tekstai.lt

Recenzijos, anotacijos Jūratė Sprindytė. Šiaurietiško kodo santūrumas (R. Mataitytės „Jos vardas Magija“)

 

Recenzijos, anotacijos

b_200_297_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_spalis_jos_vardas_magija.jpg

Rūta Mataitytė. JOS VARDAS MAGIJA. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 252 p.

 

Lietuvių literatūros lauko pokyčiai jau negrįžtami. Procesas, ekonomikos terminais tariant, smarkiai diversifikavosi – atsirado labai įvairių ir kitokių knygų pasiūla, greta žinomų prozos meistrų vis daugėja naujų vardų, kurie atkreipia dėmesį neįprasta tematika, Rytų, Pietų ar Šiaurės egzotika, noriai laukiami leidyklų. Populiariosios literatūros mastas daug kam ima asocijuotis su invazinių augalų epidemija. Lubinai ir Sosnovskio barščiai siaubia vis didesnius organiškai įsišaknijusių augalų plotus taip pat ir kultūroje, kurios ekosistema irgi pažeidžiama kaip ir gamtos. Vis dėlto tikiu, kad šiandienos literatūra tebėra save reguliuojanti sistema, todėl verta pastebėti ir išskirti kiekvieną kokybišką bandymą išsiveržti iš stereotipų.

Norvegijoje nuo 1996 m. gyvenanti rašytoja Rūta Mataitytė jau išleido keturis romanus: „Svajonė apie sniegą“, „Laiškai“ (abu 2013), „Gunda“ (2015) ir šį brandžiausią, ketvirtą, persmelktą šiaurietiškos magijos. Baigusi lituanistikos ir norvegų kalbos, vėliau architektūros ir dizaino studijas, galiausiai tapo norvegų–lietuvių kalbų vertėja, dirbančia specifinėse vietose (įdarbinimo biuruose, ligoninėse, kalėjimuose, teismuose, krizių centruose) – ribinių situacijų patyrimas, įvairių dokumentų ir raštų vertimas teikia kūrybai gausybę unikalios medžiagos. Lietuvių literatūros kontekste pirmiausia turbūt regėtume R. Mataitytę kaip emigrantinę rašytoją, bet pati ji nenorėtų savęs tokia laikyti. Į emigraciją išvykusi pagal profesiją – geras norvegų kalbos įvaldymas – o ne iš materialistinių paskatų, įveikė būseną „tarp“, susikūrė naują tapatybę. Ji tiesiog rašo realistinę psichologinę prozą, kiti dalykai – šalutiniai.

I r paskutinis romanas beveik neturi emigrantinių motyvų, išskyrus tai, kad pagrindinio veikėjo žmona Lina – lietuvaitė, dailininkė, o praėjus gerokam tarpsniui nuo jos mirties vyras išdrįsta vertėjai duoti ir pats norvegiškai perskaityti jos lietuviškai rašytą trumpą dienoraštį. Jiems abiem tai antroji santuoka – ir laiminga dėl ryšio gilumo, ir tragiška dėl netekčių. Kūrinys lokalizuotas Norvegijoje: penkiasdešimt trejų gydytojas Kenis Ravnas dirba prestižinėje Oslo ligoninėje. Palaidojęs nepagydomai sergančius sūnelį ir Liną, buvusią savo pacientę (kuriai buvo ne tik kūno gydytojas), bet neatsikratęs kaltės, kad nespėjo sukurti gelbstinčių vaistų, visiškai pasiaukoja netekties traumą

išgyvenančiai penkiametei dukrai Magijai. Mums įprastas šablonas, kad literatūros kūrinio centre atsidurtų stiprus motinos–vaiko ryšys, o čia jis apverčiamas – išskirtinis dėmesys telkiamas į tėvo–vaiko santykius ir išsamiai plėtojama tėvystės tema. Magijai jau dvylika, keturiolika, septyniolika... Mergaitė iš mamos paveldėjo sunkią virškinamojo trakto ligą, kuri pasireiškia stipriais skausmais ir alergija daugeliui produktų, ji turi laikytis griežto mitybos bei gydymosi režimo, ir tėvas taip pat atsižada visko, ko negalima dukrai. Tai pasakytina ne tik apie maistą. Jo įpročiai formuojasi pagal dukros poreikius, visiškai apribojant asmeninę laisvę, prarandant dalį savarankiškumo ir gal net tapatybės. Šeimos bičiuliai neslepia ir nuostabos, ir priekaišto gaidelių: „pasiaukoji iki paskutinio trupinio“ (p. 113). Magiją reikia saugoti nuo alergenų ir negeranoriškų klasės draugų, nuo nenuovokių mokytojų, virėjų, felčerių, vėliau – jaunųjų gerbėjų, ir jos pačios sielvarto, brendimo nuosprūdžių. Tėvas besąlygiškai atsidavęs dukrai, net artimesnis jo saitas su kita moterimi beveik neįmanomas (epizodiškai bendraujama tik su Tone, kuri taip pat netekusi dukters). Toks suvaržytas būvis priverčia suvokti laikinumo akistatą, suintensyvina dabartį ir išmoko „išgyventi akimirkos gylį“ (p. 73), nekeikti likimo, visus išbandymus laikyti neišvengiamais ir užgrūdinančiais. Romano visuma remiasi nuostata, kad buvimo esencija – suvaldytoje kančioje.

Apie norvegų literatūrą teturint paviršutinišką supratimą, sunku spręsti, ar skandinaviškoji tradicija rašytojai turėjo daug įtakos. Taip, esama tikros šiaurės dvasios peizažuose ir personažų specifinio tvirtumo:

Nuolat apsitūloję kailiais arba pusės centimetro storio veltais megztiniais, viduje jie saugojo ypatingą šilumą, tiek kūno, tiek sielos, tačiau priversti juos atverti savo širdį nebuvo lengva – atrodė jie baiminasi sušalti vos apnuoginę savo esybę.

(p. 187)

Magija auga kaip laukinukė, net lyginama su ypatingomis retos rūšies meškomis.

Užtat lietuviškosios literatūrinės gijos pasakojimo audinyje akivaizdžios: biliūniškas trapumas, vaičiulaitiška pasaulio harmonijos pajauta, Lauros Sintijos Černiauskaitės santykių subtilumas, Vandos Juknaitės empatija už normos ribų esantiems – visa tai greičiausiai nesąmoningai rašytojos susikrautas kraitis (apie jos literatūrines simpatijas nieko nežinau). Įspūdingiausi romane, be abejo, yra šiaurietiško būvio vaizdai, mat, gavęs mokslinio tyrimo projekto pasiūlymą, tėvas su dukra ir keturiais lagaminais užgyventos buities iš Oslo išsikrausto į patį šiauriausią Europos tašką, Norvegijos valdą Arkties vandenyne – Svalbardą, kur pusę metų karaliauja tamsa, kelis mėnesius – baltosios naktys ir baltosios meškos (už gyvenvietės ribos visiems privalu nešiotis šautuvus). Tėvas su dukra galvoja, kad laikinai, metams kitiems, kol baigsis projektas, bet Magija taip susigyvena su šalčiu, sniegu ir atšiaurumu, kad nori tapti šunų kinkinio vadeliotoja ir likti Svalbarde, nors dėl neeilinių gabumų galėtų siekti bet kokios intelektualinės karjeros. Gydytojas Kenis už savo inovacinius medicinos tyrimus gauna Šiaurės šalių tarybos premiją, o Magija neišgyvena apdraskyta meškos ir neatlaikiusi alerginio šoko nuo nemokšos suleistų vaistų.

Romanas kompoziciškai neįmantrus, bet pasakoji mas gana darniai rieda pirmyn, atidengdamas vis naujus praeities sluoksnius, o pradžią ir pabaigą sugniauždamas žiedine kompozicija – sunkiai įsisąmoninama dukters netektis ir garbinga tarptautinė premija, kuri tik didina tuštumą, nors vainikuoja prasmingą dešimtmečių darbą. R. Mataitytė geba santūriai vaizduoti ribines būsenas: sielvartą, ligos grėsmę, įtampą, gyvybei kybant ant plauko, mirties neišvengiamybę – o čia taip lengva perspausti ir patekti į grynąjį popsą, kuriam paprastai būdinga sutirštinta nelaimių griūtis (Kenį nuolat lydi praradimai ir nepagydomos artimųjų ligos, gydytojo kasdienė akistata su pacientų mirtimi, Linos pirmosios šeimos žūtis autokatastrofoje ir t. t.). Iš perdėto katastrofizmo spąstų vaduojamasi vaizduojant ne pačias nelaimes, o jų sukeltas prieštaringas vidinės savijautos būsenas. Šiaurietiško stoicizmo persmelktoje R. Mataitytės kūryboje svarbus paprastas ž mogiškumo dėmuo, žmogaus viršenybė prieš stiklines kolbas. Lietuviškas Linos dienoraštis atskleidžia, koks konfliktiškas buvo poros bendravimas, nepaisant stiprios abipusės meilės. Tai atgaivina pasakojimą, kuris ima buksuoti apie knygos vidurį, kai Kenis su Magija parvyksta iš Svalbardo į Oslą vasaros atostogų. Šurmulingos Oslo gatvės, pasisėdėjimai bare su gitara ir kokteiliais, neįpareigojantys pokalbiai ima dvelkti ta miestiško stiliaus rutina, kurios apstu šiuolaikiniuose romanuose. Vienos silpnesnių R. Mataitytės knygos vietų yra dialogai, pernelyg nekondensuoti, žodingi romane, kur taip aukštinama tyla ir susikaupimas, įsigilinimas į save ir supratimas be žodžių (pavyzdžiui, lyg nukopijuotas iš empirinės kasdienybės ištęstas pokalbis p. 160–162, o situacijai perprasti užtektų vos kelių frazių). Kai kur romano eigą be reikalo ištęsia pernelyg nuodugnus psichologinių reakcijų detalizavimas, pojūčių atomistika. Rašytojai geriau sekasi autorinis pasakojimas, o nuo populiariosios literatūros standartų tolina lėtas veiksmas, kamerinė aplinka, ypatinga atida žmonių santykiams ir vidinėms būsenoms, psichologinis niuansuotumas, nebanalūs peizažinio fono štrichai, grakščiõs lengvumo harmonijos styguojamas sakinys, nepaisant dramatiško išgyvenimų turinio.

Skaitant romaną vis kirbėjo klausimas, kaip susiklostė toks idealaus tėvo vaizdinys. Neatmestina, kad moteris rašytoja projektuoja į vyrišką esybę savo pačios – motinos, moters – mentalitetą. Išoriškai tai beveik nepastebima, net pirmųjų dvylikametės dukters mėnesinių akivaizdoje vyro sutrikimas pavaizduotas visiškai įtikinamai. Tik giluminis pasiaukojimo lygmuo kiek stebina, nes tokio masto atsižadėjimas, globa, supratimas genetiškai nebūdingi vyrams. Bet gal tai dar vienas lietuvių vyrų elgsenos suformuotas stereotipas, kurį koreguoja norvegiškoji tikrovė? Taip pat šiokia tokia didaktika dvelkia gedėjimo puslapiai, nelyg mokantys, kaip išgyventi netektis, o paauglių vaikų tėvams ši knyga gali tapti kone edukaciniu vadovėliu. Nors visas romanas teigte teigia, kad stipri dvasia nugali materiją, vis dėlto egzistuoja vienas originalus motyvas apie tai, kaip materija gydo dvasią, – tai fiziniai išbandymai speigu, vėjais, drėgme, alkiu, deguonies stygiumi, t. y. gamtos stichijos sukelti kraštutiniai pojūčiai, kai fizinio skausmo krūvis padeda iškęsti dvasinį, jį tiesiog anuliuodami. Gydo esminis sąlytis su gamta, maudymasis fiorduose, sniego apsuptis, organiškas natūralumo jausmas – mergaitė nekenčia batų, basomis laksto net per sniegą (šis Magijos basumo ritualas, įžiebiantis fizinį skausmą, pagelbsti ir Tonei, netekusiai savo dukters).

Kamerinis psichologinis romanas ties kai kuriais puslapiais priverčia nustebti.