tekstai.lt

Arnoldas Piročkinas. Tiesa be meilės ir pagarbos – ne patriotizmas

b_200_283_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_nugeneta-pusis-270x382.jpg

 

Dr. Neriją Putinaitę pažįstu tik labai iš tolo. Esu įsidėmėjęs jos šokiruojančius nuosprendžius Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai ir kitiems XIX a. pabaigos iškiliems lietuviams. Tačiau į vėlesnius jos rašinius neatkreipiau dėmesio. Šį abejingumą lėmė gal ne tiek minėti atsiliepimai, kiek savų interesų gausa. Gal taip pro akis būtų praslydusi ir N. Putinaitės knyga „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015. – 367 p.). Net Patriotų premijos paskyrimas vargu ar būtų išsklaidęs tą abejingumą. Tačiau po to, kai spaudoje, ministrui nepatvirtinus ar nepritarus komisijos sprendimui premijuoti šią knygą, pasipylė šmaikščių jos komentarų, kai televizijoje buvo parodyti keli priešingas nuomones turinčių žmonių pokalbiai, o pati autorė ėmė atkakliai ginti savo „teisę“ gauti šią premiją, įsigijau jos veikalą.
Prieš pradedant skaityti, širdies gilumoje gal ir glūdėjo šioks toks atsainumas autorei ir jos darbui. Tačiau tą neigiamą jausmą stengiausi nuslopinti. Laikausi nuostatos, kad sprendžiant apie simpatijų nekeliantį asmenį ar kūrinį reikia būti dvigubai objektyvesniam ir, kiek įmanoma, nešališkam. Negalima leisti, kad dėl subjektyvaus požiūrio liktų neįvertinti objektyvią vertę turintys dalykai.
Kaip paprastai, knygą pradėjau „skaityti“ nuo pabaigos – nuo skyrelio „Šaltiniai ir literatūra“ (p. 356–368). Akį patraukė sąraše nurodyti aštuoni archyvai, tarp kurių ir „Vatikano radijo“ archyvas Romoje. Kas yra naudojęsis archyviniais šaltiniais, tas gerai supranta jų svarbą ir sunkumą iš jų lasioti reikiamą medžiagą. Ne mažiau sunku jos ieškoti gausioje periodikoje. Poskyryje „Periodika“ yra keturiasdešimt penkios pozicijos. Neperiodiniai leidiniai, kurie laikomi šaltiniais, surašyti poskyryje „Publikuoti šaltiniai“ (p. 358–365) – šimtas keturiasdešimt keturios pozicijos. Atskirame skyrelyje „Literatūra“ nurodomi keturiasdešimt septyni teoriniai ir apibendrinamieji darbai. Tarp jų esama keliolikos darbų anglų ir vokiečių kalbomis. Autorė sėmėsi duomenų ir iš interviu su šešiais asmenimis. Jeigu būtų buvusi mano valia, tai aš būčiau kiek kitaip klasifikavęs šiuos šaltinius.
Knygos „Įvade“ (p. 12–37) autorė išdėsto principus, kuriais ji ketina vadovautis nagrinėdama tarybų Lietuvoje po karo vykdytą ateizaciją. Čia pasakyta daug įvairių minčių, tik jų visų neįmanoma straipsnyje aprėpti. Todėl iškelsime vos kelias, kurios, mano supratimu, laikytinos novatoriškomis ir vertomis dėmesio besidomintiems ateizmo problemomis, apskritai Lietuvos istorija po 1940 metų.
Pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į pareiškimą, kuris kertasi su dabar paplitusia ir gilinama nuostata, kad tarybų Lietuvos vadovybė buvusi tik visiška marionetė ir negalėjusi (ir net nesistengusi) nieko savarankiškai daryti. N. Putinaitė tokią nuomonę paneigia: „Ateizmo politikos sprendimus tarybų Lietuvoje būtų sunku paaiškinti, jei į vietos valdžią žiūrėtume kaip į kolaborantus, vien vykdžiusius centrinės valdžios politiką, kai kada ją sušvelninusius. Tokį vaizdą perša pastaruoju metu madinga tapusi kolonizacijos teorinė prieiga kalbant apie pakraščių respublikų politiką“ (p. 32). Šį savo teiginį ji kitoje pastraipoje dar patikslina: „Savarankiškumas neabejotinai turėjo centrinės valdžios uždėtas ribas, tačiau tam tikrais atžvilgiais jos buvo gana plačios. Centrinės valdžios nurodymus jie [respublikos vadovai – A. P.] vykdė ne kaip akli tarpininkai, o perkošdami [per – A. P.] savo (ar „Lietuvos“, kaip tai buvo suprantama) pragmatikos filtrą“ (p. 33). N. Putinaitė savo vertingą konstatavimą paremia konkrečiais pavyzdžiais iš Lietuvos komunistinės vadovybės praktikos, kai ši kreipdavo ateizaciją jai priimtina linkme, nesiderinančia su visoje Tarybų Sąjungoje įsigalėjusia pasenusia orientacija. Yra pasitaikę atvejų, kai Tarybų Sąjungos vadovybė, įsitikinusi Lietuvos patirties veiksmingumu, imdavo ją teikti ir kitoms respublikoms.
N. Putinaitė, atidžiai analizuodama Lietuvoje vykusią ateizaciją, iškėlė ir vi­suo­menės elgsenos savitumą. „Įvade“ nurodoma: „Visuomenės atžvilgiu knygoje skleidžiama tezė, kad jos elgsena taip pat rėmėsi pragmatika. Didžioji jos dalis ne priešinosi režimui, o buvo linkusi prisitaikyti. Neretai prisitaikymas vyko aktyviai, ieškant būdų adaptuoti politinio režimo priemones, vienas palaikant labiau, o kitas atmetant“ (p. 34). Lietuvos komunistinė vadovybė į tą visuomenės daromą skirtumą gana jautriai reaguodavo, suprantama, kiek tai leido galimybės, atseikėjamos Maskvoje.
Tokia Lietuvai vadovavusių komunistų taktika, net fragmentiškomis mano turimomis žiniomis, buvo praktikuojama ne vien ateizacijoje. Ne čia vieta kelti šiuos atvejus. Reikia tik apgailestauti, kad mūsų istorikai, atgavus nepriklausomybę, per menkai analizavo Lietuvos padėtį po 1945-ųjų ar dar labiau po 1953 metų. Tenkintasi nuolat kartojamu apibendrinimu – buvo okupuota, ir tiek. Okupuota tai okupuota, bet okupacijos visada skyrėsi. Hitlerinė Vokietija buvo okupavusi ir Daniją, ir Lietuvą, bet ar jų okupacijos buvo tolygios? Ir visos „sąjunginės“ respublikos gerokai skyrėsi Tarybų Sąjungoje.
Bene išraiškingiausiomis Lietuvos ateizacijos figūromis po 1945 m. laikomi knygos dalyje „Asmens biografija“ (p. 41–126) dvasininkų pareigų atsisakę ir iš savo religinių bendruomenių išėję Jonas Ragauskas ir Adomas Šernas. Jie kaip tik akivaizdžiau už kitus abdikacijos atvejus atskleidžia prisitaikymo mechanizmą. Šią dalį sudaro trys skyriai: „1. Jonas Ragauskas: maišto dėl prisitaikymo herojus“, „2. Propagandininko kelias: permainingos sėkmės tarnystė“ ir „3. Adomas Šernas: aktyvus ateistas post mortem“. Juodu dažnai minimi ir likusiose dviejose dalyse: „Asmeninės emancipacijos pasakojimai“ (p. 129–207) ir „Viliojantys religingumo pakaitalai“ (p. 209–337). Kiti to meto ateizacijos dalyviai tik epizodiškai apibūdinti šiose dalyse. Iš buvusių dvasininkų, paskui tapusių aktyvesniais ar pasyvesniais ateistais, daugiau vietos nusipelnė Vytautas Starkus (p. 53–55, 201–206 ir kt.). Kiek dažniau striukai paminėti Bronius Jauniškis, Stasys Markonis, Algimantas Žilinskas, Matas Mozūraitis, Juozas Stankaitis.
Tarp pasauliečių, kurie stimuliavo ateizmą, plačiau apibūdintas Justinas Marcinkevičius. Čia nustembi, kad autorė nerado tarp rašytojų jam tinkamų bendrų. Pavyzdžiui, visiškai nutylėtas Teofilis Tilvytis, o juk jo poemėlė „Šikšnosparniai“ ir išgarsintoji poema „Usnynė“ (paskelbta 1949 m.) tarybinėje literatūroje dvasininkų „demaskavimu“, primityviu jų smerkimu kur kas labiau lenkia poetą, į kurį dabar visi tikri ir tariami religijos gynėjai dantis galanda. Tačiau apie jo nušvietimą bus kalba toliau. Visi kiti pasauliečiai ateistai figūruoja tik išnašose: jų darbai neanalizuojami, autorei jie pravertė vien kaip šiokie ar tokie šaltiniai.
Nespėliodami dėl priežasčių, kodėl autorė tiek maža dėmesio skyrė „antraeiliams“ kunigystę metusiems ir pasaulietiniams ateistams, pažiūrėkime, kaip ji nušviečia J. Ragausko ir A. Šerno nukunigėjimą. Jau įprasta, kad tokie žmonės religijos gynėjų piešiami dažniausiai juodomis spalvomis. N. Putinaitės garbei galime pasakyti, kad ji taip nedaro – nukunigėjimas ir įsijungimas į ateizmą atskleidžiamas be „pasūdymų“. Visur ryškios pastangos būti santūriai ir objektyviai. Štai kaip apibūdinamas J. Ragausko atsisakymas nuo kunigystės: „Nors su saugumu dažniausiai siejama manipuliacinė, spaudimo ir šantažo veikla, šioje istorijoje to nebuvo. Ragausko padėtis, lyginant su kunigų, su kuriais susidurdavo MGB, buvo išimtinė. Jis akivaizdžiai pats savarankiškai buvo priėmęs sprendimą atsisakyti kunigystės bei ieškojo būdų, kaip tai padaryti. Tačiau ryškėja ir kitas dalykas. Ragauskas iš režimo norėjo tam tikrų garantijų. Pirmiausia – geresnio darbo ateityje. Todėl pirmojo pokalbio [su MGB atstovu – A. P.] metu ir įvardijo „materialinį suinteresuotumą“, kuris skatinąs likti kunigu, o vėliau kalba sukosi apie universiteto dėstytojo darbą“ (p. 47).
Knygoje pateikta įdomių faktų ir teiginių, kurie rodo, kad J. Ragausko būta gana pasitikinčio savimi derybininko su saugumu. Ko gero, tai kėlė šiai institucijai tam tikrų abejonių dėl būsimojo ekskunigo: „<...> nepasitikėjimas Ragausku galėjo būti susijęs su jo gana individualistine pozicija. Jo laiške labai santūriai giriama tarybinė tikrovė, teatiduodama sąlyginė duoklė režimui, vien dėl kurio globos jis galėjo tikėtis išgyventi“ (p. 61). Čia gal tiktų iš karto pasakyti, kad abi pusės visu šimtu procentų neįgyvendino derybose turėtų pirminių tikslų. Saugumui nepavyko surengti kunigystės atsisakymo spektaklio: J. Ragauskas išsisuko nuo scenarijaus – tikinčiųjų minios akivaizdoje nusivilkti dvasininko drabužius ir išeiti iš bažnyčios. Savo ruožtu jam neteko būti aukštosios mokyklos dėstytoju.
N. Putinaitė atskirame poskyryje „Maišto pragmatiniai motyvai“ (p. 61–67) nagrinėja klausimą: „Kokie motyvai paskatino Ragauską tokiam ateistiniam apsisprendimui?“ Tie motyvai čia nesuvulgarinami, nors dėl jų ir būtų įmanoma, jei turėtume daugiau autentiškų duomenų, su autore kiek padiskutuoti. Anot jos, buvę trys susiję pragmatiniai motyvai (t. y. motyvai, suponuojantys naudą): „Pirma, kūrybinės ar visuomeninio pripažinimo ambicijos; antra, kančios ir kankinystės dėl tikėjimo baimė; trečia, negebėjimas ar nenoras laikytis kai kurių bažnytinio gyvenimo taisyklių ir normų (pirmiausia – celibato), ir iš to kilusi jų kritika“ (p. 61).
Tačiau netrukus autorė nurodo dar vieną motyvą, kurį vadina svarbiausiu: „Pagrindinis išskaičiavimas, paskatinęs žengti šį apsisprendimą, manytina, buvo Bažnyčios susipriešinimas su tarybine tikrove“ (p. 63). Tad išeitų, kad esama ne trijų, bet keturių motyvų, o šis ketvirtasis svarbiausias.
Būtų įmanoma panagrinėti visus N. Putinaitės nurodytus motyvus, jų sąsajas. Šiuo kartu tenkinkimės kiek aprioriniu teiginiu, kad visi jie antriniai, atsiradę iš vieno pirminio motyvo: jau anksčiau nustojęs tikėti religijos ir Bažnyčios mokymo postulatais, J. Ragauskas ėmė nenumaldomai trokšti bet kuria kaina išsiveržti iš dviprasmiškos padėties. Neatsitiktinai abdikacijai pasiryžta 1948 metais, kai, matyt, galutinai įsitikinta, kad Lietuvos inkorporacija bus ilgametė ir kankintis dėl dviprasmiškos padėties iki amžiaus galo neverta.
Nesiimčiau spręsti, ar J. Ragauskas, ištrūkęs iš vienos dviprasmybės, suvokė pakliuvęs į kitą. Susidaro vaizdas, kad po Stalino mirties, bene penkerius metus aktyviau nesireiškus, atlėgus beatodairiškų masinių represijų grėsmei, kilo geresnio, padoresnio gyvenimo vilčių. Prasidėjo intensyvaus darbo metas. N. Putinaitė duoda tokių jo produktyvaus darbo duomenų: nuo 1960 m. iki mirties 1967 m. jis parašęs tris knygas, dar vienos nebaigęs, išvertęs bent septynias. Labai intensyviai skaitęs visuomenei paskaitas. Pavyzdžiui, 1965 m. jų turėjęs penkiasdešimt septynias, o 1966 m. – net devyniasdešimt dvi (p. 87).
Šio intensyviausios ateistinės veiklos periodo pradžioje stovi garsiausias J. Ra­­gausko literatūrinis darbas – autobiografinė knyga „Ite, messa est!“, sumanyta ar ne 1954-aisiais. N. Putinaitė ją taip įvertina: „Ši 1960 m. išleista Ragausko autobiografija yra ne tik žymiausias jo veikalas, bet ir garsiausia bei veikiausiai įtakingiausia tarybų Lietuvos propagandinė ateistinė knyga. Knygos pasirodymas reiškė ir autoriaus kaip propagandininko atgimimą“ (p. 80). Dėl „atgimimo“ gal vertėtų ir suabejoti: ko gero, čia labiau tiktų pasakyti „naują autoriaus pakilimą“.
N. Putinaitės knygoje gana plačiai ir objektyviai nušviečiamos ne visai palankios J. Ragausko veikalo publikavimo aplinkybės, o paskui, po išspausdinimo, nelauktai gausūs geranoriški vertinimai ir nepaprastas išpopuliarėjimas. Autorė šį lūžį paaiškina taip: „Būtent šios knygos populiarumas kaip jokios kitos atskleidžia, kad jos turinys gerai atitiko tarybinio žmogaus Lietuvoje poreikius. Ji neabejotinai įnešė naujumo į pabodusių ir menkai žmogiškai aktualių ateistinės propagandos temų lauką“ (p. 83).
Dar pakalbėkime apie N. Putinaitės knygos skyrelį „Pavyzdinio ateisto ir mirtis tobula“ (p. 92–98). Jame svarstoma, kiek galinčios būti teisingos kalbos, kad J. Ragauskas prieš mirtį „grįžęs prie tikėjimo“ (p. 98). Autorė vienareikšmiško sprendimo nedavė. Čia ta proga galėčiau nurodyti vieną faktą iš savo patirties. Bene po 1963 ar vėlesnių metų, kai knyga „Ite, messa est!“ buvo labai išgarsėjusi, Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto 7 auditorijoje įvyko susitikimas su J. Ragausku. Po jo kalbos pasipylė gausybė klausimų. Vienas klausimas ir atsakymas ypač įstrigo į atmintį. Paklaustas, kaip jis aiškinąs tai, jog mirties akivaizdoje dažnas ateistas šaukiąsis Dievo, J. Ragauskas atsakė apytikriai (vis dėlto penkiasdešimt su viršum metų!) taip: mirimas (o gal agonija) – tai nekontroliuojama, nevalinga žmogaus būsena. Ir jeigu jis, J. Ragauskas, būdamas tokioje būsenoje šauktųsi Dievo, tegul niekas nesistebi jo „atsivertimu“. Atviras tokios galimybės pripažinimas man padarė didelį įspūdį. Ko gero, po ketverių ar net mažiau metų jo prielaida pasitvirtino. Agonijos valandą iš pasąmonės iškilo baimė likti kritišku momentu vienam – ėmė šauktis nuo vaikystės diegto Dievo bendrystės.
Baigiant kalbą apie kelis J. Ragausko nukunigėjimo ir ateizmo bruožus, dėmesį patraukia toks apibendrinimas, vertas turėti galvoje, kai bus kalbama ar skaitoma knygoje apie kitus žymius to meto ateizacijos dalyvius: „Režimas, taip pat ir ateizacijos politika gyvybės sėmėsi iš talentingųjų ir ambicingųjų. Jis suteikė jiems progą realizuoti savo gebėjimus ir jaučiamus talentus dirbant režimui. Tokios asmenybės nebuvo akli instrumentai, eiliniai darbininkai. Jie formavo ir tobulino poveikio priemones, propagandinius instrumentus. Jų egzistenciniai ieškojimai atliepė visuomenės lūkesčius, skausmingai išgyvenamus kompromisus. Jie buvo kūrybinis režimo arsenalas, padėjęs tiesti tiltus tarp valdžios ir žmonių, žmogiškai įprasminti politinius tikslus“ (p. 104). Čia norėtųsi pridurti, kad šis režimo ir talentingųjų veikėjų santykio nustatymas tinka „atlydžio“ ir vėlesniems metams. Iki 1953 m. talentingieji, kurie kartu buvo ir savito mąstymo žmonės, režimui kėlė didžiausią įtarimą, net pavojų.
Kur kas mažiau vietos ir dėmesio aptariamojoje knygoje skiriama evangelikų reformatų (toliau vartosime ir trumpesnį variantą – reformatų) superintendento Adomo Šerno abdikacijai 1964 metais. Įvairios aplinkybės lėmė, kad šis nusenusiu (gimęs 1884 m.) laikomo dvasininko žingsnis turėjo kur kas menkesnį atgarsį Lietuvoje. Tai suprantama. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse šalyje reformatų būta apie dešimt tūkstančių, jie priklausė trylikai parapijų ir filijų. Pastoracinį darbą dirbo vienas generalinis superintendentas, vienas intendentas ir trylika kunigų. Nepaisant reformatų negausumo, jie buvo labai aktyvūs nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, ryžtingi kovų dėl jos laisvės dalyviai. Netekus Lietuvai nepriklausomybės, okupacijos ir karo audros smarkiai išblaškė šią menką religinę bendruomenę. Prieš pat A. Šerno abdikaciją reformatai turėjo apie septynis tūkstančius tikinčiųjų, kurie spietėsi tik penkiose parapijose. Jas aptarnavo trys dvasininkai: be A. Šerno, kunigai Povilas Jašinskas ir Mykolas Frankas.
A. Šerno abdikacijai skirtame skyriuje pateikti faktai rodo, kad reformatas kiek kitaip atsisakė kunigystės. Pirmasis skirtumas tas, kad jis kreipėsi dėl atsisakymo ne į MGB, bet į Religijų reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotinį Lietuvos TSR Justiną (kitur – Justą) Rugienį. Šis, autorės teigimu, A. Šerno „reikalo“ ėmęsis gana vangiai. Veikiausiai tik LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus sprendimu įvykęs susitarimas tarp A. Šerno ir valdžios pareigūnų. KGB aktyvus dalyvavimas tada esąs mažai tikėtinas.
J. Rugienio santūrumą dėl A. Šerno galima paaiškinti ir tuo, kad iš jo atsisakymo mažai tikėtasi apčiuopiamų politinių ir ideologinių „dividendų“. Pareiškėjas – menkutės religinės bendruomenės, kurios respublikos katalikų dauguma negerbė, atstovas. Jau visai nusenęs žmogus. Svarbiausia, kad jo neketinta aktyviai reikštis ateistinėje veikloje. Tuo tarpu jam reikės išrūpinti šiokią ar tokią pensiją, kas taip pat nelengva. O be pensijos jis ir jo artimieji būtų buvę pasmerkti badui, nes ir iki abdikacijos badmiriauta. Šie būgštavimai iš dalies pasitvirtino, nors vis dėlto A. Šernas 1964 m. prieš mirtį spėjo „Tiesos“ dienraštyje paskelbti laišką, aiškinantį atsisakymą nuo tikėjimo. Atrodo, galima sutikti su autorės spėjimu: „Nėra abejonių, kad jei jis būtų ilgiau gyvenęs ir būtų [buvęs – A. P.] geresnės sveikatos, jį ateizmo mašina būtų įsukusi ir visiškai išnaudojusi. Tačiau ateistinė propaganda jo biografiją kuo puikiausiai išnaudojo ir po mirties“ (p. 117). Šis išnaudojimas atskleistas poskyryje „Ateistas po mirties“ (p. 123–126).
Dėl šių dviejų pagrindinių knygoje ateizacijos personažų autorės niekas nesmerkė, jai priekaištų nedarė. Visas srautas pasipiktinimų ir vienas iš dviejų argumentų, kodėl knygai nepatvirtinta Patriotų premija, radosi dėl iškiliojo lietuvių poeto, dramaturgo ir visuomenės veikėjo akad. Justino Marcinkevičiaus traktavimo.
Skirtingai nuo J. Ragausko ir A. Šerno, kurių ateizacija nagrinėjama, sakytume, monografiškai „asmeniniuose“ skyreliuose, Just. Marcinkevičius apibūdinamas per dvi vietas kokioje dešimtyje puslapių (p. 176–179 ir 191–193). Paminimas ir dar keliuose. Pakartotinai kuo atidžiausiai skaičiau tas visas vietas ir niekur neradau jo asmens ir kūrybos menkinimo ar niekinimo, jokio smerkimo. Autorė pirmiausia Just. Marcinkevičių susieja su dviem jos vadinamaisiais „autobiografijų tipais“, skiriamais pagal apsisprendimo tapti ateistu veiksnius. „Pirmajam tipui, kurį vadinsime „švietėjišku“, – rašo autorė, – būdingi ateizmą lemiantys ženklai yra pažinimo plėtimas“ (p. 160). Tai įvairūs mokslai, knygų skaitymas, gyvenimo patirties analizė. Antrasis tipas, kurį autorė vadina „trauminiu“, susidarąs dėl gilaus (ir ypač skausmingo) asmens išgyvenimo (p. 161). Ir čia pat, tarsi skubotai susigriebus, teigiama, kad esama ir trečiojo tipo, kuris buvęs būdingas prieškario laisvamaniams. Jo ištakos „klasinės“.
Kaip su šiais tipais susiejamas Just. Marcinkevičius? „Ieškodami trauminės autobiografijos pavyzdinių versijų, – teigia N. Putinaitė, – ją aptinkame Justino Marcinkevičiaus 1961 metų Publicistinėje poemoje“ (p. 176). Jos, parašytos 1957–1961 metais, pirmajame eilėraštyje „Motina“ atsispindi poeto išgyvenimas dėl motinos mirties. Ši nelaimė sukėlusi berniūkščio mąstyme lūžį: buvęs atmestas Dievas. N. Putinaitė mano, kad „šis poetinis pasakojimas yra grynas trauminės autobiografijos variantas“ (p. 177).
Pridėdama ir kitus Just. Marcinkevičiaus kūrybos ateistinius epizodus („Kraujas ir pelenai“), filosofė tvirtina, kad „jo kūryba tuo metu ir vėliau padarė didžiulę įtaką formuojant visuomenėje patrauklius ateistinės propagandos vaizdinius“ (p. 177).
Toliau analizuodama ateistinius poeto kūrinių epizodus, N. Putinaitė skelbia labai įdomią ir vertą dėmesio tezę: „Liaudies trauminės ateistinės autobiografijos radimasis ir sklaida, juo labiau pavyzdinis ir grynas jos pavidalas Marcinkevičiaus Motinoje atskleidžia, kad praktinės ateizavimo(si) apraiškos labai nutolo nuo dogminės ideologijos ir marksistinių lenininių idėjų apie religiją. Čia (beveik) nesama užuominų apie tarybinės visuomenės privalumus ir jų išlaisvinantį poveikį. Religija nepateikiama kaip žmogaus bejėgiškumą palengvinantis opiumas ar kaip prietarų miglos, išsisklaidančios proto ir pažinimo šviesoje“ (p. 178).
Galėtume pateikti dar ne vieną įdomią N. Putinaitės mintį apie ateizaciją ir Just. Marcinkevičiaus vietą šiame procese. Pasitenkinsime tik dviem jos teiginiais iš antrojo puslapių pluošto. Pirmas teiginys: „Poetas materialistinę pasaulėžiūrą apvilko visuomenei priimtinu neopagonišku rūbu.“ Antras: „Marcinkevičius buvo vienas ryškiausių materijos poetikos kūrėjų. Jis anaiptol nebuvo vienintelis, tik vienas iš dominuojančios grupės, tačiau neabejotinai buvo vienas populiariausių dėl talento ir politinės intuicijos“ (p. 193).
Tad, turint tokių teigiamų atsiliepimų (jų esama ir daugiau), kyla klausimas, kodėl N. Putinaitės knygos pasmerkimas buvo toks rūstus, daugiausia motyvuojant nepriimtinu jos Just. Marcinkevičiaus asmens ir kūrybos interpretavimu. Knygoje „Nugenėta pušis“ tokio tiesioginio neigimo juk nėra. Gal kaip juodas šleifas prisiplakė prie knygos ir autorės skandalingos J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir kitų XIX a. pabaigos veikėjų charakteristikos? Juk triukšmas dėl knygos kilo dar tada, kai N. Putinaitė nebuvo Knygų mugėje lyginusi rašytojo su Antanu Sniečkumi, kaip tai nurodo Alvydas Medalinskas straipsnyje „Patriotai ir prisitaikėliai: sovietų metais ir dabar“ (Lietuvos žinios, 2016 03 01, p. 2).
Kitas dalykas, ar šiai knygai derėjo palikti Patriotų premiją. Visoje knygoje iš tikrųjų nėra nė menkiausios užuominos apie patriotizmą. Iš jos nušviesto ateizacijos nagrinėjimo nė neįmanoma susieti nei atskirų asmenų, nei organizacijų su tautiniu patriotizmu, jausmu, kuris skatina tėvynės meilę, atsidavimą savo tautai. Ir apskritai jokios tautinės minties netiktų jungti su religinėmis ar ateistinėmis prielaidomis. Štai lietuviai Adomas Jakštas (tvirtas katalikas), Jonas Šliūpas (ne mažiau apsisprendęs ateistas), Vydūnas (šiaip ar taip, liuteronas), Martynas Yčas (reformatas), tikriausiai visi pripažins, buvo neabejotini Lietuvos patriotai, bet ar jų patriotizmą menkino ar atmetė skirtingos pasaulėžiūros. Ir atvirkščiai, Maironis ar arkivyskupas Juozapas Skvireckas su arkivyskupu Romualdu Jalbžykovskiu (Jalbrzykowski) išpažino tą pačią katalikybę, bet ar juos galima laikyti tolygiais Lietuvos patriotais? Kas be ko, būta ir gal dar esama žmonių Lietuvoje, kurie būtina lietuviško patriotizmo sąlyga laikė priklausymą katalikų religijai. N. Putinaitė šitam principui tikriausiai nepritartų. Jos tautinio patriotizmo suvokimas, neiškilęs knygoje „Nugenėta pušis“, išryškėjo straipsnyje „Nuo tiesos atribotas patriotizmas yra bergždžias“ (Kauno diena, 2016 02 26, Nr. 46(20808), p. 8).
Šioje publikacijoje N. Putinaitė, stengdamasi apginti savo „teisę“ gauti Patriotų premiją, pateikia tokių argumentų, jog knyga patriotinė, kad kyla didžiausia nuostaba, kaip blaivios knygos autorė galėjo sukurpti tokį naivių samprotavimų ir prieštaravimų prifarširuotą rašinį. Norint atskleisti visus jos argumentus, reikėtų bent du ar tris kartus daugiau puslapių, negu jų turi minimas jos rašinys.
Jame daugokai vietos skiriama Just. Marcinkevičiui, kuris taip įvertinamas: „Justino Marcinkevičiaus draminėje trilogijoje formuotas patriotizmas buvo labai siauras ir atitiko tarybinės ideologijos reikmes [?! Išskirta mano – A. P.]. Just. Marcinkevičiaus dramose lietuvių tauta yra istorijos kankinė ir auka. Lie­tuvius vis kas nors skriaudęs: lenkai, vokiečiai (ar, ezopiškai užsimenant, rusai), o lietuvių strategija – išgyventi, išlikti. Prisitaikyti, kad išliktų tauta, – tokia buvo ir kolaboravimą pateisinanti žinia.“
Šiuose keturiuose N. Putinaitės sakiniuose pasakyta tiek daug netiesos, jog nežinai, nuo kurio galo pradėti, kad ją paneigtum. Pirmiausia kyla klausimas, ar ji yra skaičiusi tas tris Just. Marcinkevičiaus dramas – „Mindaugą“, „Mažvydą“ ir „Katedrą“. Kurioje iš jų vaizduojamos lenkų, vokiečių padarytos lietuviams skriaudos? Kurioje iš jų plėtojama prisitaikymo prie pavergėjų, t. y. kolaboravimo, idėja? Beje, prisitaikymas ne visai sutampa su kolaboravimu. Tą skirtumą bene geriausiai yra išreiškęs emigravęs į Vakarus poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas eilėraštyje „Politika“ (žr. XX amžiaus lietuvių poezija, I, 1991, p. 483), kurio paskutinė strofa skamba taip:

 

Bet politikos nereikia mokytis
Nei iš lapės, nei iš vilko,
O ypač iš gyvų herojų,
Kurie mus moko,
Kaip lengva mirti už tėvynę,
Nes politika yra
Ne mirti, bet išlikti ir gyventi.


Tai buvo aišku 1975 m. Baltimorėje gyvenusiam poetui, bet to nepajėgia suprasti visi, kurie aklai skuba apšaukti kolaborantais tuos išlikti ir gyventi, neišduodant tėvynės, pasiryžusius žmones. Išlikti, išgyventi ir sulaukti laisvės.
N. Putinaitė nepastebėjo, kad, primesdama Just. Marcinkevičiui lietuviams padarytos skriaudos vaizdavimą, kartu suponuoja prielaidą, jog jis vaizdavo ir tautos pralaimėjimus. O ši prielaida prieštarauja jos pačios teiginiui, kad „vien išskirtinumu ir pasididžiavimu apgaubta tauta yra stabas, kurį reikia kaišyti vis naujais papuošalais, kad būtų pridengtas pro jos drabužių plyšius besišviečiančios nenumaldomos tiesos nuogumas“. Gražiai ir kilniai pasakyta!
Ir gerbiamoji filosofė skylėtą lietuvišką patriotizmą čia pat pasistengia užlopyti lietuvių tautos nedorybių lopiniais. Jos užsimota nubrėžti, kokius dalykus reikėtų dar kelti, kad patriotizmas būtų visai tikras: „<...> turime įvardyti ir žydų kankintojus, kalbėti apie sovietinę režimo mašiną ir į išdavystes vedusias žmonių pastangas prisitaikyti, apie sovietinių rašytojų kolaboravimą, lietuvių brutalumą lenkų tautinės mažumos atžvilgiu.“
Turint prieš akis tokią įspūdingą programą, kyla nuostaba, kad jos sudarytoja ir kiti to paties plauko istorikai, filosofai ir sociologai jos nevykdo. Jie knaisiojasi po J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ar Žemaitės „nuodėmes“, palikdami suminėtas svarbias problemas kitų tautų visokiems specialistams. Antai garbioji autorė plačiai atpasakoja, kad „Jozefas Mackiewiczius neseniai išleistoje knygoje „Tiesa akių nebado“ prisimena siaubingą lietuvių elgesį Vilniuje po 1939 m. miesto perėmimo.“ Šiurpaus būta jų elgesio. Lietuviai be atodairos reikalavę visur vartoti lietuvių kalbą, „prasidėję lenkų pogromai, nusiaubtos lenkų ope­retės teatro patalpos, laikraščių redakcijos ir pan.“ Ir mes patys galėtume pridėti lenkams siaubą kėlusį lietuvių potvarkį, pavyzdžiui, kad nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė lenkams, kurie po 1920 m. atsiųsti į Vilnių ir jo kraštą kaip darbuotojai, kuriems buvo pavesta plėtoti polonizaciją. Priešingai lenkų pageidavimui Lietuvos lėšomis išlaikyti Vilniaus Stepono Batoro universitetą, jis buvo, iš esmės imant, uždarytas ir nuo 1940 m. sausio pradžios ėmė veikti lietuviškas Vilniaus universitetas su dviem fakultetais – Humanitarinių mokslų ir Teisių. Tačiau apie pogromus Vilniuje neteko girdėti. Pogromai – tai masinės, beatodairiškos kitų tautų ar religijų žmonių žudynės, mušimas, jų turto naikinimas. Jei jų būtų buvęs bent vienas, sunku įsivaizduoti, kad žymusis lenkų kalbininkas ir lietuvių kalbos tyrėjas Janas Otrembskis su savo kolega lotynistu prof. Janu Oku bei dalimi Stepono Batoro universiteto aptarnaujančio personalo būtų perėję dirbti į sulietuvintą universitetą. Jiems būtų užtekę savigarbos nebendrauti su pogromininkais: tuo atveju jie nebūtų buvę atlaidūs.
Nebuvo jau tokia tragiška ir lenkų kalbos padėtis Vilniuje ir Vilniaus krašte. Pagrindinė dalis iš Kauno ir kitų Lietuvos vietų į Vilnių komandiruotų lietuvių (o gal tarp jų būta ir nelietuvių) geriau ar blogiau mokėjo lenkiškai. Vilniuje veikė, rodos, aštuonios valstybinės gimnazijos, iš kurių gal trys (Vytauto Didžiojo ir Kunigaikštienės Birutės – tikrai, dėl trečiosios negaliu tvirtai pasakyti) buvo lietuviškos, o likusios – lenkiškos. Įsitikinus, kad šių direktoriai lenkai sabotuoja Lietuvos švietimo ministerijos potvarkius, joms darbuotojais buvo paskirti gerai lenkų kalbą mokantys patyrę lietuvių pedagogai. Pavyzdžiui, IV gimnazijai vadovavo Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Vilniuje laisvai ėjo lenkiški laikraščiai, Vilniaus radijas transliavo lenkiškas laidas. Atskira kalba būtų apie internuotų trylikos tūkstančių lenkų kariškių gyvenimą Palangos, Birštono ir Kulautuvos vasarvietėse. Kiek jie buvo griežtai prižiūrimi, paaiškina toks faktas: iki pusantro tūkstančio internuotų lenkų kariškių, Lietuvos valdžios įstaigoms žiūrint pro pirštus, „nelegaliai“ per Latviją ir Estiją pabėgo į Švediją ir Suomiją, o iš ten persikėlė į Angliją ir Prancūziją. Skaičiuojant, kad šie lenkai Lietuvoje gyveno iki 1940 m. birželio vidurio, kada, okupavus kraštą, jie tuojau buvo išgabenti į Rusiją, nepriklausomoje Lietuvoje kasdien bent šeši lenkai (daugiausia karininkai) dingdavo iš „nevaišingosios“ šalies. Ir valdžia nekėlė jokio triukšmo...
Ar minėtas lenkas savo knygoje atskleidė tiesą apie lietuvius?
Beje, tiesos sakymas toli gražu nėra patriotizmo išraiška. Tiesą gali sakyti ir priešiškas tautai žmogus. Ją gali nutylėti tos pačios tautos atstovas. Svarbu, kaip nutyli. Ar patriotas bus prancūzas, kuris parašys studiją apie nesėkmingą Napoleono žygį 1812 m. į Rusiją? Ar rasis vokietis, kuris džiaugsis tautos pralaimėjimu dviejuose pasauliniuose karuose, nors jo rašinys atskleis tiesą?
Galima sutikti, kad N. Putinaitė knygoje „Nugenėta pušis“ parašė tiesą apie ateizaciją ir jos veikėjus Lietuvoje. Tačiau vien tiesos neužtenka, kad rašinį laikytume patriotišku. Tai dar ne patriotizmas. Ko trūksta? Prie tiesos dar reikia meilės ir pagarbos savo tautai ir savo žmonėms. Rašant tiesą apie savo tautos žmonių nedorybes, meilė transformuojasi į skausmą. Turi iškilti skausmas, kad atsiranda tautiečių, kurie, užuot ėję „vien takais dorybės“, nukrypsta į nusikaltimų liūną.
Lietuvių tauta tikrai gali nuoširdžiai apgailestauti, kad nemaža jos sūnų nusikalto vienai tautai – žydams. Nei lenkams, nei vokiečiams, nei rusams nusikaltimų skausmo jai beveik nereikia prisiimti, bet dėl nusikaltimų žydų tautai – taip. Ir tai yra daug kas iš lietuvių pripažinę. Nusikaltimai žydų tautai – nėra nusikaltimai visos lietuvių tautos. Lietuviai gali bent šiek tiek guostis, kad 1941 m. vokiečių okupuotoje Lietuvoje nekilo nė vieno žydų pogromo, kokiais pasižymėjo Lenkija. Vien Palenkės regione 1941–1943 m. šimtas dvidešimt aštuoniose gyvenvietėse buvo įvykdyti žydų pogromai, kai patys lenkai žudė savo kaimynus žydus. Pats šiurpiausias pogromas buvo Jedvabnės kaime, kur kaimiečiai sudegino tris šimtus keturiasdešimt žydų, suvarytų į klojimą.
Ak, neminėti ar stengtis „užmiršti“ savo tautos narių įvykdytus nusikaltimus ir apie juos kuo mažiau kalbėti būdinga ne vien lietuviams. Juk ar kuri jautri motina, kai nusikalsta jos vaikas, stengiasi garsiai apie tai byloti: užsitraukia skarelę ant akių, suima rankas tarsi maldai ir tyli skaudama širdimi. Nereikalaukime daugiau iš tautos, negu reikalautume iš skausmo palaužtos motinos. Pagaliau kiek keista, kad N. Putinaitė lyg nežinotų vis dėlto rašinių, teisingai ir su skausmu bylojančių apie žydus.
N. Putinaitės knyga „Nugenėta pušis“, mano supratimu, gana korektiškai išdėsto paliestus faktus apie ateizaciją 1945–1990 metais, kai kraštą valdė komunistinis režimas, bet nežadina ir neskatina jokio tautinio patriotizmo. O jos straipsnis „Nuo tiesos atribotas patriotizmas yra bergždžias“ taip nutolęs nuo tiesos, kad jį galima laikyti tiesos antipodu. Vadinasi, jis ir antipatriotiškas. Susumavus N. Putinaitės bendrą požiūrį į lietuvių istorijos reiškinius, Patriotų premijos paskyrimas knygai „Nugenėta pušis“ būtų nonsensas, arba absurdas. Tuo nenorima pasakyti, kad knyga „Nugenėta pušis“ nevertinga.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_2016.05a_Metai_virselis.jpg