tekstai.lt

Bogusław Wróblewski. Įsiklausyti į pasaulio ritmą. Apie Hannos Krall kūrybą. Vertė Birutė Jonuškaitė

Iš arčiau

 

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

 

en.wikipedia.org/wiki/Hanna_Krall
en.wikipedia.org/wiki/Hanna_Krall

Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas, pro kurį prasišviečia objektyviai egzistuojančio pasaulio struktūra, o rašytojo-kūrėjo pasaulis atrodo subjektyvus iki kraštutinumo. Tačiau jeigu pažvelgsime įdėmiau, tai pasirodys, kad viskas nėra jau taip akivaizdu.

Prieš keletą metų konferencijoje Drohobyče, kalbėdamas apie Bruno Schulzo – žydų kilmės lenkų rašytojo, vieno iš sapniškiausių ir labiausiai „fantazuojančių“ XX amžiaus kūrėjų – veikalus, minėjau ir Hannos Krall kūrybą. Vis dėlto konferencijos dalyviai turėjo pripažinti, kad B. Schulzo ir H. Krall darbai puikiai vieni kitus papildo: B. Schulzo pasauliui, Michało Paweło Markowskio žodžiais tariant, „nuolatos gresia katastrofa, griūtis, regresas“1, o H. Krall vaizduoja pasaulį po katastrofos, jau sugriuvusį, regreso būsenos (kaip įsitikinsime – taip pat ir epistomologine prasme).

Svarbu, kad abu juos ištinka – lieku prie M. P. Markowskio formuluočių – „hermeneutinis pralaimėjimas“: „Pasaulio ir asmeninės psichikos skaitymas yra pagrindinė egzistencinė Schulzo subjekto (veikėjo) situacija, subjekto besistengiančio – anot paties Schulzo – išskaityti kokią nors prasmę iš prieš jo akis (tikrovė) ir jame pačiame (nesąmoningumas) atsiveriančio teksto. Dažniausiai – veltui“2.

Panašiai ir su H. Krall kūryba. Štai pavyzdys iš 2011 metais pasirodžiusios „Baltosios Marijos“. Viena iš pagrindinių šios knygos sąvokų yra „nepateikto kaltinimo“ sąvoka, Krzysztofo Piesiewicziaus ištarta aptarinėjant filmo „Dekalogas VIII“ scenarijų. „Nepateiktas kaltinimas“ – tai savotiška vidinė stigma, nešiojama žmogaus, kuris tam tikru laiku neatlaikė etinio likimo iššūkio (nesutiko „melagingai paliudyti“, kad maža žydų mergytė gautų katalikų krikšto metriką). Tačiau H. Krall mėgina mums pasakyti, kad „nepateiktas kaltinimas“ nuginkluoja ne tiek potencialius kaltuosius, kiek kaltintojus. Juk čia kalbama ne apie tai, kad negalima nubausti žmogaus, neturint pakankamų jo kaltės įrodymų. Čia esmė tai, kad apskritai negalima jo vienareikšmiškai, konkrečiai apkaltinti. Tarsi truktų užtektinai aštrių aksiologinių priemonių, tarsi mūsų vertinimo sistema būtų nepakankamai talpi ar per mažai iškelta jos vertė. O jeigu ko nors negalima apkaltinti, tai negalima jo ir ginti. Ir tada pasirodo, kad ir etikos sferoje yra neįmanomas „prasmės skaitymas“. <...>

Trumpai galima reziumuoti, kad tokių rašytojų kaip B. Schulco, Stanisùawo Witkacy’io ar netgi Witoldo Gombrowicziaus kūryboje prasmės atrofiją aptinkame dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o H. Krall kūryboje – ji yra karo rezultatas. Niekada nepatenkintą poreikį apžvelgti savo gyvenimą kaip vieną nedalomą visumą, suteikti tai visumai prasmę, jaučia, tarkim, knygos apie ištrūkimą iš mirties nagų „Širdžių karalius vėl suka arklius“3 pagrindinė veikėja.

Toliau nagrinėdami H. Krall kūrybą, galime pastebėti, kad kai kurie jos mėginimai rekonstruoti pasaulį pasitelkus reportažą yra panašūs į grožinės literatūros autorių naudotus metodus, net ir tada, kai ji pateikia metafizinę pasaulio viziją. Kalbama visų pirma apie savotiškus tos prozos „labirintus“, matomus kaip tik „Baltojoje Marijoje“, kurioje pasakotoja keliauja po katastrofos išlikusių griuvėsių labirintais – per pokario Lenkijos tikrovę. Anksčiau – kaip žydų vaikas, o šiandien – kaip viena iš jos pačios pasakojimų herojų – ji keliavo per ekstremalių, mirtinų pavojų labirintą, pavojų, kurių pasisekė išvengti laimingai susiklosčius aplinkybėms ir padėjus žmonėms.

Stabtelėkime trumpam prie to labirinto, kuriuo nukeliavo „Baltosios Marijos“ herojė, nes tai autobiografiškiausia H. Krall knyga. Žinoma, joje ji labai diskretiškai kalba apie autobiografiškumą: „Tą mažylę pažinojau gana gerai“, – rašo autorė apie veikėją, kurios prototipas – ji pati4. Smalsesni skaitytojai susiras ankstesnę, prieš keturiasdešimt metų pirmuoju asmeniu parašytą H. Krall knygą apie jos kelionę per okupacijos metus „Lošimas iš mano gyvenimo“. Joje rašo: „Daug kartų bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo. Negaliu. Neprisimenu visų veidų ir pavardžių. Buvau vaikas. Tačiau atsimenu, kad kiekvienoje situacijoje, net ir tada, kai atrodė, jog nėra išeities, nėra jokio išsigelbėjimo, – visada atsirasdavo kas nors, kas paduodavo ranką. Kaip tik šitaip, pažodžiui: paduodavo ranką ir nuvesdavo į kitą, mažiau pavojingą nei kitos, vietą“5. Šio tikroviško liudijimo herojai vėliau pateko į knygos „Baltoji Marija“ puslapius. Bet ir tada pasakojimas liko trūkčiojantis, fragmentinis, kupinas abejonių ir pauzių. Nes tokia žmogaus atmintis: nevientisa, kupina tik ryškiausių vaizdų ir epizodų.

„Baltoji Marija“ – tai iš naujo papasakota mažos, per karo baisybes išlikusios mergaitės istorija, ir kartu savotiška atminties mechanizmo analizė, atskleidžianti individualios ir – galbūt – bendros atminties savybes. Kad tai pavyktų, autorė bando pažvelgti į save pačią – vaiką – ir kelia klausimus, kurie būtų nelogiški grynai autobiografiniame pasakojime.

Labai svarbu, kad H. Krall sugeba sukurti hipotetines situacijas, parodyti galimą, bet ne būtinai buvusią tikrovę, kitaip tariant – kurti alternatyvią fikciją. (Beje, nesunku ją pastebėti, nes autorė visada daugiau ar mažiau aiškiai perspėja skaitytoją <...>, pvz., tokiais žodžiais: „Taip galėjo viskas vykti. O galėjo nutikti ir visiškai kitaip“6.)

Toks meistriškas H. Krall buvusio pasaulio reiškinių charakterizavimas, regis, turėtų būti būdingas grožinei literatūrai. Tačiau „Širdžių karaliuje“ (kuris anaiptol ne fikcija paremtas) herojė po karo parengė kelis savo žydų senelių „mirties variantus“ (tiksliau: itin smalsiems parengė kelis pasakojimus, kaip mirė ar žuvo jos „lenkai“ seneliai).

Tačiau H. Krall knygų literatūrinę vertę nulemia jos rašymo meistriškumas, tekstų stilius, savotiška reportažinio pasakojimo „pakylėta vertė“, kurią suteikia, pavadinkim, „formų kūrimo aktai“7. Kalbama apie autorės polinkį tvarkyti pasaulį, pasitelkus dvilypę opoziciją, kuri, vis dėlto, privalo ne supaprastinti tą pasaulį, o parodyti jo sudėtingumą8. Taip pat apie autorės sugebėjimą panaudoti ironiją pačiu taikliausiu ir kilniausiu būdu9. Tarkim „Išskirtinai ilgos linijos“ herojės, Franciszkos Arnsztajnowos, pasaulis yra priklausomas vien nuo jos artimųjų, kurie per gana trumpą laiką išnyksta iš jos gyvenimo: miršta vyras, sūnus, ant jo kapo nusižudo būsimoji marti. Franciszką lankantis Józefas Czechowiczius „anksčiau pradėdavo pokalbį nuo mandagių klausimų – jie buvo lengvi, todėl ji atspėdavo iš lūpų judesių [Arnsztajnowa buvo kurčia – B. W.]. Kaip laikosi ponas daktaras? Klausė apie vyrą. Paskui [kai vyras mirė] – kaip laikosi jūsų kapitonas? Klausė apie sūnų. Paskui [kai sūnus mirė] – kaip laikosi marti? Klausė apie buvusią sužadėtinę. Paskui [kai sužadėtinė nusižudė] – kaip laikomės?“10 <...>

Panaši „redukcija“, tik jau kur kas platesnio pobūdžio, vyksta H. Krall aprašinėjant Liublino žydų genocidą. Vokiečių ištremti iš savo gyvenamųjų vietų jie „nešėsi: kuprines, patalynės ryšulius, šeimos nuotraukas, šabo žvakides, pašto ženklų albumus, talitus aksominiuose arba šilkiniuose maišeliuose, mylimiausius žaislus, dubenį su šen bei ten atskilusiu emaliu, skrybėlės dėžę <...>“ ir t. t., ir pan., – šis ištremtų žydų su savimi gabenamo turto sąrašas užima beveik pusę puslapio. Greitai žydai buvo suvaryti į getą – „nešėsi: kuprines, patalynės ryšulius, albumus, talitus, mezuzas...“ – šį kartą nešamų daiktų sąrašas baigiamas daugtaškiu. Paskui daugumą jų nuvedė į didžiąją sinagogą: „nešėsi: kuprines, žvakides, patalynę...“ – daugtaškis atsiranda dar anksčiau, sąrašas dar labiau sutrumpėja. Pagaliau jie buvo suvaryti prie vagonų, stovinčių šalia skerdyklos – tai bus jų paskutinė kelionė į mirties vietą. Eidami jie „nešėsi...“ Tas daugtaškis dabar vietoj visų išvardytų daiktų – autorės noras pasakyti, kad tai, ką jie dar galėjo su savimi neštis, jau neturi jokios reikšmės11.

Taigi taip atsiskleidžia dar vienas H. Krall prozos stiliaus bruožas – pasikartojimų ritmika. <...> „Baltojoje Marijoje“, pvz., žodžiu „paskui“ prasideda net septyni iš eilės einantys sakiniai – atrodytų, kad juo norima sukelti griežtos chronologinės tvarkos įspūdį, o iš tikrųjų jis sukelia vidinį chaosą ir nerimą12. Ir kaip tik to autorė siekia. <...>

Dabar laikas pakalbėti apie dažnai „postmodernistiniuose“ svarstymuose aptarinėjamą „fragmentiškumą“. Ar jis būdingas H. Krall? Knyga „Rožinės stručio plunksnos“, pasirodžiusi dar prieš „Baltąją Mariją“, yra sudaryta iš autorei skirtų pasakojimų, laiškų, daugelio žmonių pasisakymų. Jie visi kartu atsiveria prieš skaitytojo akis kaip įdomus socialinis ir mentalinis šiuolaikinio pasaulio peizažas. Šios konstrukcijos pradžia – 1960-ieji, kai gimė adresatės-klausytojos dukra, o pabaiga – ir tai svarbu – 2009-ieji, kai jos JAV gyvenantis anūkas svarsto, kokį tolesnį gyvenimo kelią pasirinkti.

Taigi kalbame apie apvalų pusšimtį, sutalpinantį pokarinio pasaulio vaizdą – visiškai pasikeitusio, Antrojo pasaulinio karo sudarkyto, nuolatos kintančio pasaulio, nors nuo karo praeina vis daugiau laiko. Šis vaizdas išnyra iš tarpusavyje nesusijusių, skirtingų pasakojimų, aprašymų, nuomonių – bet tai ne tiek „fragmentiškumas“ įprastine prasme, tarkim, taikoma romantizmui, o greičiau postmoderni „fragmento poetika“, kurią pasitelkusi H. Krall stengiasi – paradoksaliai – įveikti tą posmodernizmą vertybių srityje.

Pasaulis po masinių žudynių sunkiai pasiduoda mėginimams jį sutvarkyti (tą atspindi dauguma holokausto temą gvildenančių knygų), bet įmanoma jį dinamiškai aprašyti – tada iškyla ganėtinai įvairus ir daugiaplanis vaizdas. Ir kas jį sudaro? Kaip jį piešia H. Krall, pasitelkusi savo artimųjų, pažįstamų, pokalbio dalyvių, herojų epizodinius pasakojimus ir poelgius? Visų pirma – žydų tautos išnaikinimas, bet jis H. Krall suvokiamas ne kaip globalinio, masinio masto reiškinys, o kaip nesuskaitomų individualių tragedijų visuma. Taip pat ir lenkų dvarų sunaikinimas. Taip pat – vokiečių ištrėmimas (arba exodus) iš pokario Lenkijos šiaurės ir vakarų žemių. Ir dar – komunistinės utopijos suvedžioti protai. Šiame vaizdavime yra darbininkas ir inteligentas, partinis biurokratas ir antikomunistas. Yra kartų santykiai, senatvė ir patiklios jaunystės drąsiai laužoma išeinančiųjų nostalgija.

Vienas iš sėkmingai H. Krall skaitytojų vaizduotę veikiančių elementų, be jokios abejonės, yra jos neeilinis dėmesys žodžiui: geriems reportažo meistrams būdingas gebėjimas vartoti santraukas (iliustruojančias arba paaiškinančias įvykių mechanizmus) H. Krall kūryboje perauga į polinkį pasitelkti metaforą, tiksliau – pastebėti ir įvardyti situacijas, kurios iš esmės yra metaforinio ar netgi simbolinio pobūdžio. Žinoma, metafora yra santrauka (sąvokų „trumpas sujungimas“), bet jos daugiaprasmingumas priverčia skaitytoją ją interpretuoti.

Štai pavyzdys. Ar žmogus iš esmės yra dulkė, menkas pūkelis, nieko nereiškiantis laiko ir erdvės didybės akivaizdoje? Virš iš miesto vedamų trijų tūkstančių žydų kolonos pakilo vėjas (nors „rytą buvo ramu“): „Nešėsi patalynę. Vokiečiai ieškojo aukso ir pjaustė pagalves, patalus. Aukso nebuvo, tik plunksnos išsibarstė, vėjas jas nutvėrė. Pakilo debesis. Virš žmonių nuplaukė, paskui pasūkuriavo, kažkur išsisklaidė, turbūt po dangų“13. Negaliu atsispirti įspūdžiui, kad tai poetinės Wisùawos Szymborskos plunksnos vertas paveikslas – beje, debesų motyvas Nobelio premijos laureatei buvo ypač būdingas. <...>

Grįžkime prie straipsnio pradžioje gvildentos temos. Ar iš tikrųjų fakto ir grožinės literatūros veikalai remiasi kraštutiniu prieštaringu santykio autorius–pasaulis suvokimu? Juk jau ketvirtį amžiaus tokioms asmenybėms kaip reporteriai Ryszardas Kapuścińskis ar H. Krall rašymas tapo saviraiškos būdu lygiai taip pat, kaip ir grožinės literatūros autoriams. Menininkai, kaip žinia, save išreiškia – nors ir ne visada sėkmingai – stengdamiesi atrasti ir įvardyti pasaulį valdančias taisykles, nors jų dėmesys gali būti sukoncentruotas į priešingus šio pasaulio ašigalius. Tas autoekspresijos poreikis tampa svarbus taip pat ir reporterio veiklos motyvacijai. Šiuo požiūriu reportažas gali būti beveik toks „asmeniškas“, kaip ir „neribojamos“ vaizduotės kūrinys. Tokios asmeniškos yra naujausios H. Krall knygos. Neprarasdamos reportažo reikšmės, jos išreiškia ir pačią autorę, jos turtingą ir komplikuotą vidų.

 

1 Markowski M. P. Polska literatura nowoczesna. Leśmian, Schulz, Witkacy. – Kraków: Universitas, 2007. – P. 252.

2 Ten pat. – P. 195.

3 Krall H. Król kier znów na wylocie. – Warszawa: Świat Książki, 2006.

4 Krall H. Biała Maria. – Warszawa: Świat Książki, 2011. – P. 10.

5 Bartoszewski W., Lewinówna Z. Ten jest z ojczyzny mojej. Polacy z pomocą Żydom 1939–1945. – Warszawa: Świat Książki, 2007. – P. 297.

6 Krall H. Wyjątkowo długa linia. – Kraków, 2005. – P. 92.

7 Plg. Bauer Z. Paradoksy prawdy. Pisarskie wybory Ryszarda Kapuścińskiego // Życie jest z przenikania. Szkice o twórczości Ryszarda Kapuścińskiego. – Warszawa: PIW, 2008. – P. 34–36.

8 „Man atrodo, kad reportažinis žiūrėjimo būdas leidžia aiškiau pastebėti ne tik žmogų, bet ir Dievą. Vis dažniau galvoju, kad Jis yra geriausias skaitytojas“, – Monika C. knygoje „Różowe strusie pióra“ (Warszawa: Świat Książki, 2009. – P. 187).

9 H. Krall, panašiai kaip ir B. Schulzui, ironija privalo tarnauti kaip filosofinės distancijos išraiška, o ne kaip ciniškos pajuokos įrankis (Piotro Milatti’o formuluotė knygoje „Słownik Schulzowski“, sudarytoje W. Boleckio, J. Jarzębskio, S. Rośko; Gdańsk, 2003. – P. 157).

10 Krall H. Wyjątkowo długa linia. – P. 54.

11 Ten pat. – P. 70–75.

12 Krall H. Biała Maria. – P. 49.

13 Krall H. Wyjątkowo długa linia. – P. 81.