tekstai.lt

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

Vytauto Ridiko nuotr.
Vytauto Ridiko nuotr.

 

*

užstrigus laike

ir rytų platumoj

kad čia išgyventum

reikėjo vaizduotės

reikėjo

ilgai nekvėpuoti

kol parko tamsoj

sulaukdavai jos pasirodant

kas buvo toliau

nebeatmeni

rankom ir lūpom

lietei

tai tiek ir išmokai

 

*

jie buvo kareiviai

nors karo

nebuvo seniai

jie žaidė žaidimą

užimdavo aukštumas

slėnius

vėliau pasiduodavo

ir tu mano meile

kovok

išaštrintais savo ginklais

sušaudyk mane

kad lengviau pasiduočiau

 

*

atrodo karščiuoju

ir vėl nesulaukėm žiemos

priglustų kaip tvarstis

dabar tik bebaigianti plyšti paklodė

pabarstė iš saujos

kelių pakraščiuos

per vidurį juoda

neduoda užmigti

gulėk ir žiūrėk į lubas

jau seniai pražiūrėtom akim

ne žvaigždės

ten vinys rūdija

kažkas pasitraukia

kažkas nesugrįš

kažkas pasiliks

tarsi vieškelio žvyras

 

*

kur pasislėpti nuo savęs

bandžiau

užsikodavau antklode galvą

akis katarakta

jaučiausi toks vienišas

vienas toksai

išvaikščiojau girią

ir stotį

bandžiau išvažiuoti

bet visad likau

prirūkytam

tamsiam kambary

be moteries rankų

be ryto glamonių

naktim tik užeidavo ledas

skausmai sąnariuos

– – – mylėjai mane

ar tiktai pasirodė

 

*

esu tiktai

blyški šviesos dėmė

ant šaligatvio gal

namo sienos

ar ryto sparnuotis

kuris nebegieda

tik ieško kažko

o ko atmintis neišduoda

skaityk mano laiškus

dangaus pakraščiuos

jau plečiasi

naktį išlaistytas vynas

surink po skiautelę

paskui suklijuok

gražiausias giesmes

iš giesmyno

 

*

vėjas ir smėlis

ištrina pėdsakus

užpusto išgulėtą duobę

smėlynuos

arba atminty

dykuma

kurioje nėra manęs

kur iš giliai

prasimuša žolės kuokštai

lyg būčiau vaiduoklis

lietui

šventinant

mano namus

akmeniui sprogstant

 

*

viskas nueis užmarštin

tragedijos visos

ir farsai

ant stalo tik popieriaus lapas

blyški plokštuma

ir laiko skeveldros

bandai užrašyti kažką

ką seniai jau užrašė kiti

bandai pasivyti

nutolstančio vakaro žymės

vieta užimta

čia atėjo kiti

ir baigės laukimas

 

*

1

rūkas

pasikeitusi sąmonės būsena

ir užgesęs degtukas

 

2

jis turi

žuvėdrų balsus

rūkas nuo jūros

 

3

nėra

mirusiųjų jūros

mirusiųjų upės

 

*

prisikelčiau

ir aš iš numirusių

bet jums tai turbūt nepatiktų

sakytumėt

meskit į ugnį

jo kaulai

čia šviečia baltai

lyg varpučio šaknys

keistai mus visus

apsiviję

 

*

kai keleivis nusiaus

sušlapusius batus

ir po namus pasklis

jo autų kvapas

ta rožė ant kulniuko

rožė be spyglių

gyvenimas ta rožė

bet be lapų

dabar matuok

atstumą pamažu

nuo čia lig ten

kur baigias upė

per sapno dumblą

klimpdamas brendu

o išeitis

tik netikėtas dūris

 

*

1

buvau tavo vaikas

bet mirus

nieko iš tavęs nepaveldėjau

viskas išnyko

kartu su tavim

visa karalystė

 

2

kad bent vienas

pašauktų vardu

galbūt atsigręžčiau

atsigręžęs užkeiktas

sustingčiau stulpu

kokios vienišos liūdnos akys

 

3

atleisk man Viešpatie

moterį grojančią fleita

juodą dėmelę baltų marškinių

iš kur ir į kur einu

niekas nesako

ir niekas nekviečia

 

4

per kiekvienas savo mirties metines

šviesiaplaukė moteris

skambina arfa

turbūt iš anapus

lyg rankomis liestų

jau bąlančius tavo plaukus

 

*

užmigo gegutės

eilėraščio šio pakraščiuos

vaikystė sunki

tarsi svetimas lizdas

tik plyšta kokonas

o žodžiai išdžiūsta tyloj

lyg baltos paklodės

įkalbina mus pasiduoti

kai viešbučio lovoj

užmigsi sapnuok

barbenantys pirštai

rugpjūtį išgroja

 

*

mano Dievas

geresnis žinok

jis bėgančiam leidžia sustoti

įkvėpti šviesos

prisiglausti maldoj

pailsinti skaudančias kojas

mano Dievas geresnis

kai tavo plaukuos

sudygsta skeveldros ir ima žaibuoti

į šovinio tūtą

kai pučia berniukas tamsoj

jis įkapių drobėn mane suvynioja

 

*

netikėjau kad teismas teisingas

nuteistų mane

mano sūnų nuteisęs kalėjimu

jam nukrenta kojų nagai ir pūliuoja

paširdžiuos

deduosi erškėčių vainiką

pasitraukiu į žodžių dykumą

Dieve mano

turėtum atleisti jaunystės klaidas

mano meilę

ir leistum sugrįžti

 

*

delčia

susilenkia į pasagą

gaudantiems laimę

žirgai nušuoliuoja

per dangų

į patį saulėtekį

mano rankoj plaktukas

kad tėvą prikalčiau

prie stiebo

kai burės subliūkšta

sinoptikai pažada lietų

ir lyja

devynias paras iš eilės

surūdija

kabliukai rodyklės ir priekaištai

išmirkusiom rankom

kam plaukus lietei

kam šitiek davei mano Dieve