tekstai.lt

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

 

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

Rankovė

 

Parinkęs

eilėraščiui antraštę,

drapana pridengi

kyšantį kriauklą,

apjuosi jį

vienuoliška virve.

Rankovė

arčiausiai mosto.

 

Akimirkos

skuba į šaltą orą.

Kur bežengtum, –

padėk vakaro maldai.

Vis viena prieisi

artėjančią praeitį,

kupiną giesmę.

 

Baisybę laiko

praleidai prie upės,

paniręs

į veidrodžio vidų.

 

 

Pobūvis

 

Dievas davė akis,

sako ir nepasako,

kas ten, akių dugne.

Stebiu, kaip mainos spalvos,

kad neužgaučiau akmens.

Dievas davė ilgas kojas,

bet gali jas ir atimti.

Išsidrošiu sau lazdą,

ne bet kokią –

iš vyšnios medžio.

Kad būtų tvirta lyg kaulinė,

kad drūtai

kaip pašėlus kvepėtų.

 

Aukštumą

supa vėjų pagairė,

užkopęs ant skardžio matau

kitas kyšančias kalvas.

 

Kiek bevardžių kalnų

Žemaičiuos.

 

 

 Rugpjūčio pirmoji

 

Baugiai raudono saulėtekio rytą

saulė išnyra iš vandens

ir, tarsi pranešusi apie krivūlę,

staiga vėl nugrimzta.

Rugpjūčio pirmoji prasideda

krapnojimu, jis pamažu

išvirsta į vešlią liūtį.

Lietaus galimybė lyg lazda

iš keistai susisukusios

medžio šaknies.

Iš didžio kreivumo daug kas,

kartais atrodo, kad visa:

laikas, toluma, begalybė,

žmogaus slėpinys.

 

 

 Aikštė

 

Ją regėjai

turbūt dar negimęs,

bažnytkaimio aikštę abipus kelio.

Iš šiaurės – lyg indą

trapia sienele.

Chroniško aukščio pastatai –

melsvai papilkėję.

Saulė nubėga tamsiais pakiemiais,

kas priguli jai, pribuvėjai.

Perbėga ir

signataro kapą,

bet negreit, nes kapines gožia

medingi lapuočiai.

Kapai juk nežino,

tik žmonės, –

kas ištiko tą dvarponį

ir signatarą.

 

Kitados

rašydavai laiškus už upės.

Į didelį dvarą

jaunutei Vienatvei.

Perrašyk juos švariai

iš naujo,

priglobtas ežero ir salos.

Tik palik bažnytkaimio aikštei

bemiegę naktį,

kai vidurnaktis

kyla iš nieko.

 

Glostai,

glaudi penklinės linijas.

Pamažu įsivyrauja garsai,

supuola į viena.

Sakytum,

praveria sieniaus duris,

lysves ežiuolių.

Liepų terasos kūniškai

putnios –

priesmėlis tik išpurentas.

Prie upokšnio

sandalai prisirenka smėlio.

Boluoja lyg blauzdos

eglinės kolonos –

medyne be galo erdvu.

Ant stalo grafinas

maralo šaknų,

stiklai tam gaise

suartina metų

metus.

 

Aikštingos

ir nesuvokiamos moterys;

viena lyg atsilieka, kita

kuri šokteli priekin, pasisuka

ratu ir brėžia smėly

punktyrą.

 

 

Juodraštis mėlynu aplanku

 

Grandinė

vientiso medžio.

Kalnas prie upės – gilus.

Atsiklaupk

prieš užmerktas akis,

jos bunda paupio rytą,

nežino kitos dienos.

Atsiklaupk prieš užmerktas akis.

 

Brautis pro uždarą langą

ir dar prieš stiklus,

prieš nukrintant laikytis ore,

išskėtus rankas,

atmetus atgal kojas,

kaip laivo pirmgalio figūros

senais laikais,

įmanus tik daktaras Francas.

 

Ką tik aplenkei

juodraštį mėlynu aplanku.

Gatvė iškart ramesnė –

nors aklina.

Tykiai prisnigo medžius,

gęsta žiburiai,

užsibuvę per naktį.

Pritardamos tam gesimui,

sukruta lūpos.

 

Girdomis nuleistais žodžiais.

 

 

Trumpa istorija

 

Pamažu,

tylomis, iš lėto

ima tamsuoti miško mėlynės

ir pradingsta nuo lauko

lygiai metams.

Ir vakaras štai, vis kitas.

Ir klajojantys amžiais miškai.

Čia, šioje lankoje,

po tamsėjančiais įlankos medžiais

gali nutikti bet kas.

Ir nutinka, – vienu metu

vyksta begalė dalykų.

 

Vaikštinėji po namus,

jų seniausiai nė šapo,

nė pjuvenos,

o svetainės langai

kupini saulės, lietaus,

vėjo ir šešėlių.

Neregėtai

klajoja laiptai:

daugel pakopų

upės vienatvėj.

Iš virtuvės sklinda

skrudintos duonos kvapas,

jis vedas tave į sodą

prie plačių sūpuoklių.

Girgždini

pašokusias grindų lentas,

atsisėdi ant uslano.

Duris į galinį kambarį,

patį tamsiausią namuos,

veri atsargiai, su baime –

alkovos vėsios,

slaptingai tuščios.

Žiūrėk, ko neatmeni

iš rakandų, mažmožių,

iš patinos ant popierių,

ant sienų.

 

Vienu metu

aibė skersvėjų,

aibė raupsuotų nuopuolių.

Kolona laukų tamsoje

tebuvo tik akmenys.

 

 

 

Prastai surištas mazgas

 

Nesumoji,

kuriam galui

pavadinimas gręžias priešais.

Greitai skaitytojo čia nebebus.

 

Kai jachta Tegu

netenka didžiojo stiebo,

o vairą sulaužiusi jūra

teškia ant denio

baltą vandens gūsį,

nepalik surišto mazgo.

 

Per audrą ir krušą,

per sniego griūtį

vakarojai išplauks ant visados.

Brolį, sūnų ir tėvą

gena rūstybė

iš už horizonto.

Tiltas sudunda griaustiniu,

nuaidi pakrančių sienojais.

 

Pabūk dar,

gyvybe, pabūk.

Tėviškėja paniuręs peizažas, –

kaip išgyventum be jo.

Tasai nuošalumas

ir pojūtis –

kvapui atgaut.

 

 

 

Nuo Parnidžio kopos

 

Be laiko

nebūtų erdvės, –

kur štapelis, ten

ir kartūnas.

 

Sėdžiu

kupra į marias

ir žvelgiu tiesiai į jūrą.

 

 

Prie išvažinėto kelio

 

Dieve,

tolybėms nėra lygių.

Šaltai debesuojas ir pūgavoja.

Toks plėšikiškas

krentančiam lapui ruduo.

Tai, ką regi dabar,

turėjo regėtis ir anksčiau.

Nors parėmei smakrą,

lygu vasnoji į visišką tylą,

kone Šiaurės ašigalį.

 

Paritink

ramybę per šaltį.

Tik neklausk,

kodėl tokia lemtis

skirta būtent tau –

niekas negali to atsakyt.

 

                Saulė leidžias pati per save.