tekstai.lt

Reda Griškaitė. Dvaras kaip „archyvas“: bajorija ir Lietuvos istorijos tyrimai (XIX a. 4–7 d.) 133

 

Iš praeities

 

Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta, ypač pastaroji. Nes kalbėjimo apie literatūrą (ir ne tik) erdve buvo pasirinktas Šalčios ir Merkio kraštas. Žinoma, ši vieta pirmiausia įpareigotų pasakoti apie Jašiūnus, nes šis dvaras labiau negu kuris nors kitas yra „vertas“ intelektinės salos, o jo šeimininkas istorikas Mykolas Balinskis – provincijos intelektualo įvardo. XIX a. istoriografiją tiriančiam mokslininkui apie tai nekalbėti tiesiog „negalima“, tiesiog „nepadoru“. Tad Jašiūnai šiame pasakojime tikrai bus. Tačiau kadangi kiekvienas istorikas nori šiokio tokio iššūkio ir nuolat kovoja su užmarštimi – ypač, jeigu yra užmiršta nepelnytai , norėsiu priminti ne tik Jašiūnus, bet ir dar du šio regiono – šio Lietuvos intelektinio aukso trikampio – dvarus – Šiaurius ir Juršiškes, dar dvi labai svarbias XIX a. Lietuvos geografines ir biografines erdves. Manau, kad Šiaurių – istoriko, „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“)1 autoriaus, Teodoro Narbuto dvaro, kuris tik atsitiktinai atsidūrė anapus dabartinės Lietuvos ribų ir šiandien jo adresas ne Lietuvos Respublika, Vilniaus apskritis, Šalčininkų rajonas, Nočios seniūnija, o Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Varanavo rajonas, vardas daugeliui yra žinomas arba bent jau girdėtas. Priešingai nei Juršiškių – kito Lietuvos istori ko – Justino Narbuto – dvaro, taip pat dabartiniame Šalčininkų rajone, Dainavos seniūnijoje. Ir toks menkas žinojimas apie Šiaurius arba nežinojimas apie Juršiškes yra visai pateisinamas, nes šiandien tai – dvarai miražai. Priešingai nei puikius ir dar labiau nei anksčiau apčiuopiamus Jašiūnus, Šiaurių ir Juršiškių dvarų sodybas dabar mena tik vienas kitas parko ar namo pamato fragmentas. Tačiau istoriko profesija daro stebuklus. Remdamiesi archyviniais šaltiniais – kad ir mintyse – galime dar „pasivaikščioti“ po šių dvarų laukus ir sodus, užsukti į šiems dvarams priklausiusius kaimelius, pasižvalgyti ir po ūkinius pastatus, ir po gyvenamuosius namus. Galime „pasivaikščioti“ ir po ponų namo kambarius, net „pamatyti“ ten stovėjusias komodas, sofas ir vadinamąsias kontorkas – tokius specialius rašymui skirtus stalelius su daugybe stalčiukų; galime žvilgtelėti į ten kabėjusius veidrodžius, paveikslus ir laikrodžius; netgi galime „atversti“ svetainėje stovėjusio fortepijono dangtį. Maža to, galime praverti ten stovėjusių ąžuolinių ir uosinių knygų spintų – o jos šiuose dvareliuose tikrai stovėjo – duris. Tų spintų turinys – o jose būta ne tik senų knygų, bet ir senų rankraščių – mums ypač rūpi. Iš čia ir dvaro kaip archyvo metafora. Nes visuose šiuose trijuose dvaruose buvo rašoma Lietuvos istorija . Tai svarbiausias jungiamasis šių trijų dvarų – šių trijų archyvų – dėmuo.

Taigi istorijos, Lietuvos istorijos, rašymo dvare momentas labai svarbus. Gal net pats svarbiausias. Bet iš pradžių šiek tiek teorijos ir šiek tiek faktų. Kitaip tariant, kokiame kontekste galima kalbėti apie šiuos tris dvarus? Pirmiausia tai labai specifiniai dvarai, išskirtinės intelektinės salos, kuriose gyveno intelektinius pomėgius puoselėjantis „dvarininkas kūrėjas“. „Žemės turėjimo“ veiksnys čia taip pat labai svarbus. Nes bežemė, daugiausia miestuose nusėdusi bajorijos dalis, ilgainiui tapusi profesine inteligentija, – tai visai kita socialinė grupė. Dvaro, žemės ir rūpesčio toje žemėje įsigyvenusiais valstietėliais veiksnys – taip pat labai reikšmingas. Nes tai kūryba ne tik provincijoje, bet ir labai specifinėje erdvėje, kurią, sekdami gražiu grafo Eustachijaus Tiškevičiaus įvardu, galime vadinti namykščiu gyvenimu (orig.: „domowe pożycie“)2. Taigi visai kita vieta, negu ta, kur, pavyzdžiui, savo Lietuvos istoriją, o tiksliau – savo istorijas – rašė mūsų Simonas Daukantas ar dauguma vadinamųjų istorijos profesionalų, pirmiausia Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesūra. Ši rašymo – Lietuvos istorijos rašymo – dvare apčiuoptis labai svarbi. „Kūrėjas ir bajoras žemvaldys“ – dažnai tai buvo ir psichologinė dvarininko-literato problema. Nes gebančių derinti ir viena, ir kita būta ne tiek daug.

Kaip pati priėjau prie minties, kad svarbu ne tik tekstas, bet ir vieta, kurioje jis rašomas? Viskas prasidėjo nuo šios daugybę kartų prieš tai skaitytos ir vieną dieną tarsi iš naujo perskaitytos vienos T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ antrojo tomo citatos:

Pro langą mano namuko [paryškinta mano, – R. G .], kur rašau šias eilutes, kasdien žvelgiu į prie Rodūnės stūksantį pylimą, esantį tiesiai vos per mylią, sudarantį didingą tolimos tvirtovės vaizdą; įsižiūrėdamas į šį retą praeities paminklą, kasdien jaučiu savo širdyje gimstančius jausmus, skatinančius jį ištirti, ir kasdien matau neįveikiamas kliūtis šiam sumanymui įgyvendinti. Kuo labiau gilinuosi į mano gimtosios žemės senovės pažinimą, tuo labiau ji traukiasi į praėjusių amžių gelmes ir tarsi stengiasi dingti iš mano akiračio3.

Taigi vieną dieną, skaitant šias eilutes, man labai rimtai parūpo ne tiek toji amžina visų laikų istorikų psichologinė kančia, bet tas namuko langas. Ką T. Narbutas matė per tą langelį? Ar tik tą istorinį pylimą? Kas apskritai vyko anapus to langelio? Koks gyvenimas ten virė? Ir ką, per tą langelį pažvelgus iš kitos jo pusės, buvo galima pamatyti istoriko namų viduje? Staiga supratau, koks svarbus toje kūryboje, tame istorijos rašyme, buvo pačių Šiaurių, to T. Narbuto žodžiais tariant, užkampio (orig.: „mój zakątek“), to kaimelio (orig.: „moja wioseczka“; „moja własna wiosczyzna“), dėmuo. Kad ignoruodama dvaro, kuriame buvo rašomas veikalas „Dzieje narodu litewskiego“, aplinką, ignoravau ir tos istorijos rašymo kontekstą.

Nuo šios paprastos suvokties priėjau ir prie svarbesnio dalyko – kad tokių intelektinių dvarų, tokių intelektinių salų provincijoje buvo ir daugiau. Kad šių dvarų šeimininkai gyveno pagal tam tikrą modelį, kurį apibūdino kaip „gyvenimą pagal Horacijų“. Kad visur idealizavo šį Romos poetą ir į jį orientavosi – ne tik skaitė ir vertė jo darbus, bet ir „išpažino“ horacišką gyvenimo būdą. Kad, kaip ir kadaise Horacijus savo garsiojoje buveinėje prie Tiburo, mėgavosi tikra žmogiška laime paženklintu gyvenimu nuošalėje. Maža to – tame gyvenime visada labai svarbią vietą užėmė kūryba, nors greta buvo nuolatinės buities problemos. Kad kartais, kaip ir Horacijus, šių dvarų ir dvarelių gyventojai skųsdavosi vienatve, tačiau jeigu tekdavo išvykti iš namų, jų labai ilgėjosi. Nes dvaras buvo ta vieta, į kurią visada galėjo sugrįžti – nes dvaras bajorui visada buvo ir atsitraukimo galimybė. Kaip ir Horacijus iš savo dvarelio prie Tiburo, taip ir šių dvarų bei dvarelių šeimininkai nuolat sekė, kas vyksta ten, už privačios jų erdvės, blaškydamiesi tarp lojalumo valdžiai ir opozicijos. Kitaip tariant, dvaras buvo vieta, kurioje galėjo derinti realų gyvenimą ir kūrybą. Taigi horaciškas motto – „Beatus ille...“, kaip ir dar garsesnis – „Carpe diem...“, skelbiantis „nuovargį miestu“, kviečiantis nusišalinti nuo įtempto gyvenimo, nuo intrigų, raginantis susikurti dvasinės ramybės oazę toli nuo miesto šurmulio, buvo giliai įsišaknijęs ir Lietuvoje. Kad nors tokios gyvensenos apraiškų apstu ir „kaimyniniame“, XVIII a., tačiau XIX a. pirmojoje pusėje įvyksta naujas ir labai stiprus horacianos proveržis.

Žinoma, pasikeitus politiniam būviui atsiranda ir naujų akcentų – dvaras virsta ir tautos savasties buveine. Todėl labai svarbus tampa horaciškas „protingos meilės“ tėvynei mokymas. Kitaip tariant, ir naujoje situacijoje Romos poetas moko, kaip reikia gyventi. Tuo galima aiškinti ir „Horacijaus sindromą“ to meto Lietuvoje, t. y. tiesiog stulbinantį šio poeto kūrybos vertimų, taigi ir interpretacijų, skaičių4. Augo ir horaciško gyvenimo būdo sekėjų gretos. Ši tuomečio XIX a. pirmosios pusės intelektinio sluoksnio, ypač „provincijos intelektualų“, Lietuvos kilminių bajorų žemvaldžių, t. y. intelektinius pomėgius puoselėjusių „dvarininkų kūrėjų“, atida Horacijui – gebėjimas skaityti ir jo poezijos raidę, ir dvasią – daugiau nei įspūdingas. Po 1830–1831 m. sukilimo Horacijaus populia rumas – turiu galvoje ir naujus jo kūrybos vertimus – pasiekia apogėjų. Kritiniais šalies gyvenimo momentais šis Romos poetas visada tapdavo skaitomiausiu ir labiausiai interpretuojamu autoriumi. Ypač suaktualinti pilietiniai ir patriotiniai Horacijaus kūrybos akcentai5. Iš čia ir ypatinga šių dvaro literatų atida savo krašto istorijai. Ne tik istorijai apskritai, bet ir Lietuvos istorijos rašymui konkrečiai.

 

Juršiškės

 

Bet grįžkime prie minėtosios dvarų triados. Pirmasis čia – dar „neatmenamais laikais“ (orig.: „од неизвестных времен“) – kaip tik tokią formuluotę skaitome to meto šaltiniuose – įkurtas šešių šimtų dešimtinių (viena dešimtinė – 1,0925 ha) dydžio Juršiškių (lenk. „Jurszyszki“, rus. „Юршишки“) dvaras su vienu to paties pavadinimo palivarku ir vienu to paties pavadinimo kaimu; dvaras, kaip rodo 1846–1849 m. sudarytas statistinis jo aprašymas, buvo įsikūręs už šešiasdešimt trijų varstų nuo gubernijos centro Vilniaus (vienas varstas – 1066 metrai), už keturiasdešimt dviejų varstų nuo apskrities centro Lydos ir už aštuonių varstų nuo Eišiškių. Nuo Juršiškių iki Šalčios upės reikėdavo keliauti dešimt, o iki pašto kelio, vedančio iš Lydos į Vilnių, – net dvidešimt aštuonis varstus. Dvaras, kuriame 1846 m. gyveno šešiasdešimt aštuonios baudžiavinių valstiečių sielos (orig.: „68 душ тяготных“). Šie trisdešimt devyni vyrai ir dvidešimt devynios moterys lažo per savaitę eidavo po tris, o gvoltų, arba pavarymų, – po šešias dienas. Ir dar naktiniai budėjimai ir kitokie darbai – pagal poreikį, esant blogam orui ir švenčių dienomis. Žinoma, taisė kelius ir ėjo į rekrutus. Už nedidelius prasižengimus būdavo įspėjami žodžiu, o kartais baudžiami ir fizinėmis bausmėmis – „kad kitiems būtų pamoka“ (orig.: „примерным наказанием“). Dvare gyveno ir septyni dvariškiai tarnai – keturi vyrai ir trys moterys6.

Daugiau nei pusė dvaro teritorijos buvo apaugusi mišku, taigi tiesiog idealios sąlygos bene kasdienei dvarininko pramogai – medžioklei, ir, žinoma, pagrindinis dvaro pelnas – iš prekybos mediena. Ariamosios žemės plotas Juršiškėse buvo labai nedidelis – vos penktadalis visos dvaro teritorijos. Žemdirbystė – paprasta, grūdinė, sistema – trilaukė. Žemė buvo apdirbama paprastu dviejų jaučių traukiamu arklu ir vieno arklio tempiamomis akėčiomis7. Tiek dvaro, tiek valstiečių žemės driekėsi žemumoje, todėl dirva buvo tinkama sėti kviečiams, miežiams, avižoms. Augintos ir kanapės, linai, žirniai, pupos, kopūstai, svogūnai ir bulvės. Paprastos veislės raguočių ūkyje – trisdešimt, darbinių arklių – šeši, avių – dvylika. Būta ir spirito varyklos, tačiau ši naudota tik vidinėms reikmėms. Dvare užauginami produktai būdavo parduodami Vilniuje, Eišiškėse arba tiesiog vietoje. Valstiečiams taip pat buvo leidžiama realizuoti savo derlių – Eišiškėse, Valkininkuose ir net Vilniuje. Ponų namas – medinis, vienaukštis, įvertintas tūkstančiu sidabrinių rublių. Savo ruožtu ūkiniai pastatai – svirnas, tvartai, kluonas, arklidės, vištidė – devyniais šimtais trisdešimt penkiais sidabriniais rubliais8.

Taigi įprasta nedidelio to meto Lietuvos dvaro statistika. Tačiau tik ūkinė ir demografinė statistika. Už viso to dar buvo ir plika akimi nematomas intelektinis Juršiškių dvaro gyvenimas. Nes tai ir dvaras-archyvas; dvaras, kuriame buvo kaupiami ne tik grūdai bado atvejui (o jis Juršiškėse paprastai svečiuodavosi kas treji metai), bet ir daugiau nei vertingi istoriniai dokumentai; dvaras, kuriame buvo rašoma ir Lietuvos istorija. Juršiškių šeimininkas – 1773 ar 1776 m. gimęs ir 1845-aisiais su šiuo pasauliu atsisveikinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos auklėtinis, 1794 m. sukilimo dalyvis, senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenės pulkininkas – Justinas Narbutas (Justyn Narbutt, 1773/1776–1845). Juršiškių dvarininko – kaip ir jo buveinės – biografija tyrinėta dar menkai, tačiau šiandien jau galima tvirtai teigti, kad pradžią Juršiškių rinkiniams davė J. Narbuto tėvas Juozapas Mikalojus Narbutas (Józef Mikołaj Narbutt, ?–~1810). Šis Lydos stalininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų vėliavininkas, Šv. Stanislovo ordino kavalierius buvo linkęs ir į kūrybinį darbą – tai akivaizdžiausiai rodo tiek rankraščiuose palikti vertingi memuariniai kūriniai, tiek faktas, kad savo lėšomis Vilniuje išleido ir visas tris savo antrosios žmonos, literatės Onos Grozmanaitės-Narbu-tienės (Anna z Grozmanich Narbuttowa, ?–po 1797) verstas knygas; gana skandalingos reputacijos moters, apie kurią amžininkai sakė, kad vienodai aistringai mylėjo ir vyrus, ir literatūrą.

Šiaip ar taip, Juozapo Mikalojaus sūnus ir Juršiškių paveldėtojas J. Narbutas Lietuvos istoriografijoje žinomas dėl dviejų savo kūrinių, – ir abu jie rašyti Juršiškėse, – 1820 m. Gardine išleistos knygelės „Krotki rys pierwiastków narodu litewskiego“ („Trumpa lietuvių tautos pradų apžvalga“)9 ir 1842-aisiais Vilniuje, taigi jau pačiame gyvenimo saulėlydyje, išspausdintos knygos „Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego z czasów Jana Sobieskiego i Augusta II, królów panujących w Polsce“ („Lietuvių tautos vidaus istorija Lenkijos karalių Jono Sobieskio ir Augusto II valdymo laikais“)10. Pirmosios J. Narbuto publikacijos amžininkai tarytum ir nepastebėjo – miniatiūrinis, vos 56 puslapių in quarto , Gardine spausdintas, dargi tikriausiai labai menku tiražu, veikalėlis tarsi ištirpo laike, o štai antroji knyga, savo apimtimi daugiau nei dvigubai didesnė už pirmąją, sulaukė tiems laikams tikrai nepaprastai didelio atgarsio (tarp kitų – ir paties Juozapo Ignoto Kraševskio recenzijos) ir net antros laidos. Bet mums šiandien vienodai brangūs abu šie kadaise Juršiškėse rašyti kūriniai. Pirmasis – tiek dėl antraštiniame lape nurodytos mūsų istoriografijai ypač ankstyvos jo laidos datos – priminsiu, kad tai 1820-ieji, tiek dėl jos pavadinime ypač ryškių žodžių – „narodu litewskiego“ („lietuvių tautos“). Antrasis – dėl ne ką mažiau svarbių akcentų ir ištarmių. Nors šį kartą J. Narbutas rašė ne apie visos lietuvių tautos, bet tik apie vienos jos giminės, tiksliau – vieno jos atstovo – etmono Jono Kazimiero Sapiegos (Kazimierz vel Jan Kazimierz Sapieha, ~1637/~1642– 1720) potyrius, o ir pasakojimo laikas – vos devyneri metai, 1693–1702-ieji, tačiau kad ir kokia menka būtų buvusi knygos chronologinė aprėptis, epochos dvasia buvo perteikta daugiau nei gerai. Ir dar tas J. Narbuto moralas, raudona gija einantis per visą knygą – klasta ir neapykanta griauna valstybę. Kitaip tariant, istorikas kalba apie pragaištingas politinių intrigų pasekmes krašto gyvenimui. Todėl kunigaikščiai Sapiegos J. Narbuto knygoje – tarsi kokie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mohikanai, mėginantys pasipriešinti valstybę beužvaldančiam chaosui. Taigi iš politinio Lietuvos gyvenimo eliminuoti Sapiegos tarsi užbaigia dar savarankišku gyvenimu alsuojančią Lietuvos istoriją: „Šiuo laikotarpiu sustabdau savo plunksną aprašinėdamas tą Lietuvos istoriją, nes kitose epochose jau matau kaimyninių kraštų įtakas, prie kurių nedrįstu prisiliesti“11. Jau tada, 1843-iaisiais, Simonas Daukantas šią J. Narbuto knygą įvertino kaip istoriografinį iššūkį, kaip pirmą istorinį veikalą, kurio autorius išdrįso peržengti lenkų istorikų nubrėžtą Lietuvos istorijos ribą, t. y. rašyti apie Lietuvos valstybę ir po 1569-ųjų12.

Šiaip ar taip, žvelgiant į J. Narbuto kūrybą iš daugiau nei pusantro šimto metų atstumo, akivaizdu, kad ir tada, ir dabar buvo ir yra svarbu ne šių knygelių kokybė – nes šiuo požiūriu būta ten visko, bet jų mintis: pirmojoje buvo taip ryškiai nužymėta atskira lietuvių tautos istorija, maža to, tautos, turinčios savo ideologiją, t. y. mitologiją, o antroji rodė politinio Lietuvos savitumo žymes – net ir tada, kai dauguma to meto istorikų jų jau nematė. Arba tiesiog nenorėjo matyti. Tarp jų – ir Juršiškių kaimynas ir giminaitis Teodoras Narbutas. Prisiminkime chrestomatiniais tapusius jo žodžius: „Rašydamas priėjau prie epochos, kurioje Tauta neteko savarankiškumo [orig: „samoistność Narodu ustała“, – R. G.]. Todėl nuo šiol turiu ją perduoti Lenkijos istorijos rašytojams – kad rašytų jos tęsinį. Mirė Žygimantas Augustas, paskutinis suverenus Lietuvos kunigaikštis ir paskutinis Jogailaitis <...>, ir aš savo plunksną laužau ant jo kapo“13. Kitaip tariant, Juršiškių dvaro savininkas pulkininkas Narbutas surėmė kardus su Šiaurių dvaro savininku kapitonu Narbutu. Senosios Lietuvos kariuomenės karininkas – su Rusijos imperijos karininku.

Smagu stebėti tokias intelektines dvikovas. Juolab kad šios istoriografinės diskusijos užuomazgos – ne Vilniuje ar Gardine, bet iš pirmo žvilgsnio „eiliniuose“ dvareliuose. Žinoma, „eiliniuose“ tik tada, jeigu į jų istoriją žvelgsime tik per jų inventorius.

 

Šiauriai

 

Bet keliaukime į kitą dvarą – Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt vel Ostyk-Narbutt, 1784–1864) Šiaurius (lenk. „Szawry“; rus. „Шавры“). Nes ir tada judėjimas tarp Juršiškių ir Šiaurių (atstumas būtų kokie dvidešimt septyni šiandieniniai kilometrai) buvo nuolatinis – ne tik kaimyninis, juolab giminiškas  – T. Narbuto tėvas Joakimas Narbutas ir Justinas Narbutas buvo antros eilės pus broliai, bet ir kiek labiau „pakylėtas“. Nes vienkinke brikele iš Šiaurių į Juršiškes knyga po knygos atkeliavo ir visi devyni T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ tomai. O savo ruožtu iš Juršiškių į Šiaurius – ne tik J. Narbuto, bet po jo mirties – ir šio istoriko dukters bei Juršiškių paveldėtojos literatės Kamilės Narbutaitės-Jurevičienės (Kamilla z Narbuttów Jurewiczowa, ~1814/1815–1881) rašytos knygos. Ir ne tik knygos. Iš Juršiškių į Šiaurius keliaudavo ir neįkainojami šio dvaro archyvo egzemplioriai – nemaža pagalba tada Lietuvos istorijos šaltinių leidyba susirūpinusiam T. Narbutui. Visą šį sakralų judėjimą fiksuoja to meto epistolika.

Nes Šiauriai – kaip ir Jašiūnai – tada buvo ypatinga vieta intelektines aspiracijas puoselėjusiai visuomenės daliai – tiek vyrams, tiek moterims. Tada Šiaurius norėjo aplankyti visi lietuviškų senienų mėgėjai – kad savo akimis pamatytų vietą, kur buvo parašytas garsusis daugiatomis veikalas, vadintas ne tik „mokslinių diskusijų objektu“, „visų luomų piliečių pramoga“, „medžiagos istorikui lobynu“, „paminklų ir įrodymų, kurie buvo išgelbėti nuo pražūties, rinkiniu“, „įdomybe, žadinančia smalsumą“, „akstinu, kuris verčia mąstyti ir patikrinti ten aprašomus įvykius“, bet ir – o tai svarbiausia, – „mielu buvusios šlovės ir reikšmingumo priminimu“14. Šiauriuose buvo parašytos ir kitos T. Narbuto istorijos knygos, parengti istorijos šaltinių rinkiniai. Čia svarstyta ir ūkio klausimais – kad ir apie linų bei kanapių auginimą, čia verstas Horacijus, Miguelis de Cervantesas ir Jeanas Jacques’as Rousseau. Čia kurta ir originali šio dvaro savininko poezija. Iš čia plaukė ir gigantiška mokslinė korespondencija. Kitaip tariant, visa, kas buvo parašyta T. Narbuto, buvo parašyta Šiauriuose. Be abejo, svarbiausia vieta šiame dvare-archyve, jo šerdis ar net širdis buvo biblioteka ir vadinamasis muziejus – lietuviškų senienų rinkinys; biblioteka, kurioje buvo sukaupta daugiau nei aštuonių šimtų pavadinimų veikalų. O kur dar numizmatikos kolekcija ir daugybė rankraščių? Nežinau kito tokio XIX a. pirmosios pusės intelektualo, kurio knygų rinkiniai būtų tiek kartų aprašyti. Šių rinkinių turinį fiksavo tiek pats T. Narbutas (šiandien turime net kelis tokius sąrašus), tiek jo bičiuliai ir gerbėjai (pavyzdžiui, Vladislovas Sirokomlė); aprašė ir to meto imperiniai valdininkai – šie jau kaip sekvestruoto, taigi valstybės laikinai perimto, turto dalį. Beje, biblioteka, priešingai nei kitas dvaro turtas, ilgainiui buvo ne tik sekvestruota, bet ir konfiskuota. Ir tai taip pat sako apie jos svorį ir svarbą. Todėl net ir Michailo Muravjovo į Šiaurius pasiųsti valdininkai tada jau velionio T. Narbuto rinkinius surašinėjo su kažkokia sakralia pagarba. Ir todėl šių uolių vyrų dėka šiandien žinome, kad įstabioji Šiaurių kolekcija buvo saugoma gražiose uosinėse, pjaustinėtomis beveik metro aukščio karūnomis puoštose, talpiose, beveik penkių metrų aukščio ir dviejų metrų pločio knygų spintose stiklinėmis durimis15.

T. Narbutas buvo ir dvarininkas, aštuonių šimtų šešiasdešimties dešimtinių dydžio ūkio su trimis valstiečių kaimais, tai yra kiek didesnio už Juršiškes, šeimininkas. Su tomis pačiomis kaip ir Juršiškių dvaro pono problemomis. Tik jas dėl įstabaus T. Narbuto epistolinio palikimo galima pajausti dar stipriau. Maža to, ši gausi korespondencija rodo, kad intelektines aspiracijas puoselėjusiam dvarininkui – kad ir koks buvo išsilavinęs, kad ir kaip gerai išmanė gamtos dėsnius, kad ir koks smalsus buvo ūkio naujovėms, derinti kūrybą ir buitį buvo ne tik kad sunku, bet ir labai sunku. Badas, mokesčiai ir rekrutai. Artimųjų ir kaimynų mirtys, pinigų stygius, gaisrai, nuolatinės grumtynės su gamta – žemumoje, nemiškingoje teritorijoje įsikūrusį dvarą alino jeigu ne sausra, tai baisios liūtys. O tai reiškė tik viena – kad nebus duonos. „Mano vargšams valstietėliams badas garantuotas“, – 1840 m. spalio pabaigoje rašė savo bičiuliui ir gydytojui Anicetui Renjė (Anicety Renier vel Renjer vel Regnier, 1804–1877). „Taigi reikia pradėti kaupti grūdų atsargas, o parduoti nėra ką“16. 1843 m. balandį per Šv. Jurgio atlaidus pats vyko į Vilnių, į mugę, kad žydams bukinistams įsiūlytų nors kelis savo veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ egzempliorius: „<...> kad nors kiek kišenę užlopyčiau, nes kažko labai skylėta“, – prisipažino bičiuliui kitame laiške17.

Ir čia pat – rašymas, kūryba, intelektiniai žaidimai. Todėl T. Narbuto epistolikoje – didžiuliai kontrastai ir minčių raizginiai. Čia sakinys apie mirtį ir badą, o kitas – apie tai, kad reikėtų įsigyti tik ką išėjusius pirmuosius J. I. Kraševskio veikalo „Wilno od początków jego do roku 1750“ („Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“, t. 1–4, Vilnius, 1840–1842) tomus. Čia apie garsųjį Alberto Vijūko-Kojalavičiaus herbyną ir Gedimino skeptrą, o čia – apie sočiąją grafo Rumfordo sriubą, kurią virs badaujantiems Šiaurių valstiečiams. Arba štai toks nuolatinę psichologinę įtampą iliustruojantis, tiesiog fantasmagorinis laiško tam pačiam A. Renjė fragmentas: „Mažojo Turskio nebuvo kam išgydyti. Kozlovskis jį garstyčių trauklapiais ir dėlėmis pribaigė. Jeigu per poną Parčevskį pavyktų susisiekti su kunigu Bobrovskiu, reikėtų pasiteirauti, ar turi egzempliorių Mykolo Lietuvio traktato, kurį jis pats Romoje nusipirko, kai pasimirė kažkoks kardinolas. Man Onacevičius apie tai pranešė“18.

Kartais – tikra neviltis ir štai tokios ištarmės: „O Dieve! Kaip čia nyku tame kaime! Jeigu ne knygos ir senųjų amžių dieviškieji ir žmogiškieji reikalai, numirčiau iš nuobodulio šiais pasigailėjimo vertais laikais!“19 Bet ir vėl sukasi gyvenimo ratas, nuotaikos keičiasi – sulig gamta. Kai labiau šviečia saulė, kai valstietėlių nekamuoja badas, kai gali versti pamėgtąjį Horacijų, kaimas ir vėl atrodo gražus. Tada „labai tinka“ kad ir šis, bene idiliškiausias veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ puslapiuose perskaitytas Šiaurių vaizdelis – T. Narbutas savo tarnams lietuviams (orig.: „służącym moim Litwinom“) skaito lietuviškai Ksavero Bogušo išverstą Ovidijaus „Metamorfozių“ fragmentą20... Tokiame dvare kaip Juršiškės ir Šiauriai gyventa ne tik labai arti gamtos, bet ir labai arti vienas kito.

Jašiūnų dvaras. lt.wikipedia.org/wiki/Jašiūnai
Jašiūnų dvaras. lt.wikipedia.org/wiki/Jašiūnai

 

Jašiūnai

 

Apie paskutinį šio intelektinio trikampio tašką – Mykolo Balinskio (Michał Wincenty Feliks Baliński, 1794–1864) Jašiūnus (lenk. „Jaszuny“; rus. „Яшуны“) – galima kalbėti įvairiai: kaip apie Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Sniadeckio (Jan Śniadecki, 1756–1830) mauzoliejų, taigi kaip apie vadinamąjį universitetinį dvarą; galime jame ieškoti – ir tikrai rasime – šubravcų ir laisvųjų mūrininkų pėdsakų. Galime pasakoti apie įspūdingus šių rūmų svečius. Galime prisiminti intelektualias čia gyvenusias arba čia viešėjusias moteris21. Čia – kad ir kaip atrodytų neįtikėtina – galime kalbėti net apie Antaną Baranauską. Nes kaip tik šių rūmų šeimininkui turime būti dėkingi už Karolinos Praniauskaitės eilėraščio „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“) publikaciją; eilėraštį, žymintį A. Baranausko ir K. Praniauskaitės poetinio dialogo pradžią, o galbūt – ir A. Baranausko – „Anykščių šilelio“ autoriaus, ir A. Baranausko – vyskupo pradžią. Kaip tik Jašiūnų dvaro bibliotekoje buvo saugomas šio unikalaus eilėraščio autografas, ir tai kone pats paslaptingiausias ir magiškiausias šio dvaro istorijos faktas22.

Tačiau kad ir kaip prisimintume šio dvaro istoriją, visada pirmiausia tai bus istoriko rezidencija – dvaras-archyvas. Taigi toks pat kaip Juršiškės ir Šiauriai. Dvaras, kuriame buvo rašyti arba parašyti tokie veikalai, be kurių šiandien neįsivaizduojame Lietuvos istoriografijos. Nes čia dirbta ir prie pirmosios Vilniaus istorijai skirtos knygos23, ir prie didžiosios dvitomės Vilniaus miesto monografijos24. Čia kaupta ir tvarkyta medžiaga populiariausiai M. Balinskio knygai – „Pamiętniki o królowej Barbarze, żonie Zygmunta Augusta“ („Atsiminimai apie karalienę Barborą, Žygimanto Augusto žmoną“)25. Čia parašytas ir paskutinis M. Balinskio veikalas – apie senąjį Vilniaus universitetą26. Čia pagaliau vyko aštrios istoriografinės ir literatūrinės diskusijos – tikros intelektinės dvikovos, kurių atspindys – rašinių ciklas „Listy z nad brzegów Krożenty“ („Laiškai nuo Kražantės krantų“)27. Nors, iš tikrųjų, teisingiau būtų – „Listy z nad brzegów Merecza“ („Laiškai nuo Merkio krantų“). Bet M. Balinskis buvo dar ir šubravcas, tai yra nenaudėlis, taigi tokius „geografinius“ pokštus mėgo, net ir labai. Šiaip ar taip, anonimiškai skelbtame satyrinių laiškų forma rašytame kūrinyje (iš viso 1856–1860 m. M. Balinskis parašė dvidešimt vieną laišką, iš kurių jam gyvam esant publikuota aštuoniolika) piešiama plati to meto Lietuvos kultūrinio ir mokslinio gyvenimo panorama. Daug dėmesio šioje pagal šubravcų literatūros tradiciją rašytoje publicistikoje teikiama ir grožinei literatūrai, ypač poezijai.

Žinoma, Jašiūnai – tai ir vėl dvaras su puikia biblioteka ir dar puikesniais rankraščių rinkiniais, taigi ir vėl vieta, kur buvo galima derinti dvarininko rūpesčius ir kūrybą, pasak M. Balinskio, – „tą kasdienę pramogą su knyga ir plunksna“ (orig.: „całodzienna książką lub piórem zabawa“)28. Žinoma, kaip ir Juršiškėse ar Šiauriuose, aplinka kūrybiniam darbui ne visada buvo draugiška: baimė dėl artimųjų sveikatos, ūkiniai rūpesčiai, pinigų stygius ir vis didėjančios skolos. „Šiandien nieko neturiu ir esu visiškai nuogas. Ką dar daugiau galiu bepridurti?“ – guodėsi M. Balinskis laiške seseriai Rožei29. Tiesa, ateis ir daugiau nei ženkli žmonos Sofijos Sniadeckytės-Balinskienės dėdės Jono Sniadeckio dotacija – dvarą papuoš puikūs rūmai – įstabus architekto Karolio Podčašinskio kūrinys. Taip Jašiūnai tarsi bus pakylėti į aukštesnį, aristokratišką, lygmenį, nors šiandien galime atsargiai klausti: ar aistringas senienų mėgėjas M. Balinskis nebūtų buvęs laimingesnis aname, sename, dar kontušiniais laikais alsuojančiame mediniame rūmelyje? Tokiame, kuriame buvo sukurta dauguma mūsų XIX a. pirmosios pusės literatūros – tiek grožinės, tiek istorinės? Tačiau kalbant apie Jašiūnus visi tie klausimai galop atsiduria tarsi antrame plane – visada svarbiausias bus pats kūrybos šiame dvare faktas. Nes šio dvaro šeimininkas, visa galva pasinėręs į rašymą, t. y. į sunkią „vienatvės profesiją“ (tai taip pat M. Balinskio įvardas), tikėjo – kaip ir dauguma tada – kad kaimo nuošalėje, o ne miesto šurmulyje ir gimsta visi žmonijai naudingi sumanymai.

 

Post scriptum

 

Žinoma, šis pasakojimas apie šį istorinį trikampį – tai tik mano sukurta istorijos interpretacija, tik mano eskizuota istorija apie tris dvarus ir apie tris juose gyvenusius istorikus. Šie trys ambicingi kūrėjai, labai kritiškai vertinę vienas kito darbus, turėję savas istorijos vizijas, savus praeities rekonstravimo ir istorijos rašymo metodus ir jų tvirtai laikęsi, vis dėlto turėjo ir daug panašumų. Visi trys buvo senosios Vilniaus alma mater auklėtiniai. Ir visi trys – ne tik istorikai siaurąja šio žodžio prasme, bet ir visuomeninės būtybės – aktyviai dalyvavo politiniuose šio krašto įvykiuose, kitaip tariant, savo rankose laikė ne tik plunksnas. Įdomus net ir tas faktas, kad likimas lėmė, jog visi trys mirė ne savo numylėtuose dvaruose-archyvuose, bet istoriniame Vilniuje; kaip ir tas faktas, kad visi trys buvo pašarvoti universitetinėje Šv. Jonų bažnyčioje, kas rodė ir sąsajas su laisvųjų mūrininkų pasauliu. Galbūt iš čia ir plaukė esminė šiuos tris vyrus vienijusi mintis – kad pasikeitus politiniam būviui pirmiausia reikia įistorinti ne savo giminę, ne savo lizdą, bet – savo kraštą.

 

1 N a r b u t t T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 1–9. – Wilno: nakładem i drukiem A[ntoniego] Marcinowskiego, 1835, 1837–1841. Pirmieji trys veikalo tomai pasirodė pavadinimu „Dzieje starżytne narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos senovės istorija“), tačiau šiame straipsnyje bus vartojamas tik bendras viso veikalo pavadinimas, t. y. „Dzieje narodu litewskiego“. Į lietuvių kalbą išversti penki šio veikalo tomai. Čia ir toliau pirmenybė bus atiduota lietuviškai laidai.

2 Žr. [T y s z k i e w i c z E.]. Obrazy domowego pożycia na Litwie: Pan Choroszcza. Wilno: drukiem Józefa Zawadzkiego, 1842; [T y s z k i e w i c z E.]. Obrazy domowego pożycia na Litwie: Druga Żona. – Wilno: drukiem Józefa Zawadzkiego, 1844 ir kt.

3 N a r b u t a s T. Lietuvių tautos istorija. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 271.

4 Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. „Horacijaus sindromas“ XIX amžiaus pradžios Lietuvoje: meilė literatūrai ar giliai suvoktas patriotizmas // Literatūra. – Nr. 44 (1): XVIII–XIX a. lietuvių literatūra. – 2002. – P. 50–69.

5 Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. Lietuvos provincijos intelektualų grupės formavimasis ir raida (XIX a. pradžia–XIX a. 7 dešimtmetis): bendrieji tyrimo aspektai // Lietuvos istorijos metraštis. – 2013. – T. 1. – P. 43–54.

6 Statistinis Juršiškių dvaro aprašymas. 1846–1849 m. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA). – F. 394. – Ap. 4. – B. 757. – L. 1r–1v.

7 Ten pat. – L. 10v–11r.

8 Ten pat. – L. 2r–5v.

9 N a r b u t t J. Krótki rys pierwiastków narodu litewskiego, z różnych dawnych autorów zebrany. – Grodno: u Zymela Szrifft-Gissera, 1820.

10 N a r b u t t J. Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego, z czasów Jana Sobieskiego i Augusta II, królów panujących w Polsce, wyciąg z różnych notacjów i manuskryptów. – T. 1–2. – Wilno: w Drukarni A[braama] Dworca, 1842 (antra laida – ten pat, 1843).

11 Ten pat. – P. 97.

12 Simono Daukanto raštai: laiškai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas / Parengė R. Griškaitė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 366, 377 (1843 m. birželio 29 d. S. Daukanto laiškas iš Sankt Peterburgo T. Narbutui į Šiaurius).

13 N a r b u t t T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 9: Panowania Zygmuntów. – Wilno: nakładem i drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1841. – P. 492.

14 Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. Teodoras Narbutas, arba Apie tai, „kaip nereikia rašyti istorijos“ // Metai. 2014. – Nr. 12. – P. 133–134.

15 Byla apie T. Narbuto Šiaurių dvaro valdymą. 1863–1874 // LVIA. – F. 525. – Ap. 15. – B. 587. – L. 146r–146v.

16 Listy Teodora Narbutta do d-ra Anicetego Reniera w Wilnie // Kronika Rodzinna. – 1888. – Nr. 9. – P. 265 (1840 m. spalio 20 d. T. Narbuto laiškas A. Renjė į Vilnių).

17 Ten pat. – Nr. 11. – P. 334 (1843 m. balandžio 21 d. T. Narbuto laiškas A. Renjė į Vilnių).

18 Ten pat. – Nr. 10. – P. 295 (1840 m. lapkričio 24 d. T. Narbuto laiškas A. Renjė į Vilnių).

19 Ten pat. – Nr. 14. – P. 426 (1846 m. sausio 20 d. T. Narbuto laiškas A. Renjė į Vilnių).

20 N a r b u t a s T. Lietuvių tautos istorija. – T. 1. 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius: Mintis, 1998. – P. 450. – 30 išnaša.

21 Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R. Intelektinė Jašiūnų dvaro istorija: Balinskiai ir Sniadeckiai // Jašiūnų dvaras – kultūros židinys / Sudarytoja Aurelija Arlauskienė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – P. 1285.

22 Plačiau apie tai žr. G r i š k a i t ė R., A n d r i u k o n i s T. „Do młodego Poety“ („Jaunajam Poetui“). Eilėraščio istorija // Archivum Lithuanicum. – T. 15. – 2013. – P. 141–183.

23 B a l i ń s k i M. Opisanie statystyczne miasta Wilna. – Wilno: Józef Zawadzki własnym nakładem, 1835.

24 B a l i ń s k i M. Historya miasta Wilna. – T. 1–2. – Wilno: drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1836.

25 B a l i ń s k i M. Pamiętniki o królowej Barbarze, żonie Zygmunta Augusta. – T. 1–2. – Warszawa: nakład i druk J. Glücksberga, księgarza szkól publicznych w Królest[wie] Polskiem, 1837, 1840.

26 B a l i ń s k i M. Dawna Akademia Wileńska, próba jej historyi od założenia w roku 1579 do ostatecznego jej przekształcenia w roku 1803, roku 1579 do ostatecznego jej przekształcenia w roku 1803. – Petersburg: nakładem i drukiem Jozafata Ohryzki, 1862.

27 B a l i ń s k i M. Listy znad brzegów Krożenty (I–XI, XIII–XIX) // Gazeta Warszawska. – 1856–1860. Plačiau apie tai žr. N a r u n i e c R. Michał Baliński jako mecenas polsko-litewskich więzi kulturowych. – Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper, 1995. – P. 155–200; G r i š k a i t ė R. Mykolas Balinskis: kova dėl istorijos? – Vilnius: Eugrimas, 2005.

28 1816 m. kovo 3 d. M. Balinskio laiškas iš Vilniaus R. Balinskytei-Kostrovickienei [adresatės gyvenamoji vieta nenurodyta]. – LVIA. – F. 1135. – Ap. 20. – B. 392. – L. 26r–26v.

29 1826 m. kovo 27 d. M. Balinskio laiškas iš Jašiūnų R. Balinskytei-Kostrovickienei į Punžonis. – Ten pat. – L. 14r.