tekstai.lt

Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai. Romano fragmentas

 b_300_466_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_rugpjūtis-rugsėjis_Žąsinaitė_Jurga.jpg

Romano fragmentas

 

Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur įgijo lietuvių literatūros bakalauro ir magistro laipsnius. Vėliau tęsė filologijos studijas, studijavo anglų kalbą. 2014 m. jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų filologijos krypties daktaro laipsnis. Dirba lektore VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje.

J. Žąsinaitės literatūrologiniai, eseistiniai tekstai, recenzijos publikuoti įvairiuose mokslo, kultūros leidiniuose („Literatūra“, „Senoji Lietuvos literatūra“, „Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos“, „Darbai ir dienos“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujasis Židinys-Aidai“ ir kt.). 2008 m. išleido apysaką „Akmeniniai Avondalio namai“ („Gimtojo žodžio“ leidykla).

Šią naktį vėl viešėjau Sibės pusėje. Pasikvietė į tuos pačius metus, į tą patį vagoną, tik valandą kitą parinko, arčiau apyšvičio. Įsižiūrėjusi supratau, kad ir vagonas buvo kitas – anksčiau sutikdavo keturašiam, šįsyk į dviašį nusivedė.

Mes buvome ne vienos. Į spygliuota viela suveržtą langaskylę linko dvi dešimtys, gal trisdešimt galvų. Anksčiau Sibę matydavau tarp penkių dešimčių. Kaip jai pavyko įsisukti į ramesnę vietą? Golgotos budeliams vokiško vaisvynio pakišo, kadagio dūmuos išrūkytų lašinių, gal aukso, ruginės duonos? Juk nieko nesuspėjo pasiimti. Vien tik į Traklio rinktinę įbruktą iriais ornamentais išdailintą bevertį savo dokumentą.

Ta pati 130-oji psalmė, ta pati ražiena, tas pats vienišas belapis medis. Ir ji – jau sulaukusi ir praradusi dangaus sužadėtinį. Likusi su saldžiuoju kūnu, kol kas neišmestu į pakelės erškėčius. Viltingai spaudžianti morfino buteliuką.

Sako, turėjau būti jos dukra. Po trisdešimties metų. Per patį atšylį. Prieš pavasario lygiadienį. Azuritijoj.

Į korėtą mano pusės rytmetį grąžina kraupi žinia – miršta motina. Sibės tiesa kita – numirė daugiau nei prieš trisdešimt metų. Privalau keltis ir ją apraudot.

1

Iki pavasario lygės, kol mus dar atperka rudenį sudeginto ožio auka, pasižadu iškakt svetur. Ne laimės ar skalsos ieškoti – vaistų bejėgei motinai. Esu tikra, kad rasiu. Sklęsiu lyg į Šventojo Atono kalną, virtusi vyriškos lyties asketu (Atono vienuoliai moterų prie Šventojo kalno jau tūkstančius metų neprileidžia), numaldžiusi tamsiąją savo valios pusę, sumenkusia širdimi, užgniaužusi išankstinį žinojimą, įsitikinimus, nuostatas, leidžianti Apvaizdai mane atpažinti.

Lygiadienių žemėj nesisekė. „Tingėjai deramai apsiuostinėti“, – girdžiu cukrinių patriotų balsus, „per mažai judinaisi“, – vapsi svetimais pinigais besinaudojantis, namus dūmais paleidęs šlapjurgis, „neišsiugdei apsukrumo“, – reziumuoja autoritetingi mokytojai. Tepadeda jiems... skaičiai, kad ir vidudienio Sumos: mylėti nors vieną, gerbti nors du, pagelbėt visiems, nė ašara neišsiduoti.

Ne, tai – ne apmaudas. Tulžies nelieju. Nėra dėl ko, be to, nenaudinga. Seniai supratau, kad pagaiža ne kitus, o mane pačią gaišina. Prisiskaičiau įvairiausių rašliavų, kaip tą neigiamą jėgą transformuoti, deformuoti ar eksterminuoti, net į pykčio tramdymo kursus vaikščiojau, maniau, išvykus prireiks. „Kam tu tokiems niekams pinigus leidi, – stebėjosi ne vienas, – verčiau į anglų kalbos kursus nueitum.“ Nesiginčijau su jais dėl verčių, tik viena sau mintijau, kad, išmokusi nirtulį lyg kokią stimpančią katytę paglostyti, daug daugiau naudos turėsiu, nei žarstydama ir taip pakenčiamai byrančius anglicizmus.

Tiesa, naudą įžvelgiau ir kitose veiklose. Kas vakarą sukdavau ir sukdavau vaizdajuostę su Mandžiūrijos vado laidotuvėmis, nekantriai laukdama dienos, kada lyg Oginskio poloneze atsisveikinsiu su savo tėvija. Nusibodo teisintis ir įrodinėti, kad privalau išvykti, kad neturiu kitos išeities, kad darau tai ne dėl savęs. Pavargau pildyti šimtalapes paraiškas kompensuojamiems vaistams gauti, apkarto su ligota motina stumdytis poliklinikose ir erinijų žvilgsnius smaigstančioms registratorėms kaišioti nuolaidų lapelius. Apkarto kabintis į gyvenimą, kuris lyg šlapias šuva manęs purtėsi.

Galvoje dieną naktį žingsniuoja Mandžiūrijos laidotuvių procesija ir skamba daktarėlių skanduojamos diagnozės: galimybė pasveikti labai menka, auglys piktybinis, ketvirta stadija, garbus amžius. Susitaikykit. Ir tas jų verkšlenimas, neva, įvedus kvotas kompensuojamiems vaistams, jie verčiami išrašinėti pigesnius, beje, turinčius šalutinį poveikį. Tiesa, juos gauna tik kas ketvirtas laimingasis. Mano motina į jų gretas nepateko.

Klausiausi virkaujančių baltaskvernių ir širdingai mūsų visų gailėjausi. Tas gailestis bloškė mane į vaikystę. Į mėnulio pilnaties pritvinkusias naktis, į ramų, nuobodų ir vienišą metą be Sibės, kai bičiuliaudavausi tik su etruskų mergaitės, spaudžiančios prie plokščios krūtinės negyvą paukštį, figūrėle. Iš jos akių kokonų išsiritę drugiai nuvasnodavo įtariai doksančio mėnulio pusėn ir lyg krakmolo lašai sustingdavo vaiskioj dangaus sietuvoj.

Jei galėčiau grįžti į vaikystę, nekeisčiau ten nieko: nei norų, nei minčių, gal tik skaityčiau ne tokias rimtas knygas – be magiškųjų pentagramų ir be teisingų Šventojo Rašto žodžių. Taip pat per jėgą nebesisprausčiau į išaugtas meiles ir ištikimybes.

Gailesčiui atlėgus vėl girdžiu daktarėlių žodžius: „Su-pras-ki-te. Dėl kvotų negalime suteikti būtino gydymo, neturime ko pasiūlyti net perpus jaunesniems pacientams. Geriausiu atveju skirsime vaistų už penkis tūkstančius per mėnesį.“

Širdingai tamstoms dėkoju!“ – naiviai džiūgavau. Tik kodėl tie tamstos tarsi langus ištvatinę vaikėzai nudūrė akis į auksinėmis žvaigždutėmis spingsintį linoleumą? Veikiai sužinojau: „Efektyviam gydymui per mėnesį reikia vaistų už maždaug penkiasdešimt tūkstančių.“

Nepuoliau žliaubti ir kvakėti, tik spoksojau į slopstančias nelyg operacinės lempos baltaskvernių akis ir viltingai laukiau, kad jos vėl įsižiebs. Jų neonai suspingsėjo, bet neužsidegė. O aš jau graužiausi dėl pernai supleškėjusio mūsų sodo namelio. Dabar jį pardavusios sumokėtume bent už mėnesio gydymą. Ką dar iškišti? Butą? Reikia tėvo sutikimo. Tik kas dabar jį ras? Jau septyneri metai iš jo jokios žinios. Paliko motiną dėl pernelyg užsiteršusio jos energetinio lauko. Dėl to, kad nemokėjo ir nenorėjo stovėti už jo, kad gniuždė jo vyriškumą, kad savo nemoteriškumu kurstė patinišką pagiežą ir agresiją. Dėl to, kad kiekvieną rytą burokine tarka subrazduodavo genialias jo idėjas ir lyg pasiutžolės apstėjantį ryžtą keistis.

Žinoma, ją kaltinau. Nes nė piršto nepajudino, kad jį suprasčiau. Ar pati suprato? Tai – šiandienos klausimas, anuomet jo niekas nekėlė. Užtepdavom visus nutylimus klausimus ant pieniško batono, ir alkulys neerzindavo iki pat vakarienės.

Neoninės daktarėlių akys vėl susminga į mane: „Pabandykit netradicinę mediciną, kartais ji padeda. Ligą reikia prisijaukinti, tuomet ji tampa paklusnesnė.“

Paklusnesnė? Prisimenu kadais iš kaimo parsivežtą šešką, kurį, beje, pavyko prisijaukinti. Po metų jis papjovė mūsų katę ir pabėgo.

Laikas išjungti šviesas, bet neonai negęsta, vis čirksi: „Be abejo, galima išmėginti ir užsienio onkologijos centrus: Lježo ar Pamplonos. Bet ir ten tik mechaniškai truktels gyvenimą, juk jau ketvirta stadija, o už kursą mokėsit ne mažiau kaip po šimtą tūkstančių. Dar yra įvairių organizacijų, paramos fondų. Bandykit kreiptis. Gal padės?“

Idiotai“, – nepajutau, ar lūpos išraitė tą žodį, ar tik mintyse nuskambėjo. Tarsi kontrolierių iš troleibuso išmesta, į paskaitas vėluojanti studenčiokė bailiai susigūžusi laukiau naujo skaičių akibrokšto.

Teisieji nutilo. Nubaustas zuikis jiems neberūpi. Pilni troleibusai ir autobusai tokių kaip aš, saugančių kišenėse savo vilties bilietėlius.

Penkiasdešimt tūkstančių mėnesiui, penkiasdešimt...“ – lipdama aptrupėjusiais ligoninės laiptais lyg rožinį sau po nosim kartojau. Tai, matyt, iššūkis, paskata, kad pradėčiau suktis, veikti, kad pagaliau baigčiau tą savo barsukišką žiemą ir pakilčiau sutikt pavasario. Pavasario, kuris sprogsta ne gyvastinga žaluma ir šviežiais kvapais, o neonų spingsėjimu ir citostatikų aromatais. Pavasario su užmirštais lygiadienių tekstais. Turėjau jų ne vieną dešimtį, teliko viena. Pirmasis jos tekstas vadinasi r a u t u v ė. Su nusilupusia, bet numanoma pirmąja K. Skaitau šį ne visai rišlų kalbos–gyvenimo darinį. Tarsi vademecumas jis atveda mane į pradžią. Mano liguistas polinkis į saldumynus subrendo kaip tik čia, ant musių nutupėtų „Karvučių“. Tada jos – dar be popierėlių, nuogutėlės – prisilietė prie gąsliai bundančio libido. Manoji neapykanta viskam, kas ilga, irgi kilo iš čia. Menu ilgas pirmadi enio eiles prie forminės, brokuotos duonos, didžgalvių silkių ir smaragdinio „Tarchūno“. Maištaudama prieš tas ištįsusias eiles ėmiau trumpai kirpti nagus, blakstienas, plaukus, tikėjimus, viltis, sijonus, kelnes, laimes, meiles. Pamažu viską taip nutrumpinau, kad liko tik geluonis ir paširdžiuos įstrigusi didžioji K. Už jos užkliuvo keturašiam vagone uždaryta Sibė. Tuomet ir susitikom.

2

Pakaks pakaks“, – pamišėliškai krūpčioju, saugodama kojas nuo trupančius nasrus iššiepusių ligoninės laiptų. Kol aš čia taip nuoširdžiai rūpinuosi teigiama ir neigiama įvykių įtaka savo gyvenimui, vėžinės ląstelės motinos kūne nepaliauja daugintis, puola dar sveikus audinius, nelyginant žiurkės skęstančiam laive lekia į atokiausius merdinčio organizmo užkaborius, idant, sočiai prisikimšusios ir išsituštinusios pragaištingom metastazėm, galų gale paliktų skenduolį.

Privalau ką nors daryti. Į galvą lenda absurdiškiausios mintys. Girdėjau, kad kišenvagiai per dieną susiveikia apie penkis tūkstančius. Per mėnesį išeitų visai padori sumelė, gal net pavyktų sutaupyti išganingiems gydymo kursams Pamplonoje. O gal imti meile prekiauti? Tik kas manęs, tokios trumpakojės, norės? Be to, parsiduodančioms mergelėms skurdžiai nubyra, bemaž viską rūstaširdžiai sąvadautojai susižeria. Ne, tai ne man. Amoralu? Po galais, nusispjaut man dabar į moralę! Apskritai iš kur ištraukiau šį žodį? Išmušta iš vėžių griebiuosi man pačiai neaiškių sąvokų. O tos prakeiktos vėžinės ląstelės vis dauginasi, tarsi kokie parazitiniai daugialąsčiai, akim neįžvelgiami bestuburiai, šlykščios gastrotrichos, macrodasyidos, chaetonotidos.

Žūtbūt užsimanau ko nors saldaus. Tik šįsyk ne plikų „Karvučių“ – padorių, į sidabrinius popierėlius įsuktų „Vėželių“. Visada bent po du į kiaurą kišenę įsimetu. Vieną sutriauškinu, kitas nukrenta į palankas. Iš ten dabar geidžiamą „Vėželį“ ir išsitraukiu. Išlupu saldųjį kūną. Matinėj „Vėželio“ papilvėj atsispindi nudiręs mano veidas. Koktu. Spriegiu saldėsį pro šalį liumpinančiai seselei po kojom. Jokios reakcijos. Net stiklasparniai drugiai jos kukulainėse nesuplasta.

Ar man nuo to lengviau? Jaučiuosi lyg turguje apspjovusi inteligentą.

Pakaks! Vėl raginu save judintis, savo laiką dar galiu marinuoti, bet motinos jau ne.

Rytoj balandžio dvyliktoji – Kosmonautų diena. Pagal Grigaliaus kalendorių tai jau šimtas antroji metų diena, nuo kurios iki metų galo lieka du šimtai šešiasdešimt trys. Tik kas man iš to? Stoviu lyg Houldenas Kolfildas rugiuose prie bedugnės, susimovusi iš visų dalykų, ir nesumoju, ką toliau daryti. Gal ir mano smegenis kokiu nors stebuklingu būdu atakuoja citostatikai? Girdėjau, kad jie pažeidžia ir sveikąsias ląsteles, todėl beveik visada sukelia sunkių nepageidaujamų reakcijų. Be to, dauguma citostatikų stipriai dirgina audinius ir yra kenksmingi aplinkai. Kas bus, jei mano kūną staiga ims ir suparalyžiuos? Tarsi bandydama pabėgti nuo pragaištingų citostatikų, iš visų jėgų trenkiu ligoninės lauko durimis ir neriu prie troleibusų stotelės. „Viskas gerai, – atsidūstu, – šiandien nenuėjau į darbą, ir nieko neįspėjau.“ Jei šitai galiu atsiminti, vadinasi, nuodai mano smegenų dar nepalietė.

Atvažiuoja troleibusas. Praleidusi kažkur visą laiką skubančias, terbom apsikrovusias pensininkes, įsliuogiu paskui jas į vidų ir įsitveriu prakaituotais delnais nučiupinėto turėklo. Šiandien manęs jau niekas neerzina: nei kojas mindantys ataušėliai, nei tiesiai į veidą pagirių kvapą pučiantys sumitę mergintojai, nei nuožmiai dėbčiojantys, ant savęs ir viso pasaulio nirštantys nelaimėliai. Esu apimta nesvarumo būsenos, kurioje mano kūnas palaimingai ilsisi. Bet mano nesvarumą lyg negilioj baloj dumbliną vandenį staiga ištaško senės cypimas:

Sėsk, vaikeli, vieta atsilaisvino, dar prisistovėsi.

Abejingai klasteliu. Jeigu nebūtų taip sausakimša, išlipčiau. Neturiu jokio noro su kuo nors pliurpti.

Ko tu su šitais pensininkais stumdaisi? – nebodama mano rūškanos, jokiai bičiulystei nenuteikiančios fizionomijos, čypia bobulė paukščio jauniklio balseliu. – Kuoptum kaip mano dukrelė į Azuritiją, vargo nematytum. Štai parkako Velykoms perlų dantimis, paauksintuose ratuose, gardžiais pyragais nešina, kalytei kiauksint:

Kiau, kiau, grįžo pražuvėlė duktė,

Kiau, kiau, atsivežė daug pyragų!

Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Mėginu neklausyti tos cyplės, bet ausys tarsi atsiskiria nuo kūno ir išdavikiškai gaudo kiekvieną jos žodį. Abejingumas kažkur išgaruoja. Nubunda tautinis charakterio bruožas – pavydas. Mane pradeda erzinti nepažįstamos senės dukters sėkmė. Nirštu, nes žinau, kad našlaitėlės laimė manęs neaplankys. Veikiausiai kaip tingi pamotės duktė būsiu sušniaukšta meškos, o mano nučiulpti kaulai sumesti į kiaule užkinkytą geldą. Grįšiu kalytei kiauksint:

Kiau, kiau, grįžo pražuvėlė duktė,

Kiau, kiau, su geldele, su kauleliais.

Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Trumpam net pamirštu motinos kūną atakuojančius vėžinius skėrius. O bobulė visai įdūksta ir jau gerkloja visam troleibusui:

Nereikia čia kiurksot, nieko gero iš tų mūsų kiaurapilvių nesulauksit!

Lėkit, lėkit, sakalėliai,

Iš tėvų namų.

Lėkit, mieli paukštužėliai,

Iš savų lizdų!..

Epizodas, vertas Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė. Tik gaila, kad nesu senelis ir neturiu plaktuko.

Tarsi kokiame spiritizmo seanse pasigirsta hipnotizuojantis balsas – „Galinė maršruto stotelė“. Nudžiugusi pašoku – vis šioks toks palengvėjimas per kelias nerimo ir skausmo savaites.

Palauk, dar nepasakiau, kaip toj Azuritijoj darbą rasti, – senės balsas tarsi lediniai budelio pirštai sugniaužia man kaklą ir stumia prie kruvinos bausmės trinkos.

Merdėjančios aukos akimis dėbteliu į senę ir, išrėžusi akmeninį „na“, laukiu, kada ji mane paleis.

Važiuok į prospektą, išlipk prie Katedros, kiek paėjėjusi, rasi tokią firmelę, kuri renka darbuotojus. Nebijok, ten viskas kaip turi būti, mano dukrelė irgi per juos išvažiavo.

Bobulė atšlyja, dėl visa pikta apsičiupinėju kaklą – rodos, viskas gerai. Išdrįstu jai net padėkoti.

Kiek šiapus ir anapus azuritijų? Sibės vagonas irgi ten rieda. Kiekvieną naktį ji tos vietos vardą skiemenuoja. Kas iš tiesų yra troleibuse sutikta senė? Kas ją ir jos dukrą sieja su Sibe? Galiu ir neatsakyti. Galiu sutepti klausimus į sumuštinį ir užgerti saldinta arbata. Prisiminčiau vaikystės skonį. Dievinu tariamąją nuosaką, ji neįpareigoja veikti. Bet Sibei ji neegzistuoja. Sibė spigina į mane raudonomis akimis ir be jokių modalumų kloja savo istoriją. Net nesiteikia paklausti, ar noriu jos klausyti. Neaiškina, kodėl pasirinko kaip tik mane. Stumia į gyvulinio vagono kampą, liepia žiūrėti į nėriniuo tą randą ant jos rusvo pilvo, nuplėštus nagus ir delne įpjautą Dovydo žvaigždę. Prašo, kad šešiakampę paimčiau. Neva ji priklauso kitai. Toji slepiasi lediniame rūsyje.

Lengviausia pasyviai slinkti sapno ar vizijos keliais, priimti jų stenogramas, schemas, mistinį, įprastas linijas keičiantį laiką ir nesiaiškinti jų pranešimo reikšmės. Bet Sibė, pakreipusi tamspilkį veidą, reikalauja išgirsti: gargiančius agonijoj, šaukiančius iš baimės, sprogstančius iš įtūžio. Nesiliaujan tį vinių kalimą į duris, langrėmius, smilkinius. Ratų dundėjimą per geležines bėgių sandūras. Gimstančių ir mirštančių inkštimą. Pasakos žodžius: „Zakon – taiga, medved’ – sudja“1.

3

Niekada netroškau išskristi svetur. Svajojau laimėti milijoną, netikėtai gauti palikimą, gal net sugundyti pakenčiamos išvaizdos turčių, bet niekuomet – apie laimę stebuklų šaly. Apie laimę ir dabar negalvoju, per aštriai juntu citostatikų kvapą.

Privalau išjungti vėžinių ląstelių kadrilį.

Turiu išdrįsti įsėsti į meškos geldą.

Sibė tokiam sprendimui nepritaria. Tarytum gurų ižą kulnu pramuša gyvulių mėšlu apkaukusias vagono grindis ir sustabdo plėšria anakonda vingiuojantį ešeloną. Jaučiu jos įšėlį ir baimę. Trokštu pašokti ir šiaušti kuo toliau – į tolią šalį, kur upės teka. Bet pirmiausia turiu įveikti iš kėnių, maumedžių, pušų suręstą bekraštę taigą ir nedraugingą saulės dievą Ogdy2. Atšilus orui jis skrieja aplankyti akmeningosios Tunguskos. Kiekvieną vasarą su vandeningąja myluojas. Sykį iš meilės net virto pragaištingu bolidu. Dūmais paleido nemarią taigą.

Nepaklūstu Sibei. Vos įžengusi į savo daugiabučio laiptinę, neištveriu, apsisuku ir pasileidžiu atgal į stotelę. Šaunu į troleibusą, stumteliu kažkokią barbę ir, nekreipdama dėmesio į jos žvairakiavimus, nekantriai skaičiuoju stoteles iki Katedros.

Atvažiavom. Prasibraunu pro susigrūdusius keleivius, šoku lauk ir kiek kojos neša rūkstu prospektu. Dairydamasi į abi puses, ieškau savo ir motinos išsigelbėjimo pavadinimu „Darbas Azuritijoje“.

Ieškoti tenka ilgiau nei valandą. Pagaliau užeinu atokiame rūsiuke įsikūrusį biurelį geležinėmis durimis ir ant jų mėlynuojančiu užrašu „Atrask Azuritiją“. Įslinkusi vidun, randu dvi maloniai besišypsančias matronas. Akinančios jų perlinių dantų eilės – lyg nuo brangių drabužių nenuplėštos etiketės – išduoda, kad balinimui, protezavimui ir deimantiniams implantams šios dvi per klaidą lygiadienių krašte užstrigusios mediumės banknotų tikrai nestokoja. Prisimenu troleibuse sutiktos bobulės pasakojimą apie dukterį – ji irgi turbūt spingčioja tokiu akį rėžiančiu vypsniu. Kaip ir mano motiną vaistyję baltaskverniai. Kaip ir mano rūpestingasis darbdavys. Tik mudvi su Sibe švypsom išgeltusiais kaltais.

Nelyginant per kokį spiritizmo seansą nekantriai laukiu, kada būsiu suvesta su užsieninėmis sielomis. Tačiau beužsimezgantį ryšį nutraukia neįprastu vidudienio metu pasirodžiusi Sibė. Įkyriai ima kviest savęsp. Nevalioju priešintis, seku jai įdurmu. Šiuokart nusiveda ne į vagoną – į balto aukso rūmus. Tai – Sibės Azuritija. Aplinkui per bevaises žemes plaukia balčiausios akmens druskos lytys. Kad tik nesusigundyčiau užlipt. Ogdy kaipmat pagriebs. Giluminiais gręžiniais nuleis į šiltinę plukdantį Angaros vandenį. Aš, žinoma, sriūbtelėsiu. Nardyti užsičiaupusi niekada nemokėjau. Manding todėl, kad nuo mažystės buvau pratinama lukenti iš avinėlių pėdų.

Užuot kuopusi šalin, stimpinu Sibei įpėdžiui ir audžiu mintį apie vandenis. Tik dabar suvokiu, kodėl svarbiausiu kasmetiniu įvykiu senovės Egipte laikytas Nilo potvynis. Visa turtinga Egipto civilizacija priklausė nuo potvynių, atnešančių naujas derlingo dumblo sąnašas. Senovės egiptiečiai garbino potvynį dievo Chapo pavidalu. Vaizdavo jį atsikišusiu vėdaru ir nukarusiomis krūtimis – gerovės ir gausos simboliais. Ne šiaip sau svarstau apie Egipto potvynius. Neduoda ramybės grisus, į kriokiantį sūkurį traukiantis klausimas: kodėl lygiadienių čiabuviai, užuot meldęsi skandinančioms ekonominėms, politinėms ar kultūrinėms krizėms, verčiau negarbina kokio vietinės reikšmės potvynio? Gal iškaulytų palaimingą sausrą?.. Nors, kita vertus, myliu žmones, kurie neplūkauja susireikšminimo vandenyse. Daug tokių patvinusių nūdien alpčioja: aš be rašymo, be vaidybos, be dainavimo palūžčiau. Arba dar vandeningiau: neįstengčiau egzistuoti, privalėčiau išplaukti Charono valtimi. Mazochistiškas ekshibicionizmas lyg neskęstanti Ofelija plūduriuoja įvairių menų vandenyse.

Iš visų vandenų – sūriųjų, gėlųjų, nuodėmingųjų, moteriškųjų, vyriškųjų, žiauriųjų, melancholiškųjų – mane labiausiai masina lygiadienių vandenys. Ne todėl, kad jie kuo nors išsiskirtų, išskirtinumas jau seniai nebėra vertybė, priešingai – todėl, kad jų universali sudėtis tinka bet kam maudyti. Ne kartą mėginta tuos vandenis tirti (kaip tiriama sąžinė), įspėti juose plaukiojančių mikrobų kilmę. Bet neįpusėjus analizei visi mikrobai žūdavo. Tiesa, su kiekvienu pavasario potvyniu į žuvusiųjų vietą atplaukdavo kiti, dažniausiai iš užjūrio vandenų. Tie naujieji daugindavosi stebėtinu greičiu, tarpdavo skurdžioj augalijoj, lyg saturnai savo vaikus rydavo visus, plaukiančius prieš srovę.

Dar mane džiugina lietaus vandenys. Ypač tie, kurie prikapsi iš lietvamzdžių į cinkuotus kibirus. Nuo vaikystės žaviuosi šiuo procesu. Nesvarbu, ar tai iš beržo į stiklainį varvanti sula, ar iš lašelinės į venas pumpuojama gliukozė. Triumfuoju, matydama vandens bejėgiškumą, jo akivaizdų nuolankumą žmogaus sumeistrautam indui.

Šlapiuojančių savo minčių niekuomet neišsakau, nes jos daug ką supykdytų. Teliktų prisipažinti: man hidromanija. Ir labiau už viską noriu ją išsigydyti. O kadangi bet koks gijimas įmanomas tik prisipažinus, kad sergi, kaip tik nuo to ir pradėčiau. Bėda tik, kad mano vienos pastangos būtų šašo vertos. Mat ši liga užkrečiama, ir serga ja kone visi mane supantys. Serga, bet neprisipažįsta, todėl ir negyja. Kalba vandeniu, galvoja vandeniu, gyvena vandeniu. Hidromanija užkoduota mano gentainių genuose nuo našlaitės Elenytės laikų. Gundo nusikalsti, hidrofiliniai gundymai beveik visuomet sėkmingi. Vandens nusikaltimai nepalieka jokių įkalčių, todėl taip pašėlusiai smagu juos kartot – viską įmanoma nuplauti, priplauti, išplauti. Plauti galima bet kokiu vandeniu: iš čiaupo, mitiniu, sakraliu, sekuliariu, paveldėtu, istoriniu. Niekuomet – tyru. Nūdienos visuomenei tyras vanduo jau tapęs manieringu anachronizmu. Net dangaus prakirstoj eketėj tyrumo nė lašo – nuo reklaminių miltelių dieviškasis mėlis putoja. Išeitis – sąmoningas dehidratavimas. Įgyvendinimo metodai – konformizmo, vujaristinio patriotizmo, perrūgusio altruizmo tvenkinių nusausinimas. Šalutinis poveikis – tyrumo komplekso išsivystymas. Nauda – neaktuali paskendusiai visuomenei.

Dar keli niurktelėjimai, ir būčiau paskendusi. Laimei, baltadantės mediumės laiku mane sugriebia – baltomis, ekskliuzyviniu kremu lepinamomis rankomis ir prancūzišku manikiūru žymėtais nagais.

Vyresnioji baltadantė įsakmiai pasiūlo nusivilkti paltą. Pasijuntu lyg būčiau sodinama į ginekologinę kėdę, net išraustu prisiminusi, kad šį rytą įšokau į vakarykštes kelnaites.

Jūs tikriausiai dėl darbo Azuritijoje?

Taip, ar turit, ką pasiūlyti? – lyg turguj ieškodama šviežių agurkų lepte liu.

Turim, tik reikėtų jūsų gyvenimo aprašymo, dviejų rekomendacijų ir... ir dar turėsit susimokėti negrąžinamą šimtinės mokestį.

Dviejų rekomendacijų, negrąžinamą?

Na, bent vieną rekomendaciją ir mokestį.

Nesumoju, iš kur galėčiau gauti ir tą vieną rekomendaciją. Prašyti direktoriaus? Vargu ar pranešusi, kad išvykstu, galiu tikėtis iš jo tokios malonės. Taip ir girdžiu: „Palieki mane ant ledo! Darbų kalnai! Atvyksta partneriai, mirk gyvenk privalau turėti paruoštą medžiagą, o tu man šitaip!“

O be rekomendacijų neišeitų?

Ne, užsienyje darbdaviai reikalauja rekomendacijų. Galima juos suprasti, juk kaip nors turi apsidrausti.

Nuo ko apsidrausti?

Na, – nesitikėjusi tokio klausimo, mykia ji, – nuo visokiausių nesusipratimų, žinot, juk visko su tais užsieniečiais pasitaiko.

Nežinau ir nenoriu žinoti. Nesigilinu, kokius užsieniečius ji turi galvoje – ten išvykusius mūsų kraštiečius ar tikruosius Azuritijos gyventojus. Žiūriu į tviskančius jos dantis ir vėl matau tą neonų spingsėjimą. Ilgiau čia neištversiu. Griebiu paltą ir, nė neburbtelėjusi „sudie“, spusteliu geležinių durų rankeną. Durys neatsidaro.

Jos automatiškai užsirakina, taip saugiau, – nesijudindama iš vietos, išraito vyresnioji. – O dėl rekomendacijos galime kai ką pasiūlyti. Sumokat mums penkias šimtines, ir rekomendaciją turit.

Kaip? – nusistebiu.

Labai paprastai – palikit šešias šimtines, mes viską sutvarkysim. Nebi jokit, mūsų įstaiga legali, viskas oficialu, sumokėjusi pinigus gausite sąskai tėlę.

Aš nebijau. Vidinis balsas, kurio paprastai nevalioju išgirsti, kužda – pasikliauk baltadantėmis. Beje, pastaruoju metu vis susiduriu su baltaspalviais – ligoninėje baltaskverniai daktarai, troleibuse baltagalvė senė, čia baltadantės administratorės, tetrūksta tik į kokią baltąją mešką ar nuodėmklausio albą atsitrenkti.

Vėl apsireiškia Sibė. Rodo man drobių rietimus, lininių siūlų gijas, lašinius, kiaušinius, duonos pagrandėlius. Niekas už šias gėrybes jai rekomendacijų nerašė. Niekas jos krypties Azuritijon nepakeitė. Kodėl man turėtų būti kitaip?

Niekada nemokėjau atsakinėti į tiesius klausimus. Tačiau gebėjau nuo jų išsisukti. Todėl ir dabar nusprendžiu su viskuo sutikti ir baigti šią baltąją karštinę. Išsitraukiu iš rankinės piniginę ir, sučežinusi naujais, vos prieš kelias dienas direktoriaus maloniai išmokėtais banknotais, trinkteliu delnu į stalą:

Tikiuosi, kad nebus jokių nesusipratimų. Negąsdinu, bet aš ne iš tų, kuriuos lengva nuauti.

Nebus, – prancūziški nagučiai stveria pinigus ir, skubriai perbėgę jų glotniais paviršiais, tris kartus lyg kokie neišjodinti eržiliukai spirteli į lakuoto stalo paviršių. – Puiku, dar tik atneškit savo gyvenimo aprašymą, o visa kita sutvarkysim.

Lyg vaikomų varnų būriai mano galvoje dar kranksi abejonės. Mintyse paimu akmenį ir, paleidusi į krankles, džiugiai išpyškinu baltadantėms:

Dar šiandien atvešiu. Iki kelių dirbat?

Iki šešių, – patenkinta pagaliau vypteli ir jaunesnioji kontoros darbuotoja.

Puolu prie durų. Pamiršusi, kad jos taip paprastai neatsidaro, įnirtingai traukiu rankeną ir nejučia paberiu riebių kipšų. Baltadantės prunkšteli man už nugaros. Įdūkusi grįžteliu:

Ar jūs galit tų durų nerakinti? Juk prieš man įeinant jos praviros buvo.

Atleiskit, – susitvardžiusi ramina vyresnioji, – prieš jums ateinant plūste plūdo žmonės, apie duris ir pamiršom. Nemanėme, kad tokia garbi viešnia užsuks.

Lengviausias būdas išmušti žmogų iš vėžių – kalbėti neadekvačius dalykus. Bet dabar nesugalvoju, ką čia tokio neadekvataus suoptelt.

Kaistu laukan. Nespėjusi įkvėpti senamiesčio oro, spriegiu į pustuštį troleibusą ir, tūpčiodama nuo vienos sėdynės ant kitos, vis žvilgčioju į laikrodį ant riešo.

Pristačiusi baltadantėms savo gyvenimo aprašymą, gaunu pažadą, kad, turėdama kelerių metų darbo patirtį ir gerai mokėdama užsienio kalbą, jau po dviejų savaičių būsiu įdarbinta daug žadančiame „svetur“.

Dar tą pačią dieną sulaukiu skambučio, kad galiu ruoštis kelionei. Vietoje adreso gaunu geografines koordinates: 53.3 šiaurės platumos ir 8.9 rytų ilgumos. Manęs lauks nedideliame miestelyje, didelėje kompanijoje.

Viltis triumfuoja. Net susigraudinu. Ne todėl, kad palieku lygiadienių viešpatiją, bet todėl, kad tokiai kaip aš ėmė ir pasisekė. Noriu padaryt ką nors didinga, kilnaus, gal net nulėkti į baltadančių kontorą padėkoti, arba lyg Kafkos Zamza ropoti sienomis. Bet staiga atsimenu sergančią motiną, dėl kurios juk ir stengiuosi, ir kuri dar nieko nežino.

Vėlei išlekiu iš namų, nebežinau kelintą kartą šiandien įšoku į troleibusą ir senamiesčio trinkelėmis išdardu į ligoninę. Čia viskas po senovei – aptrupėję laiptai, nosį riečiantis citostatikų kvapas ir vos girdimas vėžinių ląstelių ciksėjimas.

Atsargiai stumteliu palatos duris ir matau tai, ką noriu matyti, – prie lango stovinčią ligą įveikusią motiną. Palaiminga viltis – jau antrą kartą šiandien triumfuoja!

Mama, aš išvažiuoju dirbti svetur!

Išgirdusi mano balsą, motina krūpteli. Saugodama savo gležną kūną nuo mirtinų bakterijų, tvirtai susisupsto į pilkai dryžuotą juodą chalatą – prie tokio net mirtis nedrįstų artintis – ir, kaip pridera tokią minutę, giliai atsidūsėja:

Et, vaikeli, gal ir gerai, kad išvažiuoji, pailsėsi nuo rūpesčių, geresnio gyvenimo paragausi, pasaulio pamatysi.

Aš ne pasaulio žvalgytis važiuoju, – teškiu, – tavo gydymui pinigų reikia, o mes jų neturim.

Ką tu, Pelagija! Dėl manęs tai tikrai neverta, mano dienos jau suskaičiuotos, jokie pinigai, jokie už juos nupirkti stebuklingi vaistai man nebepadės, žiūrėk verčiau savęs.

Širstu, kad motina kalba tokias banalybes. Net stipriausia liga neįstengia jos pakeisti. Siuntu dėl to, kad ji pasiduoda, siuntu dėl gydymui jau sukištų pinigų, nirštu ant baltadančių ir žilagalvės senės – ant visų. Atsisėdu ant neonais spingsinčios lovos, įbedu akis į neoninę sieną ir, įkvėpusi neoninio oro, skiemenuoju:

Turiu važiuoti. Čia laukdamos nieko nesulauksime.

Tarsi pamiršusi bijoti mirtinų bakterijų, motina nusivelka chalatą, pakabina kojūgaly ant lovos rėmo ir atsigulusi ištaria:

Tu, vaikeli, žiūrėk, kaip tau pačiai geriau.

Savo žodyne ji turi keletą frazių, kurios veikia kaip nuodai. Šita yra jos mėgstamiausioji.

Rytoj mane paleidžia, – nenutuokdama, kokios mintys zirzauja mano galvoj, motina tęsia savo litaniją. – Padėsiu tau susiruošti. Žinai, gal jau dabar pradėk taisytis, kiek tos savaitės, pamatysi, kad jau ir kelionėn laikas.

Gerbiu savo motiną, bet kartais ji į jokius vartus nepataiko.

4

Palengva slenkantis laikas, regis, bando mano kantrybę. Netveriu noru kuo greičiau baigti kelionėn ruošimosi ir atsisveikinimo spektaklį ir išvažiuoti. Nebepakeliu kaltės, kuri gildo lyg pirmas lapkričio šaltukas. „Ankstoka, – bandau priešintis, – išties per daug anksti šalnoms, juk dar tik gegužė.“ Kažkur skaičiau, kad gegužės mėnesį svetur uždarbiauti išvyksta daugiausia prostitučių. „Kuo jos čia dėtos?“ – nusistebiu savimi. Bet ko čia stebėtis, juk ir jaučiuosi kaip kokia skersmergė, išsitremianti į tolimąją Azuritiją.

Kaltę kursto ir Sibė. Net dieną nebeduoda ramybės. Tempiasi mane į drykstančius stepių laukus, prie neplėštų dirvonų, ten, kur negirdėtas dainas traukia į žagres įsikinkiusios moterys. Sibė klaupiasi ir bučiuoja jų įdiržusias pėdas.

Saulėta šeštadienio popietė, jokio mano išvykimą apraudančio lietaus. Išsikvietusios taksi, burzgiam su motina į oro uostą. Įkyrus taksistas klausinėja, kur išsiruošėm. Trokšdama, kad jis nutiltų, lepteliu, kad skrendam atostogauti, tačiau „varlių keliauninkių“ išvaizda, matyt, jo neįtikina. Kažką sumurmėjęs sau po nosimi, vėl užpila mus klausimais. Dabar atsakinėja motina, atvirai, tarsi kunigui. Taksistas patenkintas, ir už tokį jos nuoširdumą atsilygina pareikšdamas, kad būdamas jaunesnis ir pats dumtų iš šitos įgrisusios lygiadienių žemės.

Šmėsteli Sibės veidas. Šoniniame taksi veidrodėlyje. Pro jį mudvi išeiname. Ji dar ne viską man papasakojo ir parodė.

Druskos virimo cechas. Dešimt dešimties metrų aukščio ir tokio paties skersmens kunkuliuojančių katilų. Virš kiekvieno linguoja permesta lenta. Ant jų, lyg ant ištemptų cirko lynų, balansuodamos didžiulėmis mentėmis, žongliruoja baltaskarės fėjos. Tokiomis pačiomis kaip ir Sibės akimis, tokiais pat virvėmis perrištais kaliošais. Medinėmis mentėmis jos maišo druskos viralą ir atmušinėja į jas svaidomus parazitki, banditki, darmojedki. Nespėti atmušti keiksmai suplasta baltom skarom ir sminga į karštą druskos vonią. Virsta kristalinėmis etruskų figūrėlėmis.

Sibė liepia man užsimerkti. Neskubu, todėl kai ką spėju pamatyti: būrį vienodais skaruliais apsitaisiusių moterų priešais medinę pakylą. Estradą. Ešafotą. Ant jo varomi tų moterų vyrai, nuogut nuogutėliai, vien su pilko brezento auliniais. Ar tai koks matriarchato manifestas? Užsimerksiu, ir pašėls tuos nelaimėlius romyt? Bet šis vaizdinys ne iš Sumatros, Mikronezijos ar Tibeto, net ne iš senovės Egipto – girdėjau, kad ten dar įmanu užeiti amazoniškos valdžios reliktų. Aš stebiu mizansceną iš XX amžiaus Didžiosios Tėvynės kronikų. Užsimerkiu. Moteriško, žmogiško solidarumo vardan.

Panūstu Sibės pusėj ką nors palikti. Tik niekaip neišsirenku ką. Žodžius? Jie per lengvi, Angaros vėjas juos nupūs. Paveikslą. Sudėtą iš lygiadienių krašte pažįstamų ženklų. Panašų į mistiškąjį Čiurlionio „Rex“. Su septyniais skliautais ir septyniom aušrom. Įrėmintą geltonomis lyg vaškas kūdikystės nuotraukomis. Manęs tame koliaže niekas nesuras. Gal tiktai atskiras kūno dalis: plikai nugramdytą pakaušį, vangogiškąją ausį, iš Sibės pasiskolintas rankas – liūdnai sukryžiuotas lyg Pikaso melsvoj drobulėj. Graudžių reminiscencijų dėlionė, juodi simetriją čiaumojantys kvadratai su mano išverstom viltim ir smeigtuku prismeigta širdim.

Sibei ji buvo kelrodis. Kad, pūgai šėlstant, nuo Sajanų rytinės pakriaušės per užgargusią Angarą niūgdama anglių kaupinus maišus į Hadą nenuklystų. Kartą jau buvo netoli. Lengva. Lengvesnė net už orą. Tiek iš jos buvo telikę. Priėjo Acherono upę, geidavo paviešėt kitam krante. Tačiau Charono keltas jos nekėlė – monetos po liežuviu neturėjo. Siūlė Josifo parašą. Nepriėmė. Išsiuntė atgal. Idant grįžtų prie anglių ir savo kūno svorio. Dar metams, keleriems.

Nūnai ji žingsnio nežengia be mano širdies. Apvaikščiota Angara, Baikalas, taiga, asbestiniai Sajanai. Ir bėgiai išardyti kaip pakeista istorija. Pradžia tokia: mudvi gyvenom prie siauro geležinkelio, mirkstančio liepų ežere. Neskaičiavom dylančių dienų, tik bėgių apriestas rasakilas ir ežero vardus. Ant šamotinių plytų džiovindavom žiemai obuolius ir iki šalnų spėjusias užmėlti slyvas. Kas vakarą geležies kelias pjovė mūsų pėdas ir vedė virviniais bėgiais užveržton naktin.

Taip jau nebus, kai aš išskrisiu.

Ar Sibė pasiliks čia? Prie mano motinos? O gal mane lydės? Dangun įleistais bėgiais.

Oro uostas. Užvertusi galvą ieškau ekranuose geografinių koordinačių: 53.3 šiaurės platuma ir 8.9 rytų ilguma. Taip bespoksodama išgirstu motinos balsą. Atsigręžusi matau, kaip ji viena ranka moja man, o kita rodo į ilgiausią, įvairiom spalvom mirgančią išvykstančių gentainių eilę. Pavasariniai žiedai. Laiku, tik ne visai vietoj. Prie šio raibuliuojančio magneto prikimbu ir aš su dviem pilnutėliais lagaminais. Dabar labiausiai trokštu, kad mane nuo jo atplėštų. Deja, nėra kam – motina neturi jėgų, Sibė įsižeidusi pasislėpė, o visi kiti, kaip tas taksistas, mano kelionę tik laimina. Pasak jų, turėčiau džiaugtis, juk svetur eisis kaip sviestu patepta.

Lyg žvelgdama į Malevičiaus Juodąjį kvadratą, regiu naująjį pasaulį – dar pasislėpusį nuo mano neįgudusios akies, abstraktų, bet viltingą ir viliojantį.

5

Lėktuvas Azuritijoje nusileido ankstyvą pavakarę. Prilipusi prie iliuminatoriaus rijau akimis artėjančią žemę tikėdamasi, kad jos žaluma aptaškys mane gyvybės spalva lyg kokią figūrą iš spalvinimo knygelės.

Mano gentainiai, linksmai tarškančios lygiadienių krašto žmogystos, susigraibė nuo slenkančios juostos gėrybių prikimštus savo lagaminus ir iškurnėjo į žaliąją Azuritijos salą. Aš, savų apleista, vis dar stirksojau lūkuriuodama lagamino ir kuo rimčiausiai mintijau apie ką tik su manimi atvykusius naujuosius Azuritijos gyventojus. Ko jie čia visi garma? Užsidirbti? Pavargę nuo melo savo šalyje ieško čia tikrųjų vertybių? O gal simuliuoja tremtį? Gal šitaip aštrina atšipusią tapatybę? Lygumose ji išskysta. Idant vėl sugvilbtų, turi užropoti ant fiordų, ledynų, kalnagūbrių.

Per valandą nusigavusi į Azuritijos sostinės centrinę autobusų stotį, nusiperku bilietą į Sepijos miestelį. Nekantrauju apžiūrėti šalį, kurioje laimę surado ne vienas mano gentainis. Beje, kas trečias lygiadienių šalies moksleivis jau ne kosmonautu ar kokiu žvaigždūnu svajoja tapti, bet Azuritijos gyventoju. Prieš išvykdama tik ir girdėjau: „Pamatysi, kaip ten gerai, visi žmonės smaragdo pilyse gyvena, gatvėmis vien išmaniosios karietos rieda. Pusmetis, ir pati su tokia atbildėsi.“ Tokie drąsinimai mane tik gniuždė. Kažkodėl vis svarsčiau, kaip kitiems pasiteisinsiu, jei pavyks užsidirbti tik menkai brikelei.

Graibstau akimis pro autobuso langą šmėžuojančius, prieblandos jau dangstomus vaizdus, įspūdingas uolas su kelių šimtų metrų aukščio skardžiais, pro rūką be garso kiknojančius kalnus, įnirtingai kažin kur garmančius krioklius, senovines pilis, bažnyčias, nakties pirštų žnaibomus nebylius miestelius. Smaragdo šalis su manimi kalbasi. Nurimstu. Lygiadienių laimintojai tiesą sakė.

Į Sepiją atvykstu apie vidurnaktį. Nedidelis miestelis prie sraunios Gohto upės. Kadaise skaičiau, kad toj upėj milijonai lašišų. Kas žino, gal jos pavirs Jėzaus žuvimis, o aš būsiu pasmerkta gailestingumui?

Ši mintis vėl prišaukia Sibę. Ji spigina į mane gyvomis akimis. Dešiniajame kumštyje spaudžia deimantinę atmintį, kairiajame – apypilnį morfino buteliuką. Kardą ir svarstykles. Nesikviečia savęsp. Leidžia suprasti – dabartės ji mano viešnia.

Turiu parodyt jai naujus namus.

Prie stoties baltas namelis raudonomis durimis ir tokios pat spalvos langinėm. Beveik kaip ant vištos kojos. Duris ašauna malonių, tačiau į jokią dermę nesueinančių veido segmentų moteriškė. Sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodytų lygiadieniuos, bet čia ji – žingeidumą kurstanti furija.

Išsiblaškiusi delsiu pasisveikinti. Ir kaip čia man pasilabinus: „hello“, „good evening“ ar „good night“3? Nepažįstamoji nuoširdžiai šypteli, aš ulbteliu „hello“. Atsiprašau už tokį vėlyvą atvykimą ir sulaukiu neįtikinančio „no problems“4. Formalumai atlikti, belieka prisistatyti, ir būsiu įleista vidun.

Nenoriu prašmatnaus būsto. Varžausi Sibės. Ji mane kvietėsi į gyvulinį vagoną, baraką, ant narų. Lindėjo varvekliais sudygsniuotose lavonų išdriskose, ant jos blakstienų, antakių mizgėjo utėlės. Kartais šiugždeno Traklio rinkinį, kartais susiūtus penklinių lapus. Sykį mačiau, kaip piešė kortas ant sukarpyto angliškais užrašais išmarginto kartono su įspausta data 1946.

Sibė man dažnai rodo vandenis. Visokius – jūrų, upių, ežerų. Sunkius, gurkiančius šešėlius it saldų sirupą. Liūdnų šešėlių pilni Baikalo, Laptevų, Angaros gelmenys. Sibė kas mėnesį juos lanko. Pasivadina ir mane. Noriai keliauju. Patinka jausti, kaip kietai įmigę vandenys mane sapnuoja. Sibė brauko deimantinės atminties šukomis šešėlių plaukus, ilgas žoles ir platininės mėnesienos srūvį.

Bijau, kad naujoji šeimininkė nepultų manęs vaišinti. Menku kąsniu paspringčiau. Turiu palaukt, kol Sibė iš sąšlavų badputrės išsivirs, jos viduriai iš alkio garsiai garga. Kokią istoriją reiks sukurpti, jei ir furija juos išgirs? O ji įdėmiai klausosi. Ir spitrija kažkur kiaurai pro mane. Vyzdžiai lyg nuo Sajano skardžio atšokę anglies lustai – įdumk, ir suplėvos. Jie masina Sibę. Jos žvilgsnis toks, kaip tąsyk, kai iš baltųjų lapių apgružlotų kaulų tolioj šiaurės saloj krovė aukurą. Tie kaulai niekaip draugėj nesilaikė. Kol Barguzino vėjas atpūtė kaulinį skritulį. Sibė užkėlė jį ant žlegančio viršaus. Dailiai, tvirtai įsėdo.

Galiausiai baltojo namelio furija pasako savo vardą. Girdžiu tik sodrią e ir šnypštimą: Ešlin. Išmoksiu pakartoti tik po keleto dienų. Šiąnakt dar nedrįstu. Šnypščiantis vardas toks panašus į kanaaniečių deivės. O dar tie nederantys veido bruožai... Tikriausiai pervargau. Iš džiugesio delnus trinu, kad deiviškoji šeimininkė nepakviečia arbatos. Geidžiu išsimiegoti. Rytoj kuopiu į naują darbą. O dar turiu išvyst savo buveinę į šiaurę kiauksančiais langais. Ir pasikviesti Sibę. Ji prigula ant medžių drožlėm kimšto pakulinio maišo.

6

Antra diena Azuritijoj prasideda oranžinės saulės bičiulišku palabinimu. Jokio lietaus, menkiausio vėjo – vien apelsininis saldumas ir minkštu geltoniu sirpstanti viltis. Spėriai žinguodama kalu sau į selpiančią galvą, kad tai gera lemiantys ženklai. Įtari nuojauta vebžda ką kita.

Mane sutinka vyriškis, vardu Džonas. Apdovanoja trūkčiojančiais vypsniais ir pareiškia labai apgailestaująs, kad mano vieta jau užimta. Sustings tu. Trokštu, kad vėžinės ląstelės, ėdančios mano motiną, atlėktų čia lyg skėriai ir užpultų šį traukulių kamuojamą vyrpalaikį. Tarsi pajutęs pavojų, Džonas staiga virsta geruoju Džinu ir pasiūlo darbą prie dokumentų skaitytuvo. Tiesa, už pusę tiek, kiek gaučiau dirbdama baltadančių pažadėtą darbą. Neturiu kur dėtis, sutinku. Skėriai per vandenyną neatskris.

Malonūs netikėtumai nesibaigia. Išgirdę mano vardą, naujieji darbdaviai vieningai sutaria, kad ištarti jo niekam nepavyks. Azuritų liežuviams jis per daug vinklus. Tad iš Pelagijos esu perkrikštijama Pene. Norėčiau bent užsikosėti, springdama nuo nešvankiausių asociacijų, bet esu didelė bailė ir pernelyg gerai išauklėta, kad išdrįsčiau taip pasielgti. Nuolankiai burbteliu „thank you“ ir, klausydamasi gerojo Džino aiškinimų, kad Penė yra didžiai prasmingas ir azuritų mėgstamas vardas, bandau su juo susitaikyti. Nepavyksta. Neskubėsiu. Svetimybėms prisijaukinti reikia laiko, o aš jo į valias turiu.

Mano darbas – dėti į ūžiantį skaitytuvą mėlynos, žalios ar raudonos spalvos lapus, kompiuterio ekrane atsiradus klausimui „Do you want to save the document?“5, spausti „Yes“ ir tai, ką atrajos protingoji mašina, surūšiuoti į atskiras krūveles. Anot Džono, svarbiausia – nesumaišyti popierėlių spalvų. Suraukiu antakius, parodydama, kad suprantu man patikėtų pareigų svarbą, ir dar nesulaukusi, kol gerasis guru baigs apmokymus, kimbu į darbą. Skaitytuvas čiumpa iš mano drebančių rankų mėlynus lapus ir ūkdamas juos gromuluoja. Šypteliu išeinančiam Džonui ir apžiūriu naująją savo darbo vietą: esu įsprausta tarp trijų geltonai dažytų, lubas siekiančių gipskartonių. Siauras tarpas jungia šią vienutę su sale, pilna padrikai sustatytų pilkų stalų. Pakeliu akis – paluby lyg sagaskylės boluoja siauručiai langeliai. Dilga juos atsegti. Kas atsivertų? Vaiski poliarinė naktis? Lygiadienių vaivorykštės spalvom tvieskiantys Šiaurės pašvaistės stulpai? O gal kokia budinti, stebinti, laukianti Azuritijos šviesa? Visai ne abstrakti – sunki, šilta kaip kūnas, kurį galima paliesti. Prie jo prigludusi, jau nebesiečiau savo laiko su daiktų, žmonių, gyvenimo laiku. Girdėčiau vien tik sąskambius.

Nedraugiško smalsumo sugundyta kyšteliu galvą iš savo vienutės. Regiu jau matytus pilkus stalus ir už jų nugara į mane sėdinčius naujuosius bendradarbius. „Žmonės kaip žmonės, – nusiraminu. – Tai tik mano nervinga vaizduotė siautėja.“ Prie to prisidėjo ir Sibė. Po galais, kas ji tokia? Mano krikštamotės, amžiną jai atilsį, įpiršta istorija.

Sučiaumojusi mėlynus popierius, mašina nutyla. Tik dabar išgirstu, kokia spengianti tyla tvyro belangiame biure. Draudžiu sau lyginti, bet... tokia pati, kaip Sibės lediniame kape. Jei ne ūžiantis skaitytuvas ir retkarčiais suskambantys telefonai, pamanytum, kad čia nė gyvos dvasios nėra. Dar sykį kyšteliu galvą, norėdama įsitikinti, kad už stalų sėdi ne lėlės, o gyvi žmonės. Štai nuo vieno stalo pakyla liepsnagalvė žmogysta ir dybina tiesiai į mane. Lyg vėžlys į kiautą įtraukiu galvą, griebiu kitą mėlynų popierių krūvelę ir, sugrūdusi į skaitytuvą, nuspaudžiu raudoną mygtuką. Žmogysta praeina pro šalį, bet po kurio laiko sugrįžta. Burbteli „How are you doing?“6, numeta ant grindų pasklidus geltonus lapus ir pėdina atgal. „Kokie visi užsiėmę, – smilkteli, – čia tau ne lygiadieniai, kur ekologiškos arbatėlės gurkšnojimas užima bemaž pusę darbo dienos.“ Aš taip pat deduosi prakaitą liejanti. Mano tarnyba atsakinga: sprendžiu, kokius popierėlius – mėlynus, geltonus ar raudonus – atiduoti kriokiančiai mašinai.

Nėra abejonės, man pasisekė. Galėjau nieko nepešusi dar šiandien dausinti namo. Kas žino, kada kokį darbą rasčiau? Be to, ir baltojo namelio furija manęs vien už gražias akis kambary nelaikys. Atsivežtų pinigų net kelioms dienoms nepakaktų. Turiu džiaugtis, kad viskas taip pasisuko. Tai kas, kad rūšiuodama spalvotus popierius aukštų langelių sagaskylių neįstengiu atsegti? Taip dar stipriau juntu mane priglaudusio rūmo didybę ir iškalbingą rimtį. Jis nemeilikauja, neužkliudo jokių sentimentų, neapsimeta svetinga pastoge. Ne taip, kaip ilgai mudviejų su motina išpirkinėta blokinė dėžutė, kurios niekad net nevadinau namais, nes ji juos tik simuliavo. Iki koktumo banaliai – versdama klaidžioti jos butiškais labirintais, o po ilgų klajonių išvesdama į ilgojo koridoriaus šviesą. Ištisas naktis leisdavo skrabenti kokiai paklydėlei dvasiai. Traukdavo iš atminties nebūtus prisiminimus. Išdėliodavo juos ant fanerinių lentynų, sukaišiodavo į frotinių chalatų kiauras kišenes – iš ten jie dulkėdavo, byrėdavo. Kartais jos ankšta erdvė suspausdavo mane į glėbį, prisiglausdavo kreminės sienos. Išsilaisvindavo svajonės. Paskui ilgai jų nesuvaikydavau. Tačiau blogiausia, kad blokinė dėžutė taikėsi atstoti man motiną. Amžinai laukiančią, siūlančią paguodą, rūpestį, nuolat masinančią grįžti.

Negreitai suvokiau jos subtilią klastą. Juk iš tikrųjų esu benamė. Mano sapnuose nėra nei motinos, nei tėvo, nei namų. Kaip tik todėl Sibė mane ir rado. Mus suvedė bendrystė – nepavaldi erdvei ir laikui. Ir dar kažkas. Galbūt prievarta. Abi jai nuolankiai paklusom. Kiekviena savaip.

Ar Sibė man pritartų? Ji vėl mane kažkur vedasi.

Gaivus Šeštinių rytmetys. Medinė kaimo bažnytėlė, apsupta Jėzaus žengimo dangun laukiančių žmonių. Jų čia daugiau nei dvylika. Pamaitinti Jo Kūnu ir Krauju, kiekvienas grįš į savo namus, prie subrandinto miežinio alaus, su žirniais šutintų riebių kiaulių kojų ir savo rugių lauko. Senu papročiu apeis kiekvieną lauko pakraštį, magišku lanku apries pasėlius, kad koks nelabasis į juos neįpultų. Iš paskos miklins ir iš miesčiuko atriedėjusi Sibė. Smalsi, su visais drauginga, įskaudintuosius greita paguosti mergelė. Mylinti Dievą. Štai ir šiandien, per Kristaus šventę, ji pamaldžiai kelia žalsvas akis aukštyn tarsi norėdama išvysti, kaip Jis įžengia dangun. Kaip ir kasmet, Šeštines pasitinka tyra – žinguoja prie klausyklos susitaikyti su Viešpačiu. Nusilenkusi Kristui, atvirai išpažįsta: kad dieną naktį skaito „mirties dainių“, kad klausosi jo strazdo, šaukiančio iškirstoj girioj, kad šauksmo kviečiama pas girios brolius kelią mina.

Nūnai Jis iš tiesų kyla aukštyn, ir debesis Jį nuo visų paslepia. Jo žemiškoji misija baigta, ją perims apaštalai. Dabar iš savo irštvos išsirango blogis, ir viskas leista: saulę palaidoti girioj nuogoj, užgniaužti priešmirtines motinų raudas, į tyrlaukius išmesti šventąją vaikystę, Šeštinių dieną Charono barža išplukdyti vyrus, moteris, bamblius.

Netrukus Sibė savo aksomine oda pajus, kaip tvoskia nuo žvaigždžių ledinis vėjas. Girdės strazdą šaukiant, erškėtį skambant. Regės į žydrumą ištiestas Elijo rankas. Ir iš artimųjų kūnų lipdomą juodą tylos olą.

Niekuo nebetikės. Nepuls ieškot atsakymų į klausimus kodėl, už ką, kada ir kaip. Tik stebėsis, kad tokią dieną, vos valandai praslinkus po jos išpažinties, į sodžiaus kiemą nusileido šaltakakčiai angelai.

O nuostabai atslūgus, vėl skaitys. Eilėm sudėtą pranašystę.

7

Likus kelioms minutėms iki pirmos valandos, į mano vienutę atbilda mažaūgė moteriškė su smalos juodumo šiaušeriu ir veidu lyg žebenkšties snukutis. Kažką nesuprantama greitakalbe išpyškinusi, ji duria pirštu į žalias duris biuro galinėje sienoje. Kaip vėliau sužinosiu, ji antrojo aukšto darbuotojų, kuriems turiu garbės priklausyti, viršininkė. Jos vardas Midžela. „Dar viena deivė“, – vypteliu. Bet visi ją vadina „Mydžel“. Nesulaukusi mano atsako, devyngerklė Midžela amteli kaip šuo „lunch lunch“7. Smagiai linkteliu ir, tarstelėjusi „thank you“, išjungiu kriokiantį skaitytuvą.

Neblogai susikalbėjom. Gal užsienio kalba ne tokia jau ir reikalinga, kaip lygiadienių krašte visi įsitikinę. Azuritijoj, kaip ir laukinėse džiunglėse, – jei pavyks įrodyti, kad esi to paties kraujo, supras ir priims, o jei ne, jokia kalba nepadės.

Žalios durys veda į nedidelę virtuvėlę, vadinamą „canteen“. Tai – geltonojo rūmo aorta, išnešiojanti informaciją po visą rūmo organizmą. Čia spygso du didžiuliai langai ir ant sienų kaba vaikų piešinėliai. Įžengusi išspaudžiu „hello“, nuo spalvotų žurnalų pakyla keturios galvos ir unisonu ulbteli „how are you?“8. Gerai, kad tik tiek, nes ir į tą vienintelį „how are you“ neturiu ką atsakyti. Klesteliu prie stalo, pasiekiu iš pinto krepšelio blizgantį žurnalą ir, nedrįsdama per garsiai čežinti, įsmeigiu akis į pirmąjį puslapį. Nieko nauja, viskas kaip pas mus: įvairiausios būtos ir nebūtos nuogirdos apie žvaigždes ir žvaigždutes, visuomenės grietinėlės pokyliai, gyvybiškai svarbūs patarimai – kaip gyventi, kaip rengtis, ką valgyti, kaip mylėtis, kuo būti, kuo nebūti. Nejudindama galvos, pakeliu akis į šalia sėdinčias koleges – visos renčia ilgus mėsainius, užkąsdamos skrudintomis bulvytėmis, užgerdamos dietiniu limonadu. Dvi įdėmiai analizuoja Biharo dietą, kažką žymisi ant baltų, riebalų lašeliais aptaškytų servetėlių.

Perverčiu vieną žurnalą, išsitraukiu kitą. Turinys panašus, tik datos skiriasi. Imu gailėtis, kad neįsimečiau kokios knygos, bent laikas greičiau prabėgtų, ir dėl tų mėsainių taip seilės nevarvinčiau. Įsignybu – pati pradžia, o jau dėl gurgiančio dūblio išskydau.

Prie vaikiškų piešinėlių pastebiu Sibę. Kažin ką skaito, žymi rodykles. Pirmąsyk šypso. Neslėpdama skorbuto išgurintų dantų ir purpurinių dantenų. Nepaisydama mėlynais žiedais ant kaulėtų blauzdų pražydusių trofinių opų. Kad žiedlapiai nenubyrėtų, ji stypčioja pirštų galais. Mėgina įžiūrėti vaiko ranka pieštą pasaką. Su ilgais lyg vieškelis moters plaukais, prilipusiais prie ledo sienos. Kam jie priklauso? Būtina atspėti arba, brėžiant punktyrus, rasti. Užduotis per sunki net Sibei.

Po pietų pertraukos grįžtu į savo vienutę. Vėl rydau godųjį skaitytuvą, tik dabar jau ne mėlynais, o žaliais lapais. Šiokia tokia įvairovė, tik, kaip prigrasė rūpestingasis Džonas, turiu būti labai atidi, kad nesumaišyčiau spalvotų krūvelių, nes... Leido suprasti, kad tada jau nieko gero nesitikėčiau.

Susikaupiu ir tarsi kokius vaistus skirtingomis ligomis sergantiems ligoniams rūšiuoju mėlynus, žalius ir raudonus popiergalius. Bent iš pradžių privalau padaryti gerą įspūdį. Deja, nepavyksta. Baigiantis darbo dienai, į geltonųjų gipskartonių vienutę įtursena devyngerklė Midžela. Kažką neaiškiai vampteli ir sukikenusi įninka raustis mano tvarkingai sudėtose lapų krūvose. Stoviu priešais ją nelyg policininko sugautas vagis ir viliuosi, kad nebus rasta jokių įkalčių mano kaltei įrodyti. Policininkas gal ir nerastų, bet tik ne akyloji Mustela nivalis9 . Ji griebia iš žalios krūvelės mėlyną popierių ir, mosuodama man po nosimi, sucypčioja „green green green“10. Pasigirsta ir populiarieji azuritiški fukinimai . Paklusniai, lyg leisdama uždėti antrankius, ištiesiu abi rankas – viena paimu mėlyną popierių, kita žalią, padedu juos į atskiras krūveles ir išspaudžiu nedrąsų „sorry“11. Midžela įsmeigia į mane anglies juodumo vyzdžius ir pratrūksta sunkiai suprantamu azuritiškos provincijos dialektu. Išskyrus savo naująjį vardą, nieko daugiau nesugaudau. Matyt, todėl, kad atšipusiais dantimis krimtau užsienio kalbas ir dorai jų neperkandau. Esu kalta, kad prieš atvykdama čia patingėjau pasimokyti vinklių dialektizmų, kad būdama svetimšalė nerodau deramos pagarbos mane priglaudusiai tautai, kad esu nepataisoma snobė, o gal net...

Last chance!12 – lyg nartus šuo išplečia šnerves Midžela.

Thank you13, – išspaudžiu šypseną.

Taip baigiasi mano pirmoji darbo diena svetingoje Azuritijoje.

Grįžtu į baltąją trobelę. Vos spėju įžengti vidun, pripuolusi šeimininkė pareiškia blogai apskaičiavusi užstatą už nuomą – esą turėjau sumokėti dvigubai tiek. Skėsteliu rankomis – tiek pinigų dabar neturiu, o pirmąją algą gausiu tik po savaitės. Tačiau deiviškajai Ešlin tai nerūpi. Nesiteikusi net išklausyti, ji užbilda mediniais laiptais, kažin kam šūkteli ir netrukus nusileidžia drauge su garbaus amžiaus nepažįstamąja.

This is Lucy14, – pristato man tą paniurėlę.

Ešlin pareiškia, kad nuo rytojaus mudvi su Liusi dalinsimės vienu kambariu. Dar priduria, kad ji dirba grybų augykloje ir atvyko iš tų pačių, kaip ir aš, prerijų.

I am not from prairies, I am from Tatra Mountains!15 – kvykteli Liusi.

Tačiau kanaaniečių deivės palikuonė atsainiai mosteli ranka, ji neįžvelgia skirtumo tarp prerijų ir kalnų faunos.

Žvilgteriu į paniurėlę – ką čia veikia jos amžiaus ypata, ir dar viena? Lyg išgirdusi mano mintis, Liusi nusiminusi mosteli ranka ir, netarusi nė žodžio, vėl užbilda laiptais aukštyn.

Lucy hardly speaks English16, – skuba paaiškinti Ešlin.

Pasak jos, kalnietė čia apsigyveno vos prieš mėnesį. Atvyko kartu su vyru, bet lentpjūvėj jam nupjovė koją, tad turėjo grįžti į savo šalį. Atvykėliams gydymas Azuritijoje neįkandamas, būtų neišsimokėję. Liusi liko. Tik jai vienai už visą kambarį esą per brangu mokėti.

Panašią istoriją jau kažkur girdėjau. Ne įvykių detales, bet intonaciją, tuos fatališkus obertonus ir virštonius, nuspalvinančius kasdienišką kalbėjimą ypatingais atspalviais. Girdėjau juos Sibės pusėj. Iš bylojimų apie ledo kape užšalusiuosius: „Ješčio odin bandit stal kalekoj“17; „Eto vragi naroda a tut ich mogila“18; „Odnim negodejem menše“19.

Žvelgdama į mano rūškaną veidą, smaguolė Ešlin mirkteli gagato juodumo akim. Vylingai sušnypščia, kad Liusi kambaryje netrukus apsigyvens du vaikinai iš tolimų stepių, tad bus man su kuo į užeigas ištrūkti.

Šitaip, vos per kelias minutes, viena iš Azuritijos deivių spalvingojo internacionalo gyvenimus surūšiuoja nelyg iš skaitytuvo ištrauktus mėlynus, žalius ir raudonus lapus. Beveik nieko nesupainiodama, išskyrus tą nereikšmingą smulkmeną dėl prerijų ir kalnų. Bet tai joks prožingis – gyvi popierėliai patys į jiems priklausančias krūveles suguls.

Štai ko visada bijojau – būti kitų parašytu, nuspalvintu, padaugintu, išdalintu popierėliu. Kiekviena baimė – slaptas lūkestis, o jie, kaip žinia, pildosi.

Taip pat bijau gyventi pagal dienotvarkę, ryškiu magnetu prispaustą prie šaldytuvo. Bijau spalvų, efemeriškų vizijų, bijau vožtis rimtu veidu ant žliugino šaligatvio. Bijau kitų prišildytais ir užkalbėtais ilgais penktadienio pavakariais išgirsti gerąją naujieną. Bijau tampyt kutus flanelinės vaikystės, bijau įplyšusių, vis niekaip nenubėgančia akimi savo kojinių. Bijau, kad pradėsiu rimuoti pusryčius, pietus bei vakarienę ir, užbarsčiusi prėskais prisiminimais, naktovidžiais slapta čioplosiu. Bijau narciziškos senatvės, suvokimo, kad dar prieš tuščiai prašvilptą dešimtmetį mano protas veikė nepalygin ti geriau. Bijau veidrodinių erdvių – jose per daug apokaliptinių regėjimų, klonuotų reminiscencijų, padauginto, nukopijuoto mano kūno. Bijau psichologiškai, semantiškai, fiziškai būti suskaidyta į segmentus, semas, logiškas ir alogiškas struktūras. Bijau pati šio skaidymo imtis. Bijau nebetilpti į žodį, kuriame tarpsta ir miršta daiktiškasis mano pasaulis. Bijau iš nuobodulio griebtis begalę kartų išardyto metaforinio būties nėrinio. Bijau pasenti tiek, kad būčiau per sena numirti.

Mano baimės keičia formas. Iš aptakių, moteriškų tampa tiksliomis, proporcingomis norams, galioms ir aplinkybėms. Kartais apsistoja ten, kur manęs nėra, bet kur norėčiau ar turėčiau būti. Blaškosi tarp šiapus ir anapus, vidaus ir išorės. Iš tolo rūpestingai mane uosto. Ne visuomet užpuola.

Nenumanau, ko bijo Sibė. Tačiau žinau, kas jos daugiau nebegąsdina. Padangėj užgargėjusios grįžimo eketės. Stovintis sielos vanduo. Nutraukytos laiko rodyklės. Apgaulė. Skausmas. Kerštas. Išdavystė. Nuodėmė. Tikriausiai meilė ir mirtis. Ramiai pasenusių vaikų oksimoronai.

Sibė visuomet jauna. Gyvų ir mirusių pasauly. Tiesa, be jaunystės požymių.

 

1 Įstatymas – taiga, lokys – teisėjas (rus.).

2 Evenkų tautos, gyvenančios Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, ugnies dievas. Evenkų pasakojimuose aiškinama, kad garsusis Tunguskos meteorito sprogimas, įvykęs 1908 m. virš didžiulės Rytų Sibiro teritorijos (tarp Lenos ir Akmenuotosios (Podkamenaja) Tunguskos upių), buvo ugnies dievo Ogdy kerštas.

3 „Sveiki“, „labą vakarą“, „labanakt“ (angl.).

4 Jokių problemų (angl.).

5 Ar norite išsaugoti dokumentą? (Angl.)

6 Kaip sekasi? (Angl.)

7 Pietūs, pietūs (angl.).

8 Kaip sekasi? (Angl.)

9 Žebenkštis (lot.).

10 Žalias, žalias, žalias (angl.).

11 Atsiprašau (angl.).

12 Paskutinis šansas! (Angl.)

13 Dėkoju (angl.).

14 Tai – Liusi (angl.).

15 Aš ne iš prerijų, iš Tatrų kalnų! (Angl.)

16 Liusi beveik nekalba angliškai (angl.).

17 Dar vienas banditas tapo luošiu (rus.).

18 Tai – liaudies priešai, o čia jų kapas (rus.).

19 Vienu niekšu mažiau (rus.).