tekstai.lt

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.

 

1. Esate šių metų Poezijos pavasario nominantas. Tarp gausybės literatūrinių apdovanojimų šis turbūt vienas reikšmingiausių. Ar Jums svarbus Poezijos pavasario laureato vainikas? Kuo ši premija Jums reikšminga?

2. Kurių iš ankstesniųjų Poezijos pavasario laureatų kūryba Jums artimiausia? Kodėl? Ar yra poetų, iš kurių mokėtės ar tiesiog jaučiate kūrybinę giminystę?

3. Kaip vertinate šiandienos lietuvių poezijos konjunktūrą? Ar kritikai ir leidėjai yra tolerantiški visoms kryptims ir stiliams, ar išskiria ir tokius, kuriuos galima pavadinti „lygesniais už lygius“? Ar dabartinės leidybinės politikos, tiražo dydžio pakanka, kad Jūsų knyga pasiektų ir atrastų skaitytoją?

4. Ar yra kas nors palikęs neišdildomą įspūdį iš pastarųjų metų poezijos knygų derliaus Lietuvoje? Pasaulyje? Kokius poezijos autorius skaitote šiuo metu?

5. Kurį iš eilėraščių savo naujausioje poezijos knygoje įvardintumėte kaip Jums svarbiausią, mėgstamiausią, artimiausią? Kodėl?

 

 

RAMUTĖ SKUČAITĖ

 

1. Klausimas lyg ir visai paprastas, bet atsakyti į jį nelengva, net, pasakyčiau, neįmanoma...
O Poezijos pavasario laureato vainikas – ir savo žaliavimu (laikinu, žinoma), ir simboline prasme (ilgėlesne) – gražus apdovanojimas.

 

2. Nieko nenoriu įvardyti, nes nenoriu poezijos skaidyti į dalis. Tebūnie ji – POEZIJA. Tebūnie – jūra. Juk į ją suteka didžiausios upės, atnešdamos ne tokių didelių ir bemaž nepastebimų upelių vandenis. Bet vis tiek – į jūrą.
Pati nežinau, iš ko mokiausi. Sakydama, kad pati iš savęs, – meluočiau, teigdama – kategoriškai – vieno asmens poeziją – irgi, sakydama, kad mokė būtis – kalbėčiau, tikriausiai, banalokai. Bet šiuo atveju, matyt, esu artimiausia šiai banalybei. Nors... yra toje poezijos visumoje (kur jau ten visumoje – laše!) tokių esmių, kurios neapleidžia, nepalieka nuo pat tos akimirkos, kada pirmą sykį jas išgirdai, perskaitei, suvokei. Ir tas suvokimas plečiasi, įgaudamas vis didesnę ir gilesnę prasmę. Net – įtaigą, koreguojančią mintijimą, pajautimą.
Bet ar tai – mokslas? Gal. O gal ir šis tas daugiau. Kartais – daug daugiau.

 

3. Yra visokių kritikų ir leidėjų. Vadinasi, yra gerų ir ne tokių gerų. Bet šitas teiginys labiau tiktų (bent jį skirčiau!) kritikams, tiksliau – tiesiog žmonėms, kurie save kritikais laiko... Jie žino, ką autorius norėjo pasakyti, netgi žino, kad jis „bandė, mėgino“, bet, deja, nieko iš to bandymo neišėjo... Pati esu neseniai susidūrusi su vertinimu, analogišku priekaištui „batų parduotuvės savininkui, kad rūgpieniu neprekiauja“[1].
O poezijos tiražai, žinia, nėra milžiniški, bet kur tuos milžiniškus dėtume?..

 

4. Gal pradėsiu nuo pasaulio. Man toji pačios minėta jūra per gili, per didelė, kad galėčiau kalbėti apie jos vandenis, stovėdama ant savojo kranto plotelio. Bet: nuo labai seniai nepalieka manęs Alphonseÿo de Lamartineÿo „Le lac“ – labiausiai iš kitų jo eilių. Vien pavadinimo skambesys – gal greičiau – šnabždesys – toks be šnabždesio – tiesiog užburia. Ir dar toji visai paprasta eilutė „Jeter l’ancre un seul jour“. Beje, ir labai norėdama negaliu to eilėraščio išversti, nes reikėtų vertimą pavadinti „Ežeru“. Žodis kitoks. Muzika kitokia (yra tokių skirtybių, kai negali jų sujungti...).
Neapleidžia Marina Cvetajeva. Šiuo metu – Ana Achmatova.
Iš dabar esančiųjų Lietuvoje, neseniai išleidusių poezijos knygas, patiko, įstrigo:

 

Nebaigsi jau lesti, zylele, apsnigs,

 

Būsim jūrų kvėpavimais lygūs

 

Jie laikė saujoj vieną dulkę

 

Pirmiausiai visų kažkodėl atsiprašė

 

Iki pat kaulo, iki ryto ir dar,

 

ir dar, aišku, „ir dar“. (Gal nieko, kad nuo autoriaus – po eilutę? Bet neįdėsi juk visko!)

 

5. Nė vieno. O gal visus. O jei iš tikrųjų – nežinau.

 

 

ARTŪRAS VALIONIS

 

1. Kad, techniškai žiūrint, nėra tos gausybės. Yra trys tikrieji apdovanojimai – Jotvingių, Poezijos pavasario ir Rašytojų sąjungos premijos (beje, visi teikiami mano miestuose – Druskininkuose gimiau, Kaune gyvenau, kol apibrendau ir gavau brandos atestatą, ir, štai, jau dvidešimt penkeri mano metai praėjo, prabėgo, prašvilpė ir praskrido Vilniuje). Visi kiti premijavimai – malonūs, bet, nepabijokim to žodžio, daugiau mažiau antraeiliai ar trečiaeiliai, dažniausiai teikiami už tam tikrus gamybinius sektorinius pasiekimus dvasių srityje (už aukštaitiškos ar aistiškos „dvasios puoselėjimus“, žmogaus ir gamtos dvasinio ryšio atskleidimą), profilaktinėje prevencinėje veikloje (už meilės gamtai skiepijimą) ir t. t., ir pan., o ne už paprasčiausiai geros poezijos knygą be jokių patikslinimų.
O reikšmingos premijos, tokios kaip Poezijos pavasario, yra reikšmingos, nes turi apytiksliai tris privalumus: kūrybos sklaidos (taip jau įvyksta, kad įteikus premiją daug daugiau žmonių perskaito ar bent susipažįsta su tuo, ką premijuotasis yra sukūręs), finansinį [juokiasi – red. past.] ir dar tą trečiąjį, apie kurį galėsime nuodugniai pakalbėti kada nors, jei kokią premiją man kas nors tyčia ar netyčia sugalvotų skirti.
Prisimenu Poezijos pavasarius Palemone paauglystėje: minios žmonių, poetai... net minties tokios nebuvo, kad va, kada nors nominuos ir paprastą vaikiną iš Kauno, Dainavos rajono, nuo „Aguonos“. Malonu, kad kolegos įvertino tai, ką darau. Ir simboliška, kad šiemet, kai skaičiai taip sukrito: prieš dvidešimt vienus metus, būdamas dvidešimt vienų, gavau „Nemuno“ žurnalo prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. Dar turiu tą Algimanto Kezio fotografijų albumą. Labai geras.
Kita vertus, kad ir kokia viena ar kita premija būtų reikšminga, nereikia suabsoliutinti, visos reikšmės gi – santykiniai dydžiai, čia jau kaip pažiūrėsi. Pavyzdžiui, dabar sugalvojau: jei kas staiga pasiūlytų tokį gešeftą – niekada gyvenime netapsi Poezijos pavasario anei jokiu kitokiu laureatu, bet į dešimtadalį Lietuvos namų ūkių bus pristatytos tavo knygos, tačiau be vardo ir pavardės, niekada neišduodant, kas jas parašė, – ar sutinki? Sutikčiau net su trisdešimtadaliu, kad ir kaip ta žmogiška premijavimų, garbės, šlovės, pripažinimo ir pagerbimo siekio silpnybė kirbėtų ir priešintųsi. Bet sukaupčiau valią ir valiočiau tą kirbesį įveikti, valionis vis tik. O jei to trisdešimtadalio pusė iškart visko neišmestų, pasklaidytų šį bei tą, būtų beveik dvidešimt tūkstančių namų ūkių, daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių potencialių skaitytojų. Jau šis tas, vis sklaida, kas, kad būtų anoniminė.
Trečia vertus, juk tiek aš, tiek Leo [Leonardoÿas DiCaprio – red. past.] ne dėl nominacijų, vainikėlių ar statulėlių darome tai, ką darome (nors anie irgi nepamaišytų). O atsakingai atsitiktiniuose ir objektyviai subjektyviuose premijų skyrimų procesuose savi dėsniai ir peripetijos, ten ne mano teritorija, tad nėr čia ko per daug plėstis.
Atsakant į Jūsų klausimą apie vainiką – jokie vainikai, nesvarbu, kokios formos, man dar nesvarbūs. Dar gyvas kaip ir. Gal ir bus svarbūs, kai jau bus nebesvarbu. Be to, turiu nuosavą didžiulį ąžuolą, jei kada nors pritrūktų pompastikos, lengvai nusimegzčiau tuziną milžiniškų vainikėlių. Bet ranka nekyla paskabyt.
Visąlaik nejaukiai jaučiuosi, kai kur nors man perskaičius eilėraštį mergina nuo rengėjų įteikia gėlę (turėtų būti atvirkščiai, reiks tuo rimtai užsiimti – poetas perskaito eilėraštį, pakelia akis nuo popierių ir įteikia gėlę merginai, kuri jau laukia pasiruošusi jam įteikti gėlę). O čia juk net ne gėlė, visas vainikas!
Tad jei kada nors tolimoje ateityje, bet šiame gyvenime, išauš diena, kai tapsiu Poezijos pavasario laureatu, premijos skyrimo nuostatuose, tikiuosi, jau bus išbraukta dabar įkalta prievolė padabinti laureatą vainiku. Užteks, kad ranką paspaus ir pagirs visuotiniam susirinkime.

 

2. Jei Daiva Čepauskaitė ir Gintaras Grajauskas ir nebūtų laureatai, man baisiai artima tai, ką jie rašo. Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Vytautas P. Bložė, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas, Aidas Marčėnas. Klausiate kodėl? Todėl, kad labai geri poetai. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Algimantas Mackus, Tomas Venclova irgi laureatai, jie irgi būtinai. Pala pala, bet juk šitie ne laureatai, sakysit? Akivaizdu, kad laureatai, kas turi akis, tekrapšto. Kaip ir Julio Florencio Cortázaras ir Jorge Francisco Isidoro Luisas Borgesas – nobelistai, ir Ganelino–Tarasovo–Čekasino trio – Lietuvos nacionalinės premijos laureatai, jau daugybę metų, neatšaukiamai ir vienareikšmiškai. O jei tikrovė nuo realybės skiriasi, tuo blogiau realybei.
Visus šiuos išvardintus, aišku, ne vien tik šiuos, skaitydamas, galima sakyt, ir mokiausi. Randi sakinį, lengvą lyg plyta, kuriame žodžiai švininiai tarsi plunksnos, ir mokaisi. Ir nesvarbu, ar klasiko, ar kokio jaunuolio tas sakinys, kaip Vladas Bagdonas dainavo, lyg užrašytas vakar. Iš kitų šalių poetų, visų pirma, švedų, lenkų, jaučiu, labai daug ko išmokau, ir ko išmokęs ant pečių nenešioju.
O apie kūrybinę giminystę sudėtinga ką nors protingo pasakyti – žinot, giminystė apskritai yra toks dvipusis reikalas, o čia dar „kūrybinė“. Būna žmonių, giliai jaučiančių fizinę ar dvasinę giminystę su kuo nors, kuris net nežino, jog šie apskritai egzistuoja, nesinorėtų pakliūt į tokių sąrašėlį. Tad pirmiausia derėtų man pasitikrinti, ar tie ir tos, su kuriais jaučiu kūrybinę giminystę, puoselėja panašius jausmus man, ir tik tada paviešinti mūsų ryšį.

 

3. Tolerancija čia netinkamas žodis. Profesionalumas yra absoliučiai pakankamas kritikų ir leidėjų egzistencijos matas. Dievas žuveliui gi labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė: „Žmogau, tau už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą!“ Subalansuota tiek rašytojams, tiek kritikams, tiek leidėjams ir visiems kitiems, turintiems balso stygas, kompiuterį, tušinuką, vinuką, nagą, kraujo ar kitus rašymo reikmenis. Profesionalumą visi patys gi gali prieš veidrodį sąžiningai įsivertinti, įvairiais rakursais, kur čia man vertinti tą konjunktūrą. Pasidaryti profesionalumo asmenukę ir iš jos toli plaukiančias išvadas.
O dėl krypčių ir stilių – jei ir yra „lygesnių už lygius“, ne bėda. Priešingai, kuo daugiau lygumų, tuo geriau matyti visokie nestandartiniai nuokrypiai – kalneliai, lomos ir daubos; manau, dabar situacija pusė bėdos, kanalų ir šliuzų užtenka, kad įdomiausi ir savičiausi dalykai būtų išleisti – jei ne vienur, tai kitur. Kad tik tų kūrybinių proveržių būtų. Kaip futbole sakoma – geras pasas neprapuola. Tik, būna, reikia išlaukti. Tačiau niekas gimus nežadėjo, kad bus lengva.
Man asmeniškai lygumos nelabai imponuoja. Tai, ką visąlaik rašiau ir rašau, niekada nepriklausė „lygesnių“ kategorijai, todėl džiaugiuosi, kad Rašytojų sąjungos leidyklos žmonės mielai leido įgyvendinti visus mano ligšiolinius leidybinius sumanymus taip, kaip jie ir buvo sumanyti, padėjo ir prisidėjo, ir bendromis pastangomis, kaip rašoma naujausios mano knygos anotacijoje, ratas užsidarė. Va taip sėdžiu dabar ir džiaugiuosi. Bet, tiesą sakant, leidyklos ir turi būti apibrėžiamos kaip vietos, kurios leidžia kažką daryt. Leidžyklos.
Ar pakanka tiražų dydžio norint pasiekti skaitytoją? Žinoma, daugiau nei pakanka: norint pasiekti skaitytoją, užtenka vieno egzemplioriaus. Bet visada norisi daugiau. Tad gerai, kad poezijos knygų tiražai siekia bent po kelis šimtus. Antrosios mano knygos tiražas buvo gana greitai išpirktas, trečiosios ir ketvirtosios – vis dar siekia skaitytojas ir skaitytojus, bet knygynuose egzempliorių mažėja, tad, galima sakyti, pasiekia.
Viena leidybos dalis, sėkmingai veikianti, – išleisti poezijos knygą, tačiau to negana. Kad toji išleistoji liūdnai nedūlėtų sandėliuose ir apatinėse toliausiose knygynų lentynose, ne mažiau svarbus antras leidybos proceso kėlinys – pasiekti skaitytoją. Parduoti tai, kas išleista, metaforiškai kalbant. Šiame darbo bare, tiesą sakant, dar nemažai erdvės veiklai ir kūrybiškiems sprendimams.

 

4. Įspūdžių buvo, bet apdilo, neišdildomų neapčiuopiu. Apskritai kalbant, 2014-ieji tikriausiai buvo atnešę daugiau įspūdžių nei 2015-ieji. Bet nieko tokio, 2018-tieji ar 2019-eji, galiu prognozuoti (vis tiek niekas vėliau nepatikrins), bus gerokai įspūdingesni.
Va, šiais metais gera Dainiaus Gintalo knyga išėjo. „Adatos“. Taip jau yra, kad 1973-iaisiais gimusiųjų – D. Gintalo, Rimvydo Stankevičiaus, Mariaus Ivaškevičiaus, Benedikto Januševičiaus, Artūro Valionio vien geros knygos eina ir išeina [juokiasi – red. past.].
Pastaraisiais mėnesiais teko gerokai ir tikslingai paskaityti: labai įdėmiai ir kruopščiai skaičiau „Pirmosios knygos“ konkurso poezijos rankraščius, visus dvidešimt keturis. Konkursas šiemet anoniminis, tai net ir norėdamas negalėčiau atsakyti į jūsų klausimą, kokius autorius šiuo metu skaitau. Nežinau. Kol kas.

 

5. Aš jums papasakosiu istoriją.
Lapkričio mėnesį keturi lietuvių poetai važiavome į Minską, į poetinius lietuvių ir baltarusių skaitymus. Praktiškai vos tik išvažiavus su vėjeliu už Vilniaus teko stabtelti ant valstybinės sienos. Tiksliau sakant, stabtelėjom tai ant asfalto, ant sienos nėr kaip su automobiliu vertikaliai užlipt, čia tokia perkeltinė prasmė, kažkas va taip ėmė prasmę ir perkėlė kadaise.
Bet kuriuo atveju, ant sienos ar ant asfalto, whatever, teko stabtelt, nes atėjo laikas mūsų identiteto ir automobilyje esančių vertybių beigi gėrybių tikrinimo procedūrai.
Su identitetu, pasirodo, viskas tvarkoj: po patikros procedūrų paaiškėjo, kad mes vis dar mes, kiekvienas iš mūsų keturių. Tada atėjo eilė vertybėms beigi gėrybėms.
– Alkoholio vežate? – klausia maloni, bet ganėtinai griežta baltarusių pa­reigūnė.
Sąžiningai parodėm vežamą lauktuvę, bet ją lauktuvė nelabai sudomino. Toks ten ir kiekis – septyniolikai minučių.
Pamatė bagažinėje besiilsinčius kompą, fotoaparatą.
– O naujos elektroninės aparatūros turite?
– Tai kad ne, jokių naujų aparatūrų tai neturim. (O ir nauji dalykai nebūtinai geriausi, dar pagalvojau sau, kartais laiko patikrinti geresni. Kaip kad va mes, pavyzdžiui, šiek tiek laiko ant šio pasaulio jau pabuvę. Bet pareigūnei garsiai šito nepasakiau, ne patikros punkte gi būties ontologija užsiiminėt.)
Na, nėr aparatūros, tai nėr. Ir tada pareigūnė pamatė knygas. Visokius ten poezijos pavasarius (lapkričio mėnesį!), žurnalo „Vilnius“ numerius rusų ir ang­lų kalbomis ir kitus medžių perdirbinius. Ir bemat atgijo.
– O, kiek knygų, – sako pareigūnė, – viską turėsiu peržiūrėti, – prideda. – Kokia čia literatūra?
– Grožinė lietuviška.
– Na, o kas Minske skaitys lietuviškai?
– Na, bus kam skaityt. Baltarusiai, lietuviai.
– Gerai, turėsiu viską čia išpakuot.
– Gerai, jei reikia, pakuokit (juk ir tikslas toks – lietuvių literatūros sklaida, tad kuo daugiau žmonių pasklaidys, tuo geriau).
Pareigūnė išpakuoja, ima po vieną knygą ir kruopščiai [тщательноaut. past.] varto, vis šio bei to paklausinėdama – kas čia? Apie ką čia? Knygoje apie vieną klasiką pamatė žodį „Biografija“, a, eto biografija, sako, tvarkoj, ir padeda atgal.
Taip visai neblogai, sakyčiau, vyksta sau lietuvių literatūros sklaida, papildoma kokiais nors klausimais ir komentarais, neskubrus intelektualinis bend­ravimas: stovi pareigūnė lapkričio pasienyje, sklaido lapus, jos šviesūs plaukai plazda vėjyje. Kiek gerų nuotraukų išeitų projektui „Laikas skaityti“, bet nepafotkinsi, ne patikros punkte gi būties ontologija užsiiminėt.
Ir štai tuomet pareigūnė paima iš bagažinės mano knygą. „Iš natų“. Bet iš bagažinės. Jau, galvoju, reiks papasakot, kas čia, apie ką čia ir kodėl, gal ką nors perskaityt paprašys, ir vertimų į baltarusių kalbą turiu, gerų, Romanas Urbanowiczius puikiai išvertė, ko ten prirašiau, imsiu ir paskaitysiu jai gražiai su intonacija.
Bet nespėju žodžio pratart. Paima knygą. „Iš natų“. Iš bagažinės. Atsiverčia. Maždaug per vidurį, žvilgteli.
A, eto muzyka [Tai – muzika, – vert. past.], – taria pareigūnė ir padeda knygą atgal.
Tada dar šiek tiek pasklaidė ir kitas knygas, bet kas ir kaip ten toliau, man tai jau nelabai užsifiksavo. Muzyka tak muzyka.
Taigi, atsakant į Jūsų klausimą, manyčiau, kad labai svarbūs yra tie mano naujausios knygos puslapiai, kuriuos baltarusių pareigūnė atsivertė, dėl šios savo knygos recenzijos juos ypač pamėgau. Tik gaila, nemačiau, kurie tai buvo.

 

 

ERIKA DRUNGYTĖ

 

1. Šis reikšmingumas, manau, toks pat reliktinis, kaip ir pats poezijos festivalis. Ar iš tiesų poezija lietuviams dar vis tebėra tokia išskirtinė visos mūsų kultūros dalis? Kadaise buvo, nenuginčysi. Ir poetai buvo šviesuoliai, ir poezija – filosofijos dalis, ir poezijos kalba – savita mąstymo forma. Tūkstantiniai eilėraščių rinkinių tiražai dažnai būdavo nušluojami nuo lentynų kaip kalėdiniai popreky­staliniai mandarinai. Ir žinoti savų poetų vardus, skaityti jų kūrybą nebuvo pamišėlių ar ypatingą išsilavinimą įgijusiųjų reikalas. Gal atvirkščiai – nacionalinės poezijos pažinimas buvo asmeninės kultūros dalis, o kultūra – vertybė.
Todėl dabar atsakyti į klausimą, kuo ši premija reikšminga, labai keblu. Poetui poezija yra kaip sodininkui sodas. Kolegos įvertina vieni kitus už pavykusius kūrybos augalus – knygas. Kiekvienam svarbu ir malonu, kai pastebi, perskaito, išreiškia nuomonę. Tai profesinis įvertinimas, kai kolegos patvirtina, kad ne veltui esi vadinamas poetu ar sodininku (ar bet kokios kitos profesijos atstovu). Bet kai paskiriamas apdovanojimas, tuo pačiu pareikalaujama išlaikyti profesinį lygį. Todėl bet koks vainikas turi įpareigojimo ir atsakomybės svorį.
Ar poetas, tapęs Poezijos pavasario laureatu, įvertintas Maironio premija, tampa reikšmingas visuomenei, kultūrai, valstybei? Nežinau, labai abejoju. Būtų gerai, kad kiekviena premija ar prizas įpareigotų atstovauti ne tik kūrybai, bet ir garbei. Būti Poezijos pavasario laureate ar laureatu yra garbinga.

 

2. Šis klausimas man kiek kvailokai skamba. Artimi, mylimi, nustebinantys poetai nesusiję su jokiomis premijomis. Jei jie poetai, tai jokia premija jų nepadarys labiau poetais. Dėl mokymosi... man atrodo, kad aš iš nieko nesimokiau, nes niekada to nedariau kaip nors sąmoningai ar iš didelės simpatijos. Bet neabejoju, kad mano kūryboje geri skaitytojai ar kritikai ras kokių atpažįstamų ženklų, žodžių sankabų, nuotaikų, būdingų ir kitiems lietuvių poetams.
Pavyzdžiui, daktaro disertaciją rašiau apie Vytautą P. Bložę, esu net redagavusi jo paskutinę knygą, tad būtų keista, jei mano kūryboje neplaukiotų ir jo tvenkinio žuvelių. Taip pat yra dedikacijų, poetų ar jų kūrinių paminėjimų. Galvoju taip – jei ką esi skaitęs, matęs, patyręs, tai jau tavo gyvenimo dalis, visada išliksiantys elementai akių, ausų, minčių tinkluose, ir tai bet kada gali atsispindėti bet kokioje veikloje.

 

3. Liberalizmas mūsų šalies gyvenime užėmė dominuojančias pozicijas. Versle, politikos kryptyse, taip pat veikia ir žmogaus teises etc. Kūrybos versle irgi. Kai kur kai kas inertiškai dar išlaiko pozicijas, užsitarnautas ankstesniais laikais. Bet šiam procesui labai padeda demografinė situacija. Jei šiandieną Lietuvoje gyventų visi nuo Nepriklausomybės atgavimo gimę vaikai, situacija ir poezijos rinkoje pasikeistų.
„Lygesnių už lygius“ buvo ir bus. Nes konjunktūros principai nepasikeitė. Jei anksčiau buvo vienos partijos konjunktūra, tai dabar diametraliai priešingos krypties konjunktūra. Man korsakiškas konformizmas (main stream, kaip jūs sakote) niekuo nesiskiria nuo putinaitiško.
Esu tikra, kad euroremonto poezija (na, tokia ganėtinai greitai išverčiama į kitas kalbas, visiems labai gerai suvokiama ir globali) laiko upėje bus išplauta ir išblukinta, o tokia, kurią skaitys tauta iš kartos į kartą, bus vis iš naujo atrandama ir jos vertė tik augs. Po Kristijono Donelaičio ir Maironio metų bus, tikiu, ir kitų poezijos šventųjų metai. Ir kaip nors gal išlįsim iš tos „kiečiausiųjų kultūros“, kuria kasdien šeriami mūsų žmonės. Jie mielai tai valgo, net nekelia klausimų, bet kažkodėl išpūstom akelėm mekena apie jaunimo ar tautos lygį. O jeigu neišlįsim, poezija vis viena liks. Ir lietuvių kalba. Bent jau pasaulio universitetuose.
Leidybos politika? Kokia kultūros politika, tokia ir leidybos. Todėl nekeliu klausimo apie jos darbą dėl skaitytojo ar kito vidine kultūra besirūpinančio žmogaus. Skaitytojas irgi turi pasirinkimo ir pareikalavimo teisę, tad visai būtų gražu, jei leidybos politiką imtų reguliuoti skaitytojai, o ne vadybininkai.

 

4. Niekada neskaitau pagal kokį planą, todėl pastarieji metai man nieko nereiškia. Skaitau lietuvius, latvius, rusus, lenkus. Kartais labai senus dalykus, kartais naujus. Neišdildomą įspūdį palieka tik šis dieviškas pasaulis ir visa kūryba jame.

 

5. Tokiais dalykais nekvaršinu galvos. Man svarbus pats kūrybos procesas. Į visus eilėraščius esu sudėjusi tai, kas manyje. Argi yra kas nors svarbiau ar mažiau svarbu tuose santykiuose, kuriuos vadiname pasaulėjauta, pasaulėžiūra, dievoieška, meile? Man svarbi mano naujausioji knyga. Bet svarbiau tai, ką dar padarysiu. O svarbiausia bus paskutinioji akistata. Tai tiek to svarbumo...

 

 

VYTAUTAS KAZIELA

 

1. Pats didžiausias netikėtumas tai, kad mano knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ atsidūrė tarp nominuotų. Kadangi ją pristatė Rašytojų sąjungos valdyba, tai jau yra įvertinimas. Mes, gyvenantys provincijoje, turime šiokį tokį nevisavertiškumo kompleksą. Jei neklystu, Poezijos pavasario laureatais yra tapę tik du provincijos poetai. Tai Stasys Jonauskas ir Stasys Stacevičius. Svarbu, kad į komisiją įeina ir pastarųjų metų Poezijos pavasario laureatai. Patyrusių kolegų nuomonė man svarbi. Jei tapčiau Poezijos pavasario laureatu (kuo nelabai tikiu), tai būtų mano gyvenimo ir kūrybos įvertinimas, atlyginimas už kai kurias mistines nesėkmes gyvenime.

 

2. Šis klausimas privertė susirasti Poezijos pavasario laureatų sąrašą. Galima sakyti, pradžiugau, kad vertiems autoriams anksčiau ar vėliau ateina „teisybės valanda“. Labai džiaugiausi, kai Poezijos pavasario laureatais tapo Alfonsas Maldonis ir Vladas Braziūnas. Man artimiausi – Paulius Širvys, Antanas Miškinis, Algirdas Verba, Jonas Strielkūnas, Viktoras Rudžianskas, Antanas A. Jonynas, Jonas Kalinauskas, V. Braziūnas, Daiva Čepauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Gintautas Dabrišius, Eugenijus Ališanka. Kažkoks sunkiai nusakomas ryšys mane sieja su Algimantu Baltakiu, J. Strielkūnu, S. Stacevičiumi. Iš ko mokiausi? Iš visų. Nes jie visi skirtingi.

 

3. Nieko blogo negaliu pasakyti apie kritikus ir leidėjus. Literatūrinėje spaudoje pasigendu tik mėnesinių literatūros apžvalgų, kokias rašė Valdemaras Kukulas ir Andrius Jakučiūnas. Džiaugiuosi jaunąja literatūros kritikų karta. Ypač Virginija Cibarauske ir Neringa Butnoriūte, nebijančiomis išrėžti nuomonę ir apie pripažintus autoritetus. Tai jauni, laisvi savo vidumi žmonės.
Leidėjai neatsisako leisti vertas knygas, kartais netgi savo lėšomis. Kaip galima vertinti leidybinę politiką ir tiražus, kai žinai, kad per dvidešimt pastarųjų metų Lietuvoje buvo sugriauta knygų platinimo sistema. Rinkoje dirba du tokie tinklai, bet net ir tos knygos, kurios į juos patenka, yra laikomos tik kelis mėnesius. O juk tai ne „daktariška“ dešra. Poezijos knyga knygynų lentynose turėtų stovėti penkerius ar net daugiau metų. Lietuvoje pasigendu mažų privačių knygynų. Suprantu, kad tai nepelningas verslas, bet valstybė turėtų tai skatinti atleisdama nuo mokesčių. Šiuose knygynėliuose galėtų būti prekiaujama ir literatūrine spauda. Įsivaizduoju, kad realus poezijos knygos tiražas turėtų būti tūkstantis egzempliorių.

 

4. Geriausia poezijos knyga yra Šventasis Raštas. Ją atsiverčiu beveik kasdien. Stengiuosi perskaityti visas lietuvių autorių knygas, kurias pavyksta nusipirkti. Yra knygų, prie kurių grįžti ir grįžti. Mano mėgstamiausi autoriai – Alfonsas Nyka-Niliūnas, Algimantas Mackus, Donaldas Kajokas. Iš naujų autorių „įkrito“ Rimos Juškūnės „Irisai“.

 

5. Naujausioje mano knygoje „Vieta ir kiti nutylėjimai“, kaip ir ankstesnėse, man svarbūs eilėraščiai, skirti tėvui ir sūnui (tėvo netekau prieš dvidešimt metų, sūnus gyvena Anglijoje jau dešimt metų). Tai sunkus, dažnai labai skausmingas pokalbis su artimiausiais žmonėmis. Jeigu reikėtų išrinkti vieną, tai būtų 39 knygos puslapyje esantis eilėraštis „sugrižti į atminties pažymėtas vietas...“ Vis labiau skauda prarastą tėviškę, prarastą laiką...

 

 

ALDONA GUSTAS

 

Aldonos Gustas bičiulė ir vertėja Giedrė Bartelt, padėjusi perteikti vokiečiakalbės poetės mintis, kilusias skaitant mūsų klausimyną, taip pat atskleidė keletą aplinkybių, kodėl į kai kuriuos klausimus, susijusius su lietuviškomis realijomis, šių metų „Poezijos pavasario“ premijos nominantė neturi atsakymų:

„Aldona visai nemoka lietuviškai, bet sako, kad jos poezijos šaknys glūdi Lietuvoje ir lietuvių kalboje. Ji tai visą laiką pabrėžia. Bet tiesiogiai Lietuva ir jos kultūra nesidomi. Lietuviškos literatūros ir spaudos neskaito. Kompiuteriu nesinaudoja. Dalį savo atsakymų užrašė ranka, dalį, kaip ir eilėraščius, atspausdino rašomąja mašinėle.
Apie lietuvišką poeziją, spaudą ir kitus Lietuvoje rūpimus klausimus ji nieko pasakyti negali.
Viena svarbiausių jai poečių – Gertudeÿa Stein, sakiusi: „Kiekvienas laikas yra laikas eilėraščiui rašyti.“ Ji įkvepia Aldoną Gustas kurti. Bet tiek pat svarbu ir skaityti eilėraščius. G. Stein tekstai jai vieni iš svarbiausių. Aldonai Gustas svarbus ryšys su kasdienybe, su žemiškumu. Ji nenori būti pakylėta, atsiplėšti nuo žemiško gyvenimo. Apie meilę ir mirtį galima rašyti panašiai – tai nėra skirtingos temos. Gamta – visai kas kita. Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas. Tai labai sunki veikla. Ir G. Stein labai svarbi savąja disciplina ir humoro jausmu. Poezijos rašymas joms kaip kvėpavimas.
Kita ypač svarbi asmenybė – Rahelė Varnhagen von Ense. Ji ne poetė. Bet Aldonai Gustas ypač imponuoja jos laisvė, poetinė išraiška kasdienybėje. R. Varn­­hagen yra žymi kovotoja už moterų emancipaciją ir žydžių moterų teises. Taip pat daro įspūdį ir tai, kad R. Varnhagen neskrajoja padangėmis, o tvirtai stovi abiem kojomis ant žemės.
Aldona Gustas parinko R. Varnhagen laiško Konradui Engelbertui Oelsneriui (1821 m. gruodžio 27 d.) ištrauką:
„Jūs man pasakėte, ką manote apie mano užrašus, skirtus orams: noriu jums paaiškinti, kodėl tai darau. Būtent visai dėl ko kito, jei lygintume mane su chemikais, kuriuos minėjote. Jie stengiasi sukurti metodą, pagal kurį galėtų veikti, o aš trokštu savojo antimetodo pateisinimo. Oras padeda sukurti visos dienos situaciją. Rašau ne bet kaip. Norėčiau, kad laiškas būtų akimirkos portretas, tos akimirkos, kurios metu jis rašomas; jis turi atitikti meno reikalaujamą idealų prakilnumą: apie tokį reikia žinoti, bet pagal jį elgtis yra tuštybė, afekto būsena.“
Poetė mano, kad R. Varnhagen orai buvo antroji jos oda, stimulas, narkotikai. Orai jai buvo daugiau nei oras. Tai buvo jos partneris dialoge apie gyvenimą. Laiškų rašymas jai buvo gyvybiškai svarbus, o orai kaip įkvėpimas. Jai pavyko formuluotės, kurios šiandien atrodo labai modernios. Dėl ypatingos atmosferos interpretacijos daugelis jos laiškų pasažų įgauna poetinę kokybę.
Kadangi iki mūsų dienų orai lieka pagrindine žmonijos pokalbių tema, R. Varnhagen pasisakymai apie orą galėtu įkvėpti šiuolaikinį skaitytoją tiek poe­tiniams pokalbiams, tiek poetiniams pastebėjimams raštu. Reikėtų to tik pa­norėti. R. Varnhagen to norėjo.
Svarbios poetės Aldonai Gustas yra ir Marina Cvetajeva („Poezijai reikia to, ko niekam nereikia. Ir tai yra šventa vieta“), Else Lasker-Schüler, Mascha Kaleko.“

 

---

[1] Stankevičius R. Kritika, neatlaikanti kritikos // Metai. – 2016. – Nr. 3.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

 

b_200_310_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_gegužė-birželis_2016.05a_Metai_virselis.jpg