Rašytojui X

 

didelis liūdnas žmogus
užmirštas ir negyvenamas
tolsta į aukštus namus
ir pasilieka tik menamas

 

žodžiai dar atneša jį

tartum vitražuose lūžta
dulkės šviesos spinduly
užpildo barokinę tuštumą[1].

 

Kad šis eilėraštis dedikuotas Eduardui Mieželaičiui, jo autorius Aidas Marčėnas įvardijo poeto knygos „Laida“ (1992) recenzijoje „Ar yra Marse gyvybė?“ Eilėraščio sukūrimo metu E. Mieželaitis dar buvo gyvas ir kūrybingas: po „Laidos“ išėjo net penkios knygos: „Consonetai Helenai“ (1994), „Saulės vėjas“ (1995), „Mitai“ (1996), iš kurių dvi, „Mažoji lyra“ (1999) ir „Nereikalingas žmogus“ (2003), pasirodė jau po mirties. Ir vis tiek šis gražus A. Marčėno eilėraštis, man rodos, tiksliai įvardijo ir paties E. Mieželaičio savijautą, ir naujojo laiko santykį su jo kūryba. Vis dėlto poetas nesidavė lengvai užmirštamas: antai tuometiniai jaunieji, dabar tapę klasikais, suokalbiaudami būdavo ima ir prisimena E. Mieželaičio fenomeną: svarsto, ar įmanoma iš jo kūrybos daugiatomių sudaryti gerą poezijos rinktinę. Ir čia pat susiduria su paradoksu: viena vertus, neabejoja, kad pavyktų, kita vertus, supranta, kad tai prasilenktų su pačia jo kūrybos esme. „O man Mieželaitis įdomus būtent visu tuo nesuvaldomu srautu – lyg kokia audėja stachanovietė dirbtų šešiais šimtais šešiasdešimt šešiomis staklėmis. Ir stebuklas, kad išeina – šiokie ar tokie, bet vis dėlto meno kūriniai“[2], – rašė A. Marčėnas. Panašiai manė ir Sigitas Geda, ir Rimvydas Šilbajoris, ir Jonas Aistis.
Bet šiuokart ne tiek apie E. Mieželaičio kūrybą, o apie jo tolstantį gyvenimą – jo paties ir kitų akimis. Tarp dabar gausiai leidžiamų įvairių žanrų knygų apie sovietmetį turbūt nerasime tokios, kurios pavardžių rodyklėje nebūtų Mieželaičio. Taigi tolstantis poetas dar yra gerai matomas. Prisimintina ir beveik prieš dešimtmetį išleista prisiminimų apie E. Mieželaitį knyga „Post scriptum“ (2008).
Šiame straipsnyje man labiausiai rūpi paties poeto atliktas gyvenimo balansas paskutinėje jo autobiografijoje – knygoje „Nereikalingas žmogus“. Ji bus savotiškas atskaitos taškas, grįžtant ir į sovietmečiu poeto rašytus autobiografinius tekstus, publikuotus knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ bei jo eseistikoje. Lyginimo tikslas – ne demaskuoti nesutapimus, ne atrasti skirtingus tų ar kitų prisiminimų variantus. Tai aš vertinu kaip natūralią, objektyvią bet kokių skirtingu laiku rašytų memuarų ypatybę. Juolab kad žinome, jog poetas nebuvo iš tų, kurie, atgavus nepriklausomybę, keitė savo įsitikinimus. Taigi kokių nors sensacingų biografijos perrašymų „Nereikalingame žmoguje“ nei rasta, nei ieškota. Tik buvo įdomu, ją skaitant, sovietinėse autobiografijose atrasti „baltų dėmių“, t. y. nutylėtų dėl ideologinių aplinkybių dalykų (karo metų Rusijoje tikrąją patirtį, pokariu vykusį triuškinimą – ir kaip poeto, ir kaip nomenklatūros veikėjo), kurie, kaip rodo „Nereikalingas žmogus“, poetui visą gyvenimą buvo gyvi ir skausmingi. Kitas įdomus dalykas, pastebimas lyginant E. Mieželaičio sovietmečio autobiografijas – ne tik su statuso tvirtėjimu besikeičiantis poeto pasakojimas, bet ir kintanti ano meto atmosfera: laisvėjimas ir naujos ribos.
E. Mieželaitis (1919–1997) yra mano tėvų kartos, kuriai teko ištverti kelis gyvenimo lūžius: gimusi beveik kartu su Lietuvos nepriklausomybe, vos sulaukusi pilnametystės, patyrė valstybės praradimą, Vokietijos–Sovietų Sąjungos karą, antrąją sovietų okupaciją, tremtis, pokario kovų tragizmą, galiausiai jai buvo lemta išgyventi nepriklausomybės atgavimo emocijas ir mirti vėl savoje valstybėje. „Lietuvoje gimiau ir užaugau, Lietuva man visada buvo ir liko širdyje valstybė. Valstybe ji turėtų išlikti ir ateityje“[3], – rašė savo testamente 1993 m. lapkričio 9 d. E. Mieželaitis. Jis buvo publikuotas minėtoje autobiografinių akcentų knygoje „Nereikalingas žmogus“, kurią poetas parašė per mėnesį (1997 02 04–03 04).
Jau pavadinimas rodo, kaip poetas tuomet jautėsi. Priežastys suprantamos: jis nebuvo tarp tų, kurie palaikė Sąjūdžio idėjas, bet jis nebuvo ir prieš savos valstybės galimybę, tik abejojo, ar ji gali būti realizuota. Remdamasis savo netrumpo gyvenimo patirtimi, jis nebetikėjo žmonių idealistiniais siekiais, ilgainiui virstančiais karjerizmu, pragmatizmu, biurokratizmu. Be to, romantiškai išgrynintas socialistinės santvarkos deklaruotas humanizmas, socialinės lygybės idėja jam buvo priimtinesnė (pasak poeto, ją sukompromitavo nomenklatūriniai biurokratai – apie tai jis rašė ir sovietmečiu) nei laisvos konkurencinės rinkos ekonomika ir vartotojų visuomenė. E. Mieželaičio apsisprendimas likti senose pozicijose buvo nesuprantamas net kai kuriems buvusiems nomenklatūriniams bendražygiams, operatyviai persiorientavusiems Sąjūdžio pusėn[4]. Be minėtų aplinkybių, tokią laikyseną galėję lemti ir tai, kad E. Mieželaitis galbūt laikė esant negarbinga taip staiga keisti savo, buvusio nomenklatūros asmens, poziciją? O gal tiesiog norėjo susivokti naujoje situacijoje? E. Mieželaičio vaikai sako, kad tėvas laukęs pakvietimo į steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą[5]. Už tylėjimą visuotinės euforijos metu vieni poetą pasmerkė (tiesa, ne tokiais drastiškais būdais kaip Juozą Baltušį, bet smerkiančių laiškų, anoniminių skambučių būta ne vieno), kiti laikė tokią poeto laikyseną garbinga. Šiaip ar taip, šis naujos visuomeninės santvarkos lūžis E. Mieželaičiui buvo sunkus ir moraliai, ir materialiai. Prie poetą apėmusių depresyvių nuošalės būsenų prisidėjo amžius, paūmėjusios ligos, žmonos mirtis, socialinis netikrumas, kūrybos publikavimo pauzė, tikros ar tariamos izoliacijos pojūtis. „Būčiau verčiau negimęs“, – taip prasideda jo autobiografinė esė „Nereikalingas žmogus“[6]. Tokia nuotaika akivaizdi ir „Metuose“ (1999, Nr. 10) bei „Šiaurės Atėnuose“ (1999 10 09–12 04) po mirties paskelbtuose jo dienoraščio fragmentuose. „Nereikalingas žmogus“ rašytas žinant, kad gyvenimo pabaiga jau čia pat (parašęs autobiografinius fragmentus mirė po dviejų mėnesių), kad nebėra jokių su istoriniu laiku susijusių išskaičiavimų. Liko tiesiog noras pasakyti „visą teisybę“, pateikti gyvenimui sąskaitą dėl buvusių neteisybių.
Akivaizdu, kad nors slėgė depresyvios būsenos, E. Mieželaitis išliko kūrybingas iki pabaigos. Knygos tekstą jis parašė per mėnesį. Net ir turint galvoje, kad daugelis epizodų jau buvo poeto aprašyti ankstesnėse autobiografijose ir eseistikoje, vis tiek tai rodo jį išlaikius gebėjimą intensyviai dirbti, atkurti ir iš naujo išgyventi sunkiausius ir pakiliausius savo gyvenimo epizodus. Šį tekstą E. Mieželaitis parašė jau šeštaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai jo gyvenimas, nors būta visko, jau, atrodo, stabilizavosi: po žmonos Stasės mirties 1992 m. poetas vėl vedė; jo naujoji žmona Elena, akių gydytoja, rūpinosi poeto buitimi, suprato jo kūrybines ambicijas, mėgo ir vertino vyro kūrybą. Jai poetas dedikavo meilės lyrikos rinkinį „Consonetai Helenai“ (1994). 1995 m. pardavęs gimtąjį namelį Kaune, poetas tapo ramesnis ir dėl savo finansinės padėties. Iš dienoraščių akivaizdu, kad nepriklausomybės pradžioje E. Mieželaitis turėjo ypač skrupulingai skaičiuoti pinigus, o tai anksčiau plačiai gyvenusį poetą, natūralu, gerokai slėgė. Bet, bankrutavus komerciniam bankui, E. Mieželaitis ne tiek sielvartavo dėl prapuolusio indėlio, kiek dėl to, kad niekais nuėjo banko pažadas finansuoti jo knygos „Mažoji lyra“ leidimą. Skaitant „Nereikalingą žmogų“ aišku, kad nors ideologinės E. Mieželaičio nuostatos liko iš esmės nepakitusios, bet sovietmečio vertinimas yra kitoks, kai kuriais atvejais esmingai kritiškas. Nemanau, kad poetas „praregėjo“ tik nepriklausomoje Lietuvoje: tiesiog dabar jis galėjo, nebijodamas pasekmių, išsakyti savo tikrąją nuomonę. Ankstesnė nutylėjimų strategija tampa aiški, kai „Nereikalingo žmogaus“ pasakojimą palygini su keturiais jo autobiografijų variantais, publikuotais sovietmečiu knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (1957, 1967, 1977, 1989).

 

Atminties variacijos: E. Mieželaičio autobiografiniai tekstai

 

Sovietmečiu publikuoti keturi autobiografijų variantai yra susiję ir su vienokia ar kitokia istorinio-kultūrinio laiko konjunktūra, ir su tuometine rašančiojo padėtimi literatūros lauke, santykiu su galios struktūromis. Sovietmečiu „autorius“ buvo labai gyvas, ir jo biografija vertinta kaip labai svarbi. Anuomet visi žinojo „tarybinio žmogaus“ biografijos ideologinių lūkesčių modelį: darbininkiška (arba bent vargingųjų valstiečių) kilmė, sunkus kelias į mokslą, „sąmonėjimas“, t. y. kairėjimas, nelegali antivalstybinė veikla, artinusi sovietinę santvarką. Glavlito cenzūra reikalavo, kad tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijų rinkiniuose šio modelio būtų paisoma, kad aiškiai būtų deklaruotas teigiamas rašytojo santykis su sovietine ideologija ir santvarka. Visos tos knygos buvo skirtos Spalio revoliucijos (bolševikinio perversmo 1917 m.) sukaktims: pirmoji – keturiasdešimtmečiui, paskutinė – septyniasdešimtmečiui. Autobiografijų autoriai turėjo save pristatyti taip, kad nesikirstų su šių datų sovietine dvasia[7]. Šie reikalavimai galiojo visiems keturiems autobiografijų leidimams, pradedant 1957, baigiant 1989 metais[8]. Leidyklai keblumų kildavo turbūt ne dėl E. Mieželaičio autobiografinių tekstų: jis buvo gerai išmokęs pokario pamokas, be to, jo biografijos faktai natūraliai atitiko pavyzdinį modelį: gimė 1919 m., anuometiniais terminais, „buržuazinėje“ Lietuvoje, darbininkų šeimoje. Visuose autobiografijos variantuose pabrėžta, kad dalyvavo pogrindinėje veikloje (1935 m. įstojo į komjaunimą, skaitė ir platino nelegalią literatūrą). Sovietų Sąjungos okupacija užklupo E. Mieželaitį pradėjusį teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Deja, jos truko neilgai: 1940 m., po pavasario sesijos iš Vilniaus grįžęs į Kauną, jis buvo paskirtas laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktoriumi. Dar besimokydamas Kauno III-iojoje gimnazijoje, E. Mieželaitis jaunimo spaudoje reiškėsi kaip socialiai angažuotas romantinių aspiracijų poetas. Okupacinė valdžia aktyvų, veiklų kairiųjų pažiūrų jaunuolį mobilizavo savo reikmėms. Iš romantinių fantazijų pasaulio jaunasis poetas buvo grąžintas į realybę: dienomis ir naktimis taisė ir perrašinėjo prasta lietuvių kalba parašytus informacinius straipsnelius, skaitė korektūrą (laikraščio idėjiniai, turinio dalykai buvę komisaro Kušelio žinioje). Prasidėjus karui, E. Mieželaitis kartu su kitais aktyvistais chaotiškai traukėsi į Sovietų Sąjungos gilumą, atsidūrė Penzos srityje, dirbo Nikolsko stiklo fabrike, kol 1942 m. buvo iškviestas į Maskvą, tapo LLKJS CK instruktoriumi, lietuviškųjų radijo laidų bendradarbiu, fronto korespondentu. Maskvoje jis išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Lyrika“ (1943), įstojo į Komunistų partiją (1943) – galima sakyti, pavyzdinis tarybinio žmogaus gyvenimas, kol jo nesukomplikavo pokaris.
1944 m. su okupacine sovietų armija grįžęs į Lietuvą, E. Mieželaitis neberado savo šeimos: motina mirusi, sesuo pasitraukusi į Vakarus, tėvas miręs dar 1939-aisiais. Viešumoje aukštas pareigas einąs darbuotojas, veiklus visuomenininkas, poetas, o vienumoje – dramatiškus potyrius degtine slopinąs jaunas žmogus. Ypač po to, kai, apkaltinus nacionalizmu, buvo atleistas iš LLKJS CK sekretoriaus pareigų, o garsiajame Visuotiniame rašytojų susirinkime (1946 10 01–02) LKP (b) sekretoriaus Kazio Preikšo šiurkščiai sukritikuotas už rinkinio „Tėviškės vėjas“ (1946) nacionalizmą, grasinant, kad, nepadaręs išvadų, žūsiąs kaip kūrybinė jėga[9]. Šie faktai jau chruščiovinio atlydžio metu rašytose E. Mieželaičio autobiografijose beveik išnyksta. Pirmojoje (1957), kad ir užsiminęs apie kritikuotąjį rinkinį „Tėviškės vėjas“, buvo diplomatiškas: „Bet dabar vieno ilgesio buvo per maža. Kraštas buvo išlaisvintas. Prasidėjo didelis darbas. Skubiai reikėjo tame darbe užimti savo vietą“[10]. Turbūt veikė nerašyta atlydžio meto taisyklė: pasmerkus Stalino kultą, nebeminėti to laiko neteisybių. E. Mieželaitis autobiografijoje rašo, kad kelio į skaitytoją ieškojo pasitelkęs tautosakinę stilistiką. Vėliau „amžiaus patoso pagautas, parašiau „Brolišką poemą“ (p. 330), – reziumavo poetas pokarinio dešimtmečio kūrybą. Užtat „Nereikalingame žmoguje“ apie anuos pokario įvykius, palikusius poetui traumą visam gyvenimui, rašoma plačiai – ir apie naktinį svarstymą su Antanu Sniečkumi ir atstovais iš Maskvos VLKJS CK, pasibaigusį jo atleidimu iš LLKJS CK sekretorių, ir apie Visuotinį rašytojų susirinkimą, žmonių trėmimo epizodą, kai, pasak autoriaus versijos, J. Baltušio, Rašytojų sąjungos partorgo, buvo įtrauktas į pagalbininkų Lietuvos žmonių trėmimo vykdytojams sąrašus. Nuvykęs į paskirtą vietą (Užpalius) ir supratęs savo misiją, atsisakė joje dalyvauti („Kas man, Pranai[11], truktelėjau aš pečiais, jeigu tu nori, gali vežti žmones, aš savo tautos nevežiau ir niekados nevešiu“, p. 91)[12].
Dramatizmu ir atvirumu „Nereikalingame žmoguje“ išsiskiria ir prisiminimai apie karo pradžią, traukimąsi, balansavimą ant mirties slenksčio Minske (buvo palaikyti vokiečių desantininkais), Maskvoje, kurią pamatęs buvo ištiktas šoko: gatvėse ir buvusiose valdžios įstaigose šurmuliavo girta, panikos apimta, kerštinga minia; Raudonojoje aikštėje ji šaukė mirties žydams ir komunistams. Po keleto dienų bastymosi, memuaristo žodžiais, po išprotėjusią Maskvą jis peršalęs, susirgęs, „temperatūra pakilo iki tos, kuri buvo ore – iki 400 – ir komisaras kažkokiu būdu mane užbogino ant traukinio platformos, gabenančios į užfrontę kažkokį metalo laužą, aš užmerkiau akis ir numiriau“ (p. 54). Paskui buvo Penzos sritis, darbas Nikolsko stiklo fabrike – laikas, kai senutė rusė, priglaudusi savo troboje liesą kaip šakalį bernioką, stiprino jį, kaip motina vaikystėje, ožkos pienu.
Be herojinio patoso „Nereikalingame žmoguje“ prisimenama ir 1943 m. vasaros komandiruotė į frontą, kur Kursko lanke vokiečiai buvo perėję į kontrpuolimą. Rašytojų vadovo Kosto Korsako sprendimas vietoje atsisakiusio vykti į nestabilų frontą Petro Cvirkos pasiųsti Joną Marcinkevičių ir jį, pradedantį poetą, komentuojamas ironiškai: esą jų mirtis literatūrai nebūtų buvęs didelis praradimas (p. 56). E. Mieželaitis „Nereikalingame žmoguje“ abejoja dėl tuometinio „juodo laikraštininko darbo“ prasmės: „O prisiminus tada fronto priešakinėje linijoje rinktą medžiagą lėkštiems laikraštiniams reportažams, dabar daug ką tektų permąstyti iš naujo“ (p. 64). Į karo patirtį žvelgdamas iš tolo E. Mieželaitis viską matė obektyviau, bendriau – kaip egzistencinį absurdą: karas – tai skerdynės, ir žmogus jame tik patrankų mėsa ir vienoje, ir kitoje kariaujančioje pusėje. „Kai mūsų herojai įsiveržė į vokiečių žemę, jie darė tą patį, kaip ir vokiečiai rusų žemėje, o gal net ir daugiau. Štai ir viskas – paprasčiausios skerdynės“ (p. 71). Poskyrį apie karo metus E. Mieželaitis baigė ironiškai aprašydamas „herojiškosios komandiruotės finalą“, kai Lietuviškosios divizijos vadovybės baliuje J. Marcinkevičius vos išvengė kulkos, priminęs vadų kaltę dėl kelių tūkstančių tautiečių, žuvusių 1943 m. žiemą per kautynes prie Aleksejevkos, ir pasiūlęs tostą už jų atminimą (p. 73).
Bene sunkiausias laikotarpis E. Mieželaičio biografijoje – minėtas pirmasis pokario dešimtmetis. Autobiografijose nutylėjęs anuomet patirtą pažeminimą[13], poetas prie tos situacijos vis grįždavo sovietmečiu leistose eseistikos knygose (pradedant „Lyriniais etiudais“ (1964), baigiant „Mūza ir upėtakiu“ (1984). Jonas Lankutis vienoje vidinėje recenzijoje net papriekaištavo autoriui, kad tai jau atrodo kaip mojavimas kumščiais po mūšio. „Nereikalingame žmoguje“ apie visa tai skaitant dar kartą (tik dabar su pavardėmis, poetui atvirai formuluojant), imi galvoti, kad jį vertė grįžti kirbėjusi, bet anksčiau neišsakyta (dėl cenzūros, dėl savisaugos instinkto) mintis, jog revoliucijos idealistų vietą (save priskyrė prie jų) užėmė karjeristai, gero gyvenimo mėgėjai, melagiai, vagys, plėšikai... „Nereikalingame žmoguje“ stalininio laiko kritika atrodo kaip esminė viso sovietmečio kritika. Pasak E. Mieželaičio, išsigimimas partijoje ir valstybėje prasidėjęs dar prieš karą. „<...> visi tie molotovai, ždanovai, berijos, dekanozovai, malenkovai ir sunaikino revoliucijos tikslą, rusiškas tos kompanijos šovinizmas, didžiavalstybinis aspektas vėl tapo valstybinės politikos linija, kurią pasaulis pajuto ypač po laimėto karo – šovinistinės aspiracijos nustelbė viską, palikdamos šalia valstybinio kapitalizmo, kuris buvo vadinamas socializmu, kuklų socialinį atspalvį. <...> plėtėsi ne naujo tipo istorinis darinys, o seno raugo rusiškas monstras su visom būdingom jam baudžiavinėmis savybėmis“ (p. 81).
Kitaip „Nereikalingame žmoguje“ prisimenami ir tarpukario Lietuvoje gyventi vaikystės ir jaunystės metai. Sovietmečiu rašydamas apie savo kilmę iš „liaudies įsčių“, E. Mieželaitis, ypač 1957-ųjų tekste, pabrėždavo skurdą, vargą, nepriteklius; tėvas buvo pristatomas kaip revoliucingas, maištingas, sąmoningas kovotojas prieš socialinę nelygybę, revoliucines pamokas išėjęs Rusijoje Pirmajame pasauliniame kare. Ir sovietmečio autobiografijose, ir autobiografiniuose kūrybos cikluose tėvas vaizduojamas kaip savimi pasitikintis, racionalus, nenuolankus, Dievą neigiantis žmogus; motina – visiška priešingybė: emocionali, jautri, nuolanki, giliai tikinti. „Nereikalingame žmoguje“ tėvo paveiksle kitos detalės: „Auklėjamas namie buvau savotiškai: mano motina buvo uoli tikinti katalikė, tėvas nebuvo ateistas, greičiau gal indiferentas, bet niekada nėra nė žodžio pasakęs religijos nenaudai“ (p. 37). Ir tėvo revoliucingumas gerokai „ataušintas“: prisimindamas darbininko Antano Kranausko laidotuves, taip komentavo jo laikyseną: atėjo ne mitinguoti, o laidoti kaimyno: „Tėvas stovėjo šalia suakmenėjęs kaip statula – jis nebuvo naujokas – jaunystėje dalyvavo penktųjų metų revoliucijoje, daužė carinės priespaudos pamatus, sėdėjo už tai Maskvos Butyrkų kalėjime, dalyvavo kareivių sukilimuose rusų pilietiniame kare, tačiau, nusivylęs socialdemokratiniu ekstremizmu arba bolševizmu, grįžo su šeima į gimtąją Lietuvą, politika daugiau nebesidomėjo, nors prenumeravo pažangią spaudą. Manau, nemėgo jis tų demonstracijų ir mitingų, kurių prisižiūrėjo per akis, tačiau į kaimyno laidotuves vis dėlto atėjo ir dar atsivedė mane“ (p. 30).
Nors „Nereikalingo žmogaus“ leitmotyvu yra tapusi frazė „geriau būčiau negimęs“, bet pasakojimas apie vaikystės ir jaunystės nepriklausomą Lietuvą čia yra kur kas šviesesnis: akcentuojama ne socialinė nelygybė, o didžiuojantis rašoma apie auksines rankas turėjusį tėvą, kuris iš savo kvalifikuoto darbininko atlyginimo sugebėjo Kaune nusipirkti nedidelį žemės sklypą, pasistatyti namelį, išlaikyti šeimą ir į gimnaziją leisti vaikus.
Autobiografija, nors ir apie praeitį, fiksuoja iš esmės ir rašymo laiką – dabartį. Nuo jos priklauso, kas ir kaip prisimenama, kaip daromas montažas.
Pirmoji publikuota E. Mieželaičio autobiografija pasirodė 1957-aisiais, atlydžio metais, ji gal „autobiografiškiausia“: siužetas remiasi chronologija: nuo vaikystės iki rašymo laiko. Čia labiausiai jaučiamas tarybinio žmogaus biografijos modelis. Rašoma, kas jam tinka, ir nutylima, kas netinka: pavyzdžiui, nė vienoje autobiografijoje E. Mieželaitis nemini fakto, kad karo pabaigoje sesuo Marija su vyru pasitraukė į Vakarus. Vaikystės paveikslo pirmame plane socialinės nelygybės vaizdai: pasaulis vaizduojamas kaip kontrastų vieta. Kareiviškių kaimo valstiečiai ir šalia esančio barono dvaras, dilgėlės ir varnalėšos prieš rožes (būsimo poeto estetinis jausmas rinkosi rožes: rimuojama „rožės“ ir „grožis“), pilkas žvirblis prieš povą; tėvas naginėtas, su kareiviška miline, sujuosta kanapiniu diržu, eina dirbti į dvaro malūną. Sesuo gano svetimųjų žąsis; pilki žemės grumstai prieš puošnią barono bričką... „Ne poetas, o poeto biografija savo ranka rašo lyrinio herojaus istoriją“ (p. 321), – patikslina deklaruotą romantinį kūrybos ir širdies tandemą E. Mieželaitis. Iš vaikystės nutikimų, pasikartojančių ir kituose autobiografiniuose tekstuose, minimas krytis nuo kumeliuko, tapęs vėlesnės gyvenimo patirties metafora. E. Mieželaičiui tai pretekstas užsiminti ir apie pokariu sukritikuotąjį eilėraštį „Kumelė“ bei žaismingai pereiti prie Pegaso motyvo.
Nemaža vietos autobiografijoje skirta ir kūrybinio kelio refleksijai, estetinių pažiūrų formavimuisi, kūrybinės pasaulėžiūros komentavimui. Iš santykio su poezijos tradicija, gamtos traktavimo, poezijos sampratos akivaizdu, kad šią autobiografiją rašė dar tradicinis neoromantinis lyrikas, rinktinės „Mano lakštingala“ (1956) autorius. Noras rašyti siejamas su skausmu, kūryba – su žygio, aukos vizija. Gamta čia savarankiška vertybė ir jaukus prieglobstis žmogui, paisančiam jos dėsnių. Vėliau, įsigalint socrealistinio modernizmo mentalitetui, tai bus sfera, kurią reikia nugalėti, perkeisti, palenkti ir instrumentiškai pajungti savo reikmėms – socrealizmo doktrinoje žmogus yra viską lemiantis pasaulio šeimininkas. Bet kol kas vaikystės socialinių kontrastų įtampas neutralizuoja harmonija su gamtos pasauliu: rašydamas apie gimtųjų vietų svarbiausius ženklus – Kruojos upę Kareiviškiuose ir Nemuną Kaune, baltakartį berželį ir lakštingalą – kuria idealųjį Arkadijos peizažą: „Čia aš pradėjau suprasti, kad žmogus pasaulyje gyvena ne vienas, jog ši žemė, saulė ir mėnulis, visi medžiai, paukščiai ir žvėreliai – tai mano geri draugai. Aš neprivaląs jų skriausti“ (p. 324). Poetas tokias nuostatas susiejo ir su kūryba: „Mano santykiai su gamtos pasauliu visada buvo jautrūs ir nuoširdūs. Gal dėl to tiek daug vietos mano kūryboje iki šiol užima gamta“ (p. 324). Ir dabar apie E. Mieželaitį ne vienas skaitytojas atsiliepia kaip apie turėjusį gamtos lyriko talentą.
Su Kaunu, kur persikėlė šeima, kai būsimam poetui buvo penkeri, autobiografijoje atsiranda miesto motyvas. Bet ir čia dominuoja tas pats gamtos pasaulis: Nemuno pakrantės, žuvys, uogos, paukščiai. Gyvenamoji vieta (Šančių pakrašty negrįsta, dulkina Kranto gatvelė) anuomet buvo dar ne tikras miestas – priemiestis, turintis ir kaimo, ir miesto bruožų. Socialinį, proletarinį momentą (fabrikų kaminai, smuklė, degtinė) autobiografijoje sutelkė tėvo motyvas: „Nešioju ir aš savo gyslose paveldėtus tuos alkoholio ir liūdesio nuodus, su kuriais ilgai, sunkiai ir atkakliai man teko gyvenime grumtis“ (p. 325). Miesto aktyvinantis, revoliucinis poveikis išsakomas deklaratyviai: „Šiame darbininkų priemiestyje man į kraują pamažu pradėjo sunktis didžiosios socializmo idėjos“ (p. 326). Savo visuomeninę veiklą iki 1940 m. („steigiau įvairius slaptus ir neslaptus ratelius, leidau laikraščius, platinau uždraustą literatūrą“, p. 328) E. Mieželaitis įvardijo kaip romantišką santykį su tikrove, su jaunatvišku noru veikti, keisti pasaulį. Po 1940-ųjų apie darbą laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ taip rašo: „Darbas laikraščio redakcijoje man labai padėjo iš aukštesnių padangių nusileisti į šią realiąją žemę“ (p. 328). Karas irgi apibūdinamas kaip dar „viena rūsti realybės pamoka“. Ši romantinio-realistinio santykio su tikrove priešprieša, viena vertus, yra socrealistiškai paranki ir saugi, kita vertus, diplomatiškai fiksuojanti nusivylimą, susidūrus su kitokia nei tikėtasi realybe.
Stalininį pokario laiką bei tris jo metu pasirodžiusias knygas – „Pakilusi žemė“ (1951); „Dainų išausiu margą raštą“ (1952); „Broliška poema“ (1954) – autobiografijoje E. Mieželaitis prašoko tik keliomis užuominomis. Apie tai, kad penkerius metus rašė tik vaikams, nes jo kūryba suaugusiesiems buvo nespausdinama, autobiografijose neužsimenama. Turbūt poetas posūkį į vaikų literatūrą traktavo kaip pažeminimą[14].
Pirmoje autobiografijoje nutylėjęs dramatiškus pokario metus, E. Mieželaitis daugiausia dėmesio skyrė esamajam rašymo laikui, t. y. rinktinei „Mano lakštingala“ (1956). Komentuodamas jos pavadinimą, kuris tarsi netinkąs „atomo amžiui“, rado jam kitą logiką: tai „daina taikiai žemei, savo kukliam lizdui, savo šeimai“ (p. 331). Šioje rinktinėje E. Mieželaičio poezija tęsia Salomėjos Nėries lyrikos tradiciją. Lietuvos gamta, intymus kaimiškas peizažas yra pagrindinis lyrinio subjekto išgyvenimų objektas, kurį ilgesys, poetui karo pradžioje pasitraukus iš Lietuvos, itin išdidino ir sureikšmino. Lyrinės poezijos privalumus E. Mieželaitis paremia ne tik romantiniais jos pačios argumentais, bet ir skaitytojo poreikiais. Esą jį auklėti (ir estetine, ir etine prasme) reikia gera poezija. O liaudis, sukūrusi tokius šedevrus, kaip dainą „Žemė kėlė žolę“, to nusipelno. Liaudies poezijos pavyzdžius poetas priešino neigiamai jo vertinamiems natūralizmui, fotografiniam realizmui – savo kūrybinę poziciją jau tuo metu jis apibūdino kaip sintetinančią.
Šioje autobiografijoje rado atgarsį naujos patirtys, susijusios su, galima sakyti, antruoju poeto „išėjimu iš namų“ – šį kartą ne į Rytus, o į Vakarų Europą. Tokį žingsnį lydėjo viltinga atlydžio atmosfera, jau persmelkusi naujausius, iš kelionių įspūdžių besiradusius eilėraščius, sudarysiančius knygą „Svetimi akmenys“ (1957). Autobiografijoje poetas rašo apie broliškus jausmus kitų kraštų žmonėms, apie pasaulio suartėjimo tendenciją, nors nemaža, jo žodžiais, diplomatų melo ir tobulėjančių naikinimo priemonių. „Myliu viską, ką naujo ir gražaus sukūrė žmogaus siela, protas ir darbščios rankos.<...> Ak, kaip norėjosi kelionės metu lengvą, grakštų ir šviesų skandinavišką mūrelį, pakėlus ant delno, pernešti per Baltiją į savo krantą. O puikūs Paryžiaus bulvarai! Ir kabantis kilometrinis vokiečių tiltas, kuriuo lyg kulka šauna ekspresas!“ (p. 332). Vakarų pasaulis keliaujančiam poetui atrodė priartėjęs, tapęs sektinu pavyzdžiu. Glorifikuodamas pasaulio pavasarį – revoliucinį jo atsijauninimą – E. Mieželaitis akcentavo mokslo pasiekimų nulemtą dinamišką laiko ritmą, pokyčius, optimistinį žvilgsnį į ateitį. Galima sakyti, kad iš šių turistinių kelionių E. Mieželaitis grįžo pajutęs modernistinį pasaulio laiką, atradęs naujus meno orientyrus, supratęs naujos poetikos būtinybę. Jo kūryboje prasidėjo naujas etapas, kurį galima įvardyti kaip socialistinį modernizmą, po kelerių metų įpilietintą ir suideologintą knygoje „Žmogus“.
Po dešimtmečio išleistame kitame autobiografijų rinkinyje „Tarybų Lietuvos rašytojai“[15] esantis E. Mieželaičio tekstas rašytas jau pasirodžius plačiai nuskambėjusiai jo knygai „Žmogus“ (rusų k. 1961, lietuvių k. 1962) ir už ją gavus aukščiausią Sovietų Sąjungoje įvertinimą – Lenino premiją (1962). Ši aplinkybė autobiografijos tekste svarbi, ji lemia pasitikinčio savimi, išlaisvėjusio autoriaus toną. „Aš jau nesu toks vaikas, kad be tėvo negalėčiau žingsnio žengti. Ir neturiu jokių bedalio našlaičio kompleksų. Aš žvelgiu į ateitį“, – deklaruoja savo poziciją E. Mieželaitis (p. 363).
Jis mėgo buitinėms situacijoms suteikti bendresnę metaforinę prasmę: ankstesniame tekste tai buvo trejų metų kaubojaus nepavykęs pasijodinėjimas kumeliuku, šiame – dešimtmečiui sūnui tėvo pasiūdintas per didelis kostiumas. Tėvas paaiškino, kad jis išaugimui: nesvarbu, kad dabar jis atrodąs per didelis, ateis laikas, kai bus kaip tik. Šią situaciją E. Mieželaitis pritaiko kūrybos sferai, teigdamas, kad poetas turi šiek tiek pralenkti laiką: rašyti „išaugimui“. Būtinumą poetui išlaikyti šiokį tokį savarankiškumą nuo istorinio laiko E. Mieželaitis formuluoja atsargiai, iš pradžių pavadindamas jį savo geriausiu draugu, bet vėliau deklaruodamas: „Ir vargas poetui, jeigu, kirpdamas mūzos išaustą audeklą, jis nepaliko nė centimetro „išaugimui“... Vargas tokiam poetui! Laikas atėjo, pabuvo ir nuėjo savo keliu... O poetas? O poetas turi eiti savo keliu“ (p. 361). Kaip tik laiką, t. y. jam atstovaujančių ideologų, kritikų, leidėjų lūkesčius, E. Mieželaitis ir kaltina, kad rašomi vienadieniai kūriniai (tokiu pavadino ir savo anksčiau kritikos išgirtą „Brolišką poemą“). Patikimesniu orientyru nei laikas poetas įvardijo „pasaulinės poezijos klasikinį palikimą“, kuris, pasak jo, beveik nejaučia ardomosios laiko galios. „Kiekvienas poetas iškyla pasaulyje didžiojo poezijos palikimo dėka. Jis yra savo tėvo sūnus.“ Toliau metaforinis tėvo–sūnaus motyvas įgauna ir biblinį matmenį. E. Mieželaitis nesutinka su bibline žmogaus-dulkės traktuote, priešindamas jai kitokią teologinę poziciją: „Aš žinau: tėvas man paliko teisę dalyvauti šio nebaigto pasaulio tolimesnėje kūryboje. Man palikta atsakomybė už savo pasaulio likimą...“ (p. 364).
Šioje autobiografijoje atsirado svarbus E. Mieželaičiui Prometėjo motyvas, kuris metaforiškai įvardijo mokslo, naujųjų technologijų svarbą: kultūra čia priešinama su gamta, pirmenybę atiduodant kultūrai: „Viskas subordinuojama vienam tikslui – atkovoti žmogų iš gamtos vergijos. Faktiškai toliau tęsiamas Prometėjo žygis“ (p. 364). Tai rodo modernistinį laiko mentalitetą, kurį E. Mieželaitis entuziastingai palaikė. Poeto vietą jis matė tiksliųjų mokslų orbitoje, akcentavo būtinybę kūryboje eksperimentuoti, stiprinti analitinį poetinio žodžio pradą. „Šiuolaikinė poezija – struktūrinė poezija. Kartu su mokslu ji skverbiasi į pačią gyvybės esmę. <...> Ir nieko nuostabaus, kad šiandien poezija panaudoja tą patį analitinį eksperimentinį pažinimo metodą kaip ir mokslas“ (p. 365). Šiame tekste beveik nebėra biografijos detalių, tik savo poezijos principų, santykio su laiko meninėmis konvencijomis ir poeto vietos šiuolaikiniame pasaulyje nusakymas. Įspūdis, kuris randasi skaitant šį poeto autobiografijos variantą: jį rašo žmogus, kuris jaučiasi esąs padėties šeimininkas, kuris žino, kad eina priekyje ir kviečia paskui save kitus; jis turi tikslą ir žino kryptį – novatoriškumą, eksperimentą, ieškojimą. Visa nukreipta į ateitį, į perspektyvą. Tai tekstas, kurį galima pavadinti intelektualine autobiografija. Po tekstu nurodyta parašymo vieta ir laikas: „Budapeštas, 1966“.
Kitokią situaciją fiksuoja trečiasis autobiografijos tekstas[16], pasirodęs 1977 m.: jis rašytas jau orientuojantis ne į ateitį, o žiūrint atgal į praėjusį „Žmogaus“ laiką. E. Mieželaitis čia iš naujo įvertino, ką tuomet buvo atradęs: „Žmogus“ padėjęs pamatus visai tolesnei jo kūrybai, suformulavęs programinius principus, iš kurių svarbiausias – humanizmas. Visa tai poetas tebelaiko aktualiomis vertybėmis ir savo poziciją deklaruoja su jam būdinga patetine retorika[17]. Bet aišku, kad visa tai jau praėjusi diena: šešiose „Žmogaus“ eseistinio „antikomentaro“ knygose apie tai poeto ne kartą buvo rašyta. Ir pačiam E. Mieželaičiui visa tai jau praeitis: „Stovėjome humanistinio atsinaujinimo ir savotiško meno renesanso išvakarėse ir laukėme naujo žmogaus gimimo. Dabar šis ginčas ypatingos reikšmės man nebeturi: šaukštai jau po pietų, aistros atvėso ir ginčas išseko“ (p. 72). Nuoskaudos intonacija rodo, kad poetas jaučiasi susvetimėjęs su savuoju laiku, atsidūręs pasyve, kad jis žino, kaip dabar sakome, nebesąs literatūros lauko centre. Iš to bendrojo nepasitenkinimo autobiografijoje imasi priekaištai literatūros kritikai, kuri esą nepaaiškino skaitytojui jo naujosios kūrybos esmės, nes ir pati jos nesupratusi. „Nieko nėra sunkiau, kaip komentuoti savo paties kūrybą. Bet jeigu to nepadaro kritika, tenka šio nedėkingo darbo imtis pačiam“ (p. 72). Šiame autobiografijos variante autorius yra užėmęs gynybinę poziciją.
Paskutinė sovietmečiu rašyta E. Mieželaičio autobiografija[18] publikuota 1989-aisiais, kai jam suėjo 70 metų. Kūryba jau išleista „Rinktinėmis“, „Kūrinių serija“ ir „Raštais“, o tai, pasak poeto, ir yra tikriausia kūrėjo autobiografija. Dėl to suabejojo savo rašomo autobiografinio teksto prasmingumu: jei skaitytojas neskaito, niekas nepadės. Apie kūrybą jau tarsi neturi ko pasakyti, tad kaip ir pirmojoje autobiografijoje imasi pasakoti ir komentuoti gyvenimo faktus – nuo vaikystės iki „Žmogaus“. Gana skeptiškai poetas čia vertina gimimo laiko reikšmę, nes tai nuo paties žmogaus nepriklauso: „Visa gyvybė – taigi ir žmogaus gimimas ir jo mirtis – priklauso paslaptingam Didžiosios Gamtos Mechanizmui“ (p. 213). Gimimo laiko atsitiktinumui E. Mieželaitis tarsi priešina gimimo vietą, kurią „iš anksto numato pats Likimas“ (p. 213). Galėtume paklausti, kuo „Didžiosios Gamtos Mechanizmas“ skiriasi nuo „Likimo“? Galiausiai teigia, kad ne tik laikas, bet ir gimimo vieta atsitiktinė ir jis atsitiktinis (dar viena burna, papildžiusi keturis milijardus nepasotinamų burnų). Vis dėlto gimimo vieta, nors ir atsitiktinė, bet svarbi: visuose autobiografijų variantuose ji įvardyta Pakruojės Arkadija ir aprašyta antikos mitologiniais vaizdiniais (Kruoja atiteka iš Helikono šaltiniuotos papėdės, Kruojos pakrančių krūmuose lakštuoja užsimaskavusios Helikono mūzos ir pan.). Malūnas, kur dirbo tėvas, plačiai aprašytas 1957-ųjų autobiografijoje, šį kartą svarbus ne kaip socialinių santykių rodiklis, o kaip metaforinė galimybė kalbėti apie savo gyvenimo donkichotizmą. Vėlesnė gyvenamoji vieta poeto įvardyta kaip „laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas“. Mažąją Kruoją keičia didysis Nemunas, žaidimus su draugais – neaiškus ilgesys, kurį žadino žiemos peizažai ir su kuriuo siejama noro kurti pradžia. Rašoma apie tai mieželaitiškai, barokiškų poetizmų stiliumi: „Prakrapštau lange liaunu pirštuku tankų baltų šerkšno chrizantemų kerą ir įsmeigiu akių strėliukes į būrį raudongurklių sniegenų, kurios baltame sniego patiesale žaižaruoja tarsi striksinčios šaltkalvio tėvo suvirinimo aparato liepsnelės. <...> Raudongurklės sniegenos baltame kaip angelo sąžinė sniege bene ir bus visų gražiausias vaikystės prisiminimas, išlikęs mano atminty“ (p. 215).
Lyginant skirtingu laiku rašytus autobiografinius E. Mieželaičio tekstus, akivaizdu, kad juose vis daugiau praeities, kuri aprašoma su nostalgija, pabrėžiant pozityvius momentus. Jaunystės laikas gyvenant „laikinojoje sostinėje“ 70-ties metų sulaukusiam E. Mieželaičiui atrodo kaip patys gražiausi gyvenimo metai. Ir vėlesni išbandymai 1940-aisiais, paskui karo metai Rusijoje nubraukiami tos pačios jaunatvės, kuriai niekas nei baisu, nei sunku, sąskaita. Sovietmetis pristatomas kaip jaunų avangardistų, romantikų, revoliucionierių, norinčių, kad išaugtų nauja moderni Lietuva, laikas. Rašoma „mes“ vardu, kuris lygus daugiskaitiniam „aš“. Į rašymo dabartį trumpam grįžtama tik tam, kad būtų išsakytas nusivylimas ja: „Kokie mes tada buvome romantikai! Širdį kartais suspaudžia, prisiminus tuos jaunystės entuziazmo metus, kurie vartotojiškos psichologijos simptomų akivaizdoje dabar atrodo panašūs į čiurlioniškų vizijų įkvėptą sapną“ (p. 216).
Atlikdamas 50-ties metų kūrybinio kelio apžvalgą, E. Mieželaitis jo centru tradiciškai laiko „Žmogų“: pirmasis etapas iki jo ir antrasis – po jo. Pirmojo rezultatai įvertinti kaip ne itin dideli (kaip išlygą poetas mini dvidešimtmečio jaunuolio parašytą romaną, kuris tebesąs stalčiuje), o antrojo, kuriam priskiriamas ir „Žmogus“, balansas daug svaresnis. Bet į detalesnes kūrybos charakteristikas poetas nesileidžia, primindamas, kad apie tai ne kartą kalbėta. Akivaizdu, kad E. Mieželaitis jaučiasi nuo anų 7-ojo dešimtmečio šlovės aktualijų gerokai nutolęs, kad tai jau istorija: „Pagaliau garbė, laurai, pjedestalai – tai tokie efemeriški vaizdeliai, kurių amžius labai neilgas. Ir neverta dėl to per daug nei grumtis, nei sielotis“ (p. 218).
Apžvelgėme specialiai kolektyviniams autobiografijų rinkiniams sovietmečiu rašytus E. Mieželaičio tekstus. Autobiografija – koncentruotas, specifinis žanras ir jam buvo keliami itin konkretūs ideologiniai reikalavimai. Laisviau ir plačiau E. Mieželaitis apie save rašė eseistinėse knygose, kurias jis pavadino „Žmogaus“ „antikomentaru“[19]; jas iš esmės galima traktuoti kaip išplėstinį autobiografijos variantą. Eseistikos knygose poetas grįžo prie jam atrodžiusių svarbiausių gyvenimo ir kūrybos epizodų: vaikystės, gimnazijos, karo metų... Pirmoji iš šių knygų, „Lyriniai etiudai“ (1964), yra ir sumanyta kaip fragmentiški memuarai ar autobiografija. Įžangoje E. Mieželaitis rašo, kad tokios knygos atsiradimą lėmė skaitytojas: esą gaunąs daug laiškų, kuriuose prašoma papasakoti apie save ir savo kūrybą[20]. Knygą sudaro penki skyriai, atitinką penkias laiko atkarpas: apie pirmąją rašoma remiantis motinos ir tėvo pasakojimais, apipintais savomis interpretacijomis ir komentarais. Piešdamas tėvo ir motinos paveikslus E. Mieželaitis pirmą kartą leidžiasi į gilesnę šeimos genealogiją: „Mano tėvas, kilęs iš vakarinės krašto dalies, atsinešė paveldėtą iš senelio Jurgio, kaimo dailidės, staliaus, dievdirbio ir smagaus išdaigininko, darbštų ir tvirtą būdą, aiškų, blaivų ir logišką protą, praktišką realų požiūrį į gyvenimą. Jis visada man kažkuo priminė „Metų“ poemos veikėjus. / Motina – priešingai, kilusi iš rytinės krašto dalies, ji buvo jautri, švelni, geros baranauskiškai lyriškos širdies, kraičio atsinešusi visą dainų, pasakų ir padavimų skrynią“ (p. 16). Čia pirmą kartą plačiau rašo ir apie savo seserį Mariją Mieželaitytę-Šalkauskienę, karui baigiantis su vyru pasitraukusią į Vakarus, apsigyvenusią Čikagoje. Ji buvo vyresnė už brolį. E. Mieželaitis prisimena, kad, vaikystėje jam susirgus, sesuo labai rūpestingai jį slaugiusi, ir nuo to laiko juos siejo stiprus vidinis ryšys. Tėvui 1939 m. mirus, Marija brolį materialiai rėmė ir jam išvykus studijuoti į Vilnių. „Lyriniuose etiuduose“ cituojamas jos laiško iš Amerikos fragmentas: „(...tu kaltini mane, kad neišsaugojau tavo rankraščių... bet tau sunku įsivaizduoti, ką mudvi su motina išgyvenome, kai tu išvažiavai ... Vieną dieną į namus įsiveržė būrys ginkluotų, baltais raiščiais persirišusių vyrų... jie stumdė motiną... išstūmė pro duris į kiemą... išvertė visą butą... tavęs ieškojo... Ligota motina neišlaikė... atgulė į lovą... po kelių mėnesių ji mirė... Aš ją palaidojau kapinių pakraštyje... Tau parodys jos kapą... pasodink gėlių... O kada tu pradėjai kalbėti per radiją į okupuotą kraštą, atėjo manęs paimti – norėjo išvežti darbams... Aš palikau namus... apsigyvenau su savo būsimu vyru... ištekėjau... Pasitraukdama armija mus išvarė apkasų kasti... Paskui varė vis toliau į vakarus... Aš dabar esu gailestingoji sesuo privačioje ligoninėje... Vyras dirba kontoroje... Galą su galu suduriame, bet labai pasiilgome namų, artimųjų, savosios žemės... (Iš sesers laiško)“ (p. 227). Po šios laiško citatos – daugiaprasmis lakoniškas įrašas: „Radijas pranešė: / – Mirė... Stalinas...“ Atlydžio metu lankydamasis JAV (1960) E. Mieželaitis turbūt buvo susitikęs su seserimi. Trečioje eseistikos ciklo knygoje „Horizontai“ (1970) yra eilėraštis „Žvaigždėm šią naktį lyja...“, dedikuotas „M. M.“, kuriame atkurta atsisveikinimo Čikagoje su seserimi situacija: „(Stovime vienas antro liūdną pagavę / Žvilgsnį... Gal paskutinį jau kartą?) Ave, / Maria! Ave, / Maria! / Ave!“ Atkūrus nepriklausomybę E. Mieželaičio vaikai Aurimas ir Daina lankė tetą Amerikoje.
Apie asmeninį privatų gyvenimą E. Mieželaičio autobiografijose pagal to meto etiketą nerašoma. Apie žmoną Stasę, vaikus Aurimą ir Dainą eseistikos knygose šiek tiek esama. Daugiau rašyta apie gyventas vietas: daugiausia – apie Kranto gatvę Kaune, kur 10 numeriu pažymėtame namelyje užaugo, ir T. Kosciuškos 13A–1 Vilniuje, prie Petro ir Povilo bažnyčios: šią Arkadijos idilija pavadintą gyvenamąją vietą (kiemelyje augo liepos, obelys, slyvos, eglė; kaimynai: varnėnai, kregždės ir Barokas) įamžino knygoje „Antakalnio barokas“. Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ rašo, kad troleibusų stotelę prie E. Mieželaičio durų jie, jauni literatai, pavadinę tada poetišku vienos jo knygos vardu: „Žvaigždžių papėdė“... (p. 157). Literatas Vilius Baltrėnas, tuomet studentas, gyvenęs netoli E. Mieželaičio namų, kolektyvinėje atsiminimų knygoje „Lituanistai“ rašo: „Ir dabar su šiltu jausmu pravažiuoju pro tuos simpatiškus dviaukščius tarp Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Čiurlionio menų gimnazijos. Pro langą prie troleibusų stotelės nuolat matydavome poetą Eduardą Mieželaitį, su didoku, puošniai languotu lagaminu – išsiruošusį, matyt, vėl į užsienio kelionę. Gyveno tuose pačiuose išmoningai sublokuotuose namuose, bute per du aukštus“[22]. „Antakalnio baroke“ esama lakoniško įrašo: „Baroko pašonėje, ant kalno, kapinaitės, kur po viena augalota pušimi amžiams užmigusi mano pirmoji dukrytė“ (p. 45). Eseistikos knygoje „Naktiniai drugiai“ poetas rašo apie vakarinius ir naktinius pasivaikščiojimus su draugais (dažniausiai su Kaziu Maruku ir Alfonsu Bieliausku) po miestą (maršrutas ėjo Antakalnio gatve iki Valakampių tilto, tada per Žirmūnus atgalios iki namų). A. Bieliauskas savo prisiminimuose[23] daug rašo apie šiuos pasivaikščiojimus ir apie pokalbius, tiksliau – E. Mieželaičio monologus apie poeziją, rašytojus, estetiką, meną... Jie esą ir buvę tie naktiniai drugiai. Draugai skirstydavosi į namus, o E. Mieželaičio langas būdavo šviesus iki ryto – jis rašydavo dažniausiai naktį, kai viskas nurimdavo, šalia pasistatęs kavinuką stiprios juodos kavos, pasidėjęs pypkę[24].
Prieš persikeldamas į Antakalnį, poetas dar gyveno Užupyje (Užupio g. 42–2), o 1973 m. persikraustė į butą Žvėryne (Adomo Mickevičiaus g. 32–24), kur, pragyvenęs daugiau nei du dešimtmečius (1973–1997), E. Mieželaitis ir mirė.

 

E. Mieželaičio gyvenimas kitų akimis

 

E. Mieželaičio Užupis paprastai minimas teatralų memuaristikoje[25], pasakojant apie trumpai trukusį poeto meilės romaną su garsiąja aktore Monika Mironaite[26], kuri su savo vyru J. Baltušiu gyveno šalimais. Bet susimylėjo jie Kijeve, per meno ir literatūros dienas 1954 m. Kai kas mano, kad tas jausmų trikampis visam laikui sugadino E. Mieželaičio santykius su J. Baltušiu. Amžininkų liudijimu, E. Mieželaitį globojo ne viena mūza, bet, atrodo, niekada jos nekėlė pavojaus šeimai[27]. Ir čia gal vieta parašyti keletą žodžių apie poeto žmoną Stasę – daugelio prisiminimuose ne tik gražią, bet ir išmintingą moterį, valingą asmenybę. Susipažino jie sunkiu laiku: tik ką baigęsis karas, Vilnius griuvėsiuose, nėra elektros, trūksta maisto... Turbūt tokių buitinių išbandymų neišlaikė iš Maskvos parsivežta pirmoji E. Mieželaičio žmona Lialia Markina[28]. Iš Maskvos menininkų elito šeimos (pasak A. Bieliausko, motina garsi kino režisierė) kilusi mergina turbūt išsigando provincijos nepatogumų ir neilgai trukus grįžo į Maskvą.
Tuo metu E. Mieželaitį užgriuvo ir anksčiau minėti tarnybiniai ir kūrybiniai nemalonumai, galėję baigtis net tremtimi, bet, E. Mieželaičio manymu, A. Sniečkaus iniciatyva buvo paliktas partijoje ir paskirtas „Jaunimo gretų“ redaktoriumi. Tuo depresyvios bohemos laiku E. Mieželaitis susipažino su Stase Šiupšinskaite, jauna pradinių klasių mokytoja. „Nereikalingame žmoguje“ E. Mieželaitis prisimena, kad jų santuoką pagreitinęs minėtasis 1946-ųjų metų Visuotinis rašytojų susirinkimas. Išėjęs iš salės pamatė už kolonos verkiančią savo merginą Stasę. „Kostas[29] sakė, prašneko ji gražia savo suvalkietiška tarme, kad dabar tave išveš. Gal ir išveš, patraukiau pečiais, nežinau. Jeigu tave išveš, ryžtingai apsisprendė mano puiki suvalkietė, su tavim kartu važiuosiu ir aš. Sutinku, pasakiau aš, bet kol dar neišvežė, turim nueiti į metrikacijos biurą ir užsiregistruoti“ (p. 89).
Po dviejų dienų, spalio 4-ąją įvyko vestuvės. Tuometinę buitį, gyvenimo sąlygas geriausiai parodo poeto prisimenama vestuvių šventė: „Vakare į vestuvių balių atėjo mano fronto bičiulis, puikus prozininkas Jonas Marcinkevičius su žmona Maryte; elektros tada nebuvo, žvakių taip pat neturėjom, todėl virtuvėje užkūrėm plytą, atsidarėm dureles, į mus sruvo maloni šilima, šilima mus kaitino ir iš vidaus, užkandai buvo visas kepalas duonos, nebrangios tais laikais silkės, kažkokios daržovės, neatsimenu kas dar <...>. Gavau puikią, rūpestingą, su valingu suvalkietišku charakteriu žmoną – jaunutę mokytoją Stasę Šiupšinskaitę, kuri man gyvenime ir kūryboje daug padėjo ir kuriai aš paskyriau nemažą pluoštą kūrybos; ji iki mirties buvo man labai gera ištikima draugė ir mano nuoširdi padėjėja; per anksti po Černobylio avarijos ją atsiėmė mirtis“ (p. 89). S. Mieželaitienė mirė 1992 m. kraujo vėžiu.
Aleksandra Kubilinskienė, S. Mieželaitienės ir visos šeimos draugė, pasakoja[30] ją buvus tvirto charakterio, ambicingą, kūrybingą moterį. Ištekėjusi ji nedirbo mokytojos darbo – vyras norėjo, kad rūpintųsi namais. Bet ji nebuvo tipiška namų šeimininkė: nemėgo virtuvės darbų, juos patikėjo tarnaitei; augino vaikus, rūpinosi vyro buities ir kūrybos reikalais: buvo jo, galima sakyti, sekretorė, pirmoji kūrinių klausytoja. Pati rašė dienoraštį, apie kurį vyras sužinojęs tik po jos mirties. Buvo graži, elegantiška moteris, mėgo puoštis, turėjo gerą skonį. A. Kubilinskienės žodžiais, E. Mieželaitis buvo gana pavydus vyras, kartais, S. Mieželaitienei su drauge užsibuvus kavinėje, keldavo scenas, kartą ir pati buvus iškviesta paliudyti, kad buvo su Stase. Mėgo žmonėtis, puikiai šoko; ne kartą lydėjo vyrą jo kelionėse: A. Bieliauskas prisimena, kaip ji laiminga šūkčiojo Katedros aikštėje maskviškių svečių draugijoje: „Ja byla Pary!.. Ja byla Pary!..“[31]
Ir namuose svetingai priimdavo vyro kolegas iš Maskvos – jų laiškai E. Mieželaičiui paprastai baigiasi prašymu perduoti sveikinimus žmonai, teiraujamasi apie vaikus. Mieželaičiai pinigų nestokojo ir suvalkietiškai jų neskaičiavo: vyro prašymu Stasė pirko dovanas į Rašytojų sąjungą atvykstantiems svečiams, rengė priėmimus namuose, „Stasės salone“, A. Bieliausko žodžiais. Taip buvo E. Mieželaičiui pasiekus sąjunginį pripažinimą, bet ir pokario laikais jos namų durys buvo atviros vyro draugams, jauniesiems rašytojams. Juozas Macevičius viename laiške, adresuotame S. Mieželaitienei[32], rašo, kad yra jai dėkingas ir už duonos kąsnį, ir už žmogišką supratimą, paramą. A. Bieliauskas, kurį laiką buvęs vienu artimiausių E. Mieželaičio draugų, ne kartą savo prisiminimuose mini S. Mieželaitienę – priklausomai nuo to, kaip klostėsi jo santykiai su E. Mieželaičiu, kito ir S. Mieželaitienės vertinimas: nuo energingos, rūpestingos, kantrios iki valdingos, budrios ir gudrios. O poeto žmonai iš tiesų reikėjo ir kantrybės, ir gudrumo, ir diplomatijos. E. Mieželaitis, kaip jis pats autobiografijoje rašė, iš tėvo buvo paveldėjęs polinkį į alkoholį, su kuriuo grūmėsi visą gyvenimą. Valdžios malonės ir nemalonės, dvilypis balansavimas tarp viešos ir privačios laikysenos, kūrybos įtampos poetą skatino atsipalaiduoti, užsimiršti su „velnio lašais“. Vieša paslaptis, kad sovietmečiu ne vieno rašytojo žmona, prasidėjus vyro daugiadienėms, kreipdavosi pagalbos į medikus[33]. A. Bieliauskas yra aprašęs vieną tokį atvejį Maskvoje: nuvykęs ten tarnybos reikalais ir apsistojęs viešbutyje, atrado ten E. Mieželaitį, pasak budinčiosios, jau kelinta diena neišeinantį iš kambario: durys atlapos, draugai maskviečiai, jos žodžiais, brodiagos, mėgstantys būti vaišinami, eina būriais, ir nežinia, kuo čia visa baigsis. A. Bieliauskas paskambino į Vilnių S. Mieželaitienei, ir kitą rytą ji jau žvaliai žengė viešbučio koridoriumi vyro kambario link. Budinčioji lengviau atsiduso: kai tik atvažiuoja Benjaminovičiaus žmona, viskas susitvarko[34].
1981 metais, pradėjęs 7-ąją dešimtį ir minėdamas santuokos 35-metį, E. Mieželaitis parašė trijų eilėraščių ciklą „Trys dedikacijos žmonai“, kuriame dėkoja, kad ji narsiai pakėlė jiedviem tekusius išbandymus: pokario nepriteklius, alkoholį, visuomeninės padėties sūpuokles.

 

Vidudienis, o visos žvaigždės žiba!
Ir kur! Tarytum valkatos – griovy.
Tu nevadink šių žodžių nei kūryba
Ir nei vaidyba – mes visi savi.

Tu tas žvaigždes ryte iš griovio sėmei,
Kai girtas aš voliojausi jame, –
Dėliojai mano būsimai poemai
Jas kaip žodžius, pakvipusius žeme.
<...>
Prirink tų mėlynų žvaigždžių iš griovio,
Suverk žibuoklių pynę – kaip seniau. –
Aš girtas – vos ant kojų bepastoviu,
Tačiau Pegaso aš nepraganiau!

 

Šis ciklas kartu su kitais, skirtais anūkei Ugnei ir sau pačiam, septintame „Raštų“ tome („Nikė“, 1985) sudaro skyrių „Namų židinys“. Autobiografinis motyvas E. Mieželaičio poezijoje ir anksčiau buvo dažnas: „Lyriniuose etiuduose“ jis buvo eiliuotai sukūręs „Šeimos portretus“ (motinos, tėvo, sesers), vaikiškų piešinių maniera – ne vieną savo portretą ir šaržą; vieną rinkinį pavadinęs „Autoportretu“ (1962), o ir „Žmogų“ galima įsivaizduoti kaip apibendrintą paties poeto „Aš“. Aštuntajame dešimtmeyje, kai avangardinius E. Mieželaičio užmojus keitė meditacinė, autorefleksinė linkmė, autobiografizmas išliko svarbiu teminiu motyvu (ciklai „Curriculum vitae“, „Gėlių tautos aborigenai“). Pasakotojas darėsi vis įdomesnis pats sau, jau nesitenkindamas „vaikiškais piešiniais“, o rimtai ar žaismingai apmąstydamas savo gyvenimą, patirtį, kūrybos prasmę. „<...> Studijavau, beje, aš teisę, / Todėl juridiškai teisme / Aš bylinėjausi šią baisią / Akimirką ir su žeme. // Ir neištirpo trapūs vaško / Sparnai, kuriais žvaigždes kliudžiau. / Neišdaviau žvaigždžių ir, aišku, / Šios lyros aš nepražudžiau“[35]. E. Mieželaitis yra vadinamas „įcentriniu poetu“ (Rimvydas Šilbajoris), kai pretekstu rastis poezijai tampa į poeto akiratį pakliuvę pasaulio reiškiniai: tai gali būti gamtos grožis, meno kūriniai, civilizacijos pasiekimai ir pan. Dabar tokiu pretekstu kūrybai ima darytis ir savo gyvenimas, būsenos, apmąstymai.
Pradėjęs leisti savo „Kūrinių seriją“ (10 t., 1974–1981), o po jos ir „Raštus“ (8 t., 1982–1985), E. Mieželaitis naujus eilėraščius skelbė ne atskiromis knygomis, o publikavo kultūrinėje spaudoje ir dėjo į rengiamus tomus. Dėl to atrodė, kad tasai dešimtmetis poeto kūrybinėje biografijoje yra tuštokas, bet iš tiesų taip nėra – tiesiog „Raštuose“ nauji kūriniai ištirpo tarp senesnių tekstų. „Raštai“ nėra geras būdas naujiems kūriniams – o jų būta įdomių, pasiekti skaitytoją.
Be „traukiny, lėktuve, viešbuty“ rašytų kelionių įspūdžių eilėraščių, vis daugiau radosi poetinių tekstų, įkvėptų Lietuvos gamtos. Ir minėtame „Raštų“ septintame tome „Namų židinį“ papildo „Santakos nesantaikų“ ciklas, kiti „bloknotiniai“ eilėraščiai. Jie yra smagiai autoironiški, žaismingi, gyvi dėl juntamo kūrybos džiaugsmo kibirkšties, išradingos metaforikos. Ši E. Mieželaičio vėlyvosios sovietinės kūrybos fazė yra esmingai susijusi su Santakos kaimu Švenčionių rajone, kur jis turėjo nusipirkęs sodybą. Čia su šeima nuo 1974 m. leisdavo vasaras. Sovietmečiu menininkai išimties tvarka turėjo teisę įsigyti vasarnamius. Sodyba yra labai gražioje vietoje – Žeimenos ir Lakajos upių santakoje, šalia Labanoro giria.
Pasisekė ir su kaimynais: sodybą pirko iš Lenkijoje gyvenančio poeto Henriko Šilkinio pusbrolio Vincento. Šalia buvo Henriko tėvo Ignaciaus Šilkinio namai; su juo ir su jo sūnumi, kuris vasaromis čia taip pat atvažiuodavo, labai gerai sutarė: šnekučiuodamiesi apie poeziją ir kitus pasaulio reikalus praleisdavo ne vieną valandą. Abu poetai vienas kitam yra dedikavę eilėraščių. Vasaros ritualus pas Mieželaičius ir pas Šilkinius savo atsiminimuose labai gyvai yra aprašęs taip pat Labanoro girios gyventojas, argirdiškis poetas Albinas Bernotas atsiminimų apie E. Mieželaitį knygoje „Post scriptum“ (2008). Nuošaliame dviejų kiemų Santakos kaimelyje E. Mieželaitis atitrūkdavo nuo valdiškų reikalų, pasinerdavo į civilizacijos mažai paliestą gamtos pasaulį. Čia jo laukė visai kitokie užsiėmimai: pradedant kiemo darbais (kapojo malkas, kasė lysves, pjovė žolę, dažė tvoras), baigiant meškeriojimu, grybavimu, pasivaikščiojimu po apylinkes, visur lydint „rusvam kaip rudens miškų liepsna seteriui“. O ir svečių, nors nemažas atstumas nuo Vilniaus, netrūkdavę, nes E. Mieželaitis juos mokėjo, pasak A. Bernoto, bajoriškai priimti ir užimti. E. Mieželaitis čia buvęs kitoks nei Vilniuje: paprastas, draugiškas, jaukus. Alfonsas Žvilius, E. Mieželaičio „Kūrinių serijos“, „Raštų“, rinktinės „Mano lyra“ (1979) dailininkas, prisimena, kad buvo labai nustebintas, kai poetas nuvalytus grybus tiesiog dėjo į keptuvę prieš tai jų visai neapviręs – taip paruošti grybai buvę labai skanūs ir aromatingi, ypač dar užtvirtinti „stipresniu padažu“[36].
Be visų šių malonių užsiėmimų, E. Mieželaičiui Santakoje ir gerai rašėsi. Visur eidavo su bloknotu ir pieštuku, atėjus į galvą frazei, minčiai, idėjai čia pat sėsdavosi ir užsirašydavo. Santakos erdvė ir būsenos įamžintos ne viename E. Mieželaičio eilėraščių cikle. Į vieną vietą skyriuje „Santakos dienoraštis“ jie surinkti šeštoje „Kūrinių serijos“ knygoje „Tekstai“ (1977). Ketvirtajame „Raštų“ tome („Pantomima“, 1983) nauji eilėraščiai taip pat iš Santakos įspūdžių (ciklai „Santakos elegijos“, „O režisierius laikas“, „Kaimo senis“, „Rudeninė lyra“, „Metų laikai“). Skyriumi „Santakos mozaika“ prasideda eseistinės prozos knyga „Mūza ir upėtakis“ (1984). Apskritai Santakoje E. Mieželaitis per vasarą parašydavo didžiumą metų tekstų, kuriuos rudenį grįžęs į Vilnių galutinai sutvarkydavo, suredaguodavo ir atiduodavo leidybai[37].

 

Aš gyvenu dabar draustiny
Tarp kiškių, briedžių ir vilkų.
Gyvenimą kaip įprastinį
Žabų pundelį sau velku.

 

Jaučiuosi čia vilkų ir briedžių
Kompanijoje maloniau,
Negu poetų ir poečių,
Kurių malonę praganiau[38].

 

Iš paskutiniais metais rašytų E. Mieželaičio dienoraščių lieka labai vienišo, visų pamiršto, nuvertinto poeto vaizdas. Poetas taip jautėsi, bet nebūtinai taip ir buvo. Kaip rodo ir dienoraščio kai kurie įrašai, ir literatūros žmonių prisiminimai (Valentino Sventicko, Leono Peleckio-Kaktavičiaus, Algimanto Baltakio, Mykolo Sluckio...), poetas buvo kviečiamas dalyvauti ir „Poezijos pavasario“ almanache, festivalio renginiuose, buvo prašomas eilėraščių „Varpų“ almanachui, esama publikacijų ir kituose kultūros leidiniuose. Buvo recenzuojamos jo naujos knygos: A. Marčėnas, Audinga Peluritytė rašė apie „Laidą“, Sigitas Parulskis ir Kęstutis Navakas – apie „Consonetus Helenai“, Benediktas Januševičius – apie rinkinį „Saulės vėjas“. Recenzijos nebuvo panegirinės, bet dalykiškos ir korektiškos. Janina Riškutė „Laidos“ proga „Literatūroje ir mene“ publikavo pokalbį su poetu. Kūrybai E. Mieželaitis tebeturėjo energijos bei valios: štai kad ir toks dienoraščio įrašas: „Vakar pradėjau, o šįryt atsikėlęs apie pusę šešių ryto baigiau rašyti dar vieną eilėraštį ciklui „Baltas perversmas“. 95.12.29. Rytas.“[39]
Pavyzdžių būtų ir daugiau; pagaliau „Nereikalingas žmogus“ parašytas vienu atsikvėpimu, per mėnesį! O ir kiti dienoraščio įrašai – nors minoriški, bet kiek juose gyvo domėjimosi tuo, kas vyksta valstybėje, ekonomikoje, kultūroje, literatūroje. Nesvarbu, kad poeto vertinimai ir komentarai dažnai kritiški. Kaip paskutinį argumentą, kad E. Mieželaitis iki pabaigos buvo ne savo „autoportreto šešėlis“, kaip rašė „Laidos“ cikle „Autoportreto anatomija“, o dvasios tapatumą išlaikęs originalas, papasakosiu iš Deimantės Kukulienės išgirstą istoriją: vieną dieną paskambina Valdui [Kukului] E. Mieželaitis ir pakviečia užeiti pas jį į svečius: žmona Elena darbe, vienam nusibodę, nori pasikalbėti. Tokie dviejų poetų pasikalbėjimai kadaise buvę ne retenybė, ir Valdas, pasiėmęs pokalbiui būtiną atributiką, išėjo. Dialogas (o gal kaip „Naktinių drugių“ laikais monologas?) aiškiai buvo produktyvus, ir E. Mieželaitis jo tęsiniui ištraukė šį tą iš savo atsargų. Po kurio laiko Valdas susigriebė, kad monologo žanrą perėmęs jis, o poetas ant sofos nepatogiai kryptelėjęs sėdėdamas ramiai miega. Kaip atsakingas žmogus, Valdas apie viską pagalvojo: kad klasikas nenukristų, pats jį ištiesė ant kilimo ir tvarkingai išėjo namo. Grįžusiai E. Mieželaitienei, pamačiusiai vyrą ant grindų, vos širdis nesustojo: pamanė, kad jam nutikusi nelaimė, infarktas ar dar maža kas. Ką E. Mieželaitienė vėliau telefonu temperamentingai sakė Valdui, istorija nutyli.

 

--

 

[1] Marčėnas A. Angelas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 144.
[2] Marčėnas A. Būtieji kartiniai: apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 46.
[3] Mieželaitis E. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 127.
[4] Šepetys L. Negeri užrašai: 1955–1990. – Vilnius: Žuvėdra, 2014. – P. 366–367.
[5] „Ar reikalinga kam nors dar mano lyra?“: Nijolės Storyk pokalbis su Mieželaičio vaikais: Aurimu Mieželaičiu ir Daina Mieželaityte bei antrąja poeto žmona Elena Mieželaitiene // Ekstra. – 2002. – Nr. 35. – P. 23.
[6] Mieželaitis E. Nereikalingas žmogus: akcentai. – P. 18. Toliau leidinį cituojant puslapis nurodomas tekste.
[7] Antai LTSR RS plenumo diskusijų stenogramoje (Lietuvių literatūros ir meno archyvas. – F. 34. – Ap. 1. – B. 342. – L. 5) užfiksuota, kad 1957 m. autobiografijų rinkinys iš pradžių pro cenzūrą nepraėjo, nes rašytojai vengė akcentuoti savo ideologines pažiūras. Žr.: Šulcė S. Už Rašytojų sąjungos susirinkimų durų: rašytojų elgsena sovietmečiu 1953–1964 m. // Naujasis židinys–Aidai. – 2015. – Nr. 4. – P. 44.
[8] Jonas Juškaitis apie savo dalyvavimą paskutiniame sovietmečiu leistame autobiografijų rinkinyje prisimena: „1987 metų knygai buvo išsiuntinėti raštai – rašyti apie savo gyvenimus Spalio revoliucijos septyniasdešimtmečio dvasia: dėl tos dvasios ir knyga dvejus metus vėlavo... <...> Buvau iškviestas į leidyklą, redaktorė pasisodino prieš skyriaus vedėją A. Mickienę ir pradėjo darbą su autoriumi, nes, kaip sužinojau, mano autobiografija „konfrontuoja su visa knyga.“ Žr.: Juškaitis J. Nuotykiai literatūros mašinų skyriuje // Rašytojas ir cenzūra. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 94.
[9] Kad pokario metais E. Mieželaičiui visai realiai buvo iškilęs klausimas išlikti ar neišlikti, rodo kad ir toks fragmentas iš J. Baltušio, LTSR Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriaus, ataskaitinio pranešimo (1950 m. lapkričio 29 d.): „Liūdniausia padėtis yra su komunistu E. Mieželaičiu. Drg. Mieželaitis jau ne kartą buvo kritikuojamas už nesibaigiantį girtuokliavimą, už nenorą dirbti kūrybinį darbą, už apsileidimą pareigų pildyme. Ir drg. Mieželaitis žadėjo ne kartą ištaisyti savo klaidas. Tačiau viskas tęsiasi po senovei. Mieželaitis smunka tiesiog žemyn. Jo girtavimai ir skandalai viešose vietose pasidarė beveik kasdieniniu reiškiniu. Jis ignoruoja bet kokią drausmę, nepildo savo, kaip komunisto, prievolių. <...> Surenkant partinius mokesčius, iš Mieželaičio tenka plėšte išplėšti, kadangi jis tiesiog atsisako mokėti, aiškindamasis neturįs pinigų. Negana to, būdamas girtame stovyje, o tai atsitinka pastoviai, Mieželaitis pliauškia visokius niekus, šmeižia ir niekina partinius draugus, nusirita net iki antitarybinių pliauškalų. Atrodo, atėjo laikas baigti su tokiais reiškiniais“ (Rašytojas pokario metais: dokumentų rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 267).
[10] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – P. 329. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
[11] Pranas Oleka – 1944–1947 m. LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas, 1947–1950 m. LTSR MT pirmininko pavaduotojas.
[12] Tomas Venclova savo kelionės dienoraščiuose mini, kad keliaudamas po Japoniją traukinyje šnekučiavosi su Vasilijum Aksionovu apie Lietuvą; šis pasakojo, esą „išgėręs Mieželaitis verkdavęs, kad „ruskiai išvežė ketvirtadalį tautos“ (Venclova T. Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 25).
[13] 1946 m. E. Mieželaitis ir už poeziją (rinkinys „Tėviškės vėjas“ (1946), ir už LLKJS CK sekretoriaus veiklą (organizavo respublikoje jaunųjų ūkininkų ratelius) buvo apšauktas nacionalistu, atleistas iš pareigų, nespausdinamas ir viešai neminimas – jo žodžiais, tapo kolektyviniu „ir kt.“
[14] E. Mieželaitis tuo metu yra parašęs gerų kūrinių vaikams. Antai poema „Zuikis Puikis“ (1949) sulaukė ne vieno leidimo; dabar skaitytojai kartais ją priskiria vaikų literatūros klasikui Vytei Nemunėliui (Bernardui Brazdžioniui). Pagal šią poemą kompozitorius Sigitas Mickis sukūrė kamerinę operą vaikams „Zuikis Puikis“ (jos premjera LNOBT įvyko 2015 03 14). Beje, neilgą laiką E. Mieželaitis dirbo Grožinės literatūros leidykloje Vaikų literatūros skyriaus redaktoriumi; jį 1949 m. pakeitė Aldona Liobytė. Pokariu aplinkybių priverstas išbandyti rašymą vaikams E. Mieželaitis šios kūrybinės patirties nepamiršo ir vėliau. Kartu su kartojamomis senų kūrinių laidomis skelbė ir naujus tekstus – pasaką „Neringa“ (1968), „Dainos dienoraštį“ (1973), „Žaliąją polikliniką: tris rožes mergaitei Ugnei“ (1989) ir kt.
[15] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1967. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
[16] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1977. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
[17] Toks pat „Žmogaus“ traktavimas išlikęs ir „Nereikalingame žmoguje“.
[18] Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos: L–Ž. – Vilnius: Vaga, 1989. Toliau cituojant leidinio puslapiai nurodomi tekste.
[19] Jį sudaro šešios eseistikos knygos: „Lyriniai etiudai“ (1964), „Naktiniai drugiai“ (1966), „Montažai“ (1969), „Horizontai“ (1970), „Antakalnio barokas“ (1971), „Iliuzijos bokštas“ (1973). Šias knygas E. Mieželaitis apibūdino kaip hibridinį žanrą, kaip metraščius, kitur dar – kaip individualų epą.
[20] Tokių laiškų po „Žmogaus“ rusų kalba pasirodymo, kaip rodo poeto archyvo duomenys, jis gaudavo iš visos Sovietų Sąjungos.
[21] Kalbama apie pasitraukimą į Sovietų Sąjungą karui prasidėjus.
[22] Lituanistai: 1957–1962 m. Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014. – P. 25.
[23] Bieliauskas A. Molinis kalnas. – Vilnius: Pradai, 1999. – P. 404–416.
[24] A. Bieliausko žodžiais, jų turėjo ar ne septynias; labiausiai mėgo su Mefistofelio atvaizdu.
[25] Pranas Treinys knygoje „Atsisveikinus su teatru“ (1998) cituoja M. Mironaitę: „Poeto meilė mane užklupo staiga kaip taifūnas ir truko tik šešias savaites“ (p. 354–355).
[26] M. Mironaitės įrašas dienoraštyje apie tai, kad galėjo būti rimta: „Kas mane asmeniškai sujaudintų? Kada buvo toks stovis. / Ne tas, ne tas – ieškau praeity asmens. Ir staiga – Kijevas – pradžia, galėjusi pakeisti visą mano buitį ir sielą“ (Jakševičiūtė D. Monikos Mironaitės gyvenimo romanas. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 114). Turbūt apie tai 1976 m. data pažymėtas E. Mieželaičio 15 eilėraščių ciklas „Pavėluoti sonetai“: „Ar tu atsimeni šventos Onos bažnyčią? / Tu žydro angelo žingsniu ėjai gatve. / Aš, jaunas ateistas, tyčia ar netyčia / Atsiklaupiau. Tačiau pirmiausia – prieš tave“ (Mieželaitis E. Raštai: Pantomima. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 606).
[27] Vito Areškos prisiminimų knygoje „Kumelė Emilja“ (2007) skaitome: „Rašydamas mokiniams knygelę, norėjau į ją įdėti ką nors įdomaus iš poeto asmeninio gyvenimo, įdėti kokią nors meilės istoriją. – Kai skaitote mano knygas, – kalbėjo poetas, – ten ir surandate visus meilės nuotykius. Arba bent užuominas į juos“ (p. 319).
[28] Apie tai, kaip Maskvoje buvo švenčiamos E. Mieželaičio vestuvės, „Naujojoje Romuvoje“ (1997, Nr. 3) rašė Vanda Žemaitytė.
[29] Turbūt Kostas Kubilinskas.
[30] Iš autorės pokalbio su Aleksandra Kubilinskiene (2013 10 22).
[31] Bieliauskas A. Molinis kalnas. – P. 423.
[32] „Miela Stase, / Aš Tau noriu iš visos širdies padėkoti šiandien už viską – už duonos kąsnį studentavimo metais, už tą jaukumą ir meilę, kuri supo mano pirmuosius poezijos žingsnius mūsų nuostabiajame Užupyje. Aš visada stebėjaus Tavo širdies platumu, nors Tu iš priešingos man Lietuvos dalies, apie kurią ne visada galvojama taip. / Linksmų Tau švenčių, mūsų geras Žmogau ir bičiuli. / Tavo Juozas (Tuo metu, kai Edzka eina posėdžiauti į Kremlių...)“ [1967. – F. 27. – Ap. 2. – B. 394. – L. 21]
[33] Kostas Korsakas laiške iš Maskvos (1954 12 15), kur dalyvavo SSRS Rašytojų sąjungos suvažiavime, savo žmonai, rašytojai Halinai Korsakienei rašė: „Dabar pora pletkų. Mieželaitis su mumis į suvažiavimą neatvyko: serga savąja liga, gal atvyks vėliau, bet padėtis, atrodo, rimta, nes jau turėjo įsikišti gydytojas. Aplamai ir pikta, ir liūdna, ir gaila talentingo žmogaus“ (Literatūra ir kalba. – XXII (1995). – P. 327).
[34] Bieliauskas A. Pažink savo artimą: abipus Rubikono, IV. – Vilnius: Pradai, 2001. – P. 271–273.
[35] Mieželaitis E. Raštai. – T. 7. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 144.
[36] Eduardas Mieželaitis: post scriptum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – P. 324.
[37] Rengdamas spaudai ketvirtąjį „Raštų“ tomą E. Mieželaitis redaktorei Stasei Budrytei rašė: „Aš štai palieku Jums į šį (4-tą) tomą dar nedidelį ciklą „Metų laikai“, kurį iš senesnių ir tik ką parašytų eilėraščių pavyko suklijuoti rudeninėje Santakoje (Dieve mano, kaip ten gerai rašosi – kaip gera ten gyventi!)“ (S. Budrytės asmeninis archyvas).
[38] Mieželaitis E. Raštai. – T. 4. – P. 304.
[39] Mieželaitis E. Dienos akcentai // Metai. – 1999. – Nr. 10. – P. 113.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)