tekstai.lt

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai. Vertė Zita Mažeikaitė

Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės.“

T. Tranströmeris išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų.

1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Jis parengė ir išleido dar du poezijos rinkinius, „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“. 2011 m. poeto aštuoniasdešimtmečiui išleista jo kūrybos rinktinė „Eilėraščiai ir proza, 1954–2004“.

Poetas viešėjo Lietuvoje 1997 m. kaip „Poezijos pavasario“ svečias, tuo metu pasirodė ir jo eilėraščių knyga „Prisiminimai regi mane“, kurią išvertėme sykiu su Marcelijumi Martinaičiu.

Šiais metais Rašytojų sąjungos leidykla išleido antrąją T. Tranströmerio poezijos knygą „Per svyruojantį pasaulį“, kurioje spausdinami ir dėl ligos nebaigti poeto prisiminimai.

 Vertėja

lt.wikipedia.org/wiki/Tomas_Tranströmer
lt.wikipedia.org/wiki/Tomas_Tranströmer

 

Nilo deltoj

 

Viešbuty jauna moteris valgė ir verkė

virš savo lėkštės, ji visą dieną išbuvo mieste,

matė ligonius gulinčius, šliaužiančius,

matė vaikus, merdinčius iš bado.

 

Ji ir jos vyras grįžo į savo kambarį,

apsišlakstė vandeniu, kad nuplautų visą tą purvą.

Paskui nekalbėdami atsigulė kiekvienas į savo lovą.

Ji iš karto nugrimzdo į miegą. O jis negalėjo užmigti.

 

Tamsoj vis netilo, nesiliovė triukšmas.

Mašinos, žingsniai, šūksniai, vežimai, dainos.

Vargų sklidinas triukšmas. Niekada nesibaigiantis.

Ir jis užmigo susirietęs į savąjį ne.

Sapnavo. Jis plaukia laivu.

Ūmai pilkas vanduo ima judėti,

kažkoks balsas jam sako: „Tik jis yra geras.

Tik jis gali žvelgti į tai be jokios neapykantos.“

 

 

 

Nocturne

 

Naktį važiuoju per kaimą, žibintų šviesoj

priartėja namai – jie nemiega, jie ištroškę.

Namai, daržinės, iškabos, tušti vežimai – dabar

jie visi apsivilkę Gyvenimu. O žmonės miega:

 

vieni ramiai, kitų veidai įtempti,

tarsi treniruotųsi sunkiai amžinybei.

Jie nesiryžta ko nors atsisakyti, nors jų miegas slogus.

Guli išsitiesę lyg buomai, o misterija eina pro šalį.

 

Už kaimo – ilgas kelias per mišką.

Medžiai, vien medžiai – tyli tarytum susitarę.

Neįprasta jų ugninė spalva.

Kokie apsunkę jų lapai! Lydintys mane iki namų.

 

Guliu, migdausi, užmerkiu akis –

neregėti vaizdai, kažkokių ženklų maišalynė

tamsioje sienoj. Pro atsiradusį plyšį tarp tikrovės ir sapno

veltui mėgina brautis kažkoks didelis laiškas.

 

 

 

Viršūnės

 

Liftai atsidūsta ir kyla aukštyn

į dangoraižį trapų it koks porcelianas.

Diena bus karšta, asfaltas.

Net kelio ženklai prisimerkę.

 

Šalis, kuri kyla į dangų.

Čia tik viršūnės, be tikro šešėlio.

Mes skrendam ir ieškom Tavęs

šios vasaros sinemaskope.

 

Vakare jaučiuos, lyg būčiau laivas,

užgesinęs savo žibintus, saugiai nutolęs

nuo tikrovės, o visa įgula

jau krante pasklidusi parkuose.

 

 

Vieniši švedų vienkiemiai

 

Juodų šakų raizgalynė

ir šmėžuojantys mėnesienos pluoštai.

Torpario trobelė čia tarsi nuskendus,

atrodo be jokios gyvybės.

 

Bet sušnara ryto rasa,

senis praveria langą –

virpančiais pirštais –

ir išleidžia pelėdą.

 

Kiek toliau kitoj pusėj

naujas namas garuoja,

skalbiniai kaip drugiai

plevena už kampo,

 

mirštančio miško vidurys,

pro syvų akinius

puvėsiai ten skaito

kinivarpų protokolą.

 

Vasaros linaplaukis lietus,

vienišas audros debesis

virš lojančio šuns.

Į žemę spragsi grūdai.

Sujaudinti veidai ir balsai

sklinda telefono laidais,

skrieja nykštukiniais sparnais

daugybę mylių virš pelkynų.

 

Pirkia upės saloj

peri pamatų akmenis.

Rangosi dūmai – čia dega

slapti miško popieriai.

 

Padangėj klajoja lietus.

Kartu su upe vingiuoja šviesa.

Namas ant skardžio sergsti

baltus krioklio jaučius.

 

Ruduo su varnėnų lyga

nebenori išleisti aušros.

Žmonės nerangiai vaikšto

lempų apšviestam teatre.

Tegul jie nebijo pajusti

slepiamus sparnus

ir tamsoj susirangiusią

Dievo energiją.

 

 

 

Sninga

 

Vis daugiau ir daugiau
laidotuvių
kaip kelio ženklų
artėjant prie miesto.

 

Tūkstančiai žvilgsnių
ilgųjų šešėlių šaly.

 

Tiltas kyla
iš lėto
į erdvę.

 

 

 

Parašai

 

Man būtina peržengti
slenkstį tamsoj.

Salė.

Švyti baltas dokumentas.

Daug judančių šešėlių.

Visi nori pasirašyti.

 

Skubu kol šviesa manęs nepavijo
ir nesuvyniojo mano laiko.

 

 Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Versta iš:

Tomas Tranströmer. Dikter och prosa 1954–2004.

Stockholm: Albert Bonniers Förlag, 2011