tekstai.lt

Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen. Simplicijaus nuotykiai. Romano fragmentas. Vertė Teodoras Četrauskas

de.wikipedia.org/wiki/Hans_Jakob_Christoffel_von_Grimmelshausen
de.wikipedia.org/wiki/Hans_Jakob_Christoffel_von_Grimmelshausen

Romano fragmentas

Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas

 

Hanso Jacobo Christoffelio von Grimmelshauseno (1622–1676) romanas „Simplicijaus nuotykiai“ („Der abenteuerliche Simplicissimus Deutsch“, 1669), kurio ištrauka pateikiama lietuvių skaitytojui, yra itin svarbus XVII a. vokiečių rašytinės kultūros paminklas.

H. J. Ch. Grimmelshausenas buvo neįtikėtinai apsiskaitęs žmogus, sugebėjęs savo žinias genialiai įpinti į sąmojingą, įdomią, sodrią Trisdešimties metų karo įvykius atspindinčią istoriją. Šis kūrinys vadintinas romanu tik sąlyginai – „Simplicijaus nuotykiai“ netelpa į siaurus kokio nors vieno žanro rėmus, tai – nuotykių, satyros, šelmių, istorinio romano, socialinės kritikos, kelionių, fantastikos bei visų įmanomų literatūrinių elementų lydinys. Ne veltui iš šio šedevro mokėsi Johannas Wolfgangas von Goethe ir Günteris Grassas, kurdami savo didžiuosius kūrinius.

Tiesa, dar visai neseniai skaičiusiųjų „Simplicijaus nuotykius“ buvo kur kas mažiau, nes barokinė autoriaus kalba ilgainiui tapo sunkiai suprantama netgi vokiečių skaitytojui. Vis dėlto, rašytojo Reinhardo Kaiserio šiuolaikiškai apdorotas, H. J. Ch. Grimmelshauseno romanas tarsi naujai atgimė ir tapo tikru Vokietijos literatūrinio gyvenimo stebuklu.

VERTĖJAS

 

1 skyrius. Pasakoja apie Simplicijaus valstietišką kilmę ir tokį patį auklėjimą

Dabar (kai manoma, kad artėja pasaulio pabaiga) paprastus žmones, atrodo, bus apėmusi keista liga: vos tik susitaupę ir sukrapštę bent kiek pinigo, jie tuojau prisiperka kvailų naujamadiškų drapanų su daugybe šilkinių kaspinų, o prakutę ir pagarsėję, tuojau užsimano riterių ar senos kilmingos giminės vardų. Bet dažnai iškyla aikštėn, kad jų proseneliai buvo padieniai darbininkai, prekių išvežiotojai ir nešikai, jų pusbroliai – asilų varovai, broliai – tarnai ir budeliai, seserys – kekšės, motinos – sąvadautojos ar net raganos, trumpai tariant, kad visa jų giminė iki pat trisdešimt antros kartos yra tokia pat nešvari ir negarbinga kaip Prahos cukraus virėjų cecho vagys. Ta naujoji šviesuomenė dažnai pati tokia juoda, tarsi būtų gimusi ir užaugusi Gvinėjoje.

Aš nenorėčiau būti lyginamas su tokiais kvailais žmonėmis, nors pats, tiesą sakant, dažnai įsivaizduodavau, kad esu didelio ar bent jau paprasto kilmingo žmogaus vaikas. Nes iš prigimties visuomet buvau linkęs prie poniško darbo, kad tiktai būčiau turėjęs, kaip ir už ką prie jo prieiti. Vis dėlto mano kilmę ir auklėjimą lengvai galima palyginti su kunigaikščio, jeigu neimsim domėn vieno didelio skirtumo.

Ką, ką?

Na, mano tėvonas (Špesarte taip vadinami tėvai) turėjo rūmus, neblogesnius už kitus ir net gražesnius, negu koks nors karalius galėtų pasistatyti savo rankomis. Jie buvo tinkuoti moliu ir dengti ne aižiom čerpėm, šaltu švinu ar raudonu variu, o šiaudais, kurių stiebai brandina kilnius grūdus. O kad parodytų savo aukštą kilmę ir didelius turtus, mano tėvonas liepė apsupti rūmus ne akmenų, kurių pilna pakelėse ar nederlingose vietose iškasama iš žemės, ir juo labiau ne pagal didelių ponų madą niekam vertų, kaipmat padaromų ir išdegamų plytų tvoromis, bet ąžuolais, naudingais, kilniais medžiais, ant kurių auga keptos dešros ir riebūs kumpiai ir kuriems reikia šimto metų, kad išaugtų. Kur tu rasi tokį valdovą, kuris jam šiuo punktu prilygtų?

Viduje visus kambarius, sales ir menes tėvonas tik todėl davė ištisai juodai išdažyti dūmams, kad ta spalva pastoviausia pasaulyje ir kad tokiam pa veikslui, iki bus baigtas, reikia daugiau laiko negu gabiam dailininkui jo geriausiems darbams. Apmušalai tenai buvo iš pačios ploniausios žemėje medžiagos, nes tie, kurie mums juos gamino, senų senovėje kaip audėjai drįso varžytis su pačia Minerva. Langus jis tiktai todėl pavedė tvarkyti Niklui Bestikliui, kad žinojo, jog popieriniams nuo kanapių ar linų pasėjimo iki galutinio jų pagaminimo reikia daugiau laiko ir darbo negu geriausiam ir skaidriausiam Murano stiklui. Mat jo luomas vertė manyti, kad viskas, kas sunkiai padaryta, yra ypač vertinga ir dėl to itin brangu, o visi brangūs dalykai kilmingiems labiausiai tinka.

Vietoj pažų, liokajų ir arklininkų jis laikė avis, ožkas ir kiaules, kurios kiekviena, tvarkingai aptaisyta savo natūralia livrėja, man tarnaudavo ganykloje, kol parvarydavau namo. Ginklų ar šarvų menė buvo pilna arklų, kauptukų, kaplių, kastuvų, šienšakių ir mėšlašakių, su tais ginklais jis kasdien mankštinosi. Mat kaupti ir rauti kelmus buvo jo disciplina militaris, kaip senovės romėnams taikos metu. Kinkydamas jaučius praktikavosi komanduoti, arimas atstojo karo žygį, o mėšlo mėžimas – aristokratišką pramogą turnyrą. Tokiu būdu valdė pasaulį, kiek jo galėjo užgriebti, ir su kiekviena pjūtimi gabeno namo gausų grobį.

Visa tai man nieko nereiškia ir aš nė trupučio neriečiu nosies, kad niekas negalėtų iš manęs šaipytis kaip iš naujųjų aristokratų, nes nelaikau savęs viršesniu už tėvoną, kuris tą savo būstą buvo pasistatęs jaukioje vietoje, tai yra Špesarte, kur vilkai sutemus stūgaudami linki vienas kitam labos nakties. Nieko apie mano tėvono giminę, kilmę ir vardą nepasakoju visų pirma dėl to, kad nenoriu labai išsiplėsti ir kad nesiekiu įrodyti savo aristokratiškos kilmės ir patvirtinti jos priesaika. Užteks žinoti, kad gimiau Špesarte.

Dabar, kai jau aišku, koks prašmatnus buvo mano tėvono ūkis, kiekvienas protingas žmogus supras, kad mano auklėjimas buvo toks pat ir panašus – ir kas taip mano, tas neklysta. Mat dešimties metų jau buvau perpratęs minėtas kilmingas savo tėvono pratybas, o kaip mokinys visiškai galėjau varžytis su Amfisteidu, apie kurį Suidas sako, kad suskaičiuoti jis mokėjo tik iki penkių. Galbūt mano tėvonas jautėsi esąs aukščiau tokių dalykų ir laikėsi šių dienų papročio, kai prakilnūs ponai paprastai nešvaisto laiko studijoms ar, kaip jie sako, mokykliniams niekams, nes samdo žmones, kurie vietoj jų tepasi pirštus rašalu. Beje, aš buvau puikus muzikantas ir gebėjau dūdmaišiu pagroti daug puikių ilgesingų dainų. Kai dėl teologijos, tai niekas manęs neįtikins, kad visame krikščioniškame pasaulyje tuomet buvo dar bent vienas mano amžiaus vaikas, kuris būtų galėjęs su manimi lygiuotis, nes aš nieko nežinojau apie Dievą ir žmones, dangų ir pragarą, angelus ir velnius ir neskyriau gėrio nuo blogio. Tad galima nesunkiai įsivaizduoti, kad gyvenau su tokia pat teologija kaip mūsų pirmieji protėviai rojuje, kurie dėl savo nekaltumo nežinojo, kas yra liga, mirties patalas ir mirtis, o juo labiau apie prisikėlimą. O, pasakiškas gyvenime (galima sakyti, ir asiliškas), kai galima nesirūpinti medicina! Lygiai taip pat galima įsivaizduoti mano patirtį teisės ir visų kitų pasaulio menų ir mokslų srityse. Taip, mano nežinojimas buvo toks tobulas ir nepriekaištingas, kad net negalėjau suprasti, jog nieko nežinau. Ir aš darsyk kartoju: o, pasakiškas gyvenime, tada man duotas! Tačiau tėvonas nenorėjo, kad aš ilgai mėgaučiausi tokia laime, ir manė, kad man, kaip aukštos kilmės asmeniui, dera atitinkamai kilmingai gyventi ir elgtis, todėl pradėjo mane mokyti aukštesnių dalykų ir skirti sunkesnes užduotis.

2 skyrius. Aprašo pirmą Simplicijaus tarnybos pakopą, taip pat šlovina piemenis ir duoda puikų pamokymą

Jis suteikė man aukščiausią titulą, ne tik savo dvare, bet ir visame pasaulyje, tai yra padarė piemeniu. Pirmiausia patikėjo kiaules, paskui ožkas ir galop visą avių bandą, kurią turėjau sergėti, ganyti ir ginti nuo vilko, ir ne kuo nors kitu, o dūdmaišiu, nuo kurio garso, kaip rašo Strabonas, avys ir ėriukai Arabijoje tunka.

Tuomet aš, matyt, buvau panašus į Dovydą, tiktai jis vietoj dūdmaišio turėjo arfą – nebloga pradžia man ir geras ženklas, kad ilgainiui, jeigu šypsosis laimė, vieną dieną galiu išgarsėti visame pasaulyje. Mat nuo pat pasaulio pradžios aukšti asmenys dažnai buvo piemenys, kaip skaitome Šventajame Rašte apie Abelį, Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir jo sūnus ir net patį Mozę, kuris iki tol, kol tapo šešių šimtų tūkstančių izraelitų vadu ir įstatymų skelbėju, rašoma, ganė savo uošvio avis. Jei kas nors man sakys, kad tai buvo šventi, Dievui atsidavę žmonės, o ne kokie nors Špesarto kaimų vaikigaliai, kurie nieko nežino apie Dievą, aš su tuo sutiksiu. Bet argi mano tuolaikė nežinia dėl to kalta? Panašių atvejų kaip Dievo išrinktojoje tautoje buvo ir tarp senovės pagonių. Kilmingos romėnų giminės, be abejo, todėl vadinosi Babuličiais, Statilijais, Pomponijais, Vitulijais, Vitelijais, Anijais ir Kaprijais, kad prekiavo tokiais gyvuliais, o galbūt ir vaikščiojo paskui jų uodegas. Romulas ir Remas taip pat buvo piemenys. Spartakas, taip gąsdinęs ir šiurpinęs visą Romos valdžią, buvo piemuo. Ką, ką? Piemenys, kaip rodo Lukiano „Pokalbis su Elena“, buvo Paris, karaliaus Priamo sūnus, ir Anchisas, Trojos kunigaikščio Ėnėjo tėvas. Ir gražuolis Endimionas, kurio geidė nekaltoji Luna, buvo piemuo, taip pat rūstusis Polifemas, o ir patys dievai, kaip sakė Kornutas, nesigėdino šios profesijos: Apolonas ganė Tesalijos karaliaus Admeto karves. Merkurijus ir jo sūnus Dafnis, taip pat Panas ir Protėjas buvo puikūs piemenys, – dėl to kvaili poetai juos ir šiandien laiko piemenų globėjais. Meša, Moabo karalius, buvo piemuo, kaip rašoma Antroje Karalių knygoje. Kyras, galingasis persų karalius, ne tik užaugo Mitridato, piemens, globojamas, bet ir pats ganė. Piemuo buvo Gigesas, o paskui dėl savo žiedo tapo karaliumi. Izmailas Sofi, persų karalius, jaunystėje taip pat ganė galvijus, tad Filonas Judėjas iš Aleksandrijos, rašydamas apie Mozės gyvenimą, matyt, neklysta, kai sako, kad piemenystė yra ruošimasis valdyti ir jo pradžia, nes kaip kovingos ir karingos sielos iš pradžių yra ugdomos ir žadinamos medžiojant, taip tas, kurios rengiamos valdyti, iš pradžių reikėtų išmokyti meilingo, švelnaus piemens darbo. Visa tai mano tėvonas, matyt, puikiai suprato, ir net šią valandą man tai teikia nemažų vilčių, kad manęs laukia puiki ateitis.

Tačiau, grįžtant prie mano bandos, reikia pasakyti, kad apie vilką aš nusituokiau tiek pat mažai, kaip ir apie savo nežinojimą. Dėl to tėvonas nesiliovė mane mokęs. Jis sakė:

Vaiki, būk atidus. Neduok avims plačiai pasklisti ir nesiliauk pūtęs dūdmaišio, kad neateitų vilkas ir nepridarytų bėdų, tai toks keturkojis nenauda ir vagis, kuris ėda žmones ir gyvulius. O jei neklausysi, aš tau šonus išlyginsiu.

Ir aš taip pat maloniai paklausiau:

Tėvonėl, pasakyk man, kaip tas vilkas atrodo! Aš dar niekad jo nemačiau!

Ak tu, avine netašytas, – atsakė jis, – koks kvailas buvai, toks ir liksi visą gyvenimą. Man galva neišneša, kas iš tavęs bus. Šitoks drimelis išaugai, o dar nežinai, kas per nenauda yra vilkas, tas keturkojis vagis.

Paskui davė dar daugiau pamokymų, o galop supyko ir nuėjo sau burbėdamas, nes jam atrodė, kad mano kvaila galva nesupranta jo subtilių kalbų.

3 skyrius. Pasakoja apie ištikimo dūdmaišio užuojautą

Nuo tada su savo dūdmaišiu kėliau tokį erzelį, kad nuo jo darže galėjo išdvėsti varlės, ir jaučiausi daugmaž saugus nuo vilko, kuris man neišėjo iš galvos. O kad prisiminiau savo momos (momomis Špesarte ir Fogelberge vadinamos motinos) žodžius, kuri vis sakė bijanti, kad nuo mano dainavimo gali užversti kojas vištos, ėmiau ir dainuoti, kad vilkai dar labiau bijotų, ir plėšiau dainą, kurią buvau išmokęs iš momos...

Man plyšaujant tą dainą mane ir mano avis staiga apsupo būrys kirasyrų, kurie buvo pasiklydę tankiame miške, o paskui pagal mano muziką ir piemeniškas komandas vėl radę kelią.

Oho, – pagalvojau aš. – Kokie keisti padarai. Tai štai kokie tie keturkojai nenaudos ir vagys, apie kuriuos kalbėjo mano tėvonas.“ Mat iš pradžių (lygiai kaip kadaise Amerikos gyventojai, pamatę ispanų kavaleriją) arklius ir žmones palaikiau vienu gyvuliu ir pamaniau, kad čia turi būti vilkai. Todėl norėjau tuos baisius kentaurus išgąsdinti ir nuvaryti. Bet vos tiktai spėjau tuo tikslu pripūsti dūdmaišį, vienas jų nutvėrė mane už pakarpos ir taip smarkiai sviedė ant vieno jų pasigrobto iš valstiečio arklio, kad persiverčiau per jį ir kitoje pusėje nukritau ant savo mielo dūdmaišio, kuris ėmė taip gailiai ūbauti, lyg būtų šaukęsis viso pasaulio gailesčio. Tačiau tai nieko nepadėjo; nors jis iki pat paskutinio atodūsio virkavo dėl mano nelaimės, aš vėl turėjau užsikabaroti ant arklio, kad ir ką vargšas giedojo ar pasakojo. Labiausiai mane širdino tai, kad tie raiteliai aiškino, jog aš krisdamas savo dūdmaišį užgavau ir jis dėl to taip nežmoniškai klykia.

Ir ta kumelė tolygia risčia, lyg būtų viso pasaulio judėjimo priežastis, gabeno mane iki mano tėvono ūkio. Tuo metu į galvą lindo keistos mintys, mat dėl to, kad sėdėjau ant padaro, kokio dar niekada nebuvau matęs, įsivaizdavau, kad ir pats virsiu tokiu geležiniu bernu. O kad nepavirtau, pamaniau, jog tie nematyti svečiai čia atsirado tik tam, kad padėtų man parvaryti namo avis, juolab kad jie nė vienos nesuėdė ir visas jas ramiai gražiai tiesiu taikymu ginė į mano tėvono ūkį. Tad vis dairiausi, ar jis ir moma neišbėgs mūsų pasitikti ir gražiai pasveikinti. Bet veltui. Jis ir moma, kartu su mūsų Urzele, vienintele mano tėvono dukra, nelaukė šių neprašytų svečių ir buvo pasprukę pro užpakalines duris.

4 skyrius. Simplicijaus rezidencija užgrobiama, išplėšiama ir nusiaubiama, kariai joje daro, ką išmano

Aš visai netrokštu taikų skaitytoją paskui tuos raitelius atvesti į savo tėvono ūkį ir namą (nes tenai jo lauks visokių gana šiurpių dalykų), tačiau to reikalauja mano istorija, kurią noriu papasakoti maloniems palikuonims, kad žinotų, kokie žiaurūs dalykai kartais dėjosi tame mūsų vokiškame kare, ir visų pirma savo paties pavyzdžiu paliudyti, kad visas tas blogis buvo mums į naudą, dažnai reikalingas ir pasiųstas maloninga Aukščiausiojo valia. Kadangi, mielas skaitytojau, kas būtų man pasakęs, kad danguje yra Dievas, jeigu kareiviai nebūtų suniokoję mano tėvono namo ir per tai neprivertę manęs nueiti pas žmones, iš kurių paskui tiek daug patyriau? Anksčiau aš nieko daugiau nežinojau ir negalėjau nieko daugiau įsivaizduoti, kaip tik, kad mano tėvonas, moma, aš ir kiti šeimynykščiai esame žemėje vieni, nes nepažinojau daugiau nė vieno žmogaus ir nemačiau jokio kito žmogiško būsto, kaip tik tą, kuriame visąlaik leidau dienas. O paskui sužinojau, kaip žmonės ateina į šį pasaulį ir turi iš jo išeiti. Aš tik atrodžiau kaip žmogus ir vadinausi krikščioniu, o šiaip buvau tiktai gyvulys! Tačiau Aukščiausiasis gailestingomis akimis žvelgė į mano nekaltybę ir norėjo, kad aš pažinčiau ir jį, ir save. Ir nors turėjo tam tūkstančius visokių būdų, matyt, panoro pasirinkti tokį, kad mano tėvonas ir moma būtų nubausti, kaip pavyzdys kitiems, už tai, kad mane taip nerūpestingai auklėjo.

Raiteliai pirmiausia nuvedė savo arklius į tvartą. Paskui kiekvienas ėmėsi to, kas jiems buvo privalu, ir viskas, ką jie darė, virto naikinimu ir pražūtimi. Kai kurie, tiesa, ėmė skersti, virti ir kepti, lyg ruoštų linksmą pasibuvimą. Tačiau kiti name viską nuo viršaus iki apačios krėtė. Net gera vieta neliko neišnaršyta, tarsi joje būtų buvusi paslėpta Kolchidės aukso vilna. Kiti ri šo į didelius pundulius medžiagas, drabužius ir visokius namų rykus, tarsi būtų norėję juos gabenti į sendaikčių turgų. O ko neketino imti, tą daužė, laužė. Keli kardais smaigstė šieną ir šiaudus, tarsi būtų dar negana nusmeigę avių ir kiaulių. Kiti pylė iš patalų plunksnas ir vietoj jų kimšo lašinius, vytintą mėsą ir visokius daiktus, tarsi ant jų paskui būtų buvę patogiau miegoti. Kiti daužė krosnis ir langus, tarsi būtų norėję paskelbti amžiną vasarą. Kojomis lygino vario ir alavo indus ir sumaitotus dėjo į krūvą. Degino lovas, stalus ir suolus, nors kieme gulėjo daugybė sausų malkų. Sudaužė visus puodus ir dubenis, tarsi kepsnį jiems būtų labiau patikę valgyti nuo smaigo, tarsi pas mus būtų ketinę vaišintis tiktai tą vieną kartą.

Gėda sakyti, bet mūsų merga tvarte buvo taip pamaloninta, kad paskui negalėjo iš jo išeiti. Berną surištą paguldė ant žemės, atidarė jam pagaliu marmūzę ir supylė į gerklę visą kibirą srutų, kurias vadino švedišku gėrimu. Ir taip privertė dalį jų nuvesti į kaimą, kur sugavo daugiau žmonių ir gyvulių ir visus atvarė į mūsų kiemą, tarp jų mano tėvoną, momą ir mūsų Urzelę.

Paskui ėmėsi nusukinėti nuo pistoletų titnagus ir vietoj jų įsukinėti vyrų pirštus ir taip vargšus kankinti, lyg ruošdamiesi deginti raganas, o vieną sugautą valstietį įgrūdo į krosnį ir pakūrė po juo ugnį, nors jis dar nieko nebuvo prisipažinęs. Kitam aprišo galvą virve ir taip ėmė ją sukti pagaliu, kad jam iš burnos, nosies ir ausų pasipylė kraujas. Trumpai tariant, kiekvienas turėjo savo būdą, kaip kankinti valstiečius, ir kiekvienas jų sulaukė vis kitokios kančios.

Tiktai mano tėvonui, kaip man tada atrodė, labai pasisekė, nes jis juokdamasis prisipažino, ką kiti buvo priversti pasakyti kentėdami ir gailiai dejuodami. Tokios garbės, aišku, sulaukė todėl, kad buvo šeimininkas. Jie pasodino jį prie ugnies, surišo rankas ir kojas taip, kad negalėtų pajudinti, ir ištrynė padus šlapia druska, o mūsų senoji ožka ją vis laižė ir, matyt, taip jį kuteno, kad jis vos nesprogo iš juoko. Jis kvatojosi taip linksmai, jog ir aš, kad palaikyčiau jam kompaniją ar kad man daugiau niekas neatėjo į galvą, iš širdies jam pritariau. Šitaip kvatodamasis jis pripažino savo kaltę ir pasakė, kur paslėptas lobis su daug daugiau aukso, perlų ir papuošalų, negu buvo galima tikėtis rasti pas valstietį.

Apie sugautas žmonas, dukras ir tarnaites nieko tikro negaliu pasakyti, nes kareiviai man neleido žiūrėti, ką su jomis daro. Tik žinau, kad jos visose mūsų namo kertėse baisingai klykė, ir manau, kad mano momai ir Urzelei teko ta pati dalia kaip ir kitoms. Vidur tos velniavos aš sukau smaigą su mėsa ir padėjau per pietus pagirdyti arklius, per tai pakliuvau į tvartą ir pamačiau mūsų tarnaitę. Ji buvo taip keistai visa sutaršyta, kad aš ją vos pažinau. Ir ji silpnu balsu pasakė:

Tu, vaiki, bėk, kitaip raiteliai tave išsives, bandyk nuo jų pasprukti, nes matai, kas čia darosi...

Daugiau nieko neįstengė pasakyti.

5 skyrius. Kaip Simplicijus deda į kojas ir kaip jį išgąsdina supuvę medžiai

Tada aš supratau, kokioje nelaboje padėtyje esu atsidūręs, ir ėmiau sukti galvą, kaip man gudriau pasprukti. Ir kur? Su tokiu menku protu neįstengiau nieko gero sumesti. Tačiau pavakare vis dėlto pavyko pabėgti į mišką. O dabar kur? Mat mišką ir kelius žinojau tiek pat, kiek kelią ledjūriu pro Novaja Zemlia į Kiniją. Mane gaubė tamsi kaip derva naktis ir saugojo nuo pavojų, tačiau tamsiam mano protui ji nebuvo pakankamai tamsi, todėl nulindau į tankius krūmus, kur girdėjau ir kankinamų žmonių klyksmus, ir lakštingalų čiulbesį. Tie paukštukai nieko nežinojo apie valstiečius, kurie kartais taip pat vadinami laisvais paukščiais. Jie neužjautė jų ir nesiliovė dėl jų bėdų labai švelniai čiulbėję. Todėl nesukdamas sau galvos atsiguliau ir ramiai užsnūdau.

Kai paskui rytuose sutvisko rytmečio žvaigždė, pamačiau liepsnų apimtą tėvono namą, kurio niekas negesino. Aš išlindau iš slėptuvės tikėdamasis sutikti ką nors iš tėvono žmonių, tačiau mane tuojau pastebėjo penki raiteliai ir ėmė rėkti:

Eikš čionai, vaiki, jei ne, tegu mane velniai, padarysiu, kad tau garas iš koserės parūks!

O aš stovėjau kaip mietą prarijęs ir išsižiojęs, nes nežinojau, ko tie raiteliai nori ir ko jiems iš manęs reikia. Ir kai aš taip į juos žiūrėjau lyg ožys į naujus vartus, o jie negalėjo pas mane per pelkę ateiti ir, aišku, dėl to labai siuto, vienas ėmė ir pykštelėjo iš šautuvo į mane. Staigus blyksnis ir netikėtas sprogimas, kuris daugsyk sustiprintas aido atrodė dar baisesnis, mane taip labai išgąsdino, mat nieko panašaus nebuvau nei girdėjęs, nei matęs, kad aš kaipmat kritau ant žemės ir sustingau iš baimės. Raiteliai nujojo savo keliu ir paliko mane gulėti, aišku, manydami, kad esu negyvas, ir aš visą dieną neišdrįsau atsistoti ir išgulėjau iki vakaro.

Tiktai užėjus nakčiai atsikėliau ir ėjau per mišką, kol priekyje pamačiau šviečiant supuvusį medį, kuris mane vėl išgąsdino. Tuojau apsigręžiau ir ėjau tol, kol vėl pamačiau tokį medį ir puoliau į kitą pusę. Taip laksčiau visą naktį šen ir ten, nuo vieno supuvusio medžio prie kito. Galop sulaukiau pagalbos iš maloningos dienos, paliepusios medžiams jos akivaizdoje manęs netrikdyti. Tačiau man to toli gražu neužteko, nes širdis buvo pilna baimės ir išgąsčio, kojos pilnos nuovargio, tuščias skrandis pilnas alkio, burna pilna troškulio, galva pilna kvailų pramanų, o akis merkė miegas. Bet aš vis tiek ėjau toliau, tik nežinojau kur, ir kuo ilgiau ėjau, tuo giliau lindau į mišką ir tolau nuo žmonių.

Tuomet patyriau ir pajutau – tačiau pats to nesuvokdamas – kas yra nesupratimas ir nežinojimas. Neprotingas žvėris manimi dėtas būtų greičiau sumetęs, ką jam daryti, kad liktų gyvas. O man užteko proto tik tam, kad vėl užėjus nakčiai įsiropščiau į medžio drevę ir tenai apsinakvočiau.

6 skyrius. Trumpas ir toks dievobaimingas, kad Simplicijus dėl to netenka sąmonės

Vos tiktai patogiai įsitaisiau nakčiai, išgirdau balsą:

O didžiule meile mums, nedėkingiems žmonėms! Ak mano vienintele paguoda! Mano viltie, mano turte, mano Dieve! – ir panašių žodžių, kurių negalėjau nei įsiminti, nei suprasti.

Tokios kalbos mano padėtyje atsidūrusį krikščionį turėjo pradžiuginti, paguosti ir pralinksminti. Tačiau, o naivume ir nežinojime! Man jie buvo tuščias garsas ir visiškai nesuprantama kalba, kurios aš ne tiktai kad nesuvokiau, ji mane gąsdino savo keistumu. Bet išgirdęs, kad alkis ir troškulys to, kuris taip kalbėjo, bus numalšinti, mano paties nepakenčiamas alkis patarė ir man sėsti prie jo stalo.

Taigi sukaupiau drąsą, išlipau iš drevėto medžio ir ėmiau artintis prie to balso. Tada išvydau aukštą vyrą ilgais tamsiais žvilgančiais plaukais, krentančiais jam ant pečių. Jis buvo su susivėlusia šveicariška barzda. Jo veidas atrodė gelsvai blyškus, tačiau išties malonus, o vilkėjo ilgą durtinį su tūkstančiu įvairių lopų, daug kur užsiūtų vienas ant kito. Kaklą ir liemenį kaip šventasis Vilhelmas buvo apsivyniojęs sunkia geležine grandine ir, mano akimis žiūrint, atrodė toks bjaurus ir baisus, kad ėmiau drebėti kaip perlytas šuo. Dar labiau mane gąsdino maždaug šešių pėdų aukščio krucifiksas, kurį jis spaudė prie krūtinės. Ir neišmanydamas, kas tai galėtų būti, aš galvojau tik viena: „Tas senis, matyt, vilkas, apie kurį mano tėvonas andai pasakojo.“

Persigandęs čiupau dūdmaišį, vienintelį savo turtą, išgelbėtą nuo raitelių, ir ėmiau jį pūsti, maigyti ir iš visų jėgų laidyti gerklę, kad išsigelbėčiau.

Atsiskyrėlį ši staigi tokioje atokioje vietoje neįprasta muzika gerokai nustebino. Jis, aišku, pamanė, kad jį, kaip šventąjį Antaną, aplankė šėtono šmėkla, norėdama sugundyti ir atitraukti nuo maldų. Bet vos tiktai atsitokėjęs ėmė šaipytis, vadinti mane savo gundytoju drevėje, į kurią buvau vėl įlindęs. Jis taip įsidrąsino, kad ėmė artintis prie manęs, kad išjuoktų kaip žmonių giminės priešą.

Cha, – kalbėjo jis, – tai tu esi tas, kuris be Dievo žinios gundo šventuosius...

Aš daugiau nieko nesupratau, nes kai jis visai prisiartino, mane suėmė toks siaubas ir baimė, kad praradau visas jusles ir kritau be sąmonės.

7 skyrius. Simplicijus maloniai pavaišinamas skurdžiame būste

Kaip vėl atgavau amą, nežinau, – atsimenu tik tiek: senis, kai atsibudau, laikė mano galvą sau ant kelių ir buvo atsegęs striukės apykaklę. Atsikvošėjęs ir pamatęs taip arti atsiskyrėlį, ėmiau taip baisiai plyšauti, lyg jis būtų ketinęs išplėšti man iš krūtinės širdį. Bet jis pasakė:

Nutilk, sūnau. Aš tau nieko nepadarysiu. Nusiramink.

Ir kuo labiau mane ramino ir glostė, tuo garsiau aš šaukiau:

Ak, tu mane suėsi! Tu mane suėsi! Tu esi vilkas ir nori mane suėsti.

Ką tu, sūnau, – kalbėjo jis, – nusiramink. Aš tavęs nesuėsiu.

Ilgai taip spyriojausi ir klykiau, kol pagaliau sutikau užeiti į jo būstą. Jame šeimininkavo skurdas, alkis buvo virėjas, o tiekėjas – nepriteklius. Bet mano skrandis buvo pamalonintas daržovėmis ir gurkšniu vandens, o sudrumstą sielą draugiškas senio elgesys išblaivė ir grąžino į vėžes. Todėl lengvai leidausi sugundomas saldaus miego ir daviau prigimčiai tai, ko ji reikalavo. Atsiskyrėlis pastebėjo, ko man labiausiai reikia, ir užleido savo pirkią, nes joje galėjo išsitiesti tik vienas žmogus. Apie vidurnaktį aš pabudau ir išgirdau dainą, kurią vėliau ir pats išmokau...

Atsiskyrėliui dainuojant man išties atrodė, kad lakštingala, pelėda ir aidas jam pritaria, ir jei būčiau kada nors girdėjęs rytmečio žvaigždę arba jos melodiją gebėjęs perduoti dūdmaišiu, būčiau išlindęs iš jo pirkios, kad pridėčiau savo trigrašį, nes man ta melodija labai patiko. Bet aš vėl užmigau ir pabudau tik tada, kai diena buvo jau seniai išaušusi. Prieš mane stovėjo atsiskyrėlis ir kalbėjo:

Kelkis, mažiau. Aš tave pavalgydinsiu ir tada parodysiu kelią per mišką, kad tu dar prieš naktį grįžtum į artimiausią kaimą pas žmones.

Aš paklausiau:

O kas yra tie žmonės ir kaimas?

Jis nustebo:

Nejau tu nesi buvęs jokiame kaime ir nežinai, kas yra žmonės?

Ne, – atsakiau, – aš dar niekad nebuvau ir nežinau, kas yra žmonės.

O Viešpatie, – sušuko atsiskyrėlis, – ar tu kvailas ar protingas?

Ne, – pakartojau, – esu savo momos ir savo tėvono vaikas, o ne Kvailas ir ne Protingas.

Atsiskyrėlis nusistebėjo, dūsaudamas persižegnojo ir tarė:

Na gerai, mielas vaike! Atrodo, kad Dievo valia turėsiu tave kai ko pamokyti.

Paskui mūsų klausimai ir atsakymai ėjo tokia tvarka, kaip pateikti kitame skyriuje.

8 skyrius. Kaip Simplicijus oriai kalbėdamas parodo, kas esąs

Atsiskyrėlis: Kuo tu vardu?

Simplicijus: Vaikis.

Atsiskyrėlis: Pats matau, kad ne mergaitė. Bet kaip tave vadino tavo tėvas ir motina?

Simplicijus: Aš neturiu nei tėvo, nei motinos.

Atsiskyrėlis: O kas tada tau davė šiuos marškinius?

Simplicijus: Ogi mano moma.

Atsiskyrėlis: O kaip tavo moma tave vadina?

Simplicijus: Ji mane vadina vaikiu... dar šelmiu, asilu netašytu ir bjaurybe.

Atsiskyrėlis: O kas buvo tavo motinos vyras?

Simplicijus: Niekas.

Atsiskyrėlis: O su kuo tavo moma naktį miegojo?

Simplicijus: Su mano tėvonu.

Atsiskyrėlis: O kaip tėvonas tave vadino?

Simplicijus: Ir jis mane vadino vaikiu.

Atsiskyrėlis: O kuo vardu buvo tavo tėvonas?

Simplicijus: Tėvonas.

Atsiskyrėlis: O kaip jį vadino tavo moma?

Simplicijus: Tėvonu... arba šeimininku.

Atsiskyrėlis: O kitaip niekad nevadino?

Simplicijus: Kaipgi, vadino.

Atsiskyrėlis: O kaip?

Simplicijus: Akižara, storžieviu, prisiputusia kiaule ir visaip kitaip, kai bardavosi.

Atsiskyrėlis: Ar tu iš tiesų toks visiškas duokas, kad nežinai nei savo tėvų, nei savo paties vardo?

Simplicijus: Betgi tu jų irgi nežinai.

Atsiskyrėlis: Ar tu moki melstis?

Simplicijus: Man nereikia belstis. Aš visada pareinu namo laiku.

Atsiskyrėlis: Aš ne apie tai, klausiu, ar moki „Tėve mūsų“?

Simplicijus: Kaipgi, moku.

Atsiskyrėlis: Tai pasakyk.

Simplicijus: Mielas mūsų tėve, kuris esi danguje, pašventintas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, tavo valia bus dangus žemėje, atleisk mus nuo skolų, kaip mes atleidžiame savo skolininkams, nevesk mūsų į pagundą, o išgelbėk nuo karalystės, jėgos ir šlovės, amen.

Atsiskyrėlis: Nejau tu niekad nebuvai bažnyčioje?

Simplicijus: Tėvonas visada važnyčioja, man dar neduoda.

Atsiskyrėlis: Aš ne apie tai, kas laiko vadžias.

Simplicijus: Tėvonas, pas mus visada jo valdžia.

Atsiskyrėlis: Dieve, padėk man. Nejau tu nieko nežinai apie mūsų Viešpatį?

Simplicijus: Kaipgi, žinau. Jis visuomet stovėjo šalia mūsų kambario durų, ant altorėlio. Mano moma jį parsivežė iš kermošiaus ir tenai prilipino.

Atsiskyrėlis: O, gerasis Dieve! Tik dabar suprantu, kokią didelę malonę ir palaimą Tu teiki tam, kuriam duodi save pažinti, ir koks menkas žmogus, kuris to negauna. O, Viešpatie, padaryk, kad aš taip gerbčiau Tavo šventą vardą, kad galėčiau atsilyginti Tau už Tavo didelę malonę, kurią man suteikei. Klausyk, Simplicijau (nes kitaip tavęs negaliu pavadinti), kai kalbi „Tėve mūsų“, turi taip sakyti: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie pas mus Tavo karalystė, tebus Tavo valia – tiek danguje, tiek žemėje. Duok mums kasdienės duonos šiandien ir...“

Simplicijus: Ir sūrio, ar ne?

Atsiskyrėlis: Ak, mielas vaike, tylėk ir mokykis, nes tau to labiau reikia negu sūrio. Tu toks netašytas, kaip sakė tavo moma. Tokiems vaikams kaip tu nedera nutraukti vyresnio žmogaus, kai jis kalba. Jie turi tylėti, klausytis ir mokytis. Jeigu aš žinočiau, kur gyvena tavo tėvai, tuojau pat tave pas juos nuvesčiau ir pasakyčiau, kaip reikia auklėti vaikus.

Simplicijus: Aš nežinau, kur man dėtis. Mūsų namas sudegė, o mano moma pabėgo ir paskui vėl grįžo, su Urzele, tėvonas irgi, o merga susirgo ir gulėjo tvarte.

Atsiskyrėlis: O kas padegė tvartą?

Simplicijus: Tokie geležiniai vyrai, jie sėdėjo ant gyvulių, didumo kaip jaučiai, tik be ragų. Tie vyrai išbadė avis, karves ir kiaules. Paskui aš pabėgau, ir tada sudegė namas.

Atsiskyrėlis: O kur tada buvo tavo tėvas?

Simplicijus: Jį tie geležiniai vyrai surišo, ir mūsų senoji ožka ėmė jam laižyti padus, ir tėvonas labai juokėsi ir atidavė tiems geležiniams daug sidabrinių pinigų, didelių ir mažų, taip pat gražių geltonų ir šiaip visokių gražių blizgančių daikčiukų, ir gražių siūlų su baltais karoliukais.

Atsiskyrėlis: Kada tai buvo?

Simplicijus: Kai aš ganiau avis. Jie norėjo ir mano dūdmaišį atimti.

Atsiskyrėlis: O kada tu ganei avis?

Simplicijus: Ei, gal tu neklausai, ką aš sakau? Kai pasirodė tie geležiniai vyrai! Paskui mūsų merga pasakė, kad bėgčiau, antraip kareiviai mane išsives. Ji taip kalbėjo apie tuos geležinius vyrus. Tada aš pabėgau ir atsidūriau čia.

Atsiskyrėlis: O dabar kur eisi?

Simplicijus: Nežinau. Noriu likti pas tave.

Atsiskyrėlis: Laikyti tave čia ne į naudą nei tau, nei man. Pavalgyk, ir tada vėl nuvesiu tave pas žmones.

Simplicijus: Bet pirma pasakyk, kas per daiktas tie žmonės.

Atsiskyrėlis: Tokie pat padarai kaip aš ir tu. Tavo tėvonas, tavo moma ir jūsų merga yra žmonės, kai sueina į krūvą.

Simplicijus: Mat kaip?

Atsiskyrėlis: O dabar eik ir pavalgyk.

Tokia tad buvo ta mūsų šneka, tuo metu atsiskyrėlis vis spigino į mane akis sunkiai dūsaudamas. Nežinau, ar taip darė dėl to, kad mane labai užjautė dėl tokio mano nežinojimo ir kvailumo, ar dėl tos priežasties, kurią aš sužinojau tiktai po daugelio metų.

Versta iš:

Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen.

Der Abenteuerliche Simplicissimus Deutch.

Frankfurt am Main: Eichborn Verlag, 2009