįs?
       Marija aukščiau akių kilstelėjo mantijos kraštą. Žvelgė į Kochanskį neslėpdama, kad meta jam iššūkį.
       Kėdainių seniūnas lėtais žingsniais priėjo prie kunigaikštienės.
       Kai nežinai, ką daryti, geriausia nieko nedaryti, pasakė jis.
       Aš žinau, ką daryti, atsakė Marija.
       Atidėkime sutarties pasirašymą, pasiūlė Kochanskis.
       Neturiu dingsties atidėlioti.
       Kunigaikštiene! – nusijuokė Kochanskis. Jūs – moteris. Jūs galite turėti šimtus įgeidžių! Argi sunku moteriai rasti dingsčių, kad sutarties pasirašymas būtų vis atidedamas ir atidedamas.
       Marija, įveikusi baimę, nusišypsojo.
       Aš atvažiavau pasirašyti sutarties. Arba sukiršinti visų trijų šalių grupuotes. O gal jos dar per mažai praliejo kraujo besikaudamos dėl rinkų?
       Gerai, ramiai tarė Kochanskis. Aš pasirašau sutartį. Atsakomybę už galimus kivirčus prisiimkite jūs. Rykliams skersai gerklių atsistos jūsų parašas.
       Kochanskis priėjo prie stalo ir neskubėdamas pasirašė abu sutarties egzempliorius.
       Marijos širdis ėmė džiugiai plakti. Lenkai sužiuro į kunigaikštienę. Lenkai tvardėsi. Laukė, kokį sprendimą priims išdaviko etmono našlė. Jurgis Mirskis žvalgėsi, tarytum stengtųsi atspėti, kas pirmas stversis špagos ar durklo.
       Dabar aš neišdrįstu patarti, kaip jums pasielgti, sušnabždėjo Marijos patarėjas Otenhauzas. Kokia yra jo nepasakytoji nuomonė, iš jo veido Marija nesuprato.
       Ji vis dar delsė. Tikino save, kad pasielgs teisingai. Karūnos Boguslavui ji neparveš. Užtat nepraras jo. Jam nereikės nė Anikės globoti. Jiedu galės ramiai gyventi.
       Ir tuo metu Marija pamatė prieš ją atsiklaupusį pasiuntinį Liubeneckį.
       Aš kaltas, tyliu balsu kalbėjo jis. Aš tris dienas tuščiai derėjausi su Liubomirskiu Varšuvoj. Aš nesugebėjau Liubomirskio įtikinti, kad jam derėtų atvažiuoti į Jurbarką. Aš kaltas, kad jūs dabar negalite pasirašyti sutarties.
       Gabrielius vos tvardėsi nepravirkęs. Jis nuoširdžiai gailėjosi, kad neįvykdė užduoties. Dėl to graužėsi ir kentėjo.
       Marijai pagailo geraširdžio pasiuntinio. Ji nusišypsojo švytinčia šypsena, koketiškai pritūpė ir visų ponių ir ponų akivaizdoje pabučiavo Liubeneckį į kaktą.
       Ačiū tau, tarė. Tu man padėjai.
       Kunigaikštienė atsistojo, drąsiai nužvelgė nuščiuvusių ceremonijos dalyvių veidus. Grakščiai pakreipusi galvą žengė prie stalo. Energingais rankos judesiais pasirašė abu sutarties egzempliorius.
       Menėj stojo visiška tyla.
       Ceremonmeisteris paėmė Mariją už parankės ir nuvedė į kambarį greta menės. Kambarys buvo blandžiai apšviestas, pasieniuose stovėjo staleliai, ant jų – vyno buteliai ir taurės.
       Ceremonmeisteris padavė kunigaikštienei ir Kochanskiui taures. Sutarties signatarai, žiūrėdami vienas antram į akis, gurkštelėjo iš taurių skaidriai raudono vyno.
       Prasidėjo puota.

       Boguslavas miegodamas blaškėsi. Ir vėl sapnavo. Sapne krėtė šaltis. Kunigaikštis užsitraukė ant krūtinės antklodę ir pamatė kočėlėlį, gulintį prie jo kojų.
       Boguslavas atsisėdo lovoj ir keikėsi. Nesuprato, ar keiktis pradėjo dar sapnuodamas, ar jau atsibudęs.
       Antras Marijos vakaras Jurbarke. Tai, kas turėjo įvykti, jau įvyko (sutartį arba pasirašė, arba nepasirašė). Atsipalaidavimas. Vynas. Širdyje ir mintyse krusteli sekso dozės poreikis. Kunigaikštienės statusas poreikį tramdo. Geros reputacijos reikės dar ir rytoj, dalykinių sandorių ir iškylos dieną. Puotoje ją supa vyrai, su kuriais kadaise mylėjosi (su kai kuriais – ir nelabai seniai). Neverta rizikuot. Tačiau aistrą kursto prisiminimai, erotiniai vaizdiniai. Šišas pasimylėti stiprėja. Traukia į gamtą, į tamsą. Iš pradžių – švelnus kūnų susiglaudimas. Toks kaip Marijos ir Boguslavo susiglaudimas kapinėse laidojant Mejerį. Bus buvę. Niekas nebus matęs.