tekstai.lt

Marius Burokas. Nivalijos

 Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus, rengi juos, dejuojančius, kažką kalbi, kažką valgai, kažką geri – vėl susivoki tik troleibuse, pabudęs iš snaudulio, ties „Petro ir Povilo“ stotele. Jau, čia reikia lipti. Čia šviečia langai, čia daug vaikų, jie plūsta iš visų pusių, nešini keisčiausiais dėklais – jau beveik išmokai atskirti, kokiame koks instrumentas. Mokyklos viduje triukšmas kitoks nei paprastose mokyklose, kitoks, nei buvai įpratęs, – labiau struktūruotas, melodingesnis, pro duris veržiasi muzikos nuotrupos – čia fortepijonas, čia fleita, ten saksofonas, vieni dainuoja, kiti po nosimi bubena natas, bet tave supa tvarka, kūrimo tvarka, kartojimo ir mokymosi to, kas sukurta, tvarka. Palieki tai tvarkai vaiką (dėl mokyklos poveikio asmenybei čia nesiginčysime – ne tas tekstas, tegul dygsta galvoje tie skaičiai, raidės, natos, garsai ir piešiniai). Išeini, jau prašvitę. Vis dar nesninga.

Marius Burokas. manipuliacija.lt nuotrauka
Marius Burokas. manipuliacija.lt nuotrauka

Ir išėjęs iš mokyklos, laukdamas troleibuso, rūkydamas pirmąją cigaretę, suvoki, kad vis dėlto lauki to sniego, na, nors trumpam – minkšto, lengvo, galvoji apie guobą už savo vonios lango, galvoji, ar atskris ir nusileis šiemet į ją sniegenos, o gal net vienas kitas svirbelis? Galvoji, kad vis dėlto vėl tuoj Kalėdos, ypatinga tyla kaime, naktį, balta staltiesė, ištrauktas iš po jos kreivas gumbuotas šiaudgalis (vis papuola tokie), gyva ugnis, miškas, obuoliai ant aukšto – ta visuma, įsikirtusi į sąmonę, į tave, ta, kuri palaiko tvarką, kuri padeda teisingai sukti ratą, ne per greit, ne per lėtai, taip, kaip reikia. Galvoji apie visa tai ir turbūt pirmąkart neramiai klausi savęs – ar mums bus šviesu?

Pirmąkart to klausi beveik garsiai, regis, tuoj imsi kibti prie tokių pat sutrikusių ryto praeivių, tampysi juos už paltų sagų ir klausinėsi – ar mums bus šviesu? Nes neviltis ir nerimas sėda radioaktyviomis dulkėmis į sąmonę, smelkiasi į kaulus, gula ant liežuvio... Nes tu, kaip ir kiti, stebi, kas dedasi pasaulyje, sėdi palinkęs prie kompiuterio ekrano, kapanojiesi nuomonių, ekspertų, prognozių, interviu, straipsnių lavinoje. Visi jie viską žino, visi tokie užtikrinti, visiems jiems beveik aišku, kaip dabar bus. Nori, kad ir tau būtų aišku, bet nėra. Tu negali tikėti besąlygiškai, negali lengvai imti ir stoti į kurią nors pusę, taip paprastai, kad viskas susidėliotų į vietas, kad jau nereikėtų ir galvoti, kad tas nerimas būtų kryptingas ir virstų teisuolišku pykčiu ar ne mažiau teisuolišku pasitenkinimu (piktdžiugišku – nes, regis, dabar visos mūsų emocijos, visos mintys turi kažkokio nesveiko, liguisto, termometro luobą pramušančio teisuoliško įkarščio).

Tu laikai save protingu, protingesniu už daugelį (mes visi laikome save protingesniais už daugelį – taip mums, egoistams, lengviau išgyventi). Bet tu (pasikartok dar sykį) esi sutrikęs, apimtas nerimo. Staiga pagalvoji nei iš šio, nei iš to – tai kur dabar, jei kas, reikės emigruoti? Nors neketinai niekados, tu gi rašytojas ir dar baisus tinginys, ir dar intravertas – pagalvojus, kad teks prisitaikyti prie visiškai naujų gyvenimo sąlygų, kalbos ir taisyklių, tau ima šiauštis plaukai (nors prisitaikytum, jei reiktų, lengvai prisitaikai).

Tik kur čia lėksi, išsirovęs šaknis, vaikus apsikabinęs? Visur, kolegos, dabar tas pats – daugiau ar mažiau. Panašu, kad mes galutinai pavargom galvoti, mums nusibodo būti racionaliems, nusibodo vėtyti javus, kad atskirtume grūdus nuo pelų (o ir tų informacinių grūdų gauni tiek, tarsi stovėtum po kombaino gerkle). Mes net gerai gyventi pavargom. Geras gyvenimas, jis vargina. Nuobodus jis. Kaip gyventi be priešo, be baubo, be uberfikcijos? Galvoti sunku, negalvoti – lengva. Lengva aprėkti ką nors, paieškoti kaltų. Dabar viskas lengva ir galima. Net nepastebėjom, kaip tai nutiko. Kaip visa, kas buvo apčiuopiama, nepajudinama, tikra, išsisklaidė it dulkės. Mes vėl nebeieškom kompromisų, nebereikia derybų ar įsiklausymo, reikia paprastų sprendimų: kam mokyti ir šviesti, jei galima uždrausti. Kam integruoti, jei galima išvyti. Kam priimti, jei galima neleisti. Pastatyti sieną.

Simptomiškai atrodo jau mūsų dabartinės atminties formos – kam prisiminti, jei galima pastatyti keverzišką, monumentalų paminklą ir tučtuojau užmiršti? Arba nugriauti kitą, seną, ne mažiau keverzišką, kad neprimintų. Ir taip pat palaimingai už(si)miršti? Mes jau kadai sostinėje pasistatėme mūrinę sieną laisvei. Ir kaip tikri vergai turime po vardinę plytą joje. Atėjus neramumams (o jie ateis), galėsime išsilupti ir duoti Kitam į dantis. O tada eisime statyti kartuvių, ešafoto ir galąsti giljotinos.

Gal tas tavo nerimas tai nerimas dėl ateities? „Nuo pat žemdirbystės laikų žmogaus proto teatre svarbiausiais personažais tapo nerimas ir rūpestis dėl ateities“, – savo puikioje knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ rašo Izraelio profesorius Yuvalas Noah Harraris. Tik kodėl, apsidairęs aplinkui ir panaršęs po žinias, tuo netiki? Netiki ir tučtuojau randi kitą citatą, paaiškinančią tavo skepticizmą (o, mūsų laikai – citatų laikai, kiekvienam šūdniekiui turim po protingą citatą): „Dvidešimt pirmąjį amžių apibūdina ne naujo ar naujumo paieškos, o įvairių nostalgijų suklestėjimas <...> nostalgiški nacionalistai ir nostalgiški kosmopolitai, nostalgiški gamtos mylėtojai ir nostalgijos apimti metroseksualai šaudo vienas į kitą pikseliais blogosferoje“, – rašo rusų kilmės amerikiečių filologė Svetlana Boym. Ji sako, kad gyvename „atkuriamosios nostalgijos“ laikais. Mes nebežvelgiame į ateitį, mes restauruojame praeitį ir istoriją. Net ir žinodami, kad antrąkart ji pasikartos kaip farsas. O ką, farsas negali būti kruvinas? Dar ir kaip gali. Holivudas parodė.

Mus supa nostalgijos fantomai ir fantominė nostalgija. Žmonijai skauda nesamą koją (kadaise ją turėjo, bet nusipjovė pati, bėgdama nuo įvairių siaubų).

Mus supa praeities perdirbimo fabrikas – tiek kultūroje, tiek socialinėje plotmėje – nes ateitimi netikime ir jos bijome, ateitis mums – tai antiutopija. Ateityje būtinai bus dvidešimt trampų ir putinų, o jei ne – tai zombiai, vampyrai ir vilkolakiai siurbs mūsų kraują ir ės smegenis. Juokinga, nes smegenų ėdimas – tik dabartinio smegenų pudrinimo metafora.

Ateitis mums ne utopija, utopija mums – praeitis, saugus užutėkis, savotiškas lakuotų ir ryškiai dažytų sąvokų Disneilendas, suvenyrų krautuvėlė su matrioškom, įvairių karų uniformomis, plastikiniais šautuvėliais ir šokoladiniais medaliais. Stereotipai ir kičas, o ne istorija. Tik va, krautuvėlės savininkas ginkluotas ir iš po prekystalio prekiauja granatomis. O jei nieko iš jo nepirksi, savininko pasamdyti ambalai tave sudubasins.

Tu dar pasiklausysi tų niūrių kultūrologų ir sociologų giesmių, dar paantrinsi Peteriui Pomerantsevui ir Svetlanai Boym (jų tekstą, iš kurio šį tą skolinausi, galite rasti štai čia: https://granta.com/why-were-post-fact/): pasak jų, „Kitas vėl tampa mums Svetimas“, pasaulis siaurėja, traukiasi, stato sienas, kasa griovius, prileidžia juos žiniasklaidos krokodilų – užsidarome. Už miško vėl, kaip vaikystėje, gyvena Baubas ir jo pavardė bei pareigos nelabai ir svarbios.

Gali pridurti tai, ką mes visi ir taip žinome, – politikai ir žiniasklaida meluoja, jie visada melavo, bet ne iki galo suvokiame kita – dabar jiems net nerūpi dangstyti melo. Niekam nebesvarbu, ar melas bus pripažintas melu, – nusispjauti jiems, nusispjauti ir mums. Dabar jau galima būti nenuosekliems, galima ryte sakyti viena, o vakare – kita, galima meluoti atvirai ir žinoti, kad jie žino, netgi žinoti, kad jie žino, jog tu žinai, netgi žinoti, kad jie žino, jog tu žinai, kad jie žino... Teisybė yra, kalbant kompiuteriniu žargonu, „užflūdinta“, paskandinta, atskiesta it homeopatinis tirpalas, gydantis nuo... nuo nieko negydantis.

Tu dar gali tęsti, bet nebesinori skiesti tirpalo, norisi sniego, kad viską užklotų, norisi, kad baigtųsi metai, norisi, kad liautųsi mirę tie, kurių klauseisi, ir tie, kuriuos skaitei, norisi, kad užsičiauptų ir nors minutę pagalvotų rėksniai ir demagogai, norisi, kad vaikai užaugtų paprastoje, normalioje šalyje, o ne bananų respublikoje ar naujos imperijos naujame pakrašty, norisi geros žinios. Norisi, ne, ne stebuklo, o gėrio tęstinumo.

 

P. S. Tu esi rankiotojas, sistemintojas, kompiliatorius, nuotaikų ir nuomonių kaupėjas. Ir tai, kas beveik rišliai sugulė į šį tekstą, tai, manau, sklando ore, sukasi galvose, nutupia puslapiuose ir ekranuose. Ar tai mūsų tikrovė? Ar tokia ji? Ką daryti? Gręžiotis per petį, žiūrėti į priekį?

Tu esi žmogus, iracionalus kultūrinis ir biologinis konstruktas, tu vis tiek tiki ir viliesi. Toks tavo vėl iš naujo išrastas dviratis. Necituosi čia Šventojo Rašto, kad ir kaip pritiktų, necituosi ir kitų šventų raštų, verčiau pasisveikinsi praeidamas pro Aušros vartus su švytinčiu Dievo Motinos paveikslu, verčiau eisi skaityti Hašeko ar Rablė. Nes dviračiui reikalingas vairas, nes turėti viltį – skauda. Tada esi gyvas ir nesumeluotas. Tada esi kvailys, silpnaprotis simuliantas, tada tau kyla klausimų, tada norisi šviesos, prasmės ir teisybės. O sniegas (ir net sniegenos) bus nepriklausomai nuo tavęs.

 

Vilnius, 2016 m. lapkričio 14 d.

 

Šią dieną prieš 165 metus JAV buvo išleistas Hermano Melvillio „Mobis Dikas“, prieš 176 metus gimė Claude’as Monet, o prieš 109 metus – Astrida Lindgren. Prieš 55 metus gimė Jurga Ivanauskaitė.

--

Nivalijos – pirmo sniego šventė.

Burokas_Marius.png